Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-03-31 · Administracinė byla Nr. eI1-1596-644/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-31Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-31
Bylos Nr.
eI1-1596-644/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02697-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Audrius Grauželis (pirm.)
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI1-1596-644/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02697-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 31 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant D. L.,dalyvaujant pareiškėjo A. B. atstovei advokato padėjai R. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 18200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-06-27 iki 2019-06-27 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjas buvo laikomas ankštose 12 kv. m kamerų tipo patalpose su 3-4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Lovos senos ir sulūžusios, dėl to skaudėjo nugarą. Kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai dengti perteklinėmis grotomis, pro kurias nepatenka dienos šviesa. Dėl šviesos trūkumo pablogėjo regėjimas. Vasarą patalpose buvo karšta, žiemą – šalta, šiltas vanduo ir elektriniai šildytuvai į kameras neteikiami. Kamerų tipo patalpose nebuvo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis, nemalonus kvapas, nuo sienų byrėjo tinkas, plito tarakonai. Sanitariniuose mazguose buvo nešvaru, įrenginiai techniškai netvarkingi. Naudojantis tualetu ir dušu neužtikrinamas privatumas, nes tualetuose nėra galimybės užsirakinti durų, dušinėje neįrengtos pertvaros. Sanitarinio mazgo ir dušinės patalpos apleistos, plytelės vietomis sudaužytos, įrenginiai surūdiję, dušinėje neįrengta vėdinimo sistema. Nusiprausti po dušu vienu metu ėjo 20 nuteistųjų, todėl prie dušų susidarydavo eilės, dalis dušų neveikė, oro temperatūra duše buvo nepakankama. Dušo patalpoje nėra pakabų, kilimėlių, įrengtas tik vienas veidrodis, o į dušo patalpas reikėjo eiti per lauką. Kamerų tipo patalpose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl įvykus nelaimingam atsitikimui galėtų kilti problemų. Pasivaikščiojimo kiemelis mažas, o vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prilygo kankinimui. Patalynė keičiama kartą per savaitę, čiužinys nevalomas, antras pagalvės užvalkalas ir antra paklodė nebuvo išduoti. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad atskirais laikotarpiais gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis nei numatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau šis pažeidimas tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip neturtinę žalą. Kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Dirbtinis apšvietimas kamerose yra ne mažesnis nei 200 lx. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Gyvenamųjų patalpų einamieji remontai atliekami nuolat pagal iš anksto sudarytą planą ir materialinius resursus. Pataisos namuose įrengta katilinė, kuri patalpose palaiko reikiamą temperatūrą. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus pataisos namuose ir jų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Teisės aktai nenumato, jog pataisos namų patalpose turi būti įrengtos rakinamos tualeto kabinos, dušų pertvaros. Teisės aktai taip pat nenumato dušo prieškambario aprūpinimo suolu, kilimėliu, veidrodžiu, sienine pakaba, lentynėle higienos reikmėms laikyti. Pataisos namai lovas keičia pagal poreikį atlikus metinę turto inventorizaciją bei atsižvelgiant į nuteistųjų prašymus. Minkštu inventoriumi nuteistieji aprūpinami pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpimo baldais ir inventoriumi normas. Minkštas inventorius išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Pataisos namai yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokia konkreti žala buvo padaryta ir kaip ji pasireiškė, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019-12-02, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).

Pareiškėjas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).

Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindė tuo, kad, anot pareiškėjo, jis bijojo susidorojimo, pareigūnai jam grasino. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2016-06-27 iki 2016-12-01, taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2016-12-02 iki 2019-06-27.

Žemesnės instancijos teismas

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2016-12-02 iki 2017-02-27, nuo 2017-03-04 iki 2017-11-06, nuo 2018-06-05 iki 2018-07-10 – 5 būrio 505 kambaryje, kurio plotas 36 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 5 iki 12 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 7,2 iki 3,00 kv. m ploto; nuo 2018-07-10 iki 2019-06-27 - 5 būrio 521 kambaryje, kurio plotas 36 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 8 iki 12 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 4,5 iki 3,00 kv. m ploto. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą ir nuteistųjų skaičių jose, teismas sprendžia, kad Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta šiais laikotarpiais: nuo 2016-12-05 iki 2017-01-20, nuo 2017-03-21 iki 2017-04-03, nuo 2018-06-07 iki 2018-06-14, nuo 2018-07-10 iki 2018-08-28, nuo 2018-09-18 iki 2018-10-11, 2018-12-12 iki 2018-12-19, nuo 2019-01-24 iki 2019-01-30 t. y. iš viso 144 paras, kadangi minėtais laikotarpiais pareiškėjui teko 3,00 kv. m ploto.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017-02-27 iki 2017-03-04 kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,08 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomi 3 nuteistieji, taigi vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2017-11-06 iki 2017-12-04 - kameroje Nr. 104, kurios plotas 16,49 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomi 3 nuteistieji, t. y., vienam asmeniui teko 5,50 kv. m ploto; nuo 2017-12-04 iki 2018-06-05 - kameroje Nr. 102, kurios plotas 17,23 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 2 iki 4 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui kameroje teko nuo 8,62 iki 4,31 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas nurodė, kad patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi nebuvo ventiliacijos, kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju– 0,05–0,15 m/s (HN 134:2015 16 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 p.)

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktais, kamerų tipo patalpos vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl negalėjimo išvėdinti kamerų yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, drėgmę, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2017-02-28, 2017-04-19 patikrinimo aktai). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias, apleistas patalpas, sulūžusį, surūdijusį inventorių, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovas nurodo, jog patalpų būklė tikrinama nuolat, o esant reikalui, atliekami einamieji remonto darbai. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių, ar, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ar netinkamų jų veikimo. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl argumentai dėl šių aplinkybių atmetami. Be to, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.9 punktą, kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų grotų ir natūralaus apšvietimo trūkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų (kamerų), kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų, ar kad pareiškėjui būtų kilę sveikatos problemų dėl šių aplinkybių. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad patikrinimų metu apšvietimo ir oro temperatūros parametrai kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamos temperatūros ar apšvietimo, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 10.1 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama metalinė lova – 1 vnt./asm. Jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta, jis galėjo kreiptis į pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kai matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo 2018-06-28 prašymas dėl lentos (po čiužiniu) išdavimo buvo patenkintas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas, antra paklodė.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 3 punktą, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal minėtą normą, nuteistiesiems išduodamas tik vienas patalynės komplektas, o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti po du komplektus patalynės. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad minkštas inventorius nuteistiesiems išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centras 2017-02-28 patikrinimo metu nustatė, kad minkštas inventorius švarus ir nesusidėvėjęs. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas netinkamu (nedezinfekuotu, nešvariu) minkštu inventoriumi byloje nėra.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens tiekimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja dušo patalpų konstrukcinių ypatumų, todėl pareiškėjo argumentai dėl ėjimo į dušą per lauką atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad teises normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas atskirti pertvaromis, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl inventoriaus trūkumo dušo patalpose, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie dušo patalpų aprūpinimą inventoriumi: dušo sieteliais, kilimėliais, lentynėlėmis ir higienos priemonėmis. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Be to, pareiškėjas argumentus dėl dušo patalpų neaprūpinimo inventoriumi išdėstė abstrakčiai, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galimai jam padarytos neturtinės žalos. Vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad bendro naudojimo sanitariniame mazge trūko privatumo. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje (būrio sanitariniame mazge) naudojosi visi asmenys. Įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo sanitarinio mazgo duris įrengti su spyna.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas pataisos namuose teikė UAB „Dezinfa“. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis, kenkėjų naikinimo darbai pataisos namuose buvo atliekami reguliariai. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Tačiau argumentus dėl pagalbos mygtukų neįrengimo pareiškėjas grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog įvykus nelaimingam atsitikimui galėtų kilti problemų. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjas nepateikė. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo sistemos neįrengimu, nenurodžius, ar būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą dėl žalos fakto buvimo.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl mažų kiemelių atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčo laikotarpiu iš viso 144 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, išgyvenimais, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu. Tačiau, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., LVAT 2018-10-10 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1830-624/2018 priteisė pareiškėjui 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 322 paras bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kai pareiškėjui teko 0,04 kv. m mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta), nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur (tris šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis