Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. Z. pagal LR BK 228 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. rugsėjo 10 d., nuo 18.00 val. iki 22.00 val., (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) AVPK) (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato budėtojų dalies patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, t. y. dirbdamas (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju ir pagal 2000-10-17 Nr. VIII-2048 Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 1, 2, 4, 5 p., 21 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d., 4 d. 2 p., 24 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, privalėdamas gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, turėdamas teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, neteisėtai panaudojo vieną iš prievartos rūšių – fizinę prievartą, t. y. specialiąją priemonę – antrankius, turėdamas teisę panaudoti juos tik esant panaudojimo pagrindams – sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, pagal (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2008-10-13 įsakymu Nr. 40-V-26 patvirtintų (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigybės aprašymo II skirsnio 4 punkto, V skirsnio 7.11 p. o reikalavimus, privalėdamas užtikrinti ir vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją bei jų tyrimą, vykdyti prevencines priemones, šalinančias sąlygas ir priežastis nusikalstamoms veikoms ir kitiems pažeidimams atsirasti prižiūrimoje teritorijoje bei vykdydamas policijos pareigūno bendrąsias teises ir pareigas, įstatymo numatytais atvejais naudoja šaunamąjį ginklą, fizines ir kitokias prievartos priemones ir atsako už panaudojimo teisėtumą, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesais, 2010 m. rugsėjo 10 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), prisistačiusiam pagal kvietimą atvykti į policijos įstaigą L. K., liepdamas jam pateikti su savimi turimus asmeninius daiktus, taip duodamas suprasti, kad L. K. bus sulaikytas, dėl pateiktų daiktų neužpildydamas reikiamos formos dokumento, po to neteisėtai panaudojo specialiąsias priemones – antrankius, uždėdamas juos L. K. ant kairės rankos riešo ir prirakindamas jį prie sulaikytųjų patalpoje esančio suolo bei spirdamas koja sėdinčiam L. K. į kairės blauzdos sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, neturėdamas pagrindo laikė L. K. nuo 19.00 val. iki 22.00 val. sulaikytojų patalpoje prirakintą prie suolo, po to, apie 22.00 val., vesdamas specialiosiomis priemonėmis – antrankiais surakintą L. K. į III-me aukšte esantį kabinetą bei jį tempdamas laiptais už vienos antrankių dalies, ir dėl tokio vedimo būdo L. K. suklupo ant laiptų pakopos, tai jam sukėlė fizinį skausmą, nes L. K. buvo užveržtas antrankiu kairės rankos riešas, užvedęs L. K. į III-me aukšte esantį kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas pagrindo laikė L. K. su specialiosiomis priemonėmis – antrankiais bei vykdė apklausą nepildydamas jokio procesinio dokumento, tuo diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino teisėsaugos institucijos – policijos prestižą, taip padarydamas didelę žalą valstybei.

Apeliantas skunde tvirtina, kad R. Z. padarytą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiojo L. K. nuoseklūs parodymai apie R. Z. fizinio smurto naudojimo aplinkybes, jo kitus atliktus veiksmus (neveikimą), tokie nukentėjusiojo parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje, akistatų metu, be to, tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina A. G., I. G., V. K., G. K., R. D., A. D., E. K., R. V. parodymai, ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje užfiksuoti duomenys, telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, todėl nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais. Pažymi, kad nukentėjusysis siekė, jog būtų išreikalauta iš (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato filmuota vaizdo medžiaga, objektyviai patvirtinanti įvykio aplinkybes, todėl mano, kad, siekiant gauti tokius duomenis, pranešti apie nebūtą nusikaltimą ar nurodyti melagingas įvykio aplinkybes būtų neracionalu. Teigia, kad nepagrįstai teismas nesirėmė liudytojų A. G., V. K., G. K. parodymais, nes šių liudytojų parodymai išsamūs ir nuoseklūs, liudytojai parodymų nekeitė, netikėti tokiais parodymais vien dėl to, kad šie asmenys yra nukentėjusiojo draugai ir giminaičiai, savaime nėra pagrindo, nes teismas turėjo analizuoti, ar šių asmenų duoti parodymai atitinka bylos medžiagą ir nėra prieštaringi. Teigia, kad šie liudytojai patvirtino aplinkybes, kad L. K. buvo išvykęs į policijos komisariatą, parodė laiką, kada jis iš ten parvyko, kad L. K. policijos komisariate buvo atskiroje patalpoje, kurią nuo fojė skiria siena su langu, apibūdino jo grįžusio elgesį, savijautą, išdėstė jiems L. K. nurodytas aplinkybes bei nurodė matytą kūno sužalojimą. Šių liudytojų duotus parodymus, kad jie skambino L. K., tačiau su juo susisiekti negalėjo, taip pat laiką, kada L. K. grįžo iš policijos komisariato, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, iš kurios matyti, kad paskutinį kartą L. K. skambino seseriai 19.13.21 val. ir kalbėjosi 2 min., po to sekė tik įeinantys G. K. ir G. K. skambučiai bei SMS žinutės, į kurias L. K. neatsakinėjo, L. K. atsiliepė tik 22.19.52 val. į G. K. skambutį. Liudytojų nurodytas aplinkybes apie matytą rankos sužalojimą bei L. K. skundimąsi kojos skausmu patvirtino ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje užfiksuoti duomenys apie L. K. nustatytus kūno sužalojimus. Liudytojai R. D. ir A. D. patvirtino, kad nukentėjusysis L. K. buvo komisariato fojė, vėliau L. K. taipogi matė atskiroje patalpoje bei jį matė per sienoje esantį langą. Apeliantas pažymi, kad iš šių liudytojų duotų parodymų išplaukia, jog L. K. nekonfliktavo su R. D. bei A. D., su jais draugiškai pasisveikino ir kartu fojė laukė R. Z.. Taigi, šie liudytojai paneigė R. Z. parodymus, jog L. K. reikėjo nuvesti į atskirą patalpą dėl galimo konflikto bei manyti, kad gali kilti konfliktas, pagrindo nebuvo, R. Z. liudytojus pasitiko atėjus ir palydėjo išeinant, todėl jau dėl to konfliktas negalėjo kilti, be to, R. Z. nenurodė įtikinamų aplinkybių, kurios leistų manyti, kad netrukus gali kilti konfliktas, ir pagal objektyvias bylos aplinkybes tokio konflikto iš viso negalėjo būti, jei jau, pasak R. Z., L. K. buvo leista kalbėti telefonu išeinant iš patalpos į fojė, kyla klausimas, kodėl L. K. negalėjo laukti būdamas policijos komisariato fojė. Tai, kad L. K. buvo sulaikytojų asmenų patalpoje, nurodė ir kaip liudytojai apklausti K. J. ir A. S., o liudytojas R. V. parodė matęs ant suoliuko sėdintį vaikiną, prirakintą antrankiais prie suolo. Pastebi, kad liudytojo R. V. parodymai yra nuoseklūs, jis buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nors R. V. patalpinat jį į areštinę buvo neblaivus (2,63 promilių girtumas), tačiau, atsižvelgiant į specialisto R. Obrikio paaiškinimą, R. V. girtumas išleidžiant jį iš areštinės po 4 valandų galėjo būti apie 1,59 promiles, todėl teigia, kad R. V. galėjo suprasti ir objektyviai įvertinti jį išleidžiant iš areštinės matytas aplinkybes. Šis liudytojas nukentėjusiojo ir R. Z. nepažinojo, todėl nėra objektyvaus pagrindo R. V. duotais parodymais nesiremti. Ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad L. K. kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centrą 2010-09-11, jam nustatyta diagnozė – kairės blauzdos ir kairio riešo sumušimas, o teisme apklaustas E. K. patvirtino, kad L. K. kairės rankos riešas bei kairės kojos blauzdos vidurinis trečdalis buvo patinę. Taip pat telekomunikacijų tinklais perduodami duomenys liudija, kad L. K. 2010 m. rugsėjo 10 d. nuo 19.13 val. iki 22.19 val. – ilgą laiko tarpą neturėjo galimybės pasinaudoti savo mobiliojo ryšio telefonais, nors pagal jo pokalbių išklotines matyti, kad mobiliojo ryšio paslaugomis jis naudojasi aktyviai, ir nuolat palaiko ryšį su artimaisiais naudodamasis mobiliojo ryšio telefonais. Tokie duomenys patvirtina nukentėjusiojo duotus parodymus, kad jo laisvė buvo suvaržyta, taip pat paneigia R. Z. teiginius, jog jis L. K. leido atsiliepti mobiliojo ryšio telefonu ir kalbėti, tačiau jis turėjo išeiti iš patalpos, nes taip L. K. ir būtų pasielgęs, be to, jei L. K. nebūtų uždėti antrankiai, jis būdamas toje patalpoje būtų turėjęs galimybę atrašyti į gautas SMS žinutes.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal BPK 305 str. 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Teisingai skunde prokuroras teigia, kad apylinkės teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 str. 3 dalies reikalavimus bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.3 p. nuostatų, nes iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nenurodė išsamaus įrodymų vertinimo – nenurodė, kokie duomenys patvirtina, jog R. Z. nenaudojo smurto nukentėjusiojo atžvilgiu, o kokie duomenys paneigia nukentėjusiojo parodymus, kodėl liudytojų A. G., I. G., V. K., G. K. duotus parodymus teismas vertina kaip siekį padėti nukentėjusiajam L. K. įrodyti savo parodymų teisingumą, taip pat teismas nepasisakė dėl liudytojo R. V. parodymų vertinimo. Nors teismas įrodymų įvertinimo tinkamai nemotyvavo, tačiau iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl R. Z. išteisinimo. Dėl to nustatytas BPK pažeidimas nėra esminis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, kolegija nenustatė.

Apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai teigiama, jog nuosprendyje teismas neteisingai nurodė, kad „specialistas R. Obrikis teismo posėdžio metu neatsiminė, kuo skundėsi pacientas atvykęs į priėmimo skyrių, todėl buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu 2011-11-19 duoti paaiškinimai, kuriuos jis patvirtino“, nes R. Obrikis paaiškinimus davė dėl alkoholio kiekio kitimo žmogaus organizme, o teiginius apie paciento skundus priėmimo skyriuje nurodė kaip liudytojas apklaustas gydytojas E. K.. Tačiau ir šis netikslumas nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo esminės reikšmės.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad išteisintojo kaltę padarius BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodo išsamūs bei nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina jo parodymai, duoti įvykio vietoje, akistatų metu bei liudytojų A. G., I. G., V. K., G. K., R. D., A. D., E. K., R. V. parodymai, ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje užfiksuoti duomenys, telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusysis L. K. parodė, kad 2010-09-10, apie 18 val., policijos komisariato laukiamajame jis laukė pareigūno R. Z., kad atėjęs pareigūnas pradėjo ant jo šaukti, liepė rašyti paaiškinimą dėl subraižyto automobilio, sakė, kad, jei jis neprisipažins, bus uždarytas į areštinę iki pirmadienio, kad R. Z., po 20 minučių jį nusivedęs į budinčiąją dalį, liepė sudėti daiktus ant stalo, grubiai ištraukė diržą, nepildė jokių dokumentų dėl daiktų pateikimo, uždėjo ant kairės rankos antrankį ir prirakino prie suolo atramos, o paklausus, už ką, R. Z. įsiutęs įspyrė jam sėdinčiam koja į kairę blauzdą. Taip sėdėjo kokias dvi valandas, matė, kaip keitėsi pareigūnų pamaina, kad A. D. išeina kartu su savo mama, kad apie 21 val. buvo atėjęs A. G. ir po pusvalandžio išėjo, tada R. Z. atsegęs antrankių vieną dalį nuo suolo, vedėsi jį į viršų, kad vesdamas R. Z. timptelėjo ir jis užsigavo ranką. Kabinete jam padavė perskaityti ir pasirašyti paaiškinimą, taip pat tvirtino, kad kabinete jam grasino uždaryti į kamerą, po to, kai jam buvo atsegti antrankiai ir leista eiti namo, jis kartu su R. Z. nuėjo į budėtojų dalį pasiimti paliktų daiktų. Tvirtino, kad nuo antrankių buvo paraudimas, nepastebėjo, ar ant kojos buvo žymės, bet koja jam labai skaudėjo, kitą dieną jis šlubčiojo, todėl nuvažiavo kartu su savo tėvu pas medikus. Tokius savo parodymus nukentėjusysis L. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su J. M. bei išteisintuoju R. Z. metu (2 t. 24–38, 39–41, 136–139 b. l.).

Liudytojai V. K., A. G., I. G. ir G. K. patvirtino matę ant L. K. riešo paraudimą bei apibūdino L. K. būseną jam grįžus iš policijos komisariato, tačiau šie liudytojai apie smurto panaudojimą L. K. atžvilgiu žino tik iš paties L. K. pasakojimo, paties sužalojimo fakto nematė. L. K. ambulatorinėje kortelėje užfiksuoti duomenys rodo, kad jis į medikus kreipėsi 2010-09-11 16.57 val., t. y. beveik po paros po įvykio, ir, remiantis jo paties nusiskundimais dėl kairio riešo ir blauzdos skausmo (buvo nustatyti nežymūs patikinimai kairiame rieše ir kairėje blauzdoje), buvo nustatytas kairės blauzdos ir kairio riešo sumušimas (1 t. 102, 103 b. l.). Šią diagnozę teisme patvirtino liudytoju apklaustas L. K. ligoninės priimamajame apžiūrėjęs gydytojas E. K. (3 t. 134–135 b. l.). Liudytojas A. A. parodė, kad jis pagal iš policijos budėtojo gautą iškvietimą nuvykęs į ligoninę, tik paėmė pareiškimą dėl sužalojimo, tačiau L. K. rieše jis sužalojimų nematė (3 t. 160–161 b. l.). Specialistų išvadose nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo mastas nenustatytas, nes nėra duomenų apie sužalojimus (1 t. 132, 135 b. l.). Teisme specialistas Gregoire Abi Chaker paaiškino, kad duomenų apie objektyvius trauminius, fizinius pakitimus nebuvo, todėl davė išvadą, kad sutrikdymo mastas nenustatytas, be to, paaiškino, kad panaudojus antrankius matyti nubrozdinimai, o šiuo atveju tokių žymių nebuvo, bei nurodė, jog patinimas gali būti ne tik nuo antrankių, bet ir nuo kokio nors uždegimo (3 t. 135–136 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad liudytojų V. K., A. G., I. G. ir G. K. parodymai bei medicininiuose L. K. dokumentuose užfiksuoti duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad R. Z. jam spyrė į koją ir buvo surakinęs antrankiais.

Minėtų nukentėjusiojo parodymų dėl patirto smurto ir surakinimo antrankiais nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytojai R. D. ir A. D. parodė, jog jiems atvažiavus į policijos komisariatą ir laukiant R. Z., matė L. K. vaikščiojantį, kalbantį telefonu, o išeinant po apklausos iš komisariato jį matė sėdintį budėtojų dalyje, liudytojai nurodė, kad jie policijos komisariate nuo jų atvažiavimo iki išvažiavimo užtruko apie 1–1,5 val. (3 t. 89–91 b. l.). (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio 2010-09-10 įvykių suvestinė patvirtina, kad 2010-09-10 19.11 val. R. Z. buvo išvykęs tirti įvykio, kad iš įvykio grįžo 19.48 val. o įvykis baigtas tirti 19.54 val. (1 t. 62–67 b. l.). Pats išteisintasis parodė, kad jis į budėtojų dalį atvyko apie 18.30 val., komisariate buvusiam L. K. liepė parašyti paaiškinimą dėl automobilio subraižymo ir išvykdamas į įvykį L. K. nurodė palaukti jo budėtojų dalyje. R. Z. paaiškino paprašęs L. K. palaukti budinčioje dalyje todėl, kad, atvykus R. D., tarp jų nekiltų konfliktas, nes matė, jog L. K. buvo susinervinęs, jog yra kaltinamas automobilio sugadinimu, kad turės atlyginti žalą, bei sakė, jog pats suraižys savo automobilį ir apkaltins R. D.. Nors liudytojai R. D. ir A. D. parodė, kad L. K. su jais pasisveikino, sėdėjo šalia jų policijos komisariate, fojė, tačiau tai nepaneigia R. Z. parodymų, jog L. K. buvo nepatenkintas tuo, kad jis yra kaltinamas. Be to, R. Z. paaiškino, kad komisariate nėra patalpų, kur asmenys turėtų laukti. Taip pat R. Z. parodė, kad grįžęs iš įvykio į komisariatą, R. D. ir A. D. nusivedė apklausai į kabinetą, o juos išlydėjus iki budėtojų, pamatė atvykusį A. G., todėl jį nusivedė apklausai. Liudytojas A. G. parodė, kad jis po apklausos policijos komisariate grįžo apie 21 val. Sugretinus įvykių suvestinėse užfiksuotus duomenis ir R. Z. bei minėtų liudytojų parodymus apie jų buvimo policijos komisariate laiką, matyti, kad išteisintasis nuo 20 val. iki 21 val. bendravo su R. ir A. D. bei A. G.. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai R. D. ir A. D. parodė belaukiant R. Z. matę L. K. vaikščiojantį, kalbantį mobiliojo ryšio telefonu, o nukentėjusiojo L. K. mobiliojo ryšio telefonų pokalbių ir SMS suvestinės liudija, kad L. K. po 19 val. (19.05 ir 19.13 val.) naudojosi savo mobiliojo ryšio telefonais (1 t. 158–163 b. l.), daroma išvada, kad L. K. laisvė judėti, naudotis savo daiktais nebuvo apribota ir kad tai paneigia nukentėjusiojo parodymus. Vertinant liudytojo R. V. parodymus, jog jis, išleidžiamas iš areštinės, budėtojų dalyje matė sėdintį vaikiną, prirakintą prie suolo atramos (3 t. 112–113 b. l.), būtina pastebėti, jog šis liudytojas tuo metu buvo girtas (16 val., jį pristačius į areštinę, jam buvo nustatytas 2,63 promilių girtumas, duomenų, kad 20.17 val. išleidžiant iš areštinės jis buvo blaivus, nėra, nes girtumas jam nebuvo tikrinamas). Specialistas R. Obrikis paaiškino, kad alkoholio kiekis R. V. organizme, įvertinus jo būsenas ir kameroje praleistą laiką (4 valandas), galėjo sumažėti nuo 2,63 promilių iki 1,59–2,01 promilių (3 t. 136 b. l.). Atsižvelgus į tai, kad R. V. girtumas nebuvo tikrintas jį išleidžiant iš areštinės 20.17 val., o įvertinus, kad alkoholio kiekis organizme galėjo būti sumažėjęs tik iki 1,59–2,01 promilės, akivaizdu, kad išleidžiant R. V. iš areštinės jis dar buvo neblaivus, todėl jo parodymai, jog jis matė prie suolo prirakintą sėdintį vaikiną, yra nepatikimi. Be to, R. V. parodymai neatitinka visumos kitų byloje esančių įrodymų, todėl jais remtis nėra pagrindo.

Nors liudytojai R. ir A. D. bei A. G., A. S. ir K. J. parodė matę policijoje budinčioje dalyje sėdintį L. K., tačiau jie nematė, ar nukentėjusiajam buvo uždėti antrankiai ir jis prirakintas prie suolo. Liudytojas J. M. parodė, kad R. Z. kartu su L. K. pas jį į kabinetą atėjo apie 21 val., kad nukentėjusysis nebuvo su antrankiais, niekuo nesiskundė, jie pasikalbėjo, L. K. pasirašė savo paaiškinimą, ir pasakius, jog ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas, L. K. išėjo iš kabineto (3 t. 88–89 b. l.). Be to, įvykio metu komisariate dirbę pareigūnai Ž. S., S. S., V. C., L. S., V. S., E. N., V. G. parodė, kad 2010-09-10 jiems buvo eilinė darbo diena, kad jie nematė, jog R. Z. būtų antrankiais surakinęs vaikiną ar jį muštų, liudytojai patvirtino matę, kad vaikinas budėtojų dalyje sėdėjo ramus ant suoliuko, niekuo nesiskundė (3 t. 85–88, 113–114, 145–146 b. l.). Pastebėtina, kad L. K. sėdėjo budėtojų dalyje, kur nuolatos būna bent du pareigūnai, taip pat apie 21 val. vyko pamainos pasikeitimas bei pareigūnų instruktažas, tačiau nė vienas iš apklaustų policijos pareigūnų neparodė, kad matė antrankiais prirakintą prie suolo vaikiną, paaiškino, kad budėtojų dalyje elgiamasi mandagiai su asmenimis, nes ši patalpa yra filmuojama. Liudytojas V. S. parodė, kad tik pareikalavus pateikti filmuotą medžiagą paaiškėjo, kad vaizdo įrašų negali pateikti dėl vaizdo įrašymo įrenginio techninių savybių, kad šis įrenginys yra sugedęs (1 t. 32, 3 t. 114–115 b. l.). Taigi, policijos pareigūnai, tarp jų ir R. Z. nežinojo, kad patalpa yra nefilmuojama, todėl nėra pagrindo manyti, kad R. Z. nukentėjusiojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, o kiti kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai duoda parodymus, siekdami padėti R. Z. išvengti atsakomybės.

Nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, kad atsisakymas tikrinti poligrafu įrodo R. Z. parodymų nepatikimumą, nes išteisintasis atsisakė tikrintis poligrafu kaip įtariamasis, tokia teisė jam numatyta BPK. Be to, R. Z. parodymus patvirtina byloje surinkti duomenys, todėl nėra pagrindo R. Z. parodymais netikėti.

Įvertinus tai, kad, kol R. Z. buvo išvykęs į įvykį ir po to bendravo su R. ir A. D., A. G., L. K. kalbėjo mobiliojo ryšio telefonais, vaikščiojo po komisariatą, kad liudytojo R. V. parodymai dėl matyto prirakinto vaikino yra nepatikimi, kad kiti byloje apklausti liudytojai nematė, jog nukentėjusysis būtų buvęs surakintas antrankiais, daroma išvada, jog nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog R. Z. įvykdė nusikalstamą veiką.

Vertinant R. Z. pareikštą kaltinimą, matyti, jog jis buvo kaltinamas piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, t. y. pasinaudojus tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesais atliko neteisėtus veiksmus ir taip diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino teisėsaugos institucijos – policijos prestižą ir padarė didelę žalą valstybei. BK 228 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui – valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui, o tarnybos įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai, kuriais viršijami jam suteikti įgaliojimai ir teisės. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kolegija mano, kad R. Z. neatliko veiksmų, kurie būtų vertinami kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nes kaltinime nurodyti R. Z. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas, tačiau tarnybos įgaliojimų viršijimas R. Z. nebuvo inkriminuotas, todėl esant ydingam kaltinimui bei atsižvelgus į tai, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, daroma išvada, kad R. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., ir dėl to pagrįstai išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliantas nuosprendį kritikuoja ir dėl to, kad teismas nuosprendyje neišsprendė nukentėjusiojo L. K. turėtų 3200 Lt atstovavimo išlaidų išieškojimo klausimo. Pagal BPK 106 str. 2 d. teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas atstovavimo išlaidas, todėl tai, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepasisakė dėl nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų, neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė priteisti atstovavimo išlaidas kaltinamąjį pripažinus kaltu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio.