- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-27
- Bylos Nr.
- 1A-598-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37813-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- G. S.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo G. S. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Nukentėjusiojo D. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam iš G. S. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 150 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo G. S. priteista 160,76 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 6 d., apie 23.00 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tris kartus sudavė smūgius D. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė jam muštinę žaizdą dešinio momens srityje, veido sumušimą ir dešinės pusės XI-to šonkaulio lūžimą, tuo padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. S. gynėjas advokatas R. M. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Skunde nurodo, jog teismo sprendimas pripažinti G. S. kaltu grindžiamas nukentėjusiojo D. B. parodymais ir tikrais ar tariamais jų tarpusavio pokalbio telefonu duomenimis bei teismo medicinos specialisto išvada, iš esmės suabsoliutinus nukentėjusiojo parodymų teisinę reikšmę, nors nenuoseklūs, jo parodymai neabejotinai turi būti vertinami kritiškai. Motyvuodamas sprendimą dėl veikos įrodytumo, teismas nevertino liudytojų G. B. ir P. T. parodymų bei nukentėjusiojo pranešimo Bendrajam pagalbos centrui duomenų, nors pastarieji iš dalies patvirtina nuteistojo versiją, ir dėl šių įrodymų nepasisakė apskritai. Ne tik nenuoseklių, bet ir aiškiai prieštaringų D. B. tariamai jo nurodytas aplinkybes patvirtinančius faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenų teisinę reikšmę teismas suabsoliutino, o paties G. S. nesivadovavo vien dėl to, kad jis galimai siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios G. S. parodymais nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 6 d., apie 23 valandą, į (duomenys neskelbtini) gatvę atvažiavusiame ,,Taxi” automobilyje jį, suduodant smūgius į veidą, užpuolė nukentėjusysis, kuris buvo girtas. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtino liudytojas R. K., patvirtinęs, kad po įvykio G. S. veide matęs sužalojimus. Šis liudytojas, kuris yra nuteistojo bendradarbis, kaltinamąjį charakterizavo kaip visuomet ramų ir nekonfliktišką žmogų. Patikimai nustačius užpuolimo faktą, nėra jokio pagrindo abejoti, kad matydamas agresyviai nusiteikusį D. B. ir siekdamas išvengti tolesnio fizinio smurto, G. S. paliko automobilį ir pasislėpė vienintelėje įmanomoje vietoje – netoliese esančiuose krūmuose, kurie nebuvo apšviesti, tačiau nukentėjusysis jį pasivijo, įsikibo į marškinius ir pradėjo tąsytis, todėl susistumdė, tačiau jis atsistūmė, grįžo į savo automobilį ir nuvažiavo. Matė nukentėjusįjį nukritusį. Atbėgęs į krūmus buvo susiradęs paprastą šaką (ne lazdą), bet jos nepanaudojo. Kalbant apie, teismo nuomone, nuoseklius D. B. parodymus, pastebėtina, jog teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nedviprasmiškai pripažino, jog dėl girtumo netgi neprisimena, kad automobilyje sudavė smūgius kaltinamajam, dėl tos pačios priežasties netgi negali pasakyti kas ir kur apskritai sudavė smūgius jam pačiam, o ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole užrašytus parodymus davė po to, kai jau buvo apie įvykį telefonu kalbėjęs su G. S., kuris tuomet tariamai ir prisipažino jį užpuolęs. Teismo nuomonė apie tariamai nuoseklius D. B. parodymus yra visiškai nepagrįsta, todėl iš esmės vien tik jų, priminus, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus jis davė po įrašyto pokalbio su G. S., pagrindu daryti išvadą, kad jį užpuolė ir tyčia nesunkiai sveikatą sutrikdė nuteistasis, nėra jokio teisinio pagrindo, juo labiau, kad šie parodymai ne tik prieštarauja tarpusavyje, bet ir kitų liudytojų parodymams bei Bendrojo pagalbos centro duomenims. Teismo išvada apie G. S. kaltės įrodytumą grindžiama tuo, jog D. B. iš tiesų buvo sužalotas arba susižalojęs ir prielaida, kad niekas kitas, išskyrus nuteistąjį, to padaryti negalėjo.
2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad kalbant apie nukentėjusiojo iniciatyva telefonu vykusį jo pokalbį su nuteistuoju, visų pirma, pastebėtina kad D. B. klausimai buvo pabrėžtinai provokuojantys konkrečius atsakymus, be to, antstoliui konstatavus tikrai ar tariamai faktines aplinkybes, taip ir nebuvo patikrinta ar tai iš tiesų buvo pokalbis tarp šių proceso dalyvių, o jeigu buvo, tuomet ar jis yra visos apimties, vientisas ir nesumontuotas. Kita vertus, šio pokalbio išklotinėje (protokole) esantys duomenys gali patvirtinti G. S. parodymus apie tai, kad jis galbūt turėjo pakankamą pagrindą gintis nuo smurtą prieš jį jau vartojusio asmens (D. B.), kuris buvo nusiteikęs agresyviai, todėl pagrįstai svarstytinas klausimas, jog nuteistojo veiksmuose gali būti visi būtinosios ginties požymiai, o šį aplinkybė jo atsakomybę turėtų šalinti. Priminus, jog vienu įrodymų, kurio pagrindu teismas nusprendė, kad G. S. nukentėjusiajam padarė tris sužalojimus, laikytinos teismo medicinos specialisto išvados, tačiau specialisto išvadoje, atsakant į užduoties klausimą ar nustatytus sužalojimus D. B. galėjo pasidaryti pats krisdamas, teigiama, jog D. B. nustatytų sužalojimų visuma vienkartiniam griuvimui nebūdinga. Akivaizdu, jog išvada apie vienkartiniam griuvimui nebūdingus sužalojimus tikrai nepaneigia, kad tokius sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti griūdamas ne vieną kartą, juolab, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio bei P. T. parodymai apie svirduliavimą ir agresyvumą leidžia pagrįstai manyti, jog taip atsitikti iš tiesų galėjo, nekalbant apie šonkaulio lūžimą, dėl kurio nuteistojo veiksmai kvalifikuoti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ar apie tai, kad jokių objektyvių duomenų, kad tokį sužalojimą galėjo padaryti nuteistasis, byloje apskritai nėra. Apelianto nuomone, nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, jog G. S. nesunkiai, juo labiau tyčia, sutrikdė D. B. sveikatą, byloje nėra, todėl, pagrįstai laikytina, kad nuteistasis nei jam inkriminuoto, nei kokio nors kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nepadarė. Tai reiškia, kad šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.
2.3. Jeigu apeliacinio skundo argumentai dėl G. S. kaltės būtų pripažinti nepagrįstais, apeliantas prašo apsvarstyti, o nustačius pakankamą pagrindą – ir sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimą, kadangi įtikinamų aplinkybių, kurios CK 6.250 straipsnio prasme galėtų būti įvertintos tokio (1 000 Eur) dydžio žalos atlyginimu, D. B. nenurodė (jam nebuvo sutrikdytas judėjimas ar nepatyrė kitokių didesnių nepatogumų, sužalojimai neturėjo įtakos darbinei veiklai ir kt.), jau nekalbant apie akivaizdžiai provokuojantį paties elgesį, kuris, kaip vienintelė priežastis, galėjo turėti tiesioginę įtaką galbūt padarytai neturtinei žalai atsirasti.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo G. S. gynėjo advokato R. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl G. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant G. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
9. Apygardos teismo nuomone, G. S. kaltę tyčia smurtavus prieš nukentėjusįjį D. B., dėl ko jam buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas G. S. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.
10. Nukentėjusysis D. B. tiek 2018 m. rugpjūčio 7 d. protokole-pareiškime (b. l. 6), tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 19, 20) nuosekliai nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 6 d., apie 23 val., taksi vairuotojas išlipus iš taksi automobilio kažkokiu daiktu sudavė jam į galvos sritį. Nors vėliau teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad dėl girtumo negali tiksliai pasakyti kas jam sudavė smūgius ir juos sudavusio asmens neprisimena, tačiau siekiant išsiaiškinti kas jį sumušė, kitą dieną žmona nuvažiavusi į dispečerinę pasiėmė taksi vairuotojo telefono numerį, tada jis paskambino vairuotojui. Pirmo pokalbio įrašo nepadarė, kalbėjo apie tai, kad buvo išsikvietęs taksi ir šis jį sumušė, tada vairuotojas pradėjo plūstis, sakė, kad jis buvo pirmas užpultas. Paskambinęs antrą kartą pokalbį įrašė. Liudytoja G. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad iškart po įvykio atidariusi duris vyrą pamatė visą kruviną, tuomet jie abu paskambino pagalbos telefonu, o D. B. pagriebęs iš rankų telefoną kalbėjo ir nurodė, kad nežino kas jį užpuolė, nurodė, kad tikriausiai taksistas. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad telefoninio pokalbio tarp D. B. ir G. S. metu pastarasis pripažįsta, kad panaudojo smurtą D. B. atžvilgiu, nurodo, kad D. B. būdamas girtas jį automobilyje užpuolė, tačiau jis paskui norėjo jį pagauti, o nepavykus D. B. jį vėl puolė ir jam teko gintis. Iš protokolo turinio taip pat matyti, kad G. S. pripažįsta, kad jis vijosi nukentėjusį iki krūmų, o ne slėpėsi nuo jo, pokalbio metu svarsto, kad to galėjo nedaryti, nes būtų susiradęs nukentėjusį pagal jo numerį (b. l. 62–67). Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad G. S., nesant tam objektyvios priežasties, vijosi D. B. išlipusį iš automobilio ir sudavė jam smūgius. Aukštesniojo teismo nuomone, akivaizdu, kad D. B., būdamas neblaivus, galėjo sunkiai prisiminti įvykio aplinkybes, elgtis ne visai adekvačiai, tačiau tai nešalina atsakomybės už prieš jį pavartotą smurtą, kuris sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinio skundo argumentas, kad siekdamas išvengti tolesnio fizinio smurto, G. S. paliko automobilį ir pasislėpė vienintelėje įmanomoje vietoje – netoliese esančiuose krūmuose, kurie nebuvo apšviesti, tačiau nukentėjusysis jį pasivijo, įsikibo į marškinius ir pradėjo tąsytis, paneigtas anksčiau minėtu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, taip pat laikytinas neįtikinamu, kadangi asmeniui išlipti iš savo automobilio ir bėgti slėptis į krūmus nėra jokio logiško pagrindo.
11. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo apimties ir vientisumo, taip pat nurodoma, kad nebuvo patikrinta ar tai iš tiesų buvo pokalbis tarp D. B. ir G. S., tačiau toliau savo motyvus grindžia būtent šio protokolo duomenimis apie tai, kad jis galbūt turėjo pakankamą pagrindą gintis nuo smurtą prieš jį jau vartojusio asmens (D. B.), kuris buvo nusiteikęs agresyviai. Aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti protokolo duomenimis, kadangi jame neabejotinai užfiksuotas pokalbis tarp G. S. ir D. B., kalbama būtent apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o G. S. neneigia prieš D. B. panaudojęs fizinį smurtą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, sukėlė D. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kitu būdu ir aplinkybėmis, ar kad buvo sužalotas kito asmens, kadangi liudytoja G. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad girdėjo, kad D. B. lauke rėkauja, bet kas vyksta nežiūrėjo, balsas įtarimo nesukėlė, girdėjosi apie 10 minučių, po to girdėjo kaip labai garsiai lipo laiptais, užgulė durų skambutį, o atidariusi duris vyrą pamatė visą kruviną. Apeliantas teigia, jog išvada apie vienkartiniam griuvimui nebūdingus sužalojimus nepaneigia, kad tokius sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti griūdamas ne vieną kartą, tačiau aukštesniojo teismo nuomone tai laikytina tik niekuo nepagrįstomis apelianto prielaidomis ir spėlionėmis.
12. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiojo D. B., liudytojos G. B. parodymais, kurie kartu su protokolu-pareiškimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, specialisto išvada (b. l. 31) ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vieni kitiems neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atvaizduoja įvykio aplinkybes. Apygardos teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti šias duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, todėl nekyla jokių abejonių dėl fakto, kad būtent G. S. veiksmais (tris kartus sudavus smūgius D. B. į įvairias kūno vietas) D. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. S. galbūt turėjo pakankamą pagrindą gintis nuo smurtą prieš jį jau vartojusio asmens (D. B.), kuris buvo nusiteikęs agresyviai, todėl pagrįstai svarstytinas klausimas, jog nuteistojo veiksmuose gali būti visi būtinosios ginties požymiai, o šį aplinkybė jo atsakomybę turėtų šalinti.
14. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms.
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju G. S. smurtą lauke, netoli taksi automobilio naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o dėl anksčiau automobilyje kilusio konflikto. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. B. išlipęs iš automobilio nuteistojo G. S. atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų smurtinių veiksmų, dėl kurių G. S. būtų iškilusi būtinybė gintis, G. S. pats nusekė nukentėjusįjį iki daugiabučio namo kiemo ir ten padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina ir tai, kad D. B. nusikalstamos veikos padarymu nebuvo kaltinamas ir baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nevyko.
16. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
17. Byloje neginčytinai nustačius, kad G. S. 2018 m. rugpjūčio 6 d., apie 23.00 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini)\, tris kartus sudavė smūgius D. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė jam muštinę žaizdą dešinio momens srityje, veido sumušimą ir dešinės pusės XI-to šonkaulio lūžimą, tuo padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, jo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
18. Skirdamas nuteistajam G. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė bausmę – laisvės apribojimą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
19. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi D. B. nebuvo sutrikdytas judėjimas ir jis nepatyrė kitokių didesnių nepatogumų, sužalojimai neturėjo įtakos darbinei veiklai ir kt.
20. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. S. priteista 1 000 Eur D. B. patirtai neturtinei žalai atlyginti.
21. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, 1 000 Eur neturtinės žalos dydis pagrįstai nustatytas atsižvelgiant į tai, kad dėl G. S. tyčinės nusikalstamos veikos D. B. patyrė skausmą, nepatogumus, buvo nedarbingas, jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat atsižvelgus ir į tai, kad pats nukentėjusysis įvykio metu būdamas neblaivus išprovokavo neteisėtus G. S. veiksmus. Teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tokio dydžio priteistos neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas padarytai žalai, todėl jos dydis nekeičiamas. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra užtikrinta protinga pusiausvyra tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtų dvasinių išgyvenimų ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.
23. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas G. S. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, o civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai.
24. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, ir kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti jokio įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo G. S. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą atmesti.