Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p. - laisvės atėmimu šešeriems metams.

- pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnės bausmė, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir trims mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d.

Iš A. C. priteista Valstybinei ligonių kasai 7991,40 Lt, nukentėjusiajam T. Š. 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti ir 76 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. M., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 28 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės laiptų aikštelėje, tarp pirmo ir antro aukštų, bendrininkų grupe su D. M. , viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, t. y. iš nukentėjusiojo N. A. dėvėto džinsinio švarkelio išorinės kišenės pagrobė jam priklausantį pakelį cigarečių “Saint George”, 1,6 Lt vertės, tuo padarė nukentėjusiajam N. A. 1,6 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 28 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės laiptų aikštelėje, tarp pirmo ir antro aukštų, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, turėdamas rankoje aerozolinių dažų flakonėlį, juo apipurškė ant laiptų gulinčiam ir girtam miegančiam, tai yra bejėgiškos būklės, nukentėjusiajam N. A. džinsines kelnes dešinės kojos blauzdos srityje, bei turėtais degtukais jas uždegė ir taip padegė nukentėjusįjį, kuris 2006 m. lapkričio 5 d. mirė dėl terminio 3-61 proc. kūno paviršiaus odos nudegimo, kas komplikavosi šoku, plaučių, kepenų, inkstų, galvos smegenų pabrinkimu, ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu, židininiu plaučių uždegimu, progresuojančiu dauginiu organų funkcijos sutrikimu, tokiu būdu itin žiauriai jį nužudė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p.

Nuteistasis A. C. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. į BK 132 str. 1 d. bei, vadovaujantis BK 37 str. nuostatomis, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d. padarymo. Apeliantas mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo bei paskirtos bausmės. Byloje nėra nustatyta, kad jis suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti jo gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Jis net nenujautė, kad savo veiksmais sukels tokias pasekmes, ir nei tyčia, nei netyčia nežudė bei nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 13, 17 ir 19 p. nuostatomis, teigia, kad byloje nėra duomenų, jog jis dėl chuliganiškų paskatų siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę suvokdamas, kad pastarasis yra bejėgiškos būklės. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą.

Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad apeliantas pagal savo amžių ir psichologines savybes galėjo suprasti ir įvertinti savo veiksmų pobūdį ir esmę bei juos valdyti. Taip pat, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Tačiau byloje nėra nustatyta ar apeliantas galėjo numatyti pasekmes, t. y. ar jis galėjo numatyti, jog nukentėjusiajam bus atimta gyvybė. Specialisto išvadoje nėra nurodyta apie apelianto sugebėjimą numatyti ir įvertinti pasekmes. Apelianto tikslas buvo tik pažadinti nukentėjusįjį, kad jis negulėtų laiptinėje. Jis nesuvokė, kad jo veiksmai sukels tokias pasekmes. Tokiu būdu pažadinti miegantį žmogų jam atrodė kaip išdaiga, kurią yra matęs per televiziją ir kuri nesukelia jokių pasekmių.

Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 str. 3 d. nuostatas, nes teismo posėdyje nepagrįstai neapklausė teismo psichologo eksperto bei neišsiaiškino apelianto psichinio santykio su nusikalstamos veikos galimomis pasekmėmis.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas, uždegęs nukentėjusiojo kelnes, pasišalino iš įvykio vietos ir nesiėmė jokių priemonių nukentėjusiajam užgesinti. Apeliantas nurodo, kad uždegus kelnes, nukentėjusysis pajudino koją, todėl buvo įsitikinęs, kad nukentėjusysis atsikels. O kai jis jau degė kieme, apeliantas šaukė, kad reikalinga kviesti greitąją pagalbą. Dėl labai didelio išgąsčio jis nesuvokė kaip turi elgtis, todėl nesiėmė kitų priemonių nukentėjusįjį užgesinti. Skunde apeliantas tvirtina, kad nesuprato savo veikos pavojingumo, nenumatė pasekmių, todėl mano, kad jo padaryta veika turi būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d.

Apeliantas teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika, pagal BK 178 str. 2 d., turi būti pripažinta mažareikšme. Nuteistajam D. M. pasakius, kad nukentėjusysis turi cigarečių, jie tarėsi kartu pagrobti tik jas, ir dėl jokių kitų veiksmų jie nesitarė. Nukentėjusiojo kišenes kraustė tik D.M., todėl apeliantas neturi atsakyti už šio nuteistojo atliktus veiksmus. Apeliantas tvirtina, kad jo tikslas buvo pavogti tik cigaretes, kurių vertė yra 1,6 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į padarytos žalos dydį, turėjo šią apelianto padarytą veiką pripažinti mažareikšme bei taikyti BK 37 str. nuostatas.

Apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga, nes neatitinka BK 54, 91, 61 ir 80 str. reikalavimų. Bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Jis padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteistas, nusikalto būdamas 14 metų ir 28 dienų amžiaus ir jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam reikėtų paskirti tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo atstovė pagal įstatymą ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė A. C. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktą, bei pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė už tyčinį N. A. nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis bei svetimo turto pagrobimą (kišenvagystę).

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl A. C. kaltės, tyčios turinio, įrodymų vertinimo ir jų patikimumo nepaneigia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. yra pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje jo tyčios turinys, kryptingumas ir padarinių numatymas yra tinkamai neatskleistas ir objektyviai neįvertintas.

Su šiais teiginiais sutikti negalima.

Pažymėtina, kad kaltės – netiesioginės tyčios – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais ir aiškinimais kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, atsirasiančius padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. Taigi, apie kaltę – kaltininko psichinį santykį su veika bei jos padariniais gali būti sprendžiama ir pagal faktines bylos aplinkybes, kaltininko elgesį, specialistų išvadas.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad apygardos teismo išvada, jog A. C. bejėgiškoje būklėje dėl girtumo esantį N. A. dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, grindžiama bylos faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.

Byloje nustatyta, kad A. C. girtam ir miegančiam N. A. kelnes apipurškė degiu skysčiu – aerozoliniais dažais – tam, kad, jo žodžiais tariant, ,,geriau degtų“. Tai reiškia, kad jis veikė tikslingai ir kryptingai, negalėdamas nesuvokti, kad degant žmogaus rūbams gali sudegti, t. y. mirti, ir pats žmogus. Silpnesnė tokių padarinių prognozė arba abejingumas kito žmogaus gyvybės atėmimui, kurį akcentavo apeliacinės instancijos teisme ekspertė-psichologė, ir yra subjektyvusis kriterijus, kuris leidžia daryti išvadą, jog A. C. suvokė savo veiksmų pobūdį bei esmę, galėjo numatyti galimus padarinius ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia.

Toks nuteistojo tyčios turinio ir kryptingumo įvertinimas visiškai sutampa su teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvadomis bei ekspertės-psichiatrės išsamiais, motyvuotais ir įtikinamais paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 21-22).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl tyčios turinio, ginčija ir paminėtos ekspertizės išvadas, tačiau nenurodė nei vienos nuteistojo psichinės būsenos įvertinimui reikšmingos aplinkybės, kuri buvo žinoma ekspertams, bet liko neįvertinta, arba kuri iš viso jiems nebuvo žinoma. Tai pasakytina ir apie A. C. judrumą ir hiperdinamiškumą, kuris, pasak ekspertės-psichologės, šiuo atveju, ženkliai netrikdė jo adaptacijos ir negalėjo būti vertinamas kaip medicininėje dokumentacijoje diagnozuotas organinis sutrikimas.

Ekspertams pakako duomenų tam, kad būtų galima objektyviai atsakyti į ikiteisminio tyrimo teisėjos suformuluotus klausimus. Priešingu atveju, jie (ekspertai), vadovaudamiesi BPK 86 str. 2 d., būtų atsisakę pateikti išvadą arba būtų pasiūlę atlikti stacionarų tiriamojo stebėjimą.

Pažymėtina ir tai, kad BPK 286 str. 7 d. nurodyta, jog tik įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją padaryti tam pačiam ar kitam ekspertui. Kolegijai abejonių dėl kompleksinės psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadų ir ekspertės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, pagrįstumo, išsamumo, ekspertų kompetencijos nekyla.

Lietuvos valstybinėje psichiatrijos tarnyboje esančios problemos dėl pažangiausių tyrimo metodikų legalizavimo ir pritaikymo Lietuvos populiacijai dar neleidžia aptariamo ekspertizės akto laikyti nepatikimu ar neturinčiu įrodomosios vertės.

Todėl skirti naują psichiatrijos, psichologijos ekspertizę vien todėl, kad byloje esančios ekspertizės išvados yra nepalankios nuteistajam, nėra juridinio pagrindo.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino nuteistojo gynėjos prašymo kviesti į teismo posėdį bylos medžiagos nežinančios ir A. C. psichikos netyrusios ekspertės, nelaikytina įstatymo garantuojamų kaltinamojo teisių suvaržymu.

Kaip jau minėta, A. C. psichikos būklę tyrusi ekspertė buvo iškviesta į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir atsakė į visus proceso dalyvių, tarp jų ir į nuteistojo gynėjos, klausimus. Iš apeliacinio skundo turinio ir nuteistojo parodymų matyti, kad A. C. elgesio motyvai buvo aiškiai chuliganiški. Apeliantas iš esmės neginčija, kad jis suvokė, jog dėl girtumo nukentėjusysis yra bejėgiškoje būsenoje. Taip pat nekyla abejonių, kad bet kuris 14-os metų psichikos sutrikimų neturintis asmuo turi suvokti ir suvokia, jog toks gyvybės atėmimo būdas (padegant) yra itin skausmingas, o tuo pačiu – itin žiaurus.

Būtent taip (pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p.) nuteistojo A. C. veiksmus dėl N. A. tyčinio nužudymo kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Apelianto teiginiai apie neatsargų gyvybės atėmimą yra nepagrįsti, neįtikinami ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.

Pažymėtina ir tai, kad niekas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog A. C. prie apdegusio nukentėjusiojo susirinkusius žmones ragino kviesti greitąją medicininę pagalbą. To nepatvirtino ir nuteistasis D. M..

Apygardos teismas taip pat pagrįstai A. C. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 178 str. 2 d.

A. C. neneigia savo ir D. M. susitarimo pagrobti nukentėjusiojo cigaretes. Jis bei D. M. taip pat patvirtino, kad kitų rūbų kišenes apieškojo D. M..

Iš abiejų nuteistųjų parodymų matyti, kad, grobiant cigaretes ir apieškant nukentėjusiojo kišenes, A. C. matė kito bendrininko veiksmus. Vagystės sudėčiai nėra būtina, kad visi bendrininkai betarpiškai realizuotų nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Pakanka, kad ją realizuotų bent vienas iš jų, o kiti suvoktų ir tam pritartų. Byloje nustatyta, jog A. C. matė ir suvokė, kad po cigarečių paėmimo D. M. dar krausto N. A. kišenes, tikėdamasis rasti ir pagrobti daugiau vertingų daiktų, bei tam pritarė. Abu nuteistieji pagrobtas cigaretes surūkė, o mokėjimo kortelę sunaikino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 ,,Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 4 p. nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius.

Vertinant veikos objektyviuosius požymius, atsižvelgiama į baudžiamojo įstatymo ginamus asmens, valstybės ar visuomenės interesus ir jų pažeidimo laipsnį, nusikaltimo dalyką, taip pat į nusikalstamos veikos padarymo būdą, pasekmes, įrankius ir priemones, laiką ir vietą.

Vertinant veikos subjektyviuosius požymius, mažareikšmiškumui nustatyti gali turėti įtakos kaltininko tyčios kryptingumas, neatsargumo laipsnis, veikos tikslai ir motyvai.

Nuteistieji N. A. turtą pagrobė šiam esant bejėgiškoje būklėje, jų tyčia faktiškai buvo nukreipta į didesnės vertės turto užvaldymą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šią veiką nepripažinti mažareikšme yra teisėtas ir pagrįstas.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p. A. C. šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54, 61, 80, 91 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, amžių, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam už labai sunkų nusikaltimą (tyčinį gyvybės atėmimą), padarytą esant trims nužudymą kvalifikuojančioms aplinkybėms, paskirta žymiai mažesnė už BK 129 str. 2 d. sankcijos vidurkį bausmė. Ši bausmė, netgi taikant BK 91 str. 3 d. numatytą bausmės minimumo nustatymo tvarką, nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui.

Apeliantas bausmės, paskirtos pagal BK 178 str. 2 d., neginčija. Todėl šioje dalyje kolegija nuosprendžio nerevizuoja.

Tačiau apygardos teismas, bendrindamas A. C. paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Pagal BK 63 str. 5 d. 2 p. teismas taiko bausmių apėmimą ir tais atvejais, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 str. Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas, (pvz. nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas, paprastai, bausmes bendrina sudėjimo būdu.

Tyčinis nužudymas yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Tuo tarpu vagystė, numatyta BK 178 str. 2 d., – prie apysunkių nusikaltimų. Taigi, nurodytos veikos pagal savo pavojingumo kategorijas labai skiriasi. Be šio formalaus kriterijaus jos labai skiriasi ir pagal ginamų vertybių pobūdį, žalingų pasekmių turinį, kėsinimosi dalyko vertingumą, žalos dydį ir mastą, nusikaltimų tikslus bei motyvus.

Todėl, šiuo konkrečiu atveju, turėjo būti taikomas ne dalinio bausmių sudėjimo, bet bausmių apėmimo būdas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. C. pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p. ir BK 178 str. 2 d. paskirtos bausmės BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu bendrintos dalinio sudėjimo būdu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., A. C. pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6, 8 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) ir BK 178 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.