Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-04-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-72-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-11
Bylos Nr.
1A-244-72-2012
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00491-2011-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
Nuteistasis
A. L., ir L
Advokatai
Arvydas Alekna
Kategorijos
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Baudž. bylos Nr. 1A-244-72/2012
Teisminio proceso Nr.1-76-1-00491-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Šidlauskui, gynėjui advokatui Arvydui Aleknai, nuteistajam A. L., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-10-19 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir A. L. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2011-08-12 iki 2012-01-26, nuo 2011-06-07 iki 2011-06-22, ir bausmės laikas, atliktas pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-10-19 nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir L. Ž., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 12 d. apie 02.00 val. Panevėžio rajone, Naujamiesčio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, veikdamas bendrininkų grupe su L. Ž., išdaužę verandos lango stiklą, įsibrovė į patalpą – A. Ž. gyvenamąjį namą, kur, atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, t.y. užguldami jį lovoje, bei laikant už kaklo, grasino papjauti nukentėjusįjį bei reikalavo nukentėjusiojo atiduoti 2000 Lt vertės motorolerį, po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, grasinant dešimčia ginkluotų vyrų bei jų susidorojimu, vedė A. Ž. iki J. D. namų, kuriam nukentėjusysis pardavė motorolerį, o nukentėjusiajam nuo J. D. namų pabėgus, laukė grįžtančio jo namuose ir toliau reikalavo iš jo pinigų ir alkoholinių gėrimų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes A. Ž., pasinaudojęs tuo, kad buvo išsiųstas paimti motorolerio ar parnešti alkoholio, pranešė apie nusikaltimą policijai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnyje numatytais pagrindais. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų baudžiamojoje byloje vertinimu. Teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino įvykio aplinkybes bei kvalifikavo jo veiką, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai paskyrė jam bausmę. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimą dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad į nukentėjusiojo namus buvo įsibrauta pavartojant prievartą, t. y. išdaužiant namo durų stiklą ir iš vidaus atrakinant duris. Jis nurodė, kad stiklo nedaužė, o į namą įėjo pro duris. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu niekas nesiaiškino, pro kurias duris jis įėjo į namą (A. Ž. name yra trejos durys), todėl, mano, kad kategoriškos išvados, jog jis išdaužė durų stiklą ir taip atidarė namo duris, daryti negalima. Nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad jis gynėsi nuo užpuolimo, laikydamas rankas prie kaklo, nes buvo smaugiamas ir kad smurtą prieš jį vartojo būtent jis (apeliantas). Mano, jog smaugiant žmogų taip, kad jis būtų priverstas gintis, turi likti smurto žymės kūne. Tačiau šiuo atveju A. Ž. nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai, nes prieš nukentėjusįjį niekas jokių smurto veiksmų nevartojo. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiu daiktu (nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad peiliu), jis grasino nukentėjusiajam. Tačiau jokio daikto, su kuriuo būtų galėjęs pavartojęs fizinį smurtą jis neturėjo ir ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, todėl teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo A. Ž. parodymais. Pažymi ir tai, kad, kaip teigia A. Ž., kai nakties metu jis pabėgo jiems einant pas J. D., nors ir turėjo galimybę bei sąlygas kreiptis į policiją, tačiau to nepadarė, o sugrįžo namo ir su juo bei kitu nuteistuoju L. Ž. kartu miegojo viename name. Tačiau jei jie su L. Ž. būtų atlikę kokius nors nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, nemano, kad būtų sugrįžę į jo namus miegoti. Nurodo, kad abejotinas ir nukentėjusiojo A. Ž. suvokimas apie visas įvykio aplinkybes, nes jis buvo neblaivus, nusiskundė, kad jam J. D. neatidavė pinigų, todėl jis su L. Ž. norėjo padėti nukentėjusiajam A. Ž. susigrąžinti pinigus. Mano, kad A. Ž. pasidarė gėda prieš J. D., jog nori atgauti pinigus už parduotą motorolerį ir apkaltino jį su L. Ž. nebūtais dalykais. Liudytojai V. G., G. A., duodami parodymus apie nakties įvykius, nenurodė, kad jie su L. Ž. būtų elgęsi agresyviai ar būtų vartoję fizinį ar psichologinį smurtą A. Ž. atžvilgiu (kai ėjo pas juos teirautis dėl J. D.). Visa tai leidžia manyti, kad jis ir L. Ž. norėjo iš J. D. gauti pinigus, kuriuos jis buvo skolingas A. Ž. už motorolerį. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog A. Ž. pas J. D. ėjo ne savo noru, patvirtina paties nukentėjusiojo bei liudytojų V. G. ir G. A. parodymai. Tačiau minėti liudytojai tokių parodymų nedavė. 2011 m. rugpjūčio mėnesį buvo šilta, todėl buvo galima vaikščioti basomis. Nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis įsibrovė į gyvenamąjį namą ir atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pavartodamas fizinį bei psichologinį smurtą reikalavo pinigų ir alkoholio. Teismas matė ikiteisminio tyrimo ydas ir įrodymų trūkumus, tačiau pats ėmė vertinti nieko bendro su jo veiksmais neturinčius duomenis. Teismo padarytas jo veiksmų vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisingu. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti kategorišką ir neginčijamą išvadą, jog jis turėjo tikslą pagrobti A. Ž. priklausančius pinigus. Teismas visai nesiaiškino aplinkybių, kurias jis nurodė, kad norėjo A. Ž. iš J. D. už parduotą motorolerį padėti atgauti pinigus. Įvykio dieną tiek nukentėjusysis, tiek ir jis su L. Ž. buvo neblaivūs, todėl, mano, kad dėl šios priežasties A. Ž. susidarė neteisingą nuomonę ir nesuprato, kad jam norėjo tik padėti. Mano, kad tokie jo veiksmai gali būti pripažinti tik kaip pasikėsinimas savavališkai vykdyti kito asmens teisę nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto A. L. kaltės, nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį yra teisingas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistasis A. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu - pareiškimu – protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų V. G., J. D., G. A. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistųjų A. L. bei L. Ž. paaiškinimus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. neneigia, kad 2011 m. rugpjūčio 12 d. kartu su L. Ž. buvo atvažiavęs pas nukentėjusįjį A. Ž. (L. Ž. tėvą) į namus, esančius Panevėžio rajone, Naujamiesčio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau tvirtina, kad jokios prievartos patenkant į jo (nukentėjusiojo) namus nevartojo, t. y. jokio stiklo neišdaužė, taip pat nukentėjusiajam negrasino ir jokio smurto prieš jį nevartojo, iš nukentėjusiojo nieko nereikalavo ir jokio sumanymo plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą neturėjo. Apeliantas taip pat neneigia, kad įvykio naktį kartu su L. Ž. ir nukentėjusiuoju A. Ž. ėjo pas J. D. į namus, tačiau, jo teigimu, jis tai darė tik norėdamas padėti nukentėjusiajam A. Ž. susigrąžinti iš J. D. pinigus už jam parduotą motorolerį, todėl, mano, kad jo veiksmai gali būti pripažinti tik kaip pasikėsinimas savavališkai vykdyti kito asmens teisę nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, o ne kaip pasikėsinimas įvykdyti plėšimą įsibraunant į patalpą. Kolegija tokius apelianto skundo argumentus vertina kaip siekimą sušvelninti savo padėtį ir juos atmeta bei kartu konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir paneigta apelianto pateikta įvykio versija, kad jis jokių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų neatliko, t. y. į nukentėjusiojo A. Ž. namus neįsibrovė, nukentėjusiajam negrasino, nieko iš nukentėjusiojo nereikalavo ir jokio sumanymo plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą neturėjo bei, kad pas J. D. ėjo tik siekdamas padėti nukentėjusiajam iš jo susigrąžinti pinigus už parduotą motorolerį, išsamiai aptarti visi apeliantui inkriminuoti veiksmai ir jų veiką kvalifikuojančios aplinkybės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. kelia abejones dėl nukentėjusiojo A. Ž. suvokimo apie visas įvykio aplinkybes bei dėl jo parodymų objektyvumo, teigdamas, jog jis įvykio naktį buvo neblaivus. Kolegija tokius apelianto skundo argumentus atmeta, nes be apelianto paaiškinimų, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis A. Ž. įvykio metu būtų buvęs neblaivus. Tuo tarpu byloje yra objektyvūs duomenys – asmens blaivumo testai, patvirtinantys, kad 2011-08-12 14.58 val. L. Ž. buvo nustatytas 1,93 promilės girtumas, o 2011-08-12 15.14 val. A. L. buvo nustatytas 0,89 promilės girtumas. Patys nuteistieji taip pat neneigė aplinkybių, kad įvykio naktį jie vartojo alkoholį.

Kad apeliantas A. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo A. Ž. parodymai, kuriais kolegija neturi pagrindo abejoti bei netikėti, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir išsamūs, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusysis A. Ž. nuo pat tyrimo pradžios labai aiškiai ir nuosekliai parodė, kad jis L. Ž. (sūnaus) ir A. L. (dukros sugyventinio) pats į namus neįsileido, o jie į jo namus įsibrovė išdaužę verandos lango stiklą ir iš vidaus atidarę duris. Nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie patekimo į jo namo vidų aplinkybes, nes jas patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei specialisto išvada. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą nustatyta, jog buvo išdaužtos verandos durų stiklo apatinės dvi dalys. Minėtose verandos duryse iš vidaus sumontuota užtrenkiama spyna, kurią galima atrakinti tik iš vidaus. Prie verandos durų (lauko pusėje) ant žemės matyti stiklo šukės. Ant vienos iš stiklo šukių rastas rankos piršto pėdsakas, kuris, kaip matyti iš specialisto išvados, yra paliktas A. L. dešinės rankos didžiuoju pirštu. Priešingai nei nukentėjusysis A. Ž., nuteistasis A. L. apie patekimą į nukentėjusiojo namus davė prieštaringus parodymus, kurie išsamiai aptarti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje ir šiame sprendime nebekartojami. Byloje nustatyti nuteistojo A. L. veiksmai ir jų eiga vienareikšmiškai paneigia pirmiau paminėtus apelianto teiginius ir nuo jo veikimo pradžios parodo akivaizdų nusikalstamą sumanymą, t. y. kad patekdamas į nukentėjusiojo A. Ž. gyvenamąją patalpą A. L. turėjo sumanymą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą. 2011-08-25 apklausos metu nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad sūnus L. Ž. žinojo apie tai, kad jis pardavęs žemę nusipirko motorolerį bei tą motorolerį yra matęs ir prašęs juo pasivažinėti. Taip pat teigė, kad motorolerį pardavė J. D., nes pats juo nevažinėjo ir galvojo, kad jei jo neparduos, vaikai motorolerį atims. Su J. D. buvo susitarę, kad jis už motorolerį atsiskaitys dalimis. Tuo metu už motorolerį dar nebuvo gavęs visų pinigų. Nuteistasis L. Ž. teisiamojo posėdžio metu taip pat neneigė aplinkybių, kad žinojo apie tai, jog tėvas A. Ž. buvo pardavęs žemę ir nusipirkęs motorolerį. Paaiškino, kad yra motorolerį matęs, tačiau su juo nėra važiavęs. Nukentėjusysis A. Ž. nuo pat pirmų apklausų teigė, kad prieš įvykį ilgai nemiegojo, nes pjaustė kriaušes. Po vidurnakčio, t. y. apie 1 val. išjungė televizorių ir atsigulė į lovą. Jam dar nespėjus užmigti išgirdo durų trinktelėjimą. Prie jo pribėgęs A. L. užgulė jį lovoje, rankomis spaudė kaklą bei žiauriu balsu šaukė „kur motoroleris, papjausiu“. Į tai jis atsakė, kad motorolerio namuose nėra, kad jį atidavė J. D.. Nukentėjusysis parodė, kad labai išsigando, nes girdėjo, kad po kambarį dar kažkas vaikšto, bijojo, kad prieš jį gali būti pavartotas fizinis smurtas. Nuo A. L. gynėsi, rankas laikydamas prie kaklo. Nukentėjusiojo teigimu, A. L. dar kažką rėkė, o po to pasakė „einam, parodysi kur“. Jis atsikėlė ir basomis A. L. ir sūnų L. Ž., kurį atpažino tik kieme, nuvedė iki J. D. namų. Jam juos vedant, pastarieji jį dar gasdino, kad turi ginkluotų draugų, sakė, „autobusiukas stovi, netoli, kitame kaime“. A. L. su L. Ž. pradėjus belsti į J. D. namus, jis pabėgo. Bijodamas ginkluotų draugų slėpėsi krūmuose, namo grįžo gal po dviejų valandų. Grįžęs namo rado L. Ž. su A. L. gulinčius lovoje. Ryte A. L. su L. Ž. paprašė parodyti, kur gyvena ūkininkas, pas kurį dirba J. D.. Jis jiems parodė ir A. L. su L. Ž. išėjo, o po kurio laiko sugrįžę pasakė „eik dabar tu“. Nuėjęs pas V. G. (ūkininką, pas kurį dirba J. D.) paprašė jo nuvežti į policiją. Nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytoja G. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad naktį pas ją į namus buvo atėję bei jos sūnaus J. D. ieškojo tik nuteistieji A. L. ir L. Ž., o nukentėjusiojo A. Ž. ji nematė, kas atitinka nukentėjusiojo A. Ž. parodymus, kad A. L. ir L. Ž. pradėjus belstis į J. D. namus, jis pritaikęs progą pabėgo ir pasislėpė krūmuose. Be to, nuteistasis L. Ž. teisiamojo posėdžio metu taip pat neneigė aplinkybės, kad iš J. D. namų pas tėvą į namus sugrįžo tik dviese su A. L.. Pirmiau paminėtus nukentėjusiojo A. Ž. bei liudytojos G. A. parodymus patvirtina ir liudytojas V. G., kuris viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad pas jį ryte buvo atėjęs A. L. ir L. Ž., kurie ieškojo J. D., sakė, kad jis (J. D.) nemoka už motorolerį pinigų. Liudytojo V. G. teigimu, jis jiems (nuteistiesiems) liepė dingti, pasakęs, kad yra kaimynas A. Ž. ir su juo susitars. Liudytojas V. G. patvirtino aplinkybę, kad J. D. iš A. Ž. buvo nusipirkęs motorolerį. Pastarojo liudytojo teigimu, A. Ž. su J. D. buvo susitarę už motorolerį atsiskaityti dalimis, tuo metu J. D. A. Ž. dar nebuvo sumokėjęs visų pinigų. Liudytojas V. G. taip pat parodė, kad L. Ž. su A. L. išėjus, gal po pusės valandos atėjo išsigandęs A. Ž., kuris paprašė nuvežti į policiją. A. Ž. jam (liudytojui) sakė, kad naktį jį užpuolė sūnus L. Ž. su dukters sugyventiniu, kuris jį smaugė, bei kad L. Ž. su A. L. reikalavo išgerti, motorolerio ir pinigų. A. Ž. jam taip pat sakė, kad sūnaus verčiamas turėjo naktį eiti pas J. D. į namus ir kad jam pavyko nuo jų pabėgti, bei dar minėjo, kad jis sūnaus L. Ž. bijojo ir dėl to, jog tą dieną būtų gavęs pensiją, kurią, greičiausiai, iš jo būtų atėmę. Liudytojas J. D. taip pat patvirtino aplinkybę, kad iš nukentėjusiojo A. Ž. pirko motorolerį. Liudytojo J. D. teigimu, jis su A. Ž. buvo susitaręs už motorolerį atsiskaityti dalimis, tuo metu dalį pinigų nukentėjusiajam jau buvo sumokėjęs. Be paties nukentėjusiojo bei liudytojų G. A. ir V. G. parodymų, tą aplinkybę, kad nukentėjusysis A. Ž. naktį pas J. D. į namus ėjo ne savo noru, iš dalies patvirtina ir nuteistųjų teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad iniciatyva pas J. D. į namus nueiti buvo jų, o ne nukentėjusiojo. Be to, nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad iš tos baimės eidamas pas J. D. net batų neapsiavė. Aplinkybę, kad nukentėjęs iš namų išėjo basas, parodė ir pats apeliantas. Taigi, kaip matyti, nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa bei papildo vienas kitą, todėl kolegija neturi pagrindo nelaikyti jų patikimais A. L. kaltės įrodymais. Visos aptartos aplinkybės rodo, kad apeliantas A. L. į nukentėjusiojo A. Ž. namus pateko prieš jo valią, turėdamas tikslą pagrobti jo turtą, ir nukentėjusiojo namuose atimdamas jam galimybę priešinti bei jam grasindamas, kėsinosi iš nukentėjusiojo pagrobti jo turtą. Apelianto A. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, kaip pasikėsinimas apiplėšti įsibrovus į patalpą ir jos pagal apelianto skundo prašymą perkvalifikuoti nėra jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam A. Ž. nenustatyti jokie kūno sužalojimai, niekaip nepaneigia apeliantą prieš nukentėjusįjį atlikus kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. užgulus jį lovoje bei laikius už kaklo, nes be nukentėjusiojo A. Ž. parodymų, kad nuteistasis A. L. jį buvo užgulęs lovoje bei rankomis spaudė jo kaklą, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo V. G. parodymai, kad nukentėjusysis A. Ž. jam sakė, jog naktį į jo namus įsibrovęs dukros sugyventinis jį smaugė. Be to, nukentėjusysis parodė, kad jis nuo A. L. gynėsi laikydamas rankas prie kaklo. Taigi dėl nukentėjusiojo atliktų gynimosi veiksmų, sužalojimų jam galėjo ir neatsirasti. Ta aplinkybė, kad apeliantas iš J. D. sugrįžo pas nukentėjusįjį A. Ž. į namus miegoti, taip pat niekaip nepaneigia apeliantą atlikus jam kaltinime nurodytus veiksmus. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, tenkinti apelianto skundo prašymą ir išteisinti jį dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. L. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. Bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį - jis pasikėsino įvykdyti sunkų tyčinį nusikaltimą – plėšimą. Už šį nusikaltimą numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pasisakė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į apelianto asmenybę, į tai, kad jis anksčiau teistas už nusikaltimus nuosavybei ir turi neišnykusius bei nepanaikintus teistumus, kad šiuo metu pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-10-19 nuosprendį atlieka laisvės atėmimo bausmę, kad pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, kaip asmuo nuo jaunystės vagiliaujantis, neatsakingas, dažnai organizuojantis arba prisidedantis prie asocialių kompanijų. A. L. padaryto nusikaltimo pobūdis, jo veiksmai nukentėjusiojo A. Ž. atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis yra socialiai pavojinga asmenybė, kuri nedaro išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio, todėl jam paskirta mažesnė nei sankcijoje numatyta, t. y. trejų metų laisvės atėmimo bausmė pagal savo dydį nėra aiškiai per griežta. Nuosprendžiu A. L. už padarytą nusikalstamą veiką paskirtoji laisvės atėmimo bausmė subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, taikant nuteistajam palankesnį – dalinio bausmių sudėjimo principą, BK 63 str. reikalavimai subendrinant bausmes nepažeisti. Todėl apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusTeisėjai Pranas ŠimkusSigitas Bagdonavičius