Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-01 · Civilinė byla Nr. 2S-882-324/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-01
Bylos Nr.
2S-882-324/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-18076-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Gudynienė
Pareiškėjas
R. M.
Suinteresuotas asmuo
akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, L. V.
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 140.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-882-324/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18076-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4; 140.2 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1653-713/2014 pagal R. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, L. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

R. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti jam bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą R. M. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie šiuo metu esančią tikslią pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertę, įsiskolinimo dydį, atskaičius nekilnojamojo turto vertę, Lietuvoje veikiančiuose bankuose turimas lėšas, pinigines sumas, gautas pardavus jam priklausiusį paveldėtą nekilnojamąjį turtą ir jų panaudojimą, darbdavio mokamą dienpinigių dydį, mėnesinių išlaidų dydį, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas. Laikė, kad pareiškėjas ir jo vaiko motina L. V. gyvena kartu, veda bendrą ūkį, todėl L. V. gaunamos pajamos iš darbinės ar intelektinės veiklos, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas, yra naudojamos bendrai šeimos interesams. Nustatė, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, 2013 m. gegužės 29 d. pardavė jam paveldėjimo teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 31 d. pardavė jam priklausiusį automobilį Opel Vectra, o apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kreditorius informavo 2013 m. birželio 28 d. pranešimu. Konstatavo, kad pareiškėjo per 3 metus iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandoriai negali būti laikomi sąžiningais, kadangi jais pareiškėjas suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, pažeisdamas likusių kreditorių interesus (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p.). Sprendė, kad nėra galimybės konstatuoti, jog šiuo metu pareiškėjas yra kritinės būklės ir pagal jo turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, be to, per 3 metus iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sudarydamas kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius elgėsi nesąžiningai, dėl to R. M. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas nurodo, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

Nepagrįstai pareiškimas atmestas dėl to, kad pareiškėjas nenurodė įsiskolinimo dydžio, atskaičius nekilnojamojo turto vertę. Pareiškėjas pateikė visus Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodytus būtinus dokumentus ir įrodymus, kurie privalo būti pateikti kartu su pareiškimu, o pirmosios instancijos teismas nereikalavo, kad pareiškėjas pateiktų papildomus dokumentus ir jo pareiškimą atmetė iš esmės vadovaudamasis suinteresuotų asmenų atsiliepimuose išdėstyta subjektyvia nuomone ir deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jo skola abiems suinteresuotiems asmenims sudaro apie 244 281,73 Lt. Pareiškėjas pateikė VĮ Registrų centro centrinio duomenų banko 2013 m. liepos 31 d išrašą, iš kurio matyti, kad buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 116 222 Lt (vidutinės rinkos vertės nustatymo data 2007 m. lapkričio 14 d.). Nors VĮ Registrų centro pažymos nėra tiksliausias turto rinkos vertę atspindintis dokumentas, tačiau šis dokumentas yra išduotas valstybinės institucijos ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Dėl to teismas privalo vadovautis tokiais įrodymais. Nekilnojamojo turto registro įstatyme numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (4 str.), todėl nevertindamas su pareiškimu pateiktų dokumentų apie buto vidutinę rinkos vertę, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas rašytiniais įrodymais nepagrindė, kokio dydžio būtų įsiskolinimas, atskaičius turimo nekilnojamojo turto vertę. Akivaizdu, jog iš 244 281,73 Lt skolos atėmus 116 222 Lt buto vidutinę rinkos vertę, pareiškėjo įsiskolinimas siekia 128 059,73 Lt, todėl jis atitinka fizinio asmens nemokumo būklę Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme. Be to, pasinaudojus VĮ Registrų centro nemokamai teikiama vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų numerį, nustatyta, kad minėto buto rinkos vertė 2014 m. sausio 1 d. yra tik 79 400 Lt.

Nepagrįsti argumentai, kad pareiškėjas nepateikė teismui Lietuvoje veikiančių bankų pažymų, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas tikrai neturi lėšų Lietuvoje veikiančių bankų sąskaitose, o tai, kad jis gali turėti lėšų, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas pardavė paveldėtą turtą ir jam priklausiusį automobilį, tačiau, nepateikus įrodymų, nėra galimybės nuspręsti, kam buvo panaudotos už parduotą turtą gautos lėšos. Pareiškime ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog visos lėšos, gautos pardavus dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo panaudotos skoloms, atsiradusioms 2009 metais, grąžinti. Faktas, jog pareiškėjas už 15 000 Lt perleido dalį buto, negali reikšti, kad šią sumą jis turi kitų bankų sąskaitose ir dėl to neteikia duomenų iš kitų bankų. Jeigu teismui kilo pagrįstų abejonių, susijusių su piniginių lėšų turėjimu kitų bankų sąskaitose, jis galėjo šias abejones patvirtinti arba paneigti, įpareigodamas pareiškėją pateikti tokius duomenis. Dėl šio turto pardavimo pareiškėjas netapo nemokus, todėl tai negalėjo būti pagrindu atmesti pareiškimą.

Dienpinigiai komandiruotėms nėra priskirti prie pajamų, gaunamų iš juridinių asmenų, todėl nepagrįstai reikalauta pateikti duomenis apie juos. Dienpinigiai – tai išmoka, skiriama darbuotojui padengti išlaidas, kylančias dėl jo komandiruotės (DK 220 str.), jie nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką. Šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-756-1020-07.

Nepagrįstai laikyta, kad pareiškėjas ir jo vaiko motina gyvena kartu, veda bendrą ūkį, todėl L. V. gaunamos pajamos iš darbinės ir intelektinės veiklos, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas, yra naudojamos bendrai šeimos interesams. L. V. pareiškėjui priklausančiame bute gyvena kaip nuomininkė, pareiškėjas su ja bendro ūkio seniai neveda.

Neteisingai spręsta, kad pareiškėjo iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandoriai negali būti laikomi sąžiningais, kadangi jais pareiškėjas suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, pažeisdamas likusių kreditorių interesus. Ši išvada padaryta netinkamai aiškinant Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, šioje civilinėje byloje ginti tik suinteresuotų asmenų – kreditorių teisės ir interesai, nepaisant šalių interesų pusiausvyros, pažeidžiant CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, Konstitucijos 29 straipsnį. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodoma, kad bankroto bylą atsisakoma iškelti, jeigu dėl praeityje sudarytų nesąžiningų sandorių asmuo tapo nemokus. Dėl sandorių, kurių bendra vertė tesiekia 17 500 Lt (paveldėtą turtą, t. y. 13/100 dalių ūkinio pastato ir butą, esančius (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pardavė už 15 000 Lt, transporto priemonę Opel Vectra – už 2 500 Lt), sudarymo pareiškėjas netapo nemokus, kadangi jo skolos siekia 244 281,73 Lt.

Nutartis priimta visiškai nesigilinant į surinktą medžiagą, netinkamai taikant ir aiškinant LR galiojančius teisės aktus. Nevertinta, kad nėra galimybės parduoti hipoteka bankui įkeistą butą, kadangi kredito suma yra 240 000 Lt, o buto vertė – apie 100 000 Lt, hipoteka įkeisto buto niekas nepirks už 2,5 karto didesnę sumą.

Prašo panaikinti nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys AB SEB bankas, UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo nutarties nekeisti.

AB SEB bankas nurodo, kad su pareiškėju 2007 m. lapkričio 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1890718012083-11, kuria pareiškėjui buvo suteiktas 245 000 Lt dydžio kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Prievolės įvykdymo užtikrinimui minėtas butas buvo įkeistas bankui. Šalių susitarimu ir remiantis nekilnojamojo turto vertinimo pažyma įkeistas turtas įvertintas 245 000 Lt. Paskolos suteikimo metu VĮ Registro centras turtą buvo įvertinęs 116 222 Lt suma. Pareiškėjas pasirenka tą vertinimą, kuris jam palankus: kai siekiama gauti kreditą, tinka tas, kuris nurodo didesnę turto vertę, o kai siekiama išsikelti sau bankroto bylą, pareiškėjui yra palankus vertinimas pagal VĮ Registro centro duomenis. Pareiškėjas nurodydamas, kad L. V. gyvena bankui įkeistame bute kaip nuomininkė, pažeidžia kredito sutarties bendrosios dalies 4.3 punkto nuostatas, nes nuomoja butą nesant banko, kaip kreditoriaus, sutikimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad L. V. nuomoja butą, kokį nuomos mokestį iš jos gauna. Prieš inicijuodamas sau bankroto bylą, pareiškėjas tretiesiems asmenims perleido visą savo turtą už kainą, kuri žymiai mažesnė net už nurodytą VĮ Registro centro įvertinime. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad gautais pinigais atsiskaitė su kitais kreditoriais. Pareiškėjas, pirmumo teisę suteikdamas kitiems kreditoriams, pažeidė banko, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus (CK 6.66 str. 1 d.). Jei pareiškėjas būtų vykdęs prievoles bankui, bankas nebūtų nutraukęs kredito sutarties. Pareiškėjas elgėsi taip, kad būtų sudarytos sąlygos sutarties nutraukimui. Pareiškėjas neįrodė, jog yra nemokus. Be to, jis siekia sukelti sau nemokumą nesąžiningais veiksmais.

UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodo, kad, nežinant tikslios fizinio asmens turimo turto vertės, negalima įvertinti jo galimybių vykdyti skolinius įsipareigojimus, taigi ir konstatuoti jo nemokumo. Teismas negalėjo vadovautis daugiau nei 6 metų senumo duomenimis apie buto rinkos vertę, spręsdamas dėl pareiškėjo galėjimo vykdyti skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjas privalėjo pateikti teismui visus dokumentus, pagrindžiančius jo nemokumą, sąžiningumą, ir nepagrįstai įrodymų rinkimo pareigą perkelia teismui. Aplinkybė, jog prieš kreipiantis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir automobilį, o visas gautas lėšas panaudojo atsiskaityti su dalimi kreditorių, rodo pareiškėjo nesąžiningumą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, lėšos buvo panaudotos skolų dengimui. Bankroto proceso metu šis turtas būtų parduotas ir lėšos panaudotos kreditorių reikalavimų dengimui, tačiau dabar, pardavus turtą iki bankroto proceso pradžios, neaišku, kur buvo panaudotos gautos lėšos. Pareiškėjas, įrodinėdamas, jog dienpinigiai nėra priskiriami prie pajamų, gaunamų iš juridinių asmenų, yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, kadangi, siekdamas gauti kreditą būsto pirkimui, pareiškėjas dienpinigius laikė pajamomis, iš kurių pareiškėjas vykdys prisiimamus įsipareigojimus, tačiau dabar, nevykdydamas savo įsipareigojimų, siekia, kad iš šių pajamų (dienpinigių) nebūtų vykdomas išieškojimas ir nepriskiria jų prie kitų pajamų, gaunamų iš juridinių asmenų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokią sumą jis gavo pardavęs jam priklausiusį turtą ­– dalį buto ir automobilį. Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kuriuos pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino. Hipoteka įkeisto turto pardavimas už rinkos kainą yra galimas, hipotekos kreditorius tam neprieštarautų, kadangi tai leistų įvykdyti dalį skolinių įsipareigojimų hipotekos kreditoriui. Dėl to hipoteka įkeistas turtas neturėtų būti pardavinėjamas už kredito sumą (245 000 Lt).

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d.). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą R. M., motyvuodamas tuo, kad yra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti pagrindai, dėl kurių negalimas bankroto bylos iškėlimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios, o tos pačios dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas bankroto bylą R. M. atsisakė iškelti dviem vienas kitam prieštaraujančiais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš pradžių nusprendęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra nemokus pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. konstatavęs, kad pareiškėjas yra mokus, vėliau nusprendė, kad pareiškėjas nemokiu tapo dėl savo nesąžiningų veiksmų, t. y. pripažino, kad pareiškėjas yra nemokus. Pagrindų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, prieštaringumas apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo.

Pirmosios instancijos teismas išvadą apie pareiškėjo neįrodytą nemokumą grindė tuo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie šiuo metu esančią tikslią pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertę, įsiskolinimo dydį, atskaičius nekilnojamojo turto vertę, Lietuvoje veikiančiuose bankuose turimas lėšas, pinigines sumas, gautas pardavus jam priklausiusį paveldėtą nekilnojamąjį turtą ir jų panaudojimą, darbdavio mokamą dienpinigių dydį, mėnesinių išlaidų dydį. Apeliantas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas jo neįpareigojo pateikti duomenų apie jam priklausančio nekilnojamojo turto vertę, banko pažymų apie banko sąskaitose esančias pinigines lėšas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie šių duomenų svarbą, sprendžiant dėl asmens turtinės padėties ir nemokumą nulėmusių priežasčių, tačiau kartu pagrįstu pripažįsta apelianto argumentą, kad, trūkstant duomenų tam tikroms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti, pirmosios instancijos teismas galėjo įpareigoti pareiškėją pateikti tokius duomenis.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodoma, jog pareiškėjas privalo pateikti viso turimo turto sąrašą ir nurodyti turto vertę. Nors įstatymų leidėjas pareiškėjui nenustatė tiesioginės pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto neturi ir tai patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais iš turto registro, kredito įstaigų, antra vertus, išsamių ir teisingų duomenų pateikimu yra suinteresuotas pats pareiškėjas, nes paaiškėjus, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos, teismas turi priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. CPK 178 straipsnis įrodinėjimo pareigą priskiria šalims, tačiau, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas tikslas suteikti reikalingą apsaugą skolininkui yra neatsiejamas nuo būtinybės užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų proporcingumą su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises. Šio tikslo realizavimui skirta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta norma dėl teismo galimybės įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog kitokių duomenų apie nekilnojamojo turto rinkos kainą neteiks. Vadovaudamasis išvardintomis įstatymų nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nuo turto vertės nustatymo priklauso fizinio asmens mokumo įvertinimas, turėjo nustatyti terminą pateikti įrodymams apie nekilnojamojo turto dabartinę rinkos vertę, o ne 2007 metais buvusį VĮ Registrų centras įkainavimą, ir kitus nutartyje nurodytus įrodymus. Teismo įpareigojimas pareiškėjui pateikti papildomus duomenis užtikrintų tinkamą klausimo dėl pareiškėjo nemokumo ir galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus išsprendimą.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nėra reikalavimo pateikti duomenis apie pareiškėjo sugyventinį, jo turimą turtą ir gaunamas pajamas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu apie nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo aštuonmetės dukters motinos suinteresuoto asmens L. V., kurią jis įvardija nuomininke, gaunamų pajamų naudojimo šeimos interesais.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą dėl nepagrįstai reikalautų duomenų apie darbdavio mokamų dienpinigių dydį. Iš pareiškėjo teismui pateiktos jo ir UAB „Hoptransa“ 2006 m. gruodžio 14 d. sudarytos darbo sutarties 3 punkto matyti, kad pareiškėjui mokamas LR Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintos minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3 ir pridedant vieną litą, mėnesinis darbo užmokestis (t. 1, b. l. 13). 2007 m. lapkričio 14 d., prašydamas sudaryti draudimo sutartį, pareiškėjas nurodė, kad dirba vairuotoju UAB „Hoptransa“ nuo 2006 m. gruodžio mėn. ir gauna 5 331,6 Lt mėnesio pajamas, atskaičius mokesčius. Šiuo metu pareiškėjas, dirbdamas toje pačioje įmonėje ir esant iš esmės nepakeistai darbo sutarčiai, nurodo gaunantis minimalų darbo užmokestį. Įvertinimui, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti pareiškėjo mokėtinas pinigų sumas, gaunamas pajamas, įvertinti asmens pragyvenimui būtinas lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi aplinkybes apie visas pareiškėjo pajamas.

Tik nustačius, jog pareiškėjas yra nemokus, vertintinos aplinkybės, dėl kurių jis tapo nemokus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad R. M. yra mokus. Kadangi nėra nustatytos visos klausimo dėl pareiškėjo nemokumo išsprendimui svarbios aplinkybės, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo sąžiningumą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo sąžiningumu.

Teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą R. M., naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo R. M. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Virginija Gudynienė