Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EKO pagalba“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologijos projektai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EKO pagalba“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 20 207,96 Eur skolą ir procesines 6 (šešių) procentų palūkanas. Ieškiniu, be kitų aplinkybių, nurodoma, jog šalys 2015 m. kovo 2 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Šiuo aktu patvirtintas atsakovės įsiskolinimas ieškovei, pinigine išraiška sudarantis 22 077,74 Eur. Remiantis nurodomu aktu, tą pačią dieną sudaryta taikos sutartis, kuria suderintas skolos sumokėjimo dalimis klausimas. Atsakovė taikos sutartimi įsipareigojo mokėti ieškovei po 1 839,81 Eur kas mėnesį, iki bus visiškai padengtas įsiskolinimas, pradedant mokėjimus nuo 2015 m. kovo 31 d. Atsakovė tinkamai nevykdė sutarties. Todėl ieškovė pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Ieškovė 2014 m. rugsėjo mėn. teikė atsakovei krovinių pervežimo paslaugas. Šią aplinkybę patvirtina tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai. Šalys susitarė, jog atsakovė sumokės ieškovei 20 207,96 Eur už jos suteiktas paslaugas. Šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą (numeris EKP00094). Skirtumą tarp aktu fiksuotos visos skolos (22 077,74 Eur) ir skolos už ieškovės 2014 m. rugsėjo mėn. suteiktas krovinių pervežimo paslaugas (20 207,96 Eur) sudaro įsiskolinimas pagal kitą sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022). Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog ieškovė nėra suteikusi atsakovei paslaugų, už kurias pastaroji nebūtų atsiskaičiusi. Paslaugos, kurių suteikimo faktui pagrįsti yra pateikti tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, buvo apmokėtos pagal kitą sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022). Atsakovė ieškinio pateikimo dieną pagal nurodomą sąskaitą faktūrą buvo skolinga 1 869,79 Eur. Nurodyta pinigų suma vėliau buvo pervesta ieškovei. Vadinasi, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi. Ieškovės nurodoma sąskaita faktūra (numeris EKP00094) buvo išrašyta, ieškovei suklydus. Atsakovė nesiėmė veiksmų dėl šios sąskaitos faktūros panaikinimo, manė, kad ji bus anuliuota, nes ieškovė, atsakovei informavus, pripažino suklydimą. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas buvo pasirašytas vėlgi suklydus. Be to, šį aktą pasirašė ne atsakovės buhalterė, o vadybininkas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovės 20 207,96 Eur skolą ir procesines 6 (šešių) procentų palūkanas už priteistą sumą. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2015 m. kovo 2 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Šiuo aktu numatyta, jog atsakovės debetas (skola) pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022) sudaro 1 869,79 Eur, pagal 2015 m. kovo 2 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00094) – 20 207,96 Eur. Šalys 2015 m. kovo 2 d. pasirašė taikos sutartį, kuria išdėstė skolos mokėjimą iki 2016 m. vasario 28 d. M. M. (M. M.) atsakovės vardu pasirašė tiek aktą, tiek taikos sutartį, nurodydamas, kad jis laikinai eina direktoriaus pareigas. Atsakovė sumokėjo ieškovei aktu nurodomą 1 869,79 Eur sumą pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022). Sprendimu nurodoma, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022) avansu buvo apmokėtos tos paslaugos, kurias ieškovė turėjo suteikti vėliau. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ieškovės paaiškinimus, jog atsakovės nurodoma sąskaita faktūra buvo išrašyta už paslaugas, kurios jai buvo suteiktos laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn.Ieškovė pateikė tarptautinius krovinių pervežimo važtaraščius, kurie patvirtina, jog ji 2014 m. rugsėjo mėn. teikė atsakovei krovinių pervežimo į Lenkiją paslaugas. Šioms paslaugoms apmokėti 2015 m. kovo 2 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra (numeris EKP00094). Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji atsiskaitė su ieškove už šios 2014 m. rugsėjo mėn. suteiktas paslaugas. Atsakovė, pasirašydama tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir taikos sutartį, pripažino savo skolą už paslaugas. Vadybininkas M. M. atsakovės vardu pasirašė šiuos dokumentus. Iš kitos pusės, taikos sutartimi nurodyta, jog jis sutarties pasirašymo dieną ėjo įmonės vadovo pareigas. Vadinasi, jis turėjo teisę derinti skolos apmokėjimo ieškovei klausimą ir atsakovės vardu prisiimti įsipareigojimus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Sprendimu neatskleistas teismo išvados, kad atsakovė už 2014 m. rugsėjo mėn. suteiktas paslaugas privalėjo sumokėti sąskaitos faktūros (numeris EKP00094) numatytą sumą, pagrindas. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovė yra skolinga už suteiktas paslaugas būtent 20 207,96 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės atleido ieškovę nuo pareigos pagrįsti savo reikalavimo dydį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovė pagal bylon pateiktus važtaraščius dar 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išrašiusi atsakovei sąskaitą faktūrą (numeris EKP00087). Atsakovės atstovė ir liudytojas teisme paaiškino, jog nurodoma sąskaita faktūra buvo atšaukta, šalims išsiaiškinus, kad ja numatytos paslaugos buvo apmokėtos pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos atsakovės atstovės ir liudytojo paaiškinimus. Be to, pagal 2015 m. kovo 2 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00094) paslaugų kaina yra beveik dvigubai didesnė už paslaugų kainą, numatytą 2014 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra (numeris EKP00087). Sprendimu nėra išsiaiškintas ir pašalintas šis įrodymų prieštaringumas. Priimant skundžiamą sprendimą, neįvertinta ta aplinkybė, jog ieškinio pateikimo dieną nebuvo suėjęs visos prievolės įvykdymo (sąskaitos faktūros apmokėjimo) terminas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog ginčo sąskaita faktūra išrašyta, nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Sprendimo argumentai dėl M. M. įgaliojimų pasirašyti taikos sutartį ir suderinimo aktą yra nepagrįsti. Nėra ne vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog nurodomas asmuo 2015 m. kovo 2 d. ėjo įmonės vadovo pareigas. Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš apeliantės 20 207,96 Eur skolą. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą. Apeliantė nurodo, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šį reikalavimą, atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos. Šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas. Ieškovė, priešingai negu nurodo apeliantė, pateikė įrodymus, pagrindžiančius pareikštą materialinį subjektinį reikalavimą, – 2014 m. rugsėjo 1 d., 2014 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. rugsėjo 15 d., 2014 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. rugsėjo 22 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius, 2015 m. kovo 2 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00094), 2015 m. kovo 2 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir 2015 m. kovo 2 d. taikos sutartį. Apeliaciniu skundu akcentuojamas 2015 m. kovo 2 d. sąskaitos faktūros neatitikimas Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams. Ši sąskaita faktūra, kaip nurodyta, nėra vieninteliai duomenys, kuriais įrodinėjami paslaugų suteikimo apeliantei ir neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas faktai. Todėl, jeigu ir egzistuoja apeliantės nurodomi sąskaitos faktūros trūkumai, nereiškia, jog jie, kaip tokie, paneigia paslaugų suteikimo apeliantei ir neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas faktus, nustatytus pagal aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų visetą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Apeliantė nurodo, jog pateikė pirmosios instancijos teisme įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovė pagal bylon pateiktus važtaraščius dar 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išrašiusi jai sąskaitą faktūrą (numeris EKP00087). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės atstovės ir liudytojo paaiškinimus, jog nurodoma sąskaita faktūra buvo atšaukta, šalims išsiaiškinus, kad ja numatytos paslaugos buvo apmokėtos pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą (numeris EKP00022). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantė, pagrįstai nesivadovavo jos atstovės ir liudytojo paaiškinimais. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus (nutarties 18 punktas), kurie patvirtina kitokias aplinkybes, negu apeliantė įrodinėja savo atstovės ir darbuotojo paaiškinimais. Todėl šie subjektyvios prigimties duomenys nėra pakankami jais įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti ir atitinkamai nustatyti (Civilinio proceso kodekso 176, 178 ir 185 straipsniai). Apeliantė, kiek susiję su 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. kovo 2 d. sąskaitomis faktūromis, papildomai akcentuoja, jog šios sąskaitos išrašytos pagal tuos pačius tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (nutarties 18 punktas), tačiau pagal vėlesniąją sąskaitą paslaugų kaina yra beveik dvigubai didesnė už paslaugų kainą, numatytą ankstesniąja sąskaita. Pirmosios instancijos teisme pateikta 2014 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra, kuria fiksuoti tie patys važtaraščiai, pagal kuriuos 2015 m. kovo 2 d. išrašyta sąskaita faktūra. Suma, mokėtina pagal 2014 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą, ką pagrįstai nurodo apeliantė, yra 11 354,26 Eur (39 204 Lt). Iš kitos pusės, pati apeliantė pripažįsta, jog neapmokėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sąskaitos faktūros. Kaip nustatyta, šalys vėliau, tai yra 2015 m. kovo 2 d., pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir taikos sutartį, kuriais fiksuota apeliantės 20 207,96 Eur skola pagal tos pačios dienos sąskaitą faktūrą (numeris EKP00094). Šis kainų, fiksuotų 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. kovo 2 d. sąskaitomis faktūromis, skirtumas, priešingai negu siekia įrodyti apeliantė, nesudaro pagrindo abejoti pačios prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas egzistavimu ir šios prievolės dydžiu. Tokia išvada daroma todėl, jog, kaip nustatyta, šalys abipusiškai pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir taikos sutartį, kuriais besąlygiškai patvirtinti skola ir jos galutinis dydis. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. M. turėjo įgaliojimus pasirašyti suderinimo aktą ir taikos sutartį. Nurodo, jog nėra ne vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad nurodomas asmuo 2015 m. kovo 2 d. ėjo įmonės vadovo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šiuos apeliantės argumentus. Pačioje taikos sutartyje nurodyta, jog M. M., kuris pasirašė taikos sutartį ir suderinimo aktą, yra asmuo, laikinai einantis direktoriaus pareigas ir atstovaujantis apeliantei. Atkreiptinas dėmesys, jog M. M. apeliantės vardu pasirašė ir 2015 m. gegužės 21 d. prieštaravimą dėl ieškovės pateikto pareiškimo išduoti teismo įsakymą, vėlgi nurodydamas, jog laikinai eina apeliantės direktoriaus pareigas. Situacijos teisinis vertinimas nekistų, jeigu aptariamas asmuo ir nebūtų turėjęs įgaliojimų aukščiau nurodytiems veiksmams atlikti. Abiem dokumentams surašyti ir patvirtinti yra panaudotas apeliantės antspaudas. Taip ieškovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog M. M. turi teisę veikti apeliantės vardu. Todėl, jeigu M. M. ir būtų veikęs, neturėdamas įgaliojimų apeliantei atstovauti, jo veiksmai vis vien sukeltų apeliantei atitinkamas teisines pasekmes, nes tarp jų būtų susiformavę tariamo atstovavimo santykiai (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 9 dalis). Šalys taikos sutartimi išdėstė prievolės atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas vykdymą, numatydamos, jog paskutinė eilinė įmoka turi būti sumokėta iki 2016 m. vasario 28 d. (taikos sutarties 2 punktas). Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo pateiktas, nesuėjus paskutinės įmokos sumokėjimo terminui. Materialinio subjektinio reikalavimo pareiškimo dieną buvo nesumokėtos dvi pirmosios eilinės įmokos. Šalys taikos sutartimi nenumatė, jog ieškovė įgis teisę reikalauti visų įmokų, jeigu apeliantė tinkamai nevykdys įsipareigojimų, tai yra laiku nemokės eilinių įmokų. Vadinasi, ieškovė neturėjo teisės reikalauti visų mokėjimų, kol nesibaigė galutinis prievolės įvykdymo terminas (Civilinio kodekso 6.34 straipsnio 2 dalis). Ši aplinkybė, ką pagrįstai nurodo apeliantė, nebuvo įvertinta, priimant skundžiamą sprendimą. Tačiau paskutinės įmokos sumokėjimo terminas baigėsi po skundžiamo sprendimo priėmimo. Todėl aptariamas proceso pirmosios instancijos teisme trūkumas nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo daliai, kuria patenkintas reikalavimas dėl skolos priteisimo, keisti. Tačiau egzistuoja pagrindas sprendimo daliai dėl procesinių palūkanų keisti. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo dieną buvo nesumokėtos dvi pirmosios eilinės įmokos, kurios sudaro 3 679,62 Eur. Procesinės palūkanos už šias dvi įmokas priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki įmokų sumokėjimo dienos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suėjo įmokų mokėjimo terminai, išskyrus paskutiniąją įmoką, kuri turėjo būti sumokėta vėliau, negu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji 2015 m. liepos 20 d. perleido ieškovės nuosavybėn 1 879,69 Eur. Nuo termino antrajai eilinei įmokai sumokėti pabaigos (2015 m. balandžio 30 d.) iki pinigų perleidimo ieškovei dienos turėjo būti sumokėtos dvi lygiavertės eilinės įmokos (1 839,81 Eur). Apeliantės įmoka viršija eilinę įmoką. Todėl procesinės palūkanos už trečiąją ir ketvirtąją eilines įmokas priteisiamos taip ir tokios: už trečiąją įmoką – nuo 2015 m. gegužės 31 d. (termino įmokai sumokėti pabaigos) iki 2015 m. liepos 20 d., už visą ketvirtąją įmoką – nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 20 d., už ketvirtosios įmokos likutį, kuris sudaro 1 799,93 Eur, – nuo 2015 m. liepos 20 d. iki sumokėjimo dienos. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo nesumokėtos dar septynios lygiavertės įmokos. Procesinės palūkanos už šias įmokas priteisiamos atitinkamai nuo 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. spalio 31 d., 2015 m. lapkričio 30 d., 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 31 d. (terminų šioms įmokoms sumokėti pabaigos) iki šių įmokų sumokėjimo. Kaip minėta, paskutiniosios įmokos, kuri sudaro 1 839,83 Eur, mokėjimo terminas pasibaigė po skundžiamo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 28 d.). Procesinės palūkanos už šią įmoką priteistinos nuo 2016 m. vasario 28 d. iki įmokos sumokėjimo dienos (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis).Apibendrinus visa, kas yra išdėstyta, konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo daliai, kuria patenkintas ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas dėl skolos priteisimo, keisti ar naikinti. Visgi, kaip nurodyta nutarties 21 ir 22 punktais, egzistuoja pagrindas sprendimo daliai dėl procesinių palūkanų priteisimo keisti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, keičia šią sprendimo dalį ir priteisia procesines palūkanas 22 punktu nurodytu būdu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantė, nors apeliacinės instancijos teismas ir keičia skundžiamą sprendimą, visgi iš esmės pralaimėjo šią apeliacinę bylą. Pagrindinio materialinio subjektinio reikalavimo išsprendimas liko nepakeistas, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą. Todėl apeliantė neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo:

priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Ekologijos projektai“ iš uždarosios akcinės bendrovės „EKO pagalba“ 6 (šešių) procentų palūkanas už:

3 679,62 Eur nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. liepos 20 d.;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 20 d.;

1 799,93 Eur nuo 2015 m. liepos 20 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. liepos 31 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. spalio 31 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,81 Eur nuo 2016 m. sausio 31 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos;

1 839,83 Eur nuo 2016 m. vasario 28 d. iki šios pinigų sumos sumokėjimo dienos.

Palikti likusią Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo dalį nepakeistą.