- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-2481-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07718-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- UAB „Unigela“
- Atsakovas
- UAB „DC Logistics“
- Kategorijos
- 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Unigela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Unigela“ ieškinį atsakovui UAB „DC Logistics“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 2-7, 1 tomas) prašydamas priteisti iš atsakovo 30 586,70 Lt nuostolių, 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 31 d. ieškovas su atsakovu sudarė Eksporto, importo ir tranzitinių krovinių sandėliavimo, ekspedijavimo ir muitinio tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. MK 08/086A (b.l. 9-14, 1 tomas). Ieškovas UAB „Unigela“ ir UAB draudimo kompanija „Lamantinas“ 2009 m. birželio 15 d. sudarė Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, draudimo sutartį, ką patvirtina draudimo liudijimas (polisas) serija LD Nr. D76V00878921 (b.l. 16, 1 tomas). UAB draudimo kompanija „Lamantinas“ 2009-06-15 išdavė ieškovui Vienkartinę garantiją Nr. D76V00878921 Bendrijos tranzito procedūrai (b.l. 17-18). Ieškovas turi galiojantį muitinės tarpininko registravimo liudijimą (b.l. 21, 1 tomas). Vadovaujantis 2008 m. liepos 31 d. ieškovo su atsakovu sudaryta Eksporto, importo ir tranzitinių krovinių sandėliavimo, ekspedijavimo ir muitinio tarpininkavimo paslaugų sutartimi Nr. MK 08/086A, 2009 m. birželio 15 d. Vaidotų geležinkelio poste prekėms – žalvario atliekoms ir laužui (masė bruto 20000 kg.) buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal lydintį dokumentą MRN 09LTVG20001120D297. Bendrijos tranzito procedūra buvo įforminta pagal pateiktus dokumentus: CMR Nr. 6E 0003219 (2009-06-15), sąskaitą-faktūrą Nr. 03209 (2009-06-15). Tranzito terminas, nurodytas deklaracijos „D“ langelyje – 2009-06-23. Procedūros vykdytojas – UAB „Unigela“ (b.l. 15, 1 tomas). Faktinį siuntėjo OU „Vitoral LTD“ krovinio - 20000 kg. žalvario atliekų ir laužo gabenimą Vokietijoje esančiam gavėjui patvirtina CMR važtaraštis CMR Nr. 6E 0003219 (b.l. 22, 1 tomas). Vokietijos muitinės departamentas išdavė sprendimą UAB „Unigela“ sumokėti importo PVM 8858,52 eurų sumai mokestį (b.l. 40-53, 1 tomas). 2011-10-04 ieškovas Vokietijos Gyveno centrinei muitinei pervedė 8858,50 eurų sumą (b.l. 145-148, 1 tomas). Vilniaus teritorinė muitinė 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 18K-16-194 nusprendė įregistruoti UAB „Unigela“ 34 077 Lt. mokestinę prievolę dėl nebaigtos muitinio tranzito procedūros pagal deklaraciją MRN 09LTVG20001120D297 (b.l. 30-32, 1 tomas). Ieškovas UAB „Unigela“ 2010-05-04 ši Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą apskundė Muitinės departamentui prie LR Finansų ministerijos (b.l. 34-37, 1 tomas). Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos 2010 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-307 sprendimu buvo sustabdytas UAB „Unigela“ skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 18KP-16-194 nagrinėjimas iki kol bus gautas atsakymas iš Vokietijos muitinės (b.l. 39, 1 tomas). Muitinės departamento LR Finansų ministerijos 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-434 buvo panaikintas Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 18KP-16-ž194, nes Vokietijos muitinė 2011 m. lapkričio 17 d. raštu informavo, kad mokesčiai (dėl nebaigtos muitinio tranzito procedūros pagal deklaraciją MRN 09LTVG20001120D297) yra išieškoti Vokietijoje (b.l. 162, 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-09 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas - Muitinės kodekso prasme - yra tranzito procedūros vykdytojas. Vežėjas - Muitinės kodekso prasme - yra įmonė UAB „Eurostartas“; krovinio gavėjas – Vokietijos įmonė „Fronhof Metall GmbH. Tuo tarpu atsakovas UAB „DL Logistics“ nėra nei krovinio vežėjas, nei gavėjas, todėl pagal Muitinės kodekso nuostatas jis nėra laikomas atsakingu už prievoles, susijusias su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, tinkamą įvykdymą. Nurodė, kad Muitinės kodekso 96 straipsnis įtvirtina baigtinį asmenų, atsakingų už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, tinkamą įvykdymą, sąrašą, t.y. kaip jau minėta už tranzito procedūros įforminimą laikytini atsakingais tranzito procedūros vykdytojas, krovinio vežėjas ir krovinio gavėjas. Nurodė, kad atsakovas nelaikytinas nei vienu iš šių asmenų, todėl prievolė sumokėti Vokietijos muitinei atlygintą importo PVM atsakovui pagal Muitinės kodeksą nekyla. Teismas padarė išvadą, kad teismui nepateikus dokumentų, kuriais atsakovas prisiimtų atsakomybę dėl vežėjo netinkamų pareigų atlikimo, ieškovas pagal šalių sudarytos Eksporto, importo ir tranzitinių krovinių sandėliavimo, ekspedijavimo ir muitinio tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. MK 08/086A 5.1 punktą neturi teisės reikalauti nuostolių, patirtų dėl vežėjo netinkamo pareigų vykdymo, atlyginimo. Pažymėjo, kad teismui nėra pateiktas ieškinys dėl sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia, todėl sutartis laikoma taikytina ir sutarties šalims privaloma vykdyti. Išklausęs šalių paaiškinimus ir sistemiškai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas padarė išvadą, kad atsakovo darbuotojo atsakymo (b.l. 57, 1 tomas) traktavimas kaip atsakovo įsipareigojimas atlyginti ieškovui nuostolius yra niekuo nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei susiklosčiusiai teismų praktikai. Nurodė, kad ieškovas, būdamas verslininku, gaudamas raštą dėl sutikimo, kuris nėra pasirašytas įmonės vadovo, nepatvirtintas bendrovės antspaudu, turėjo teisę pakartotinai kreiptis į atsakovą paaiškinimo dėl K. U. įgalinimų veikti atsakovo vardu. Teismui nėra pateikti įrodymai, kuriais atsakovas būtų pripažinęs K. U. veiksmus, kaip veikiančio atsakovo įmonės vardu ir interesais, todėl teismas šį raštą laikė tik vienu iš įrodymu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas geruoju nuostolių neatlygino, taip pat vėliau neatliko kitų sutikimą su nuostoliais patvirtinančių veiksmų (pvz. tarpusavio atsiskaitymo akto sudarymo, dalinio atsiskaitymo ir pan.), į tai, kad teismo posėdžio metu su ieškovo reikalavimu nesutiko, teismas padarė išvadą, kad toks raštas nelaikytinas atsakovo sutikimo įrodymu. Todėl ieškovo motyvus dėl atsakovo raštu išreikšto sutikimo atmetė (b.l. 185-192, 1 tomas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB “Unigela” apeliaciniu skundu (b.l. 1-6, 2 tomas) prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad gavęs šį Vilniaus teritorinės muitinės raštą, tačiau nežinodamas ir negalėdamas žinoti, kodėl Bendrijos/ bendroji muitinės tranzito procedūra nėra užbaigta, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu kreipėsi į atsakovą, kurio pavedimą vykdė, dėl šių duomenų pateikimo (ieškinio priedas Nr. 8). Jau šiame rašte ieškovas įspėjo atsakovą, kad nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, atsakovui kils atsakomybė dėl minėtos procedūros tinkamo neužbaigimo bei su tuo susiję mokėtini mokesčiai. Nurodo, kad jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs Sutartį ir būtų ieškovui pateikęs mokėjimo pavedimą muitinės įstaigai arba garantinį raštą, kaip atsakovas įsipareigojo pagal Sutarties 2.7 p., 30 586,70 Lt dydžio nuostoliai ieškovui nebūtų kilę. Ieškovas, veikdamas kaip muitinės tarpininkas bei atstovaudamas atsakovo interesus muitinėje, dėl atsakovo neveikimo ir kaltės patyrė šiuos nuostolius, kurių atlyginimo pareiga tenka sutartį pažeidusiam atsakovui. Šios išvados nepaneigia ir tai, jog, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, atsakovas nebuvo nei krovinio vežėjas, nei gavėjas, dėl ko pagal Muitinės kodekso nuostatas jis nelaikytinas atsakingu už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, tinkamą įvykdymą. Taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog mokestinę prievolę už tranzito procedūros neužbaigimą Vokietijos muitinės įstaiga nusprendė išieškoti iš ieškovo, kaip procedūros vykdytojo, nepašalina ieškovo teisės regreso tvarka iš atsakovo išsiieškoti tai, ką ieškovas vietoj atsakovo už jį yra įvykdęs trečiajam asmeniui (Vokietijos muitinės įstaigai). Jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, nustatytus Sutarties 2.7 p., tai būtent jis, o ne ieškovas būtų tapęs tranzito procedūros vykdytoju ir būtent iš jo (arba jo prievolių garanto), o ne iš ieškovo Vokietijos muitinės įstaiga būtų išieškojusi mokestines prievoles. Nurodo, kad Teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo įvertino tik Bendrijos muitinės kodekso normų bei Sutarties 5.1 p. normos prasme, tačiau visiškai nepasisakė dėl Sutarties 2.7 p. taikymo arba netaikymo. Nurodo, jog atsakovas, siekdamas besąlygiškai išvengti savo įsipareigojimo vykdymo, savo atsiliepime į ieškinį bei bylos nagrinėjimo metu išdėstė įvairias tikrovės neatitinkančias aplinkybes, susijusias su 2009 m. rugsėjo 8 d. vienašalio sandorio sudarymu, tačiau jų nepagrindė jokiais įrodymais, išskyrus jo paties atstovo deklaratyvius paaiškinimus. Priimant skundžiamą sprendimą, į šias aplinkybes absoliučiai nebuvo atsižvelgta, kas turėjo įtakos skundžiamo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. Nepagrįstai nebuvo atsižvelgta ir į kitas ieškovo byloje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, konkrečiai į tai, jog nėra jokių duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. vienašalis sandoris, kaip byloje teigė atsakovas, buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo; pats atsakovas šio sandorio nei šiuo, nei bet kokiu kitu pagrindu nei šioje byloje, nei kitoje byloje neginčijo. Taigi, atsakovui šio sandorio nenuginčijus, Teismui nebuvo pagrindo juo šioje byloje nesivadovauti. Atsakovui šio sandorio nenuginčijus, nėra pagrindo teigti, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. rašte nebuvo išreikšta tikroji jo valia. Ieškovas daro išvadą, kad atsakovas pilnutinai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, pažeidė sutarties 2.7 p., žinojo savo sutartines pareigas ir kad jos nebuvo įvykdytos tinkamai, todėl geranoriškai įsipareigojo atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius, tačiau to iki šiol nėra padaręs. Nepaisant to, Teismas skundžiamu sprendimu apskritai paneigė ieškovo teisę į dėl atsakovo kaltės patirtų nuostolių atlyginimą. Ieškovas taip pat prašo teismo liudytojais kviesti 2 ieškovo darbuotojus – Š. S. ir A. N..
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b.l. 13-26, 2 tomas) į apeliacinį skundą atsakovas UAB “DC Logistics” prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nnagrinėjamoje byloje ieškovas 2011 m. rugpjūčio 23 d. ieškiniu apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas, kuriame nurodė, kad atsakovo atsakomybė yra kildinama pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį ir sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu buvo akcentuota atsakovo atsakomybė tik pagal sutarties 5.1. punktą. Šios faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovas, yra laikytinos ieškinio pagrindu, todėl minėtos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti ieškovo reikalavimai nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Taip pat nurodo, kad ieškovas nurodo, kad atsakomybė už neužbaigtą tranzito procedūra pagal Muitinės kodeksą neturi jokios teisinės reikšmės (Apeliacinio skundo 9 p.), nors ieškinio reikalavimas buvo kildinamas pagal atsakovo atsakomybę remiantis Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalimi (Ieškinio teisinio pagrindo 5 pastraipa). Todėl akivaizdu, kad toks apeliaciniu skundu keičiamas ieškinio pagrindas suponuoja ieškovo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei pažeidžia atsakovo teisę į teisingą teisminę gynybą. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nei ieškinyje, nei parengiamojo teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti pagal kurį sutarties punktą kildina atsakovo atsakomybę už neužbaigtą tranzito procedūrą. Nurodo, kad ieškovas nekildino atsakovo atsakomybės pagal sutarties 2.7. punktą nei ieškinyje, nei nagrinėjamos bylos parengiamojo teismo posėdžio metu, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Kadangi sutarties 2.7. punktas buvo neteisėtai paminėtas tik per baigiamąsias kalbas, o tuo pačiu atsakovas neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti gynybai dėl byloje nenagrinėtų aplinkybių, todėl tokiu būdu sutarties 2.7. punktas negali būti laikomas nagrinėtu pirmosios instancijos teisme. Taip pat nurodo, kad jokių kitų teisinių pagrindų, kuriais remiantis atsakovas turėtų būti įpareigotas atlyginti nuostolius, ieškovas nenurodė nei ieškinyje, nei parengiamojo teismo posėdžio metu. Nurodo, kad visi ieškovo argumentai ir reikalavimai, kildinami dėl nuostolių atlyginimo iš K. U. rašto negali būti vertinami, nes jie iš esmės keičia ieškinio pagrindą (CPK 141 str.), riboja atsakovo teisę į teisminę gynybą. Nurodo, kad ieškovas pateiktos naujos aplinkybės apeliaciniame skunde nurodymu, pažeidžia atsakovo teisę būti išklausytam, rungimo ir lygiateisiškumo principus, kadangi atsakovas nebeturi teisės pateikti atsiliepimą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pažymi, kad ieškovo apeliacinis skundas yra kaip naujas ieškinys, kadangi yra nurodytos visiškai naujos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio dalykas. Toks apeliacinis skundas yra neteisėtas, nes prieštarauja paties apeliacijos instituto prasmei. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje garantinį raštą dėl atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, suteikė pats ieškovas (Ieškinio priedas Nr. 3). Tuo tarpu už ieškovo suteiktas dokumentų forminimo paslaugas muitinės įstaigoje bei garantinio rašto išdavimo, atsakovas sumokėjo ieškovui (Ieškinio priedas Nr. 4). Atsakovas daro išvadą, kad sutarties 2.7. punkto atsakovas tiesiogiai negalėjo niekaip įvykdyti, nes šią sutarties sąlygą įvykdė pats ieškovas, o atsakovas sumokėjo ieškovui už suteiktas šias paslaugas. Pažymėtina, kad atsakovas tranzito procedūros grandinėje veikė ieškodamas tranzitui vežėjo (Atsiliepimo priedas Nr. 1), atlikdamas svėrimo paslaugas (Atsiliepimo priedas Nr. 2) bei atsiskaitydamas už Ieškovo suteiktas paslaugas: muitinės dokumentų forminimą ir vienkartinę garantiją (Ieškinio priedas Nr. 4). Vadinasi, atsakovas tinkamai įvykdė visas pareigas tranzito procedūros grandinėje. Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad neva atsakovas nepateikė garantinio rašto, pats savo iniciatyva jį gavo iš draudimo kompanijos „Lamantinas“ (Apeliacinio skundo 2 p.). Tuo tarpu ieškovas apeliacinio skundo 9 punkte nurodo, kad garantinį raštą išdavė kaip atsakovo atstovas ir ne savo iniciatyva. Toks ieškovo nurodomo faktinių aplinkybių neatitikimas vienareikšmiškai suponuoja ieškovo nesąžiningumo ir siekį išvengti mokestinės prievolės. Nurodo, kad sutarties 2.7. punktas nurodo, atsakovo pareigą pateikti ieškovui mokėjimo pavedimą muitinės įstaigai arba garantinį raštą. Žodis „pateikti“ lingvistine prasme suprantamas kaip „duoti, pasiūlyti“. Todėl atsakovo pareiga pagal sutarties 2.7. punktą yra pateikti (paduoti) ieškovui mokėjimo pavedimą muitinės įstaigai arba garantinį raštą. Nei sutarties 2.7. punktas, nei kitos sutarties nuostatos nekalba apie atsakovo pareigą suteikti, t.y. savo vardu išduoti garantiją. Atsakovas pažymi, kad jei jis nebūtų įvykdęs pareigos pagal sutarties 2.7. punktą, t.y. nebūtų pateikęs ieškovui mokėjimo pavedimo muitinės įstaigai ar garantinį raštą, šiuo atveju mokestinės prievolės muitinei atsiradimas dėl neužbaigtos tranzito procedūros, negalėtų atsirasti, nes tokie žalingi padariniai būtų pernelyg teisiškai nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Ieškovas pats pripažįsta, jog yra tranzito procedūros vykdytojas, o atsakovo nepriskiria ne prie krovinio vežėjo, nei prie gavėjo (CPK 182 str. 5 p.). Todėl atsakovas jokiu būdu nėra atsakingas už tranzito procedūros vykdytojo įsipareigojimus. Nurodo, kad neatsižvelgiant į tai, jog K. U. buvo veikiamas ieškovo spaudimo sudaryti vienašališką sandorį, akivaizdu, kad raštas yra viršijantis K. U. įgaliojimus. Nurodo, kad iš paties rašto matyti, kad jį pasirašo vadybininkas, o ne įmonės vadovas, kuris yra įgaliotas įmonės vardu sudaryti sandorius. Be to, kartu raštu K. U. nepateikė jokio įgaliojimo, rodančio, kad pastarasis galėtų veikti bendrovės vardu. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo nagrinėti apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, o ieškovas nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie turėtų esminės reikšmės bylos baigčiai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojais du ieškovo darbuotojus, kurie betarpiškai bendravo su atsakovu dėl sutarties vykdymo ir atsakovo 2009-09-08 rašytinio įsipareigojimo išdavimo, nes tik po teismo sprendimo priėmimo tapo aišku, jog 2009-09-08 atsakovo įsipareigojimą teismas įvertino kaip neturintį juridinės galios.
Prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Bylos nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde.
Apeliantas savo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo grindžia iš esmės naujų įrodymų pateikimo ir ištyrimo būtinumu. CPK 314 str. numato apribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sprendžia, jog apelianto nurodytas prašymas dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos netenkinamas, nes toks prašymas dėl liudytojų apklausos galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apie tai, jog atsakovas neigia savo prievolę prieš ieškovą ir ginčija 2009-09-08 rašytinį įsipareigojimą, buvo žinoma jau iš atsakovo atsiliepimo (b.l. 105-115, 1 tomas), todėl prašymai dėl įrodymų, susijusių su minėtu dokumentu, galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme. Todėl kolegija sprendžia, jog toks pavėluotas įrodymų pateikimas į bylą yra nepateisinamas CPK 314 str. prasme. Kitų argumentų, kodėl byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliantas nenurodė, todėl konstatuotina, kad apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas ginčija teismo sprendimą, kuriuo atmestas jo ieškinys atsakovui, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šalių sutarties 2.7 p. taikymo ar netaikymo. Tokie argumentai atmestini, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas argumentus dėl sutarties 2.7 p. taikymo išsakė tik baigiamosiose kalbose; nei ieškinyje, nei bylai rengiantis paruošiamojo teismo posėdžio metu, nei nagrinėjant ją iš esmės teismo posėdžio metu, ieškovas argumentų dėl to neišsakė. CPK 306 str. numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė ir neaptarinėjo aplinkybių, susijusių su šalių sutarties 2.7 p. taikymu ar netaikymu byloje. Tačiau įvertinus tai, kad tiek viena, tiek kita šalis pasisakė dėl minėto punkto taikymo, kolegija įvertina apelianto pateiktus argumentus dėl minėto šalių sutarties punkto taikymo. Apeliantas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog sutarties 2.7 p. atsakovo nebuvo įvykdytas. Sutarties 2.7 p. šalys nustatė atsakovui pareigą pateikti vykdytojui mokėjimo pavedimą muitinės įstaigai, kurios veikimo zonoje yra ieškovas, arba garantinį raštą (draudimo polisą). Kaip matyti iš bylos medžiagos, draudimo sutartį ir draudimo polisą sudarė pats apeliantas, o ne atsakovas. Šios aplinkybės atsakovas neginčija. Tačiau iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas už šią paslaugą ieškovui sumokėjo, t.y. su juo atsiskaitė (b.l. 19, 1 tomas). Tokiu būdu vertinant šalių veiksmus, laikytina, kad šalys abipusius sutarimu pakeitė sutarties sąlygą dėl garantinio rašto išdavimo ir susitarė, jog garantinį raštą pateiks ieškovas. Tokiu būdu apeliantas negali remtis aplinkybe, jo sutarties 2.7 p. atsakovo nebuvo įvykdytas. Be to, civilinės atsakomybės taikymo aspektu vertinant minėto punkto neįvykdymą, nėra pagrindo teigti, jog egzistuotų priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių apelianto prašomų priteisti nuostolių.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo 2009-09-08 raštą ir pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas CPK 12 str., 178 str.
Byloje yra pateiktas 2009-09-08 atsakovo raštas adresuotas ieškovui, kuriuo atsakovas įsipareigoja padengti ieškovo reikalaujamus nuostolius (b.l. 57, 1 tomas). Šį raštą pasirašė vadybininkas K. U.. Pirmosios instancijos teismas vertino minėtą įrodymą visų byloje esančių įrodymų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, jog minėto įrodymo negalima vertinti ir laikyti atsakovo sutikimo atlyginti ieškovui nuostolius įrodymu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtą raštą negalima vertinti kaip atsakovo vardu išduotą sutikimą atlyginti nuostolius, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog raštą pasirašęs asmuo veikė atsakovo kaip juridinio asmens vardu. Atsakovas nurodė, kad asmuo, pasirašęs raštą nebuvo įgalintas atlikti tokius veiksmus, t.y. pasirašyti rašto, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus – minėto asmens kaip atsakovo darbuotojo darbo sutartį bei įmonės įstatus. Ieškovas savo ruožtu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepateikė įrodymų, jog būtų priešingai. Todėl šiuo atveju teismas įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančių taisyklių nepažeidė, o tik vertino abiejų šalių byloje pateiktus įrodymus šiai aplinkybei patvirtinti ar paneigti. Atmestini apelianto argumentai, kad atsakovas pats paskyrė savo darbuotoją 2009-09-08 vienašaliam sandoriui sudaryti, o šio darbuotojo elgesys sukėlė pagrindą apeliantui manyti, jog 2009-09-08 sandoriu išreiškiama atsakovo valia. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo darbuotojas, pasirašęs 2009-09-08 raštą, adresuotą ieškovui, būtų įgalintas atsakovo kaip įmonės vardu veikti ir pasirašyti tokio pobūdžio raštus. Kolegija konstatuoja, kad tokios aplinkybės, kaip tai, jog 2009-09-08 raštas pasirašytas vadybininko ir jame nėra įmonės antspaudo, nesudarė pakankamai pagrįsto pagrindo manyti, jog tokį raštą galima būtų laikyti atsakovo kaip įmonės valios išreiškimu. Be to, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kiti atsakovo veiksmai – neatlyginimas geruoju nuostolių, nesutikimas su ieškiniu, patvirtino, jog raštas nelaikytinas atsakovo sutikimo davimu. Kolegija nurodo, kad minėtas raštas nėra laikytinas sandoriu (CK 1.63 str.), todėl jo ginčyti sandoriams nuginčyti nustatyta tvarka atsakovas neturėjo pareigos. Minėtas raštas gali būti vertinimas tik kaip skolos pripažinimas, tačiau pats savaime toks raštas nesukuria šaliai teisių ar pareigų. Atmestinas apelianto argumentas, jog atsakovas nepateikė ir neįrodė, jog raštą pasirašęs asmuo, neturėjo įgalinimų veikti atsakovo vardu. Atsakovas pateikė į bylą minėto darbuotojo darbo sutartį, savo įstatus, todėl minėtų įrodymų pagrindu pakanka konstatuoti, kad atsakovas pagrindė savo atsikirtimus dėl rašto.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo ir jį atmetė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsakovo naudai iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1452 Lt (CPK 93, 98 str., b.l. 10-12, 2 tomas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto UAB „Unigela“ 1452 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje teismo instancijoje, atsakovo UAB „DC Logistics“ naudai.