Kauno apygardos teismo nutartis

2009-04-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-100-290-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-14
Bylos Nr.
1A-100-290-2009
Teisminio proceso Nr.
61-1-1412-2007
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
A. M.
Nukentėjusysis
I. G., V. N.
Civilinis atsakovas
E. S., AAS „G. B.“
Civilinis ieškovas
V. N., I. G.
Advokatai
Neringa Grubliauskienė, Georgijus Zavtrakovas, Artūras Bauža, Paulius Vaicekauskas

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamosios bylos Nr. 1A-100-290/2009

Teisėjas Romaldas Šuliokas (Proceso Nr. 61-1-1412-2007)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Algirdo Jaliniausko, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei, nuteistajam A. M., nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, nukentėjusiosios I. G. įstatyminei atstovei V. N., jos atstovui advokatui Artūrui Baužai, civiliniams atsakovams E. S. ir E. S. bei jų atstovui advokatui Georgijui Zavtrakovui, civilinio atsakovo AAS „G. B.“ atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. bei nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, uždraudžiant naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas laisvės atėmimo dalyve atidėtas trejiems metams, įpareigojant A. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo trejus metus neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Pripažinta teisė civiliniams ieškovams V. N. ir I. G., atstovaujamai įstatyminės atstovės V. N., į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant ieškinio dydžio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.

Priteista iš A. M. nukentėjusiajai V. N. 1500 litų už suteiktas teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 18d. apie 19.00 valandą, dirbdamas E. S. IĮ „E.“ taksi vairuotoju, vairuodamas automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį B. S., važiuodamas Žemaitės g., Jonavoje, link Rimkų mikrorajono ir 2-ja juosta artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties namu Nr. 16, pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 53 punkto reikalavimų nurodymą, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui…“; KET 75 punkto reikalavimą, nurodantį, kad „ artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą…perėjoje įėjusį pėsčiąjį“; KET 76 punkto reikalavimą, nurodantį, kad „Jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba kelti pavojų“; KET 172 punkto reikalavimą, nurodantį, kad “vairuotojas privalo važiuoti, pasirinkdamas saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę”, KET 173 punkto reikalavimą nurodantį, kad „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams”, ir nevykdydamas nurodytų KET punktų reikalavimų, buvusiomis eismo įvykio metu meteorologinėmis sąlygomis nepasirinko saugaus greičio, 1-je eismo juostoje prieš perėją sustojus automobiliui, nepraleido per pėsčiųjų perėją nuo dešiniojo šaligatvio ėjusio pėsčiojo J. G. ir jį partrenkė bei sužalojo. Eismo įvykio metu J. G. buvo padaryta muštinė žaizda kaktoje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose ir kairiame žande, odos nubrozdinimai kaktoje, nosyje, kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir dešinėje blauzdoje, atviras kairio blauzdikaulio lūžimas, kraujosruvos kaktos, kairio smilkinio ir kairio žando minkštuosiuose audiniuose, kaktikaulio kaukolės pamato kaulų linijiniai lūžiai, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairiajame smegenų pusrutulyje, galvos smegenų dešinės pakaušinės skilties sumušimas, kairio mentikaulio ir krūtinės kairės pusės III-I X šonkaulių ir kairio klubakaulio lūžimai, kraujosruvos tarpuplautyje ir kairės šlaunies raumenyse, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nuo kurio jis 2007-12-18 mirė gydymo įstaigoje.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminė atstovė V. N. apeliaciniu skundu prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendį pakeisti, skirti A. M. realią 4 metų laisvės atėmimo bausmę ir tenkinti pastarosios bei nukentėjusiosios I. G. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei bei turtinei žalai atlyginti. Apeliantė, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. M., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nepagrįstai atsisakė išspręsti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, apeliaciniame skunde išdėsto šiuos argumentus: teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. M. kaltu dėl padaryto nusikaltimo neprisipažino ir nesigaili tai padaręs, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme akivaizdžiai neigė sukėlęs šį eismo įvykį ir tai, kad dėl jo neatsakingų veiksmų žuvo žmogus, visą kaltę versdamas žuvusiajam. Teismas nelaikė minėtų aplinkybių reikšmingomis ir į jas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė, kaip ir į tai, jog A. M. ir po šio nusikaltimo vėl sukėlė autoįvykį, kuriame jis pripažintas kaltu. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad jis nepadarė jokių išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio ir kad, neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, jis ir toliau kels grėsmę visuomenei. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, skirdamas bausmę, neįvertino ir tos aplinkybės, kad A. M. ir jo buvę darbdaviai, E. S. ir E. S., prieš teismą derybų metu dėl žalos atlyginimo buvo nesąžiningi, t.y. žadėdami atlyginti žalą dėl J. G. mirties, specialiai realizavo visą turtą tretiesiems asmenims, siekdami išvengti žalos atlyginimo. Be to, apeliaciniame skunde nesutinkama su teigiama nuteistojo A. M. charakteristika.

Apeliantės teigimu, teismas neturėjo teisės skirti nuteistajam A. M. mažesnės nei sankcijos vidurkis numatytos bausmės. Nuosprendyje teismas atsižvelgė tik į A. M. šeiminę padėtį, bet visiškai neatsižvelgė į atsiradusias sunkias pasekmes, kad J. G. žuvus, nukentėjusiajai teko iškęsti dideles dvasines kančias, ji ir dukra liko be pagrindinio šeimos išlaikytojo. Nukentėjusioji ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminė atstovė nesutinka ir su teismo išvada taikyti A. M. Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Anot apeliantės, teismas nepagrindė savo motyvų, kodėl yra pagrindas manyti, jog paskirtos A. M. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atlikimo. Skundo autorės teigimu, teismas, įvertinęs visas aplinkybes, negalėjo taikyti A. M. bausmės vykdymo atidėjimo, o turėjo skirti realią laisvės atėmimo bausmę, ne mažesnę nei ketveri metai laisvės atėmimo.

Apeliantė taip pat nesutinka su nuosprendžiu civilinio ieškinio dalyje, mano, kad teismas turėjo ieškinį išnagrinėti ir žalą priteisti šioje baudžiamojoje byloje. Teigdama, kad teismo argumentai dėl civilinio ieškinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka yra formalūs ir niekuo nepagrįsti, nurodo, jog: 1) žalą privalėjo atlyginti E. S. įmonė ir AAS „G. B.“. Draudimo bendrovė ne tik kad neneigė savo atsakomybės, bet ir pateikė teismui visus būtinus įrodymus apie draudimo sąlygas bei iš dalies atlygino žalą, į ką teismas neatsižvelgė; 2) PZU „Lietuva“ gyvybės draudimas yra nesusijęs su šia byla. Tikėtina, kad teismas nuosprendyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nes gyvybės draudimo klausimas apskritai šioje byloje neturi jokios įtakos ieškinio sumai ar jo patenkinimui; 3) teismas, atsisakydamas spręsti ieškinio klausimą šioje byloje, nenurodė, kokie įrodymai turėtų būti pateikti, nes visus būtinus patenkinti ieškinį įrodymus apeliantė prieš baigiant nagrinėti bylą jau buvo pateikusi, be to, tiksliai ieškinyje nurodė sumas, kurios turėtų būti priteistinos.

Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-12-03 nuosprendį. Nuteistojo nuomone, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, nepagrįsdamas jo jokiais įrodymais bei nepašalinęs byloje esančių abejonių. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo teigimu, jo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodytos įvykio aplinkybės yra nuoseklios, jos buvo nurodytos iš karto po eismo įvykio ir atitinka eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Jokių kitų duomenų, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, o ne pastarojo nurodytoje bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotoje vietoje, nėra. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino pėsčiojo veiksmų įvykio vietoje, tai yra, kad nukentėjusysis tamsiu paros metu vilkėjo tamsius rūbus, su savim neturėjo atšvaito ar kito šviesą atspindinčio daikto, ką patvirtino ir liudytoja D. M., tai yra nesilaikė KET 86 punkto reikalavimų. Anot nuteistojo, teismas privalėjo aiškintis, ar jis, esant tokioms sąlygoms (tamsiu paros metu, esant blogam matomumui) turėjo galimybę pėsčiąjį pastebėti ir išvengti užvažiavimo ant jo, o taip pat, ar pats pėsčiasis nebuvo eismo įvykio kilimo pagrindinė sąlyga arba bent priežastiniame ryšyje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, remdamasis medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 279, nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, t.y., kad pėsčiasis buvo blaivus. Anot nuteistojo, ši išvada prieštarauja specialisto išvadai Nr. M 1909/07(02), kurioje nurodyta, kad J. G. kraujyje rasta 0,24 prom. etilo alkoholio, o šlapime - 0,64 prom. etilo alkoholio. Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai pastarojo kaltę grindė liudytojos D. M. parodymais, kurie ne tik prieštarauja jo nurodytoms aplinkybėms bei įvykio vietoje užfiksuotoms aplinkybėms, tačiau ir jos pačios ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams.

Be to, nuteistojo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrintos jo teisės į nešališką ir objektyvų tyrimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, anot apelianto, visi nukentėjusiosios V. N. ar jos atstovo pareikšti prašymai buvo tenkinami, o tuo tarpu pastarojo ir jo gynėjos reiškiami prašymai atmetami, tuo pagrįstai nuteistajam sudarant pagrindą abejoti teismo nešališkumu ir objektyvumu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nepagrįstai nesprendė pateikto patikslinto civilinio ieškinio, kadangi nebuvo jokių kliūčių jį išspręsti šioje baudžiamojoje byloje.

Atsikirtimuose civilinio atsakovo atstovo įgaliotas asmuo teigia, kad Jonavos rajono apylinkės teismas pagrįstai nusprendė pripažinti teisę civiliniams ieškovams V. N. ir I. G., atstovaujamai įstatyminės atstovės V. N., teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant ieškinio dydžio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka. Nurodo, kad civilinių ieškovų patikslintame civiliniame ieškinyje iš civilinių atsakovų E. S. firmos „E.“, AAS „G. B.“, E. S. ir E. S. prašomos priteisti solidariai vienkartinės išmokos, neturtinės žalos bei išlaidų už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sumos prieštarauja patikslintame ieškinyje išdėstytoms aplinkybėms ir kad patirtą neturtinės žalos dalį, lygią 500 eurų (maksimali mokėtina draudimo išmoka), atlygino draudikas - draudimo bendrovė AAS „G. B.“, todėl ieškinio šioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo bendrovei civilinei ieškovai nereiškia, kas laikytina akivaizdžiu prieštaravimu. Anot atsikirtimų autoriaus, Jonavos rajono apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad civilinių ieškovų V. N. ir I. G., atstovaujamos įstatyminio atstovo V. N., civilinis ieškinys (patikslintas) nepilnai atitinka keliamus reikalavimus, dėl ko negalima tiksliai apskaičiuoti keliamų civilinių ieškinių ir nepateikus teismui papildomų įrodymų, negavus papildomos medžiagos, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo, negalima spręsti civilinės atsakomybės klausimus. Patikslintame civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl tėvo (J. G.) netekties dukters I. G. naudai turi būti priteistas išlaikymas iki pilnametystės, po 1/3 atlyginimo, atskaičius našlaičio pašalpą, t.y. 453,95 Lt kas mėnesį. Minėtasis skaičiavimas pagrįstas prielaida, kad dukters išlaikymui buvo skiriama 1/3 atlyginimo, t.y. 791,91 Lt. Minėtoji prielaida nepagrįsta dukters išlaikymui reikalingos sumos paskaičiavimais ar kitais įrodymais, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai nurodo, kad su pateiktais civiliniais ieškiniais civiliniai ieškovai nepateikė būtinų įrodymų, kad būtų galima išspręsti civilinės atsakomybės klausimus pagal Lietuvos Respublikos CPK ir CK normas. Patikslinto civilinio ieškinio reikalavimas priteisti visą 81.257,05 Lt sumą vienu kartu kaip vienkartinę kompensaciją neatitinka dukters interesų, kadangi atsirastų reali grėsmė, kad išmoka bus panaudota ne pagal paskirtį - ne vaiko išlaikymui iki pilnametystės. Civiliniai ieškovai baudžiamojo proceso metu nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę, kad apskaičiuota suma būtų išmokėta vienu kartu, kad tai daroma vaiko interesais, taip pat nenurodė, kaip bus panaudota 81.257,05 Lt vienkartinė išmoka. Civiliniai ieškovai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad priteisus periodines išmokas vaiko išlaikymui kyla grėsmė, kad civilinis atsakovas AAS „G. B.“ gali bankrutuoti, tačiau šiam argumentui pagrįsti įrodymų nepateikė. Kita vertus, toks argumentas visiškai nepagrįstas, kadangi AAS „G. B.“ bankroto atveju prievoles perimtų LR transporto priemonių draudikų biuras.

Kolegija išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. prašymą bei jos atstovo, o taip pat ir prokurorės prašymus nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. M. ir jo gynėjos prašymus nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. apeliacinį skundą atmesti, civilinių atsakovų ir jų atstovų prašymus nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. bei nuteistojo A. M. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriuos įvertinęs viseto aspektu, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. M. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d.. Kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad baudžiamoji byla išnagrinėta, iš esmės nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir objektyvų nuosprendį. Vien tik tai, kad nukentėjusiosios V. N. ar jos atstovo pareikšti prašymai buvo tenkinami, o tuo tarpu A. M. ir jo gynėjos reiškiami prašymai atmetami, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, negali būti pripažįstamas pakankamu motyvu daryti pagrįstą išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Nuteistasis savo nekaltumą, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, iš esmės grindžia vien tik savo paties ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, jų nesugretindamas su kitais, jo aiškinimus paneigiančiais, byloje esančiais įrodymais. Vien tik šių nuteistojo teiginių pagrindu priimti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Apeliacinio skundo argumentą, jog byloje nėra kitų duomenų, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, o ne pastarojo nurodytoje bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotoje vietoje, paneigia liudytojos D. M. nuoseklūs parodymai, kurių objektyvumu teismas abejoti neturėjo jokio pagrindo. Kadangi esminėmis nusikaltimo pasekmių kilimo priežastimis laikytinas net keleto KET punktų grubus pažeidimas, padarytas nuteistojo, be to, nusikaltimo vieta nustatyta būtent pėsčiųjų perėjoje, teismui visiškai nebuvo tikslinga tirti, kad pasekmės galėjo atsirasti ir dėl to, kad nukentėjusysis tamsiu paros metu vilkėjo tamsius rūbus, su savimi neturėjo atšvaito ar kito šviesą atspindinčio daikto, tai yra nesilaikė Kelių eismo taisyklių 86 punkto reikalavimų, o taip pat ar jis, tamsiu paros metu, esant blogam matomumui, turėjo galimybę pėsčiąjį pastebėti ir išvengti užvažiavimo ant jo, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Kiti eismo dalyviai akivaizdžiai matė, kad nukentėjusysis J. G. prieš pat užvažiavimą ant jo per gatvę, kuri apšviesta žibintais, ėjo būtent per perėją. Šios aplinkybės ir patvirtina, kad pėsčiasis nebuvo eismo įvykio kilimo pagrindinė sąlyga, o taip pat ir priežastiniame ryšyje su dėl to kilusiomis pasekmėmis.Be to, nuteistasis pats pateikia prieštaraujančius tarpusavyje argumentus, tai yra iš pradžių tvirtina, kad aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja D. M., o po to teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė šios liudytojos parodymais, kurie prieštarauja ne tik pastarojo nurodytoms aplinkybėms bei įvykio vietoje užfiksuotoms aplinkybėms, bet ir jos pačios ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, kas rodo jo siekimą bet kokiais būdais ir kaina išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 1909/07 (02) matyti, kad J. G. kraujyje rasta 0,24 prom. etilo alkoholio, o šlapime – 0,64 prom. etilo alkoholio, ir nors teismas iš tikrųjų, remdamasis medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 279, neteisingai nurodė, kad pėsčiasis buvo blaivus, tai nepaneigia nuteistojo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos. Minėtoje specialisto išvadoje nurodytas etilo alkoholio kiekis nukentėjusiojo kraujyje ar šlapime rodo tik patį alkoholio vartojimo faktą, tačiau esminės reikšmės, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, (užvažiavimas įvyko perėjoje) šiuo atveju neturi.

Dėl nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. M., atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atlikimo. Iš minėtos nuostatos seka, kad teismas bausmės vykdymą atidėti ne privalo, bet gali, jei nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. M. padarė būtent neatsargų nusikaltimą, anksčiau niekada neteistas, charakterizuojamas tik teigiamai, augina du nepilnamečius vaikus, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pagrįstumą. Apeliantės skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nuteistajam A. M. turėtų būti panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, paskiriant realią (4) ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kolegija vertina esančias grynai deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pastaroji nepateikia jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistojo charakteristika yra neteisinga, kad nuteistasis pripažintas kaltu dėl kito autoįvykio sukėlimo, be to, kad turtas specialiai buvo realizuotas tretiesiems asmenims. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tai yra teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis kaltu neprisipažino ir neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi, kas akcentuojama apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad dabar galiojančiame įstatyme nėra nurodytas reikalavimas, jog privalomai turi būti nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė tam, kad galima būtų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi, įvertinusi visas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistajam A. M. už jam inkriminuotą nusikaltimą paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra teisinga, Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatos šiuo atveju taikytos pagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė pripažinti teisę civiliniams ieškovams V. N. ir I. G., atstovaujamai įstatyminės atstovės V. N., teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant ieškinio dydžio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka. Šią išvadą pagrindžia duomenys apie tai, kad civiliniai ieškovai nepateikė būtinų įrodymų apie transporto priemonių savininkų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sąlygas, ar A. M. apdraustas „G. B.“, jei taip, kokiomis sąlygomis, įrodymų apie žalos atlyginimą, be to, civilinių ieškovių V. N. ir I. G., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. N., civilinis ieškinys nevisiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, dėl ko teismas negalėjo tiksliai apskaičiuoti civilio ieškinio, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Būtent dėl šių teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurios paneigia nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. apeliacinio skundo dalies dėl civilinio ieškinio priteisimo argumentus, teisingai taikytos Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d. nuostatos. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminė atstovė V. N. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog PZU „Lietuva“ gyvybės draudimas nesusijęs su šia baudžiamąja byla, dėl ko teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje neteisingai įvardino su šia draudimo kompanija susijusių įrodymų nepakankamumą, tačiau ši neesminė klaida iš esmės neprieštarauja nuosprendžio revoliucinėje dalyje padarytoms išvadoms.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo nei keisti, nei naikinti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės V. N. bei nuteistojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai Algirdas JaliniauskasAlgerdas Urbšys