- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- I-937-816/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.1Neteisėta veika
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 2 640 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškina, kad nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo neužtikrinamas jo privatumas naudojantis dušu: buvo priverstas maudytis viešai, nes dešimties vietų duše pertvarų nebuvo, tarpai tarp dušų maži, tad prasdavosi nuogi aplinkui vienas kitą, dėl ko jausdavosi nužiūrinėjamas, nejaukiai ir nesaugiai. Galėjo maudytis tik kartą per savaitę, nors dirbo ir serga (duomenys neskelbtini), dėl ko buvo būtinas dažnesnis naudojimasis dušu. Pažymi, kad dušo vietų skaičius turi būti pakankamas, o dušo patalpų temperatūra turi atitikti klimatą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 8–11) prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Kartu su atsiliepimu pateikė dušo patalpų fotonuotraukas. Atkreipia dėmesį, kad dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o kita dalis ne. Nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Dėl prausimose duše dažnumo paaiškino kad pareiškėjas nesikreipė į tarnybą su prašymu suteikti jam papildomą galimybę praustis duše. Nurodė, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamas medikamentinis gydymas (specialūs tepalai ir pan.). Vilniaus PN Ūkio skyrius pareiškėjo skundų ar kitokių prašymų dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų negavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė iš esmės dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 18 d.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Terminuoto laisvės atėmimo, arešto bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d.). Ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 5.7 ir 7.7 papunkčiuose nustatyta, kad pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai, paprastajai bei drausmės grupėms, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų dėl dušų patalpų įrengimo, taigi, nėra nustatyta ir reikalavimo dėl pertvarų šiose patalpose įrengimo. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 30–31) matyti, jog Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse vienoje dušinėje įrengtos pertvaros, dušų įranga tvarkinga, nesulaužyta, ja nuteistieji gali naudotis pagal įstaigos administracijos patvirtintą grafiką. Vien tai, kad kita dušinė įrengta be pertvarų, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų, nes pareiškėjas turėjo galimybę rinktis, kuria dušine naudotis. Be to, kaip teisingai nurodyta atsiliepime, galimybė laikytis asmens higienos ir dažniau praustis buvo sudaryta ir dėl to, kad šaltas vanduo tiekiamas nuolat ir naudojimasis juo nėra ribojamas.
Pareiškėjas nurodo, kad galėjo maudytis kartą per savaitę, kas laikytina per mažai, nes jis dirbo ir serga (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti suteikta galimybė maudytis kiekvieną dieną. Skunde pareiškėjas nenurodo, kad būtų teikęs prašymus Vilniaus PN. Vilniaus pataisos namų ūkio skyriaus pažymoje „dėl nuteistojo V. J. skundų, prašymų (pareiškimų) teikimo“ nurodyta, kad nuo 2017 m. lapkričio 29 iki 2018 m. spalio 18 d. pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 26), todėl teismas negali konstatuoti Vilniaus PN pažeidimo ir šiuo aspektu. Pažymėtina, kad ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016-10-07 nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018). Pažymėtina, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo laisvės atėmimo bausmės esme, tikslais ir saugiu bei kontroliuojamu jos įvykdymu.
Kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini bendro pobūdžio teiginiais, todėl, jų nekonkretizavus, nėra pagrindo spręsti dėl nurodytos valstybės institucijos galimų neteisėtų veikų pareiškėjo atžvilgiu (ne)atlikimo ir atitinkamai nesudaro pagrindo konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės egzistavimo.
Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų argumentų, pareiškėjui neįrodžius neteisėtų atsakovo veikų, nenustačius neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme patyrimo, - nėra valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Pats savaime bausmės atlikimas sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau nenustatyta byloje aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo pataisos namuose sąlygos (konkrečiai imant naudojimasis dušu) būtų tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo V. J. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.