Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo CCT Securitisation AS atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, civilinėje byloje Nr. 2-1414-436/2009 pagal pareiškėjo CCT Securitisation SA prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Skarabėjas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

pareiškėjas CCT Securitisation SA 2009 m. kovo 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu taikyti atsakovui BUAB „Skarabėjas“ laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo (CPK 148 str. 2 d.) ir uždrausti atsakovo administratoriui reikšti reikalavimus bei imtis bet kokių veiksmų pareiškėjo skolininkų pagal 2007 m. lapkričio 30 d. sutartį dėl įvairiapusio kreditavimo produkto atžvilgiu (toliau – ginčo sutartį) (t. 1, b. l. 1-3). Nurodė, kad bylos šalys 2007 m. lapkričio 30 d. pasirašė ginčo sutartį, pagal kurią pareiškėjas supirkdavo iš atsakovo pirkėjų įsiskolinimus. Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą. Atsakovo administratorius 2008 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 194/08 pranešė pareiškėjus apie ginčo sutarties nebevykdymą. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčo sutarties tolesnis nebevykdymas gali galioti tik į ateitį ir neturi jokios įtakos perleistiems reikalavimams, už kuriuos pareiškėjas atsiskaitė su atsakovu. Tuo tarpu atsakovas reikalauja iš pirkėjų, į kuriuos reikalavimo teises yra perėmęs pareiškėjas, grąžinti įsiskolinimus. Būsimu ieškiniu pareiškėjas ketina prašyti pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, susijusius su reikalavimu grąžinti įsiskolinimus iš pirkėjų, į kuriuos pareiškėjas perėmė iš atsakovo reikalavimo teises; uždrausti atsakovui taip elgtis ateityje ir įpareigoti jį atšaukti reikalavimus (pareiškėjo) skolininkams.

a) pripažinti juridinį faktą, kad atsakovo reikalavimo teisės skolininkų atžvilgiu pagal ginčo sutartį iki 2008 m. liepos 1 d. buvo perleistos ieškovui (pareiškėjui);

b) pripažinti atsakovo reikalavimus pirkėjams grąžinti skolas neteisėtais;

c) įpareigoti atsakovą atšaukti savo reikalavimus ieškovo (pareiškėjo) skolininkams.

Net jeigu atskiri būsimo ieškinio reikalavimai, nurodyti prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, galėtų būti vertinami kaip prevenciniai, pareiškėjas juos pakeitė, todėl realiai pareikštas ieškinys nebegali būti vertinamas kaip prevencinis;

2. laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užkirsti kelią pareiškėjo teises pažeidžiantiems veiksmams. Nepritaikius atsakovui prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nukentės pareiškėjo turtiniai interesai. Pareiškėjo turtinė žala pasireikš tuo, jog pirkėjams sumokėjus skolas tiesiogiai atsakovui pareiškėjas turės ribotas galimybes atgauti skolą iš atsakovo, kuriam iškelta bankroto byla;

3. būsimo teismo sprendimo, jei jis būtų priimtas pareiškėjo (ieškovo) naudai, neįvykdymo riziką įrodo tai, kad atsakovas įgyvendina teises, kurios jam nepriklauso (CPK 144 str. 1 d.);

4. pareikšto ieškinio dalykas yra susijęs su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir nepažeidžia ekonomiškumo principo (CPK 145 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio institutu, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Panaikinti arba pakeisti ją, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.

Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės – pasunkės ar taps neįmanomas teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, vykdymas (CPK 144 str. 1 d.). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtina turėti omenyje, jog konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių rūšių tikslingumą lemia priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių reikalavimų dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartis c. b. Nr. 2-163/ 2005 J.A. v. Lietuvos advokatų taryba, kat. 110.1.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu prašomos taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšies ir būsimo ieškinio dalyko vertinimu bei su tuo susijusiomis pasekmėmis. Prašymas uždrausti atsakovui ateityje imtis tam tikrų veiksmų yra prevencinio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 str. 1 d. 6 p.). Ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius žalos padarymo ateityje grėsmę, laikomas prevenciniu (CK 6.255 str. 1 d.). Vadinasi, apeliantas prašymu prašė imtis atsakovo atžvilgiu prevencinio pobūdžio priemonių ir kartu ketino pateikti prevencinį ieškinį, kas reiškia, jog procesinio ir materialinio reikalavimų dalykai sutampa. Išskyrus įstatyme numatytus atvejus, susijusius su šeimos teise (CK 3.65 str. 1-2, 4 ir 7 p.), prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio dalykas negali sutapti. Aplinkybė, jog apeliantas kitaip suformulavo de facto pareikšto ieškinio dalyką, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos iki kreipimosi į teismą su ieškiniu, teisėtumo ir/ ar pagrįstumo.

Pažymėtina, kad procesinio prašymo ir skundo atmetimas neužkerta apeliantui kelio reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naujai pagal paduotą ieškinį iškeltoje civilinėje byloje. Antra vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimai dėl pripažinimo (CK 1.138 str. 1 p.) paprastai priverstine tvarka nevykdomi (išimtis iš CPK 18 str.). Tai paaiškinama tuo, kad įsiteisėjęs sprendimas dėl pripažinimo įgyja privalomą juridinę galią ir to pakanka sukelti teisinius padarinius, nebent reikėtų atitinkamo fakto išviešinimo jį įregistruojant, ką netaikydami prievartos priemonių atlieka tretieji asmenys (valstybės institucijos). Tas pats pasakytina apie sprendimą dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriuos gali atlikti tik atsakovas (atšaukti reikalavimus): atsakovui nevykdant tokio sprendimo, jam gali būti skiriama bauda (CPK 771 str.).

Taigi grėsmės vykdyti pagal būsimą ieškinį priimtą teismo sprendimą, jei jis būtų priimtas apelianto naudai, kas sąlygotų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą (CPK 144 str. 1 d.), nėra ir nagrinėjamu atveju negali būti.

Kiti apelianto argumentai neturi reikšmės, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Susiklosčius šiai situacija, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė procesinio ir materialinio reikalavimų dalykų tapatumą, taip pat pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo nebuvimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.