Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 9 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. kovo 16 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d.

Iš nuteistojo A. U. nukentėjusiajai N. P. priteistas 437 Lt žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai priteistas 3217,57 Lt žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 5 d., apie 19:00 – 20:00 val., bute, esančiame Vilniuje, Taikos g. 56-10, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su V. D. metu, tyčia sudavė pastarajam smūgį kumščiu į veidą. V. D. pargriuvus ant žemės, A. U. ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė jam į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame skruoste, muštine žaizda smakre, kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kairiam skruoste, smakre. Galvos sumušimas ir kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, kraujo išsiliejimą, galvos smegenų pabrinkimą bei progresuojantį centrinės kilmės kvėpavimo – širdies veiklos nepakankamumą. Šiais veiksmais A. U. nužudė V. D. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis taip pat nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Jo nuomone, liudytojų parodymai bei kitos bylos aplinkybės įrodo, kad jo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį arba 132 straipsnį.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių bei liudytojų parodymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia konflikto metu sudavęs V. D. smūgį kumščiu į veidą, o šiam pargriuvus, ne mažiau kaip 4 kartus įspyręs į galvą. Tačiau apeliantas nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį bei paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausme.

A. U. kaltė tyčia nužudžius V. D. yra įrodyta, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Apeliantas nepagrįstai prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus (Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnyje) arba neatsargų gyvybės atėmimą (Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnyje numatytas nusikaltimas inkriminuojamas tuo atveju, kai kaltininkas kitą žmogų nužudo staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Pasakodamas apie įvykį pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad prasidėjus muštynėms tarp V. D. ir A. S. dėl DVD grotuvo, jis (A. U. ) bandė juos išskirti, todėl nukentėjusysis jam pasipriešino. Pažymėtina, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme negalėjo tiksliai prisiminti, ką po bandymo išskirti jam padarė nukentėjusysis ir parodė, kad šis jį pastūmė ar tai sudavė smūgį (b. l. 154, t 2). Po šių nukentėjusiojo veiksmų, nuteistasis sudavė jam smūgį kumščiu, nuo kurio jis nukrito ant žemės. Nukentėjusiajam parkritus ant žemės, A. U. jam dar 4 kartus įspyrė į galvą. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis neigė spyręs jam į galvą (b. l. 155, t. 2), tačiau šią aplinkybę teismas teisingai nustatė atsižvelgdamas į liudytojų N. P. (b. l. 157-158, t. 1), A. S. (b. l. 76-77, t. 1) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, specialisto išvadą Nr. M 395/09(01) (b. l. 49-54) bei jo paaiškinimus (b. l. 56, t. 1). Apeliaciniame skunde šių nustatytų 4 spyrių į galvą A. U. neginčija. Atkreiptinas dėmesys, kad apie tai, kad V. D. konflikto metu pastūmė A. U. ar sudavė jam smūgį, pastarasis parodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nei nuoširdžiame prisipažinime (b. l. 174-175, t. 1), nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos (b. l. 186-187, t. 1) ir ikiteisminio tyrimo teisėjos (b. l. 1-4, t. 2), šių aplinkybių nuteistasis nepasakojo ir savo smurtą prieš nukentėjusįjį motyvavo tik tarpusavio konfliktu, o ne neteisėtu ar itin įžeidžiančiu V. D. poelgiu, kuris išprovokavo jo (A. U. ) smurtą. Net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis tikrai po bandymų jį išskirti su A. S. pastūmė ar sudavė smūgį A. U. , nėra pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį. Pastūmimas ar smūgio sudavimas pats savaime yra priešingas teisei veiksmas, tačiau šioje situacijoje, sprendžiant klausimą, ar nuteistojo veika gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas labai susijaudinus, nelaikytinas neteisėtu ar itin įžeidžiančiu kaltininką taip, kad šis kaip atsaką tokiam poelgiui būtų galėjęs vartoti mirtį sukėlusį smurtą. Šie A. U. smurtiniai veiksmai V. D. buvo padaryti susistumdžius ir susiginčijus tarpusavio konflikto metu, o ne po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje atsižvelgė į nukentėjusiojo elgesį konflikto metu ir konstatavo, kad A. U. atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas nereiškia, kad yra pagrindas nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacini skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas A. U. nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas kaltininkui inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 3 dalis). Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konflikto metu A. U. tyčia sudavė V. D. smūgį kumščiu į veidą, o pastarajam pargriuvus ant žemės, dar ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė jam į galvą. Todėl atsižvelgiant į pavartoto smurto pobūdį, kurio apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija, nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas suprato, kad elgiasi rizikingai dėl V. D. gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę V. D. , tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Priešingai, A. U. suduodamas smūgį į veidą, o nukentėjusiajam parkritus ant žemės, 4 kartus spyręs į pažeidžiamiausią žmogaus kūno dalį – galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusysis gali mirti, ir nors jo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis kito žmogaus nužudymas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė ir šiuo metu numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų, o ne laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų, kaip teigia apeliantas. Pažymėtina, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau (Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 3 dalis). Todėl šių dydžių sumą, sudarančią 22 metus (7+15), padalijus pusiau, gauname, kad bausmės vidurkis yra 11 metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šį nusikaltimą A. U. paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri tik 2 metais yra didesnė nei minimali minėtame straipsnyje numatyta bausmė ir taip pat tik 2 metais mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas 9 metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė, kad A. U. ankščiau buvo du kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus (b. l. 64-65, t. 2). Vėlesnis nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu, priimtas 2008 m. spalio 9 d. (b. l. 69-80, t. 2), o praėjus mažiau nei pusei metų, jis vėl padarė labai sunkų nusikaltimą, kuriuo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Atsižvelgta ir į apelianto šeimyninę padėtį – vedęs, turi du vaikus. Nustatyta viena kaltininko atsakomybę sunkinanti (A. U. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir taip bandė išvengti sunkesnių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad A. U. po įvykio ėmėsi priemonių suteikti medicininę pagalbą V. D. . Tačiau iš bylos medžiagos žinoma, kad medicininę pagalbą jis iškvietė tik kitą dieną, todėl teigti, kad nuteistasis stengėsi užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti, ir tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skiriant bausmę prašė atsižvelgti į tai, kad A. U. dėl savo psichinės sveikatos būklės ankščiau laiko buvo atleistas nuo privalomos karinės tarnybos. Tačiau pažymėtina, kad byloje esančioje VĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažymoje nurodyta, kad A. U. šioje įstaigoje negydytas (b. l. 97, t. 2); iš Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymose matyti, kad jis į narkologinę įskaitą neįrašytas (b. l. 98, t. 2). Esant tokioms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis yra pakaltinamas, o jam paskirta bausmė, kuri yra dvejais metais mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.