Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 150 str. 4 d. (veika padaryta nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2005 m. spalio 13 d.), LR BK 150 str. 3 d. (veika padaryta nuo 2005 m. spalio 14 d. iki 2005 m. gruodžio mėn. pradžios), LR BK 149 str. 4 d. (veika padaryta 2005 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku). Pagal LR BK 150 str. 4 d. paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, pagal LR BK 150 str. 3 d. paskirta 3 (trejų) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal LR BK 149 str. 4 d. paskirta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš A. R. penkiasdešimt tūkstančių litų V. D. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2003 m. gegužės mėnesio, diena nenustatyta, iki 2005 m. spalio 13 d. seksualiai prievartavo mažametę, po to nuo 2005 m. spalio 14 d. iki 2005 m. gruodžio mėnesio pradžios, tiksli data nenustatyta, tęsdamas nusikalstamą veiklą, seksualiai prievartavo nepilnametę, o taip pat 2005 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, A. R. tą pačią mažametę išžagino.

Aukščiau minėtas nusikalstamas veikas A. R. įvykdė sekančiomis aplinkybėmis: nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2005 metų spalio 13 d. tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą kartų skaičių, sistemingai, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. D. , (duomenys neskelbtini), yra mažametė, ir tokiu būdu prieš jos valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, vidutiniškai kartą per savaitę seksualiai ją prievartavo, t.y. privertė ją rankomis dirginti jo lytinius organus, tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, vieną kartą patenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu būdu, bei taip pat tenkino lytinę aistrą rankomis liesdamas jos lytinius organus, kišdamas į juos pirštus. Po to A. R. , tęsdamas nusikalstamą veiklą, nuo 2005 m. spalio 14 d. iki 2005 m. gruodžio mėnesio pradžios, nukentėjusiajai sulaukus 14 metų ir esant nepilnametei, pasinaudodamas jau anksčiau dėl mažametystės palaužtu nukentėjusiosios pasipriešinimu ir bejėgiška jos būkle, tiksliai nenustatytą kartų skaičių, vidutiniškai kartą per savaitę tokiu pat būdu prieš nukentėjusios valią tenkino lytinę aistrą dirgindamas rankomis jos lytinius organus, kišdamas pirštus į juos, bei versdamas nukentėjusiąją tenkinti jį oraliniu būdu, rankomis dirginti jo lytinius organus. Šiais veiksmais kaltinamasis padarė nusikaltimą numatytą BK 150 str. 3 d. Be to, A. R. 2005 m. vasarą tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas dėl mažametystės V. D. bejėgiška būkle, prieš jos valią, pargriovęs ant lovos ir taip atėmęs galimybę priešintis, jėga nurengė nukentėjusiąją ir lytiškai su ja santykiavo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. su Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas bei padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės, kuri grindžiama tik pačios nukentėjusiosios bei jos artimųjų asmenų parodymais. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji, jos mama, mamos sesuo bei teta yra suinteresuotos bylos baigtimi, nes nuteistojo žmona neturi nuosavo gyvenamojo ploto ir jį nuteisus galėtų naudotis A. R. butu (tai nebuvo paneigta ir teisme). Apeliantas paaiškina, kad su savo sutuoktine gyveno nuo 1996 metų, nukentėjusiajai V. D. tuomet buvo 5 metukai, o 2002 metais persikėlė gyventi į jam nuosavybės teise priklausantį butą esantį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis nurodo, kad sutuoktinės dukrą jis mylėjo, augino, bendravo kaip tėvas su dukra, o lytinės aistros niekada netenkino, lytinių santykių neturėjo.

Nuteistojo nuomone, teismo posėdžio metu, tenkinant nukentėjusiosios interesus, nebuvo galima užduoti klausimų, nes tai pažeidžia nukentėjusiosios teises, kadangi ji labai išgyvena, nors posėdžio metu ar iki to laiko visiškai nebuvo galima pastebėti apie jos išgyvenimus. Apelianto teigimu, nepagrįsti ir teiginiai, kad nukentėjusioji V. D. bijojo A. R. , todėl niekada niekam nesiskundė, nes jie gyveno draugiškai ir bet kokį smurtą ar reikalavimą atlikti ką nors prieš jos valią, buvo galima pasisakyti anksčiau. Apeliantas netgi pažymi, kad nukentėjusiosios santykiai su mama buvo nedraugiški ir ji daugiau šnekėjosi su pačiu A. R. (pasidalindavo įspūdžiais apie mokyklą, draugus), o mamos dažnai nebūdavo namuose. Apeliantas pažymi, kad augino mergaitę, teikdamas jai išlaikymą, rūpindamasis jos gyvenimu ir niekada neturėjo minčių ją nuskriausti. Nuteistojo nuomone, pažeidžia jo teises ir nesuteikta galimybė paaiškinti apie tai, kad kažkokiu būdu paskaičiuota, kiek kartų jis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja ir be jokių įrodymų paskaičiuota vien pagal nukentėjusiosios žodžius, kad tai darė kiekvieną savaitę. A. R. teigia, kad teismo posėdžio metu negalėjo tinkamai atsakyti į klausimus ir duoti parodymų dėl blogos savijautos ir tokiu būdu buvo suvaržyta jo teisė dalyvauti įrodymų tyrime, o apklausus nukentėjusiąją, ji buvo atleista nuo tolesnio dalyvavimo procese ir nuteistasis negalėjo užduoti jai klausimų.

Nuteistasis nesutinka ir su jam pareikštu kaltinimu dėl išžaginimo ir nurodo, kad iš teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvados nustatyta, jog mergystės plėvėje pažeidimų nėra. Visgi tuo pat metu daroma išvada, kad galėjo taip atsitikti, kad mergystės plėvė atliekant aktą galėjo neplyšti, o tik pakraujuoti. Šios abejonės, apelianto nuomone, paneigia faktą, kad jis atliko lytinį aktą su nukentėjusiąja V. D. . Be to, nuteistasis pažymi, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą, nukentėjusioji kartu su mama išsikraustė gyventi pas R. R. motiną, nes iš tikrųjų jos išsikėlė gyventi pas R. sugyventinį. Taip pat paneigiama ir aplinkybė, kad nuteistojo nukentėjusioji V. D. bijojo, nes jos motinai išvykus dirbti į užsienį, nukentėjusioji nenorėjo niekur kitur gyventi, o tik su V. R. bei jo sūnumi ir tai teisme patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek jos mama bei močiutė. Atitinkamai byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl nuteistojo nusikalstamos veikos nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala sveikatai, seksualinei laisvei, neliečiamumui, buvo sukeltas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas, depresija, nes ji teisme nė vienu žodžiu neužsiminė apie šias paminėtas aplinkybes, o taip pat nėra surinkta įrodymų, kad nukentėjusioji vienu ar kitu būdu būtų tai išreiškusi savo artimiesiems ar mokykloje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, kuriuos, išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o tuo pačiu nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos ir skirtinos bausmės. Teismo išvados dėl apelianto kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, o ne prielaidomis ar samprotavimais, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, pateikdamas savitą ištirtų įrodymų vertinimą, kolegijos nuomone, neleidžia manyti apie neobjektyvų ar šališką nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ištyrimą.

Argumentai, kuriais apeliaciniame skunde nuteistasis neigia savo kaltę, iš esmės nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, kaltės neigimo argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su šiais argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, kaltės neigimo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus teisme ištirtus įrodymus, kuriais nuosprendyje išsamiai išanalizavęs teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotas veikas, yra įrodyta. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių nuteistojo kaltės įrodymų.

Pagrindinis argumentas, kuriuo pagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas, yra tai, kad nukentėjusioji V. D. jį apkalbėjo. Pasak nuteistojo, jo kaltė nuosprendyje grindžiama tik nukentėjusiosios bei jai artimų žmonių – mamos, mamos sesers bei tetos parodymais, kurios suinteresuotos jo nuteisimu, kad po to apelianto žmona (nukentėjusiosios motina) galėtų naudotis jam priklausančiu butu, nes neturi savo nuosavo gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegijos nuomone, šis skundo teiginys prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, todėl laikytinas nepagrįstu.

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai parodė, kad eilę metų sistemingai buvo A. R. seksualiai prievartaujama bei išžaginta. Apklausose dalyvavę psichologai nepateikė pastabų dėl nukentėjusiosios V. D. mastymo, atminties sutrikimų, noro fantazuoti. Atlikus psichiatrinį-psichologinį tyrimą ekspertų komisijos išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios įtaigumas nepadidėjęs, patologinių fantazijų nėra. Įvertinus mergaitės psichinę ir psichologinę būseną, ekspertų komisijos nuomone nukentėjusioji gali duoti teisingus parodymus apie įvykį, teisingai suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę, tačiau priešintis tam trukdė baimė prarasti ne tik patėvio dėmesį, bet ir kaltės prieš motiną jausmai. Ekspertų nuomone minėta nusikalstama veika sukėlė nukentėjusiajai užsitęsusią depresinę reakciją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kaltinimas dėl nukentėjusiosios išžaginimo nepatvirtinamas specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog mergystės plėvėje pažeidimų nėra. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, paneigia buvus lytinį aktą su nukentėjusiąja. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios mergystės plėvėje pažeidimų nėra, iš tiesų konstatuota minėtoje specialisto išvadoje. Toje pačioje išvadoje specialistas, remdamasis apžiūros duomenimis, nurodė, kad pas nukentėjusiąją mergystės plėvė elastinga, todėl galimi lytiniai santykiai be jos vientisumo pažeidimo. Pažymėtina, kad minėtą išvadą specialistė patvirtino ir teisiamajame posėdyje paaiškindama, kad dėl nukentėjusiosios fiziologinių ypatumų bei įvertinus tai, kad jeigu lytiniai santykiai buvo tik vieną kartą, tai dėl mergystės plėvės elastingumo ji galėjo ir neplyšti, o tik truputį pakraujuoti.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojos R. R. , A. A. ir A. U. . Minėtos liudytojos parodė, kad pati nukentėjusioji joms papasakojo apie A. R. padarytus veiksmus ją seksualiai prievartaujant bei žaginant. Šių liudytojų parodymai nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, nors jų parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes minėti asmenys įvykių esmę sužinojo iš nukentėjusiosios. Pagal įstatymo nuostatą tiesioginiai įrodymai faktiškai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus, nes ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė minėtų liudytojų parodymus, juos vertindamas sugretino su pačios nuteistosios, o tuo pačiu ir nuteistojo A. R. parodymais, motyvuotai juos atmesdamas, kolegijos nuomone, įstatymo reikalavimų nepažeidė, aukščiau minėtų liudytojų parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu, tuo pačiu argumentuotai jais pagrįsdamas apelianto kaltę. Vien tai, kad A. R. yra nukentėjusiosios motina, A. A. jos teta, kolegijos nuomone netikėti jų parodymų objektyvumu nėra pagrindo. Kaip jau minėta apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo kaltė nuosprendyje įrodyta tik pačios nukentėjusiosios bei su ja artimuose giminystės ryšiuose esančių liudytojų, suinteresuotų apelianto nuteisimu, parodymais. Kolegijos nuomone šis teiginys yra nepagrįstas, netikėti nukentėjusiosios, jos motinos bei tetos parodymais nėra jokio pagrindo, nes jų parodymai esminiai sutampa ir su liudytojos A. U. parodymais, nors ši liudytoja su minėtais asmenimis nėra jokiuose giminystės ryšiuose.

Atmestinas apelianto teiginys apie tai, kad nukentėjusioji, jos motina, kitos artimos giminaitės jį nepagrįstai apkalbėjo, siekdamos po jo nuteisimo užvaldyti jam priklausantį butą. Toks teiginys akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nukentėjusiosios motina A. R. parodė, kad dar 2005 m. pabaigoje paaiškėjus A. R. poelgiams su jos dukra, pastarasis pažadėjo jai palikti butą, duoti pinigų, jei apie mergaitės seksualinį prievartavimą nepraneš policijai. Tuo tarpu teisme pats A. R. teigė, kad jo žmona A. R. susirado meilužį ir pradėjo reikalauti iš jo buto dar prieš išvykdama į užsienį, net buvo kartu nuvykę tuo reikalu pas notarą, tačiau buto perrašyti nepavyko dėl buvusių skolų. Šie A. R. parodymai atmestini, nes visiškai nerealu, kad pats apeliantas būtų geranoriškai sutikęs ir net vykęs pas notarą perrašyti savo butą žmonai, susiradusiai meilužį. Priešingai, ši aplinkybė, kolegijos nuomone, kaip tik patvirtina A. R. , kitų minėtų liudytojų parodymus apie tai, kad A. R. pats pažadėjo perleisti savo butą žmonai su sąlyga, jei ji nepraneš policijai apie paaiškėjusius jo seksualinio prievartavimo faktus prieš jos dukrą.

Atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi neišsaugotomis SMS žinutėmis, neva jo siųstomis į nukentėjusiosios V. D. mobilųjį telefoną. Pažymėtina, kad faktiškai jokių SMS žinučių, kurios būtų atskiru kaltės įrodymu, byloje nėra. Duomenys apie A. R. siųstas SMS žinutes į nukentėjusiosios telefoną, yra užfiksuoti pačios nukentėjusiosios V. D. bei jos motinos A. R. parodymuose, kurie, kaip minėta, teismo pagrįstai buvo pripažinti tinkamais įrodymais, jie išsamiai išanalizuoti ir įvertinti sutinkamai su įstatymo reikalavimais.

Atmestinas apelianto teiginys apie tai, kad teismo posėdžio metu negalėjo nukentėjusiajai užduoti klausimų. Kaip seka iš teisiamojo posėdžio protokolo, A. R. buvo posėdžių salėje duodant parodymus nukentėjusiajai V. D. , kuri atsakė ne tik į teisėjų, bet ir prokuroro bei kaltinamojo gynėjos klausimus. Jokių įrašų apie tai, kad apeliantas būtų negalėjęs užduoti jam rūpimus klausimus nukentėjusiajai, protokole nėra.

Laikytinas nepagrįstu skundo teiginys apie tai, kad nuteistajam nebuvo suteikta galimybė paaiškinti apie tai, kad kažkokiu būdu buvo paskaičiuota kiek kartų jis tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja, negalėjo tinkamai duoti parodymų bei tinkamai atsakyti į klausimus.

Kaip matyti iš nuosprendžio teismas nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo faktines aplinkybes, jų dažnumą nustatė išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei pačios nukentėjusiosios parodymus. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas kaip tik atsižvelgė į A. R. prašymą ir jį apklausė ne 2008-03-06 įvykusiame teisiamajame posėdyje, bet po pertraukos įvykusiame 2008-03-09 posėdyje, kurio metu apeliantas atsakė ne tik į teisėjų ar prokuroro klausimus, bet ir savo gynėjos klausimus. Netikėti protokole užrašytų jo atsakymų į klausimus turinio pilnumu ir objektyvumu nėra pagrindo, kadangi pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio surašymo nebuvo paduotos. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija mano, kad A. R. teisės dalyvauti tiriant įrodymus, duodant jam pačiam parodymus, nebuvo suvaržytos, o tikslaus seksualinio prievartavimo skaičiaus nustatyti nėra galimybių, tuo labiau, kad tai esminės reikšmės nusikalstamos veikos teisingam kvalifikavimui neturi, kaip tai ir pažymėta skundžiamame nuosprendyje.

BK 150 str. 1 d. seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grąsinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

BK 150 str. 3 ir 4 dalys numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą nepilnamečiui ir mažamečiui asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, jog lytinės aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę, jei veikos padaromos: a) pavartojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį pavartoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuris nusikaltimo padarymo metu nebuvo sulaukęs 14 metų amžiaus, o nepilnamečiu – asmuo nuo 14 iki 18 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu ir nepilnamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjęs yra mažametis ar nepilnametis ir t. t. V. D. gimė (duomenys neskelbtini), todėl iki 2005 m. spalio 13 d. buvo mažametė, o vėliau nepilnametė, apeliantas, gyvendamas su ja vienoje šeimoje apie nukentėjusiosios amžių, t. y. jos mažametystę, o vėliau nepilnametystę, gerai žinojo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pati nukentėjusioji būtų buvusi seksualinių santykių su apeliantu iniciatorė. Ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad nuo 2003 m. gegužės mėnesio nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, o vėliau, jai tapus jau nepilnamete, tęsė savo nusikalstamą veiką pasinaudodamas jau anksčiau dėl mažametystės palaužtu nukentėjusiosios pasipriešinimu. Išdėstyti motyvai leidžia teigti, kad A. R. veika nuosprendyje teisingai kvalifikuota pagal BK 150 str. 3 ir 4 dalis. Apelianto veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 149 str. 4 d., šios veikos kvalifikavimo motyvai išsamiai nurodyti nuosprendyje.

Nuosprendyje nurodyti išsamūs bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo išsamūs motyvai leidžia teigti, kad teismas teisingai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., taip pat ir bausmės paskirties nuostatomis, numatytomis BK 41 str. 2 d. Įvertinus nuosprendyje nurodytus motyvus laikytina, kad A. R. paskirta individualizuota ir teisinga bausmė, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, todėl laikyti ją per daug griežta, nėra įstatyminio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, nurodydamas byloje priimto nuosprendžio datą, t. y. 2007 m. balandžio 30 d., padarė techninę rašybos klaidą, kuri taisytina. Baigus ikiteisminį tyrimą byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota 2007 m. liepos 26 d. Teisiamajame posėdyje byla buvo baigta nagrinėti 2008 m. balandžio 9 d., ir kaip nurodyta teisiamojo posėdžio protokole, kolegija išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, kuris buvo paskelbtas 2008 m. balandžio 30 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nustatyti, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo A. R. nuteistas pagal BK 150 str. 3 ir 4 dalis ir BK 149 str. 4 d., priimtas 2008 m. balandžio 30 d.