- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- ATP-1301-478/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo G. R. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
G. R. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nubaustas 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams, už tai, kad jis 2014-02-10 tiksliai nenustatytą valandą, UAB „E.“ teritorijoje, vairuodamas transporto priemonę automobilį Volvo su puspriekabe, buvo neatsargus, važiuodamas atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono ir apgadino UAB „E.“ pastatą, tvorą, kitą stovinčią puspriekabę ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, apie eismo įvykį nepranešė policijai. Be to, G. R. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Ir šiais savo veiksmais G. R. pažeidė KET 9; 132; 34; 231.2; 234; 233 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. R. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą ir teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
Skunde nurodo, kad teismas, vertindamas byloje surinktus faktinius duomenis bei įrodymus, padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, dėl ko buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas, kuris turėtų būti naikinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas savo sprendime konstatavo visą eilę aplinkybių, kurios teismo posėdžio metu nebuvo nurodytos, padarė išvadas, prieštaraujančias nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o abejones keliančias ir nepašalintas aplinkybes aiškino ne atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją.
Nors teismo posėdžio metu apeliantas nurodė tikrąsias aplinkybes, kurioms esant kilo įvykis bei buvo apgadintas turtas, kad už vilkiko vairo sėdėjo M. D., kuris ir sukėlė įvykį, tačiau teismas šiais parodymais nesivadovavo, nors juos patvirtino ir M. D., o vadovavosi tais, kuriuos jis davė policijos pareigūnams būdamas visiškai girtas. Kadangi buvo neblaivus, todėl sulaukęs ryto, nuėjau į buitines patalpas nusiprausti, o tuo metu paskambino kiti vairuotojai, kurie informavo, kad atvyko policijos pareigūnai. Atėjęs pareigūnams iš karto sakė, kad vairavo ne jis, o vėliau klausinėjamas kaltę prisiėmė sau, nenorėdamas, jog įmonės direktorius G. P. ir kiti vadovai sužinotų, jog vairuoti įmonės vilkiką jis buvo perdavęs kitam asmeniui. Kad tuo metu jis buvo visiškai girtas, patvirtina ir testo duomenys, jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,5 prom.). Kaltę prisiėmė sau, tikėdamasis susitarti su įmonės vadovais atlyginti padarytą žalą, nesukeliant jokių papildomų pasekmių. Kad tuo metu, kai rašė paaiškinimą, pasirašė ant administracinių teisės pažeidimų protokolo, apeliantas buvo neblaivus, patvirtino ir patys pareigūnai. Proceso veiksmų atlikimas su girtu asmeniu yra grubus pažeidimas, nes toks asmuo negali nei suvokti savo veiksmų, nei jų pasekmių, todėl ir remtis tokio asmens duotais paaiškinimais nėra jokio pagrindo. Tačiau nežiūrint to, pagal jo neblaivaus duotus paaiškinimus jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.
Jo parodymus patvirtino ir M. D. parodymai, tačiau teismas jais nesivadovavo. M. D. dėl žinomai melagingų parodymų teisme davimo buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu ji buvo nutraukta. Todėl teismo padaryta išvada, kad M. D. parodymais nėra pagrindo vadovautis, neteisinga. Jo parodymų patikimumas buvo patikrintas atskiroje administracinėje byloje, šie parodymai yra analogiški, kaip ir anksčiau duoti, todėl nėra pagrindo jais abejoti bei nesiremti. Juo labiau, kad niekas iš byloje apklaustų asmenų jų nepaneigė.
Teismas neteisingai pacitavo liudytojo – sargo K. B. parodymus, kadangi liudytojas, uždavus jam klausimą, ar į teritoriją buvo patekę kokie nors asmenys, to nei paneigti, nei patvirtinti negalėjo, nurodė, kad pro vartus įvažiuoja ir išvažiuoja sunkvežimiai, kurie užstoja įėjimą, be to, jis pats iš sargo patalpų laikas nuo laiko pasišalina, kadangi reikalinga nueiti į tualetą, ir kt., todėl teismo padarytos išvados, jog pašaliniai asmenys, šiuo atveju M. D., neturėjo galimybės netgi patekti į įmonės teritoriją, yra nepagrįstos.
Teismas vertino ir liudytojų – policijos pareigūnų V. B., A. M. paaiškinimus. Teismas nurodė, jog minėti pareigūnai patvirtino, kad jiems apeliantas iš karto pripažino, jog transporto priemonę vairavo pats, kitų asmenų nenurodė. Tačiau liudytojai parodymus davė praėjus ilgam laikui po įvykio, todėl yra ne visiškai tikslūs, todėl reikėtų remtis tais parodymais, kurie buvo duoti praėjus mažesniam laiko tarpui po įvykio. Bylą nagrinėjant teisėjui N. Brinevičiui, 2014-06-12 pareigūnai parodė, kad jis ne iš karto pripažino savo kaltę. Tai reiškia, kad ir šios teismo padarytos išvados, jog jis nuo pat pradžių pripažino savo kaltę dėl vairavimo ir tai nurodė pareigūnams, yra neteisingos. Be to, pareigūnai, apklausiami byloje skirtinguose teismo posėdžiuose, apelianto būklę apibūdino skirtingai. Nors 2014-06-12 pareigūnai nurodė, kad vairuotojas buvo stipriai išgėręs, 2014-10-30 jau teigė, kad jis atrodė normaliai, nebuvo apgirtęs, elgėsi adekvačiai. Tuo pareigūnai norėjo parodyti, kad jų teiginiais apie įvykį buvo galima pagrįstai tikėti, todėl teismas turėtų remtis 2014-06-12 teismo posėdyje duotais pareigūnų paaiškinimais, o ne vėlesniais. Kad jis buvo girtas, patvirtina ir jo rašytas paaiškinimas, kurio teisėja neįskaitė, kadangi dėl girtumo jis parašytas labai neaiškiai bei neįskaitomai.
Teismo sprendime paminėtas pareigūno V. B. teiginys, jog vežamas į policiją apeliantas tariamai pasakė, kad per mažai pridaužė, nes mažai moka, yra niekinis, kadangi nei tikslo, nei motyvo gadinti įmonės turtą neturėjo. Kad jokio konflikto dėl atlyginimų nebuvo, patvirtino ir G. P. su A. J.. Teismas šiuos parodymus turėjo atmesti kaip neobjektyvius.
Policijos pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus su girtu asmeniu, to daryti negalėjo, nes akivaizdu, toks asmuo negali teisingai ir objektyviai suvokti su juo atliekamų veiksmų, jų esmės bei prasmės. Dėl neblaivumo jis nesuvokė, ar jam buvo išaiškintos ATPK 272 straipsnyje numatytos teisės, ir, tuo pačiu, negalėjo jomis pasinaudoti. Tai reiškia, kad pareigūnai pažeidė jo teises, neteisėtai pasinaudojo jo girtumu. Duomenys, kurie gauti pažeidžiant jo, kaip atsakomybėn traukiamo asmens teises, be to, gauti iš jo jam esant neblaiviame stovyje, yra niekiniai ir jais negalima remtis, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą.
Nors teismas pripažino, jog niekas iš byloje apklaustų asmenų nematė, kad apeliantas vairavo vilkiką, tačiau konstatavo, jog niekas nematė, kad vilkiką vairavo ir M. D.. Tokiu atveju teismas, atmetęs neteisingą K. B. parodymų vertinimą dėl tariamo negalėjimo M. D. patekti į įmonės teritoriją, turėjo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvadomis, kad nekaltumo prezumpcija ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegija § 37/3, Condron prieš J. K. § 62 ir kt.). Ši samprata įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamąjį sprendimą, šių nuostatų nepaisė.
Akivaizdu, kad jo atžvilgiu priimtas sprendimas yra pagrįstas tik girto, realybės nesuvokiančio asmens subjektyviais pasisakymais policijos pareigūnams, kitų objektyvių jo kaltės įrodymų byloje surinkta nebuvo, nebuvo paneigti M. D. bei jo paties paaiškinimai teisme dėl įvykio aplinkybių, todėl yra remiamasi nepašalintomis abejonėmis, kurios, vadovaujantis teismų praktika, turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatas su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundo netenkinti. Marijampolės rajono apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
G. R. skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliantas teisus, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau tik tada, kai išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai, būtų pagrindas nutraukti bylą dėl pažeidimo. Bylos nagrinėjimo betarpiškumo principas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti įrodymus (išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir ekspertų išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus), nuodugniai išanalizuoti informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, aptarti kiekvieno įrodymo turinį, galią, įvertinti juos nuoseklumo ir patikimumo aspektu. Pažymėtina, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-444-2786/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog G. R. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pažeidėjas dėl administracinių teisės pažeidimų savo kaltės nepripažino ir teigė, kad ne jis vairavo automobilį Volvo su puspriekabe, o jo draugas M. D., tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai apelianto iškeltą versiją paneigia. Byloje surinktos medžiagos duomenų pakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog būtent G. R. vairavo automobilį Volvo su puspriekabe ir padarė visus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus veiksmus, tuo padarydamas ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.
G. R. kaltę pagrindžia byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti ir nutarime išanalizuoti bei įtvirtinti įrodymai, kurių patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti: tai administracinio teisės pažeidimo protokolas, pažeidėjo paaiškinimas, asmens blaivumo testas, eismo įvykio vietos schema, liudytojų parodymai, tarnybinis pranešimas, apgadinto automobilio ir kito turto fotonuotraukos, kiti byloje surinkti įrodymai.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė patį pažeidėją ir eilę liudytojų, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija.
Nors tiesioginių įvykio liudytojų, mačiusių, kad būtent G. B. vairavo automobilį, nėra, tačiau byloje esantys įrodymai, sudarydami vieningą ir logišką įrodymų seką, pagrindė, kad būtent pats E. B. 2014-02-10 naktį, tiksliai nenustatytą valandą, vairavo automobilį Volvo su puspriekabe. Pažymėtina, kad netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais bylos duomenimis.
Neigdamas savo kaltę, apeliantas tvirtina, kad ne jis, o jo draugas M. D. perstatinėjo vilkiką į kitą stovėjimo vietą ir važiuodamas atbuline eiga, automobiliu užkabino sieną ir kondicionierių, sugadino Volvo automobilį, nes pats G. R. buvo girtas, todėl draugas jam neleido važiuoti. M. D. tuo metu buvo atvykęs jo parvežti namo į Marijampolę. Kokiu tiksliai laiku tai buvo, nežino, galėjo būti 21.30-22 val., o galėjo būti ir 24-1 val. Tačiau M. D. ir G. B. susipyko, todėl M. D. išvažiavo namo, palikęs G. B. automobilyje.
Šią įvykių versija patvirtino ir liudytojas M. D.. Jis nurodė, kad viskas vyko 2014-02-10, jis buvo Vilniuje pas sūnėną. Paskambino jo draugas G. R. ir susitarė, kad jį paims ir parveš į Marijampolę. Su sūnėnu atvažiavo į Trakus, M. D. užėjo į UAB „E.“ aikštelę pas G. R.. G. R. buvo išgėręs, todėl paprašė jo perstatyti automobilį. Nors vairuotojo teises jau daug metų kai yra praradęs, tačiau vairuoti tokį automobilį moka. Perstatinėdamas automobilį, užkabino kondicionierių, lietė sietinę tvorą, paskui ištiesino automobilį ir pastatė į stovėjimo vietą. Policijai apie eismo įvykį nepranešė, nes manė, kad negerai, jog G. R. girtas davė vairuoti jam transporto priemonę. Po šio įvykio jie su G. R. susistumdė, susibarė ir jis išvažiavo į Marijampolę, o G. R. pasiliko mašinoje.
Pirmą kartą nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek G. R., tiek ir M. D. davė analogiškus parodymus, tačiau G. R. nurodė, kad jis iš reiso grįžo apie 7-7.30 val. ir susitarė su M. D., jog šis atvyks jo paimti parvežti namo apie 9 val. M. D. patvirtino, kad G. R. atvyko paimti apie 9 val. vakaro, ir būtent tada perstatinėjo automobilį ir sukėlė įvykį. Iš to išplaukia, kad įvykis įvyko 2014-02-09.
Tačiau šie parodymai nesutampa nei su M. D., nei su G. R. naujai nagrinėjant bylą duotais parodymais, kuriais M. D. tvirtino, kad jis atvyko G. R. paimti 2014-02-10. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykio aplinkybės buvo pradėtos aiškintis tik 2014-02-10 apie 8.10 val., kai į darbą atvyko UAB „E.“ transporto direktorius G. P.. Tarnybinis pranešimas apie įvykusį eismo įvykį taip pat surašytas 2014-02-10 ryte, 10 val. 19 min., taigi, M. D. niekaip negalėjo atvažiuoti paimti G. R. 2014-02-10 vakarą ir sukelti įvykio, kadangi viskas jau buvo įvykę žymiai anksčiau, greičiausiai 2014-02-10 naktį, apie 1.30 val., kaip nurodė liudytojas K. B..
Liudytojas K. B., kuris dirba UAB „E.“ sargu ir įvykio dieną budėjo teritorijoje nurodė, kad G. R. iš reiso grįžo 14-15 val., tačiau protokole minimi įvykiai vyko apie 1.30 val. nakties, kai, aikštelėje atsilaisvinus vietai, į ją buvo perstatinėjama mašina, taigi, šie liudytojo parodymai paneigia G. R. ir M. D. parodymus, kad viskas vyko vakare 9-22 valandą. Be to, liudytojas paneigė, kad į teritoriją naktį, įvykio laiku, kas nors buvo užėjęs. Jis matė po teritoriją važinėjant tik automobilį, jokių asmenų ir pašalinių automobilių nematė. Taip pat liudytojas nurodė, kad apie 4 val. su ta pačia mašina, kuria buvo padarytas įvykis, tas pats vairuotojas su vilkiku norėjo išvažiuoti, vairuotojas teigė, kad važiuoja namo į Marijampolę, tačiau to padaryti jam neleido. Netikėti liudytojo K. B. parodymais nėra pagrindo, kadangi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi jis neturi, G. R. beveik nepažinojo, todėl neturėjo jokio tikslo duoti neobjektyvius parodymus.
Ir priešingai, M. D. pripažino, kad su G. R. yra pažįstamas nuo vaikystės, nesusipykę, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai jo parodymus, patvirtinančius apelianto iškeltą versiją, vertino kritiškai, kaip siekį padėti pastarajam išvengti griežtos atsakomybės. Tuo labiau, kad ir liudytojo parodymai prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms, net ir paties pažeidėjo nurodytoms, todėl nėra nuoseklūs ir patikimi. Tai, kad M. D. buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 187² straipsnį dėl melagingų parodymų davimo šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, nepaneigia liudytojo parodymų prieštaringumo kitiems bylos įrodymams.
Nors G. R. teisminio nagrinėjimo metu, suvokdamas gręsiančios atsakomybės griežtumą, iškėlė savo kaltę neigiančią versiją, tačiau duodamas paaiškinimą (b. l. 4) netrukus po įvykio savo kaltę pripažino. Apeliaciniu skundu G. R. šį prisipažinimą ginčija, tvirtindamas, kad tuo metu nesuvokė ką daro, tačiau byloje nenustatyta, kad jis būtų verčiamas rašyti save kaltinantį paaiškinimą. Kaip matyti iš paaiškinimo teksto, kurį parašė pats G. R. savarankiškai, jis yra pakankamai išsamus, logiškas, gana aiškus ir tvarkingas, todėl nekyla jokių abejonių, kad pažeidėjas nesuvokė, ką rašo. Be to, jis taip pat pasirašė ir administracinio teisės pažeidimo protokolą, asmens blaivumo testą, eismo įvykio vietos schemą, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis negalėjo adekvačiai suprasti įvykių ir pasinaudoti savo teisėmis. Beje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat nepaneigia, kad paaiškinimą gali duoti ir neblaivus asmuo, ir toks paaiškinimas pripažįstamas įrodymu (2009 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. N-444-272-09).
Be to, liudytojas, Trakų PK vyr. patrulis V. B. paaiškino, kad atvykus į UAB „E.“ teritoriją, kurioje įvyko eismo įvykis, bendrovės direktorius paaiškino, kad vairuotojas perstatinėdamas automobilį apgadino kitą automobilį, tvorą, pastatą. Įmonės direktorius ieškojo vairuotojo, jis po kurio laiko atėjo. G. R. iš karto savo kaltę neigė, tačiau pasiūlius parašyti pasiaiškinimą apie įvykį, prisipažino, kad būtent jis vairavo eismo įvykio metu vilkiką, apie kitus asmenis neminėjo. Patikrinus jo girtumą, buvo nustatytas 2,50 promilės. Liudytojas patvirtino, kad G. R. buvo adekvatus, kalbėjo rišliai, orientavosi situacijoje. Analogiškus parodymus liudytojas davė ir pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme. Nurodė, kad pažeidėjo kalba nebuvo nerišli, jis buvo sąmoningas, galėjo rašyti paaiškinimą (b. l. 57). Tarnybiniame pranešime (b. l. 3) taip pat užfiksuota, kad G. R. prisipažino vairavęs automobilį ir padaręs eismo įvykį, tačiau išsigando ir policijai apie įvykį nepranešė, alkoholį vartojo po įvykio.
Liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad pagal gautą iškvietimą su V. B. apie 8 val. atvyko į UAB „E.“ teritoriją. Įmonės direktorius paaiškino, kad apie 4 val. ryte G. R. parkavosi atbulas ir apgadino stovinčią puspriekabę, sunkvežimį, pastatą ir tvorą, kad šį įvykį matė sargas. Nurodė, kad sargas atėmė iš vairuotojo raktus ir paskambino direktoriui. Kai atvyko į įvykio vietą, asmens, kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nebuvo. Jis buvo pasislėpęs ir atvyko ne mažiau kaip po pusės valandos, kažkam paskambinus iš įmonės darbuotojų. Atėjęs G. R. sakė, jog vairavo automobilį, jis buvo neblaivus.
Pirmojo teisminio nagrinėjimo metu liudytojas davė analogiškus parodymus, patvirtino, kad G. R. prisipažino vairavęs automobilį, jokio kito asmens nenurodė. Taip pat nurodė, kad protokolui surašyti pakanka vadovautis ir neblaivaus asmens paaiškinimais (b. l. 58).
Liudytojas G. P., patvirtino, kad G. R., paklaustas kas atsitiko, tvirtino nieko nežinąs, tačiau jokių kitų asmenų, kurie galėjo vairuoti automobilį, nenurodė. Liudytojas taip pat patvirtino, kad G. R. paaiškinimą rašė prie automobilio, ir nors buvo neblaivus, tačiau ne tiek, kad nesuprastų, ką kalba.
Taigi, šių įrodymų visuma objektyviai paneigia apelianto iškeltą versiją, kad ne jis, o kitas asmuo, M. D., vairavo automobilį „Volvo“, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, apgadintas UAB „E.“ pastatas, tvora ir kita stovinti puspriekabė, ir tuo UAB „E.“ buvo padaryta apie 3000 Lt žala. Nors ir nebuvo tiesioginių įvykio liudytojų, tačiau nenustačius konkrečių aplinkybių, dėl kurių liudytojai A. M., V. B., K. B., A. J., G. P. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus, jie pagrįstai laikyti patikimais ir jais pagristai remtasi nustatant nuoseklią įvykių seką, t. y. tokią, kokia fiksuota administracinio teisės pažeidimo protokole. Liudytojai patvirtino, kad pats pažeidėjas po įvykio pripažino savo kaltę, jokio kito asmens, galėjusio vairuoti automobilį, nenurodė, savo rašytame paaiškinime pakankamai aiškiai nurodė įvykio aplinkybes, savo kaltės neneigė, todėl vėliau iškelta versija apie tai, kad automobilį vairavo M. D., laikytina tik kaip gynybinė, nepagrįsta jokiais kitais įrodymais.
Liudytojas A. J. nurodė, kad įvykio dieną apie 4 val. ryto atėjo į darbą, nes turėjo vykti į reisą, ir matė iš teritorijos išvažinėjant automobilį Volvo, jis nematė, kas vairavo, tačiau sargas vairuotojui liepė palaukti valdžios. Vairuotojas nelipo iš kabinos. Kai sargas bendravo su vairuotoju, jis buvo prie jų priėjęs, tačiau kabinoje buvo tamsu, todėl jis nežino, ar tai tas pats asmuo.
Tai patvirtina, kad G. R. dar ir bandė pasišalinti iš įvykio vietos su automobiliu. Vis dėlto, net ir nepavykus išvažiuoti iš įmonės teritorijos automobiliu, atvykus policijos pareigūnams, jo įvykio vietoje nebuvo. Kaip nurodė G. P. savo pareiškime (b. l. 8), tuo metu, kai atvyko policija, G. R. nebuvo. Teisme patvirtino, kad jis iš kažkur atėjo po 10 min. Liudytojai V. B. ir A. M. paaiškino, kad atvykus pagal iškvietimą, pažeidėjo įvykio vietoje nebuvo, jis atėjo tik po to, kai jam paskambino kitas vairuotojas, ne anksčiau kaip po pusvalandžio. G. R. savo pirminiame paaiškinime nurodė, kad prie apgadinto sunkvežimio atėjo po to, kai jam paskambino jo porininkas. G. R. nei įmonės administracijai, nei policijai apie įvykį nepranešė, įvykio vietoje nepasiliko, netgi bandė iš jos pasišalinti įmonės automobiliu, kuriuo sukėlė eismo įvykį bei kurį taip pat apgadino. Taigi, tai patvirtina, kad G. R. pasitraukė ir iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles – padaręs eismo įvykiu turtinę žalą ir nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusio asmens nedelsiant nepranešęs apie eismo įvykį policijai (KET 234 punktas).
Kelių eismo taisyklių 233 punktas draudžia su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams iškart po eismo įvykio vartoti psichiką veikiančias medžiagas (alkoholį, narkotines priemones, psichotropines ir kitas svaigiąsias medžiagas), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Nors G. R. teisme tvirtino, kad alkoholį vartojo tik grįžęs į įmonės teritoriją po reiso, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad jau sukeldamas eismo įvykį jis buvo neblaivus, kadangi neblaivumas nustatytas tik 11 val. 11 min., t. y. praėjus nemažai laiko po įvykio, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent G. R., UAB „E.“ teritorijoje vairuodamas transporto priemonę automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, buvo neatsargus, važiuodamas atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono ir apgadino UAB „E.“ pastatą, tvorą, kitą stovinčią puspriekabę ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, apie eismo įvykį nepranešė policijai. Be to, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir tuo padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. G. R. nuobaudos, atitinkančios ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje sankcijose numatytų nuobaudų vidurkius, paskirtos laikantis bendrųjų nuobaudos skyrimo taisyklių, įvertinus pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, todėl galutinė nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytiems pažeidimams, ir ja bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai.
Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o pažeidėjo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
G. R. apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.