Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-06-17 · Civilinė byla Nr. 2A-508-275/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-17
Bylos Nr.
2A-508-275/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-10055-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
Ieškovas
„Swedbank lizingas“
Atsakovas
V. M., UAB „22 grupė“
Kategorijos
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-508-275/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10055-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 42.10.; 50.10.;121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Lipnickienės ir Andžejaus Maciejevskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovo V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovams UAB „22 grupė“ ir V. M. dėl skolos, delspinigių, palūkanų, nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų UAB „22 grupė“ ir V. M. 2 103,66 Lt nesumokėtų mokėjimų, 757,31 Lt delspinigių, 23 359,53 Lt dydžio nuostolius iš turto pardavimo, 1 144,99 Lt dydžio papildomas išlaidas, 7 388,08 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo dienos bei lygiomis dalimis 1 043 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „22 grupė“ 2007 m. rugpjūčio 20 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT058564, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo UAB „22 grupė“ nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – automobilį Subaru Legacy ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „22 grupė“ su sąlyga, kad UAB „22 grupė“ mokės sutartyje nustatytais terminais sutartines įmokas. Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo ir perdavė atsakovui UAB „22 grupė“ sutartą turtą valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2007 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas ir atsakovas V. M. sudarė laidavimo sutartį Nr. LT058564/L, pagal kurią jis įsipareigojo įvykdyti atsakovo UAB „22 grupė“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartį Nr. LT058564. UAB „22 grupė“ pagal lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.1. p. įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas bei kitus mokėjimus, taip pat tinkamai vykdyti kitas lizingo sutarčių sąlygas, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, į siunčiamas pretenzijas nereagavo, todėl ieškovas nuo 2008 m. gegužės 27 d. lizingo sutartį nutraukė. Nutraukus lizingo sutartį ieškovas pareikalavo, kad laiduotojas padengtų susidariusį atsakovo UAB „22 grupė“ įsiskolinimą, tačiau V. M. prisiimtų įsipareigojimų taip pat neįvykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu už akių ieškinys buvo patenkintas.

Šalies argumentai

Atsakovas V. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą už akių panaikino ir atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų UAB „22 grupė“ ir V. M. 2 103,66 Lt nesumokėtų mokėjimų, 757,31 Lt delspinigių 11 679,76 Lt nuostolius iš turto pardavimo, 1 144,99 Lt papildomas išlaidas, 7 388,08 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2010 m. spalio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis, t.y. po 346,22 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB naudai. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad sutarties nutraukimo šalys neginčija. Ieškovas nurodė, jog turėjo 23 359,53 Lt nuostolių parduodant automobilį. Teismas nurodė, kad iš pateiktų automobilių pardavimo pasiūlymų neaiškus laikas, kuomet šie automobiliai buvo pardavinėjami. Motyvavo, kad automobilio rinkos vertė nustatoma pagal konkretaus automobilio būklę, įvertinant individualiai, o ne pagal tokių pačių metų, tokio paties modelio preliminarią kainą. Todėl preliminarios UAB „Autobankas“ išvados dėl transporto priemonės vertės 2009 m. kovo 7 d., surašytos 2011 m. gegužės 23 d., nepripažino tinkamu įrodymu nustatant automobilio rinkos vertę. Teismas taip pat nurodė, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog automobilio vertinimas buvo atliktas 2009 m. kovo 17 d., automobilis įvertintas 30 000 Lt. Ieškovo atstovas teigė, jog tai nebuvo pirminis automobilio įvertinimas, automobilis buvo įvertintas ir pardavinėjamas anksčiau, pirminis įvertinimas buvo taip pat 30 000 Lt. Tačiau šiai aplinkybei pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2009 m. kovo 17 d. automobilis buvo įvertintas 30 000 Lt, todėl abejotina, jog po pirminio įvertinimo, jeigu toks buvo, kaip teigia ieškovo atstovas, ir automobilio už tokią kaina nepardavus, jis vėl būtų įvertintas tokia pačia kaina. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė duomenų kur buvo automobilis nuo jo perdavimo ieškovui 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. kovo 17 d., kai buvo nustatyta jo vertė. Automobilis buvo įvertintas praėjus devyneriems mėnesiams nuo automobilio grąžinimo ieškovui, kas neabejotinai sąlygojo jo vertės sumažėjimą. Automobilio nepardavus, po dviejų mėnesių, t.y. 2009 m. gegužės 19 d. buvo nustatyta ženkliai mažesnė jo kaina – 22 900 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovas nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo paties ieškovo veiksmai turėjo tiesioginės įtakos nuostolių atsiradimui. Civilinio kodekso 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Teismas padarė išvadą, jog iš automobilio pardavimo kilusių nuostolių atsiradimo vienodai kaltos abi sutarties šalys, todėl ši atsakomybė tenka abiem sutarties šalims lygiomis dalimis, t.y. po 11 679,76 Lt. Teismas ieškovo reikalavimą priteisti 1 144,99 Lt komisinį mokestį laikė pagrįstu. Nurodė, kad komisinių mokėjimas pagrįstas ieškovo ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2009 m. birželio 26 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartimi. Teismas konstatavo, kad iš į bylą pateikto įmokų grafiko matyti, jog atsakovas UAB „22 grupė“ įsipareigojo įmokas, tame tarpe ir palūkanas mokėti iki 2012 m. liepos 30 d. Tokiu būdu, ieškovo reikalavimas padengti palūkanų įmokas nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos reiškia lizingo bendrovės grąžinimą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu UAB „22 grupė“ būtų tinkamai įvykdžiusi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus - laiku ir tinkamai mokėjusi sutartines įmokas, lizingo bendrovė būtų gavusi tokią pačią sumą palūkanų įmokų, kokią reikalauja priteisti iš atsakovų. Lizingo bendrovės reikalaujamos sumokėti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos yra lizingo bendrovės patirti nuostoliai, t.y. negautos pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs, jei sutartis būtų vykdoma tinkamai. Atsižvelgiant į tai, teismas, ieškovo reikalavimą priteisti 7 388,08 Lt palūkanų laikė pagrįstu, todėl tenkino. Laidavimo sutarties 3, 4, 11 p., nustatyta, kad klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, taip pat laiduotojas už klientą atsako lizingo bendrovei visu savo turtu tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, kaip ir klientas ir lizingo bendrovei nutraukus sutartį su klientu, laiduotojas privalo apmokėti kliento įsiskolinimus, delspinigius, sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Atsakovas V. M. laidavimo sutarties neginčijo. Laidavimo sutartimi atsakovas V. M. įsipareigojo besąlygiškai solidariai su UAB „22 grupė“ atsakyti ieškovui neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų prievolių ribose. Teismas konstatavo, kad šalių sudarytoje laidavimo sutartyje solidari atsakovo V. M. atsakomybės prezumpcija nėra paneigta. Sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6. str.). Atsakovas V. M. teigė, jog ieškovas jam nepranešė apie sutarties nutraukimą bei galimybę išpirkti automobilį. Teismas motyvavo, kad ieškovas, kaip tai numatyta lizingo sutartyje, apie sutarties nutraukimą pranešė UAB „22 grupė“, o atsakovai, kaip solidarūs skolininkai turėjo pareigą bendradarbiauti tarpusavyje. Nurodė, kad ši aplinkybė gali būti vertinama kaip procedūrinė, tačiau ne kaip materialinis sutarties pažeidimas. Teismas nurodė, kad delspinigius pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Konstatavo, kad ieškovas ir atsakovas UAB „22 grupė“ lizingo sutartimi laisva valia susitarė dėl 0,2 proc. delspinigių. Sprendė, kad šalių sutartas delspinigių dydis nelaikytinas akivaizdžiai prieštaraujančiu sąžiningumo ir protingumo principams, bei prieštaraujančiu įstatymams, todėl iš atsakovų priteisė 757,31 Lt delspinigių. Byloje nesant įrodymų, kad atsakovai yra tinkamai įvykdę savo įsipareigojimus pagal lizingo ir laidavimo sutartis, teismas tenkino ieškovo reikalavimus ir iš atsakovų UAB „22 grupė“ ir V. M. ieškovo naudai solidariai priteisė 2 103,66 Lt nesumokėtų mokėjimų, 757,31 Lt delspinigių, 11 679,76 Lt dydžio nuostolius iš turto pardavimo, 1 144,99 Lt dydžio papildomas išlaidas bei 7 388,08 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą dalyje dėl nuostolių iš turto pardavimo ir minėtoje dalyje visiškai patenkinti ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimą - solidariai priteisti iš atsakovų UAB „22 grupė“ ir V. M. 23 359,53 Lt dydžio nuostolius, patirtus iš turto pardavimo. Priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisėtai taikė mišrios kaltės institutą (CK 6.248 str. 4 d.), pagal kurį skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis atleistas nuo atsakomybės, kai konstatuojama, kad: 1) prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės (CK 6.259 str. 1 d.); arba 2) kreditorius prisidėjo prie prievolės neįvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo arba kreditorius nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Civilinio kodekso 6.259 str. 1 ir 2 d. reglamentuojami kreditoriaus ir skolininko mišrios kaltės teisiniai padariniai sutartinės civilinės atsakomybės atveju ir šių teisės normų taikymo būtina sąlyga - kreditoriaus kaltė. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Kreditoriaus kaltė nepreziumuojama, ją privalo įrodyti skolininkas (CK 6.248 str. 1 d.). Kai sprendžiama dėl mišrios kaltės teisinių padarinių, taip pat būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų pasekmių (CK 6.247 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2007; 2007-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2008-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Atsakovai vienašališko lizingo sutarties nutraukimo neginčijo, todėl darytina išvada, kad lizingo sutartis pagrįstai nutraukta esant skolininko kaltei, todėl jam kyla turtinė prievolė atlyginti lizingo davėjo dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius (CK 6.574 str.). Šioje civilinėje byloje pateikti įrodymai, kad turtas buvo realizuotas lizingo bendrovei patiriant 23 359,53 Lt, t.y. teismui buvo pateikti konkretų patirtų nuostolių dydį patvirtinantys įrodymai ir šį dydį skolininkai galėjo ginčyti aukščiau nurodytais Civilinio kodekso 6.259 str. 1 ir 2 d. pagrindais, o teismas turėjo įvertinti ar yra visos Civilinio kodekso numatytos civilinės atsakomybės mažinimo sąlygos. Pagal Civilinio proceso kodekso 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Kadangi „Swedbank lizingas“, UAB kaltė nebuvo įrodyta, todėl teismas negalėjo taikyti Civilinio kodekso 6.259 str. ir sumažinti kreditoriui atlygintinų nuostolių dydį. Teismas visiškai nepasisakė kaip pasireiškė „Swedbank lizingas“, UAB kaltė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko kreditorius ir koks buvo priežastinis ryšys tarp tokių kreditoriaus veiksmų ir patirtų nuostolių iš turto pardavimo, ko pasekoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas (CPK 263 str.). Teismas visiškai nevertino „Swedbank lizingas“, UAB 2011-05-04 raštu „Dėl papildomų įrodymų pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-2208-574/2011“ Nr. SL-SR-8212 pateikto UAB „Baltijos realizacijos centras“ patvirtinimo, jog laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. gegužės 19 d. turtas buvo pardavinėjamas už 30 000 Lt kainą. Nustatyta pradinė turto pardavimo kaina neatitiko realios rinkos kainos, kadangi per vienerių metų laikotarpį neatsirado norinčių šį turtą pirkti asmenų, todėl darytina išvada, kad reali turto rinkos vertė nustatoma tik sudarius konkretaus turto pirkimo-pardavimo sandorį. Civilinio kodekso ir lizingo sutartis nenustato imperatyvaus reikalavimo „Swedbank lizingas“, UAB kreiptis į turto vertintojus dėl atsiimto turto rinkos vertės nustatymo, todėl ta aplinkybė, kad teismui nebuvo pateiktas pradinis turto įvertinimas negali būti laikoma kaip neteisėti kreditoriaus veiksmai, dėl kurių padidėjo nuostoliai. Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Nevisiškas žalos atlyginimas pažeistų aptariamą principą, nes civilinė atsakomybė nevisiškai atliktų kompensavimo funkciją. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius (CK 6.63 str. 2 d.). Tai yra tęstinė pareiga ir atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.574 straipsniu bei lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3. punktu, „Swedbank lizingas“, UAB turi teisę reikalauti atlyginti pardavus iš kliento atsiimtą turtą patirtus nuostolius. Teismas patirtus nuostolius tarp šalių paskirstydamas lygiomis dalimis po 11 679,76 Lt, iš esmės patvirtino, kad bendra realizuojant turtą patirta nuostolių suma yra lygi 23 359,52 Lt, taigi visa patirtų nuostolių suma turėjo būti priteista ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB naudai.

Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį pilnai atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai priteisė iš apelianto, o ne lizingo gavėjo, 2 103,66 Lt nesumokėtų mokėjimų ir 757,31 Lt delspinigių, kadangi šias įmokas bei delspinigius privalėjo mokėti atsakovas UAB „22 grupė“, kuris ir naudojo šį turtą savo komercinėms reikmėms ir, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, gavo iš šio turto naudojimo pajamas bei pelną. Tuo tarpu apeliantas buvo tik samdomas šios įmonės darbuotojas ir jokios naudos iš šio turto negavo ir negalėjo gauti. Apeliantui, kaip fiziniam asmeniui, Buhalterinės apskaitos įstatymas ir kiti norminiai aktai netgi draudė atlikti mokėjimus juridinio asmens vardu arba už juridinį asmenį, kadangi apeliantas nebuvo to juridinio asmens vadovas. Be to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino reikalaujamų priteisti delspinigių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad delspinigiai turi būti proporcingi ir ne per dideli, o taip pat ne kartą yra mažinęs delspinigių dydį iki tokio dydžio, kuris atitiktų protingumo kriterijus. Teismas privalėjo sumažinti delspinigius iki protingo dydžio, atsakovo atsiliepime nurodyto 0,02 procento į dieną dydžio nuo nesumokėtos sumos. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie lizingo sutarties Nr. LT058564 pažeidimą ir jos nutraukimą apeliantas sužinojo tik 2010-04-14, kai ieškovas jį informavo raštu Nr. 3097, nors lizingo sutartį ieškovas buvo nutraukęs dar 2008-05-27, o automobilį Subaru Legacy buvo pardavęs dar 2009-06-05, be to per tą laikotarpį priiminėjo įvairius sprendimus tiek dėl turto pardavimo sąlygų, tiek dėl pardavimo kainos. Tokiu būdu iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad ieškovas ne tik kad šiurkščiai pažeidė bendradarbiavimo pareigą, bet ir tyčia nuo apelianto slėpė bet kokią informaciją apie lizingo sutarties pažeidimą ir dėl to kilusias pasekmes. Ieškovo galimi nuostoliai atsirado tik dėl jo paties kaltės ir dėl to, kad jis pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir apelianto, kaip laiduotojo, teises. Teismo sprendime neteisingai nurodyta, kad apeliantas turėjo realią galimybę įvykdyti UAB „22 grupė“ sutartimi prisiimtą prievolę arba pasiūlyti pačių pasirinktą pirkėją, kuris automobilį įsigytų už didesnę, nei jis buvo realizuotas kainą, tačiau to nepadarė. Toks teismo teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi apeliantas nieko nežinojo ir negalėjo žinoti nei apie lizingo sutarties pažeidimą, nei apie realizuojamą automobilį, kadangi ieškovas šią informaciją nuo apelianto nuslėpė ir apie tai informavo jau realizavęs automobilį. Dėl šių priežasčių teismas, taikydamas Civilinio kodekso 6.248 str. ir 6.259 str. nuostatas, turėjo apeliantą atleisti nuo civilinės atsakomybės, tai yra nuo nuostolių atlyginimo, o ne juos sumažinti, kadangi ieškovas tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie dėl prievolės netinkamo įvykdymo atsiradusių nuostolių padidėjimo ir nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Apeliantas būtų realizavęs automobilį už tikrąją rinkos kainą, kuri tuo metu buvo ne mažesnė nei 44 000 Lt. Teismas pažeidė įrodymų vertimo taisykles, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 185 str., kadangi ieškovo pateiktiems įrodymams be pagrindo suteikė prioritetą prieš apelianto pateiktus įrodymus. Teismas visiškai nemotyvuotai atmetė apelianto pateiktus įrodymus, tai yra UAB „Autobankas“ pateiktą preliminariąją išvadą dėl transporto priemonės vertės ir interneto tinklalapio www.auto.plius.lt duomenis apie tokių pačių automobilių rinkos kainas ir suteikė nepagrįstą prioritetą tik ieškovo pateiktai UAB „BRC“ preliminariai išvadai dėl transporto priemonės vertės, nors šioje UAB „BRC“ išvadoje taip pat nėra jokių individualių požymių, kurie apibūdintų konkretaus automobilio būklę, nėra nurodyta jokių individualių automobilio charakteristikų, joje nurodyta tik bendro pobūdžio informacija apie automobilio komplektaciją, todėl nėra pagrįsta teismo išvada, kad automobilis buvo įvertintas individualiai. Analogiška, būtent UAB „BRC“ preliminariojoje išvadoje pateikta informacija, ir vadovavosi UAB „Autobankas“, nustatydamas automobilio Subaru Legacy rinkos kainą 38 000 Lt jo pardavimo metu 2009-03-07. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į galimą turto vertintojo suinteresuotumą bylos baigtimi, galimą apsisaugojimą nuo galimų nuostolių ir tokio galimo suinteresuotumo nulemtą neteisingą išvadą dėl automobilio rinkos vertės. Teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 1 144,99 Lt turto pardavimo išlaidų, kadangi akivaizdžiai matyti, jog UAB „BRC“ turto pardavimo paslaugą atliko nekokybiškai, t.y. pardavė automobilį gerokai mažesne už rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai jam joks atlyginimas neturėtų būti mokamas. Be to vien tik už skelbimų patalpinimą interneto svetainėse www.brc.lt ir www.autoplius.lt (2011-05-03 UAB „BRC“ raštas) 5 procentų nuo turto pardavimo kainos atlyginimas (2009-06-26 bendradarbiavimo sutartis) yra akivaizdžiai per didelis ir neproporcingas atliktam darbui. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad bendradarbiavimo sutartis tarp ieškovo ir UAB „BRC“ pasirašyta tik 2009-06-26, o automobilis buvo parduotas 2009-06-05, tai yra gerokai anksčiau už pačią sutartį, kurios pagrindu ieškovas reikalauja priteisti 5 procentų dydžio turto pardavimo išlaidas. Be to 2009-06-16 PVM sąskaitoje-faktūroje serija 714 Nr. M00009460 UAB „BRC“ nurodo, kad už automobilio Subaru Legacy pardavimą yra priskaičiuota tik 962,18 Lt, o ne 1 144,99 Lt, kaip teigia ieškovas. Todėl teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimą priteisti turto pardavimo išlaidas, kadangi jos buvo padarytos be pagrindo ir be jokios sutarties, be to yra gerokai mažesnės, negu reikalauja ieškovas. Teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų 7 388,08 Lt palūkanų po lizingo sutarties nutraukimo. Teismas visiškai nemotyvavo ir sprendime nepasisakė dėl apelianto argumento, kad dėl lizingo sutarties nutraukimo ieškovas gavo naudą, o ne patyrė žalą. Kaip matyti iš ieškovo pateiktos 2009-06-05 lizingo sutarties Nr. LT083005, nuo 2009-06-05 ieškovas už tą patį automobilį jau gauna palūkanas iš kito automobilio pirkėjo. Faktas, kad nebuvo sumokėtos palūkanos iki 2012-07-30, nurodytos lizingo sutartyje, nereiškia, kad ieškovas patyrė nuostolių, kadangi sudaręs naują lizingo sutartį, jis gauna gerokai didesnes palūkanas, kurios ir kompensuoja pagal nutrauktą lizingo sutartį negaunamas palūkanas ir duoda papildomą pelną.

Atsiliepimas

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepimu į atsakovo V. M. apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto V. M. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, įpareigoti apeliantą V. M. sumokėti CPK nustatyto dydžio žyminį mokestį, iš apelianto V. M. priteisti „Swedbank lizingas“, UAB naudai visas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, jei tokių atsirastų. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju laiduotojo V. M. atsakomybės ribas nustato Laidavimo sutarties 3, 4, 11 punktai, kuriuose nurodyta, jog klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, taip pat laiduotojas už klientą atsako lizingo bendrovei visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir klientas (Laidavimo sutarties 4 p.) ir lizingo bendrovei nutraukus lizingo sutartį su klientu, laiduotojas privalo apmokėti kliento įsiskolinimus, delspinigius, sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartį (Laidavimo sutarties 11 p.). Kadangi laiduotojas V. M. laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti kliento UAB „22 grupė“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis ir įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei tokia pačia apimtimi kaip ir klientas UAB „22 grupė“, tai apeliantas privalo sumokėti UAB „22 grupė“ įsiskolinimus, delspinigius ir kt. Todėl lizingo bendrovės reikalavimas V. M. sumokėti nesumokėtus mokėjimus ir delspinigius yra teisėtas ir pagrįstas. Prašydamas sumažinti delspinigių dydį apeliantas teismo prašo nustatyti 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną dydžio delspinigius. Ieškovas pažymi, kad tokio dydžio delspinigiai nepadengtų net minimalių „Swedbank lizingas“, UAB nuostolių. Lizingo sutartyje numatytas 0,2 % už kiekvieną uždelstą dieną delspinigių dydis, yra pakankamas atlyginti realius „Swedbank lizingas“, UAB nuostolius. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuostolius iš turto pardavimo, o apeliantas jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog turtas parduotas ne rinkos kaina, nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas, t.y. patirtus nuostolius yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas reikalauja sumokėti palūkanų įmokas nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos dėl to, kad lizingo sutartis dėl lizingo gavėjo, šiuo atveju UAB „22 grupė“, kaltės buvo lizingo bendrovės vienašališkai nutraukta. Kadangi lizingo bendrovė dėl lizingo gavėjo kaltės buvo priversta nutraukti lizingo sutartį ir atsiimti lizingo sutarties pagrindu kliento valdytą ir naudotą turtą, ji turi teisę reikalauti, kad klientas atlygintų savo kaltais veiksmais padarytus lizingo bendrovei nuostolius. Negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, taip pat yra laikomi nuostoliais (CK 6.249 str. 1 d.), kurie, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d., turi būti atlyginami visiškai. Taigi, šiuo atveju lizingo bendrovė reikalauja ne tiesioginių nuostolių atlyginimo, o negautų pajamų priteisimo, kurios taip pat laikomos nuostoliais. Atsižvelgiant į tai, teismas, pagrįstai ir teisėtai priteisė 7 388,08 Lt palūkanų įmokų po lizingo sutarties nutraukimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundai atmestini.

Nustatyta, kad 2007-08-20 ieškovas ir atsakovas UAB „22 grupė“ sudarė lizingo sutartį, kuria perdavė nupirktą iš atsakovo pasiūlyto pardavėjo automobilį SUBARU LEGACY , atsakovas nevykdė įsipareigojimų mokėti įmokas pagal grafiką, todėl 2008-05-27 ieškovas nutraukė lizingo sutartį, pareikalavo sumokėti įsiskolinimą, kuris buvo 2860,97 Lt, ( 2103,66 Lt - mokėjimai pagal grafiką ir 757,31 Lt delspinigių). Ieškovas pardavė turtą, tačiau patyrė nuostolį iš turto pardavimo, kuris sudaro 23359,52 Lt, tačiau nustatė, kad dėl tokio dydžio nuostolių yra ir ieškovo kaltės, bei dėl kitų aplinkybių iš atsakovų priteisė ½ dalį atsiradusių nuostolių - 11 679,76 Lt. Teigdamas, kad teismas netinkamai nustatė kaltę dėl nuostolių dydžio, ieškovas nurodo, kad mišrios kaltės institutas byloje neturėjo būti taikytas. Teismo sprendime teigiama, kad ieškovas nepateikė duomenų, kur buvo automobilis nuo jo perdavimo ieškovui 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. kovo mėn. 17 d., kai buvo nustatyta jo vertė. Skundo argumentas, jog teismas nevertino 2011-05-04 raštu pateikto UAB „Baltijos realizacijos centras “ patvirtinimo, jog laikotarpiu nuo 2008-05-29 iki 2009-05-19 turtas buvo pardavinėjamas už 30000 Lt, dalinai pagrįstas, tačiau šiame įrodyme ( b. l. 103) nėra informacijos, kur buvo automobilis teismo sprendime nurodytu laikotarpiu. Rašte teigiama, kad automobilis buvo pardavinėjamas, skelbimus patalpinant interneto svetainėse, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo pardavinėjamas ir kitokiu būdu – automobilių pardavimo aikštelėse, UAB „Baltijos realizacijos centro“ pardavimo vietose, todėl teismas pagrįstai ieškovo teikiamus įrodymus dėl automobilio buvimo vietos metų laikotarpyje, kai jis buvo ieškovo žinioje ir nebuvo parduotas, įvertino kaip nepateikimą duomenų apie automobilio buvimo vietą. Kitų įrodymų dėl aplinkybės, kodėl nebuvo parduotas automobilis beveik metų laikotarpyje, kodėl nebuvo nustatoma mažesnė, nei 30000 Lt kaina, neatsiradus pirkėjams, nepateikta, todėl pripažinti tik atsakovus kaltais dėl to, kad turtas nebuvo parduotas didesne kaina, nebuvo pagrindo.

Be to, ieškovas, siekdamas gauti nuostolių atlyginimą, prašo priteisti ir delspinigius, bei palūkanas dėl sutarties nutraukimo, šios sumos yra įskaitomos kaip ieškovui atsiradusių nuostolių padengimas. CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Ieškovas kaip nuostolius skaičiuoja ir negautą naudą iš sandorio, todėl reikalauja 7388,08 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, todėl priteisus šias sumas, yra atlyginami ieškovui nuostoliai dėl sutarties nutraukimo.

Atsakovo V. M. skundas atmestinas, nes jis, kaip laiduotojas, įsipareigojo 2007-08-20 sutartimi įvykdyti kito atsakovo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles. Tai, kad turtu, už kurio naudojimą buvo įsipareigojęs mokėti įmokas tuo atveju, jei to nedarys UAB „22 grupė“, šis atsakovas nesinaudojo, neatleidžia jo nuo įsipareigojimų vykdymo, nes sutarties 8-9 punktais ( b.l.14) jis prisiėmė besąlyginę atsakomybę mokėti už prievolės nevykdantį lizingo gavėją.

Mažinti delspinigių sumą ir daryti išvadą, kad sutartyje numatyti delspinigiai – 0,2 procento nuo nesumokėtos sumos yra neprotingai dideli, nėra pagrindo, nes atsakovas nenurodo, jog būtų priverstas dėl tam tikrų aplinkybių pasirašyti laidavimo sutartyje būtent tokiomis sąlygomis. Tai, kad šalys susitarė gera valia dėl delspinigių dydžio, kad pagal susiklosčiusią teisminę praktiką nėra laikomi 0,2 procento delspinigiai neprotingai dideliais, tai, kad laiduotojas turi galimybę siekti sumokėtų sumų susigrąžinimo iš komercinio subjekto – bendrovės, leidžia vertinti teismo sprendimo išvadą ir šioje dalyje kaip pagrįstą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė KutrienėLoreta LipnickienėAndžej Maciejevski