Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 292 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., 5 d., iš nuteistųjų A. K. ir A. S. nuspręsta išieškoti konfiskuotino automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą - 3900 Lt.

Šioje byloje pagal BK 292 str. 1 d. taip pat nuteistas A. S., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kitais tyrimo nenustatytais Baltarusijos Respublikos piliečiais vardais Andrej ir Vitalij, 2009 m. lapkričio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, Baltarusijos Respublikos Minsko m. jis ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, susitiko su Gruzijos piliečiais A. G., V. G. ir R. P., su kuriais aptarė neteisėto perėjimo per valstybės sieną ir tolimesnio gabenimo į Lenkiją detales, suderino kainą ir apmokėjimo būdus, susitarė, kad jis jiems paskambins, kai viską paruoš. 2009 m. lapkričio 26 d. jis paskambino į Baltarusiją Gruzijos piliečiui A. G. ir visiems trims užsieniečiams nurodė tuoj pat važiuoti į Lydos m., prie „Lukoil“ degalinės, kur juos pasitiks Vitalij ir Andrej bei 2009 m. lapkričio 27 d., apie 5.00 val., pergabens per valstybės sieną. Taip pat jis nurodė užsieniečiams, kad kai jie neteisėtai pereis valstybės sieną, pėsčiomis vyktų į Šalčininkų m., kur juos autobusų stotyje apie 7.00 val. pasitiks asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Nurodė, kad jie turės sumokėti po 400 eurų Andrejui kai susitiks su juo Lydos m. degalinėje „Lukoil“, o dar po 200 eurų jie turės sumokėti jam po to, kai jau bus Lietuvoje. Vykdydami A. K. nurodymą užsieniečiai sumokėjo po 400 eurų Andrejui, o dar 600 eurų A. G. sumokėjo A. K. Šalčininkų m. Tokiu būdu jis 2009 m. lapkričio 27 d., apie 5.00 val., dėl savanaudiškų paskatų - už 1800 eurų (6210 Lt) piniginį atlygį, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ties vieta, pažymėta valstybės sieną žyminčiais ženklais Nr. 0590, Nr. 0591 ir Nr. 0592, Šalčininkų r. Milvydų k. ribose, tris Gruzijos piliečius A. G., V. G. ir R. P.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis šiuos neteisėtai valstybės sieną perėjusius tris užsieniečius dėl savanaudiškų paskatų toliau gabeno ir slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, o būtent: 2009-11-27, apie 7.00 val., neteisėtai perėjusius valstybės sieną tris užsieniečius paslėpė I. S. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), o po to tą pačią dieną, apie 19.00 val., A. K. paprašius, A. S. savo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpė tris Gruzijos piliečius A. G., V. G. ir R. P., iš jų pasakojimų žinodamas, kad šie užsieniečiai 2009-11-27, 5.00 val., tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0590- 0592, Šalčininkų r., Milvydų k. ribose, yra neteisėtai perėję Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir laikė juos savo bute iki 2009 m. gruodžio 2 d., 9.30 val., kada jis šiuos tris neteisėtai valstybės sieną perėjusius aukščiau nurodytus užsieniečius automobiliu „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), į Vilniaus geležinkelio stotį, tačiau apie 9.45 val. Vilniaus r., kelio Vilnius-Medininkai 13-ajame kilometre A. S. buvo sulaikytas. Be to, A. K., 2009-11-27, apie 13.00 val., tris neteisėtai valstybės sieną perėjusius aukščiau nurodytus užsieniečius automobiliu „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno iš Šalčininkų m. iki prekybos centro „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25.

Nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, nelegaliai perėjusieji Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečiai, davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes ir kad šie parodymai atitinka kitus byloje surinktus duomenis. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jo nuomone, šie liudytojai, dėl jau nurodytų aplinkybių apkalbėdami jį, buvo nesąžiningi, o jų parodymai yra prieštaringi ir nelogiški. Jei jie iš anksto žinojo, kiek pinigų reikės sumokėti, tai kodėl puolė iš karto važiuoti į banką jų pasiimti. Jeigu tie asmenys pažinojo tik jį (A. K.) ir vadovavosi vien jo nurodymais, tai kodėl išvykdami ir vėliau visą naktį skambino ne jam, o A. N. ir A. V. bei pinigų pervedimą patikėjo ne į jo, o į A. V. sąskaitą. Kaip ir kokius pinigus jie perdavė jam atvykę į Šalčininkus, jei juos pasitiko ne jis, o A. V.. Taigi, šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, visas abejones aiškinant jo naudai. Bylos duomenys patvirtina tik tai, kad jis, žinodamas, jog trys užsieniečiai neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną, juos gabeno iš Šalčininkų į Vilniaus m. ir įkalbėjo A. S. paslėpti juos savo bute, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 292 str. 1 d.

Jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, į Baltarusiją važinėjo prižiūrėti nusenusią ir sergančią močiutę, A. V. padėjo iš draugiškumo kaip močiutės kaimynui. Taigi yra visos prielaidos ir pagrindai netaikyti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti, pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 292 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba, nubaudus laisvės atėmimu, taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. K. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, gynėja prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 292 str. 2 d. į BK 292 str. 1 d. ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 str. nuostatas. Prokuroras prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis teisėjų kolegija šią bylą patikrina tik dėl apeliacinį skundą padavusio nuteistojo A. K. ir tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino A. K. kaltu ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką ir skiriant bausmę teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo turinio matosi, kad jis iš esmės su nuosprendžiu nesutinka tik dėl neteisingo jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Jis pripažįsta neteisėtai gabenęs ir slėpęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, bet nurodo, kad tai padarė ne dėl savanaudiškų paskatų, o tik iš draugiškumo, t. y. jis pripažįsta padaręs BK 292 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad objektyvių jo savanaudiškas paskatas patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Tokie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Kad A. K. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybės padarė teismo pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, liudytojų I. S., R. S., nuteistojo A. S. parodymai ir kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Iš dalies nuteistojo A. K. kaltę patvirtina ir jo paties parodymai.

Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 159-160) parodė, kad kartu su savo giminaičiais R. P. ir V. G. iš Tbilisio atvyko į Brestą ir norėjo patekti į Lenkiją bei ten pasiprašyti prieglobsčio, tačiau jo negavo. Iš savo pažįstamų jis buvo gavęs A. K., kuris iš Baltarusijos į Lietuvą už piniginį atlygį gali neteisėtai pervesti žmones, telefono numerį, kuriuo paskambino A. K. ir jie susitarė, kad A. K. organizuos jų pervedimą per sieną, kad vaikinai Andrej ir Vitalij jiems padės pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Buvo sutarta ir dėl atlygio. Vėliau, 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje, Minske jie buvo susitikę su A. K. ir dar kartą aptarė perėjimo per valstybės sieną reikalus, o 2009 m. lapkričio 26 ar 27 dieną paskambinęs A. K. nurodė jiems vykti į Lydą prie „Lukoil“ degalinės, kur juos pasitiks baltarusis vardu Andrej, o Lietuvoje, Šalčininkų autobusų stotyje, 7 val. juos pasitiks kitas vaikinas. Sutartu laiku nurodytoje degalinėje jų laukė du vaikinai – Andrej ir Vitalij, kurie automobiliu nuvežė jį ir kitus du Gruzijos piliečius iki pasienio zonos netoli Benekonės k., už jų pergabenimą per valstybės sieną automobilyje jie atidavė Andrejui po 400 eurų nuo kiekvieno asmens. Su A. K. buvo sutarta, kad likusius pinigus – po 200 eurų nuo kiekvieno asmens atiduos A. K. jau Lietuvoje. Vitalij juos pravedė per sieną, palydėjo iki asfaltuoto kelio ir sugrįžo atgal į Baltarusiją, o jie visi trys pėsčiomis nuėjo į Šalčininkus. Eidami jie bandė prisiskambinti A. K. duotais telefonų numeriais, tačiau niekas neatsiliepė. Kaip buvo sutarta, jie stotyje buvo 7 val. ryto, jis nusipirko lietuvišką telefono kortelę, paskambino vienu iš duotų numerių ir po pusvalandžio pasirodęs vaikinas vardu Lioša taksi automobiliu nuvežė juos į kažkokio namo kiemą, kuriame stovėjo A. K. automobilis. A. K. juos palydėjo į butą, kuriame buvo mergina ir miegojo girtas vaikinas. Po to A. K. kažkur išvažiavo, o sugrįžęs vežė juos į Vilnių, nes jam reikėjo iš banko pasiimti pinigus. Automobilyje jis padavė A. K. likusius 600 eurų. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu A. G. A. K. atpažino kaip asmenį, organizavusį jo, R. P. bei V. G. perėjimą per valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą (t. 2, b. l. 162-165). Šiuos savo parodymus liudytojas A. G. patvirtino apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 185-187). Šios apklausos metu liudytojas A. G. parodė apie tas pačias įvykių aplinkybes, kaip jis su A. K. telefonu susitarė, kad šis už piniginį atlygį – po 600 eurų nuo asmens, padedant baltarusiams Andrejui ir Vitalijui, suorganizuos jo, V. G. ir R. P. neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą, kaip vėliau jie susitikę dar kartą aptarė sienos perėjimo aplinkybes, atlygį bei apie tai, kaip jie apie 5 val. perėjo valstybės sieną ir už tai sumokėjo Andrejui po 400 eurų, o jau Lietuvoje, Šalčininkų m. po 200 eurų sumokėjo A. K.. Taip pat jis parodė, kad dalį pinigų jie turėjo su savimi, kitą dalį – 300 JAV dolerių pragyvenimui atsiuntė giminės. Tą pačią dieną A. K. juos vežė į Vilnių. Dar Minske jie buvo susitarę, kad A. K. juos nuveš į Lenkiją, tačiau tą pačią dieną to padaryti nesigavo, todėl jie buvo apnakvindinti pas A. S.. Kitą dieną ir vėliau jis skambino A. K., kad šis išspręstų jų vykimo į Lenkiją klausimą, bet su A. K. taip ir nepavyko susisiekti, nes jo telefonas buvo išjungtas. Kai jie išvyko A. K. ieškoti, juos sulaikė policija.

Išdėstyti liudytojo A. G. parodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad su neteisėtai valstybės sieną perėjusiais gruzinais jis nesitarė, jokių nurodymų jiems nei telefonu, nei susitikęs nedavė ir užmokesčio negavo, bei patvirtina teismo išvadas apie tai, kad A. K. padarė kaltinime aprašytą nusikalstamą veiką veikdamas bendrininkų grupe ir tai padarė dėl savanaudiškų paskatų. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltę teismas grindė tik prieštaringais ir neteisingai įvertintais užsieniečių liudytojų parodymais, tačiau jo kaltę patvirtina ir kiti įrodymai, kurie atitinka ir liudytojo A. G. parodymus, ir kitas nustatytas bylos aplinkybes.

Įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų (plano ir fotonuotraukų) duomenys (t. 1, b. l. 15-22) patvirtina, kad valstybės sieną užsieniečiai neteisėtai perėjo tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0590 – 0592 Šalčininkų r., Milvydų k. ribose. UAB „Bitė Lietuva“ pranešimas bei tarnybinis pranešimas (t. 3, b. l. 95, 162) patvirtina liudytojo A. G. parodymus apie tai, kad perėjus Lietuvos valstybės sieną ir atėjus į Šalčininkų m. jis nusipirko lietuvišką telefono kortelę „Labas“. Nustačius, kokiais telefonų numeriais naudojosi A. S., A. K., A. V. ir I. S. (t. 3, b. l. 91), iš teleoperatorių UAB „LETE2“ ir Omnitel buvo gautos pokalbių išklotinės, iš kurių matosi, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 2 d. tarp nusikalstamos veikos bendrininkų A. K., A. S., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei liudytojos I. S., dėl kurios ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vyko įvairaus intensyvumo telefoniniai pokalbiai, susirašinėjimai SMS pranešimais, bandymai susisiekti ir telefoninių skambučių peradresavimai (t. 3, b. l. 99-158). Byloje tikrai nėra duomenų apie nuteistojo A. K. telefoninį skambutį A. G. į Baltarusiją, tačiau tai nepaneigia liudytojo A. G. parodymų apie tokio pokalbio buvimą. Nors nurodytose telefoninių pokalbių išklotinėse toks skambutis nėra užfiksuotas, tačiau tai nereiškia, kad tokio skambučio iš viso nebuvo, nes A. K. galėjo naudotis ir kitu telefono numeriu. Jau nurodytų telefoninių pokalbių išklotinės atitinka liudytojos I. S., nuteistojo A. S., o iš dalies ir paties A. K. parodymus. Liudytojos I. S. parodymai apie tai, kad ji iš A. K. pasisveikinimo su užsieniečiais suprato, jog jie yra gerai pažįstami, nuteistojo A. S. parodymai apie tai, kad A. K. jam skambino telefonu ir prašė priimti pernakvoti tris žmones, o vėliau tie asmenys iš jo daug kartų skambino A. K., kad šis atvažiuotų jų pasiimti, patvirtina teismo išvadas apie nuteistojo A. K. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme bei jo nusikalstamų veiksmų apimtį, taip pat ir šio nuteistojo savanaudiškas paskatas. Manyti, kad A. K. šią neteisėtą paslaugą suteikė be jokio atlygio, tikrai yra nelogiška ir apie tai teismo nuosprendyje nurodyta pagrįstai.

Iš dalies nuteistojo A. K. kaltę patvirtina ir jo paties parodymai. Nors teisme nuteistasis davė sau palankesnius parodymus apie tai, kad jis pats užsieniečių nevežė, tik savo automobiliu važiavo priekyje patikrinti, kad nebūtų policijos, šie jo parodymai prieštarauja liudytojų I. S. bei R. S. parodymams, o apeliaciniame skunde neteisėto užsieniečių gabenimo jau neginčija ir pats apeliantas, kuris ir sutinka, kad jis, kaip ir A. S., padarė BK 292 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teisme A. K. parodė, kad I. S. jo paprašius pervežti žmones į Vilnių, jis iš karto suprato, kad tie žmonės „nelegalai“ ir jų vežti nesutiko, tačiau sutiko palydėti. Taip pat jis pripažino skambinęs A. S. ir prašęs apnakvindinti nelegalus bei tai, kad su Baltarusijoje, jo senelės kaimynystėje gyvenančiu draugu (asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas) šio prašymu vyko į Minską. Jis parodė, kad sustojo prie pakelės kavinės, kur privažiavo automobilis „Žiguli“, jo draugas priėjo prie jų automobilio ir kalbėjosi su neaukštu tamsaus gymio vyru, kuris, kaip jis suprato, yra nelegalas, kvietė prieiti ir jį, tačiau jis nėjo. Po to draugas jam pasakė, kad žmonės nori pereiti į Lietuvą. Iš šių jo parodymų matosi, kad savo vaidmenį dėl tarimosi su užsienieniečiais apie jų neteisėtą gabenimą per valstybės sieną jis stengiasi parodyti visiškai nereikšmingu, visą kaltę perkeldamas kitam asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Tačiau tokie jo parodymai paneigti jau išdėstytais liudytojo A. G. parodymais. Nuteistojo A. K. aktyvų vaidmenį šiame nusikaltime ir jo savanaudiškas paskatas patvirtina ir jo paties parodymai apie tai, kad jau pas A. S. apgyvendinti Gruzijos piliečiai iš A. S. telefono jam skambino ir grasino, reikalavo pinigų už tai, kad jis juos užvežė pas A. S., sakė, kad jis jiems skolingas.

Apie su A. K. buvusį susitarimą, jog jis už piniginį atlygį organizuos trijų Gruzijos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytojas R. P. (t. 3, b. l. 58-60). Jis parodė, kad iš tautiečių irgi žinojo apie A. K., kuris už pinigus gali padėti patekti į Lietuvą. Dėl jų visų trijų perėjimo per valstybės sieną su A. K. tarėsi A. G., todėl jis visų detalių nežino, tačiau žinojo apie tai, kad A. K. už 600 eurų nuo kiekvieno asmens gali suorganizuoti jų perėjimą per valstybės sieną. Liudytojas parodė ir apie tai, kaip jie 2009 m. lapkričio 26 d. vėlų vakarą kartu su A. G. ir V. G. iš Bresto atvyko į kažkokį miestelį netoli valstybės sienos tarp Baltarusijos ir Lietuvos, kaip prie degalinės susitiko su dviem vaikinais, kurie juos pavežė arčiau valstybės sienos, o vienas iš jų juos pervedė per valstybės sieną ir mišku palydėjo iki asfaltuoto kelio bei nurodė kryptį, kur jiems eiti toliau. Šio liudytojo parodymai apie tai, kaip jie pateko į pasienio ruožą, perėjo vandens griovį, perlindo tvorą ir pateko ant medinio tiltelio, o taip pat apie tai, kaip toliau jie keliavo ir ką veikė iki tol, kol juos sulaikė policija, visiškai atitiko liudytojo A. G. duotus parodymus. Jis taip pat parodė, kad iš to, kaip A. G., jau jiems atvažiavus į I. S. namo kiemą, bendravo su A. K., suprato, kad tas asmuo ir yra jų kelionės iš Baltarusijos į Lietuvą, o paskui ir į Lenkiją organizatorius. Jis pats pinigų A. K. nepadavė, tačiau žinojo apie su A. K. sutartą sumą. Savo užmokesčio dalį – 600 eurų jis padavė A. G., o šis atsiskaitinėjo su A. K., todėl kokią pinigų sumą ir kokioje vietoje A. G. perdavė A. K., jis nežino. Žino tik, kad dalį pinigų A. G. mokėjo Baltarusijoje, o dalį Lietuvoje. Šie liudytojo R. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka kitų įrodymų patikrinimui buvo perskaityti teisme. Nors šie parodymai BPK 20 str. prasme negali būti pripažįstami įrodymu, tačiau šiuo atveju jie laikomi svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu, nes jie atitinka ne tik liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, bet ir kitas bylos aplinkybes. Liudytojas R. P. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (t. 3, b. l. 60-62) taip pat atpažino A. K. kaip asmenį, kuris organizavo jo ir jo draugų A. G. bei V. G. perėjimą per valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą ir kuriam už šį pervedimą jie mokėjo pinigus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad užsieniečių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu parodymai yra nuoseklūs, patikimi, nenustatytas šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi. Jo nuomone, liudytojai yra suinteresuoti. Ir šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Kaip jau buvo nurodyta, liudytojo R. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra laikomi įrodymu, o teisme jie perskaityti tik kitiems įrodymams patikrinti, tačiau liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra laikomi įrodymu, patvirtinančiu nuteistojo A. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jo parodymai apie A. K. vaidmenį yra vienodi ir kategoriški, jis aiškiai ir konkrečiai parodė, kad būtent A. K. yra tas asmuo, kuris už piniginį atlygį sutiko per Lietuvos valstybės sieną pergabenti jį ir dar du jo tautiečius bei nugabenti juos į Lenkiją, kad būtent su juo tarėsi dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo ir kainos už šią paslaugą, o taip pat jam ir jo nurodytam nenustatytam asmeniui vardu Andrejus už tai sumokėjo konkrečias pinigų sumas. Nėra jokio pagrindo abejoti tokiais liudytojo A. G. parodymais ar manyti, kad jis apkalba A. K., nes šis liudytojas parodė ne tik apie nuteistojo A. K., bet ir A. S., kitų nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių nenustatytų asmenų, taip pat ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, vaidmenį. Todėl teismas visiškai pagrįstai nuosprendyje rėmėsi liudytojo A. G. parodymais, nes jie dėl nusikalstamos padarymo ir jame dalyvavusių asmenų, skirtingai negu nurodoma skunde, buvo nuoseklūs ir vienodi, o byloje tikrai nėra duomenų apie galimą jo suinteresuotumą duoti būtent tokius parodymus. Šio liudytojo parodymų patikimumas kolegijai taip pat nekelia jokių abejonių. Pats apeliantas šio liudytojo suinteresuotumą neduoti parodymų prieš kažkokius kitus asmenis skunde grindžia tik prielaidomis ir niekuo nepagrįstais spėjimais. Skundo argumentai, kad liudytojas galėjo bijoti kažkokių nusikalstamo pasaulio atstovų keršto už jų bendrininko išdavimą ar tikėtis ateityje naudotis neteisėtomis paslaugomis, yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kokie nors Lietuvos nusikalstamo pasaulio atstovai, taip pat ir apelianto nurodomas liudytoju šioje byloje apklaustas A. N., kurių liudytojas galėtų bijoti, būtų įtariami dėl neteisėto užsieniečių gabenimo ar kitaip susiję su šia baudžiamąja byla. Liudytojas A. G. niekada neparodė, kad duodamas parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, kurios susijusios ne tik su A. K., bet ir kitais asmenimis, jaučia kokią nors grėsmę. Nenustatyta ir tai, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas melagingai apkaltinti A. K.. Apelianto argumentai apie tai, kad liudytojai užsieniečiai nepasisakė apie savo išvykas iš A. S. buto į Vilnių, apie narkotikus ir siekius iš kažkokio asmens atsiimti skolą, taip pat nepaneigia liudytojo A. G. parodymų apie A. K. vaidmenį, be to, šios nurodomos aplinkybės nėra susijus su šios baudžiamosios bylos aplinkybėmis.

Apelianto skunde dėstomi argumentai apie liudytojo A. G. parodymų prieštaringumą ir nelogiškumą taip pat yra nepagrįsti ir paneigti teisme ištirtais įrodymais. Liudytojos I. S. parodymai patvirtina, kad įvykio naktį jos bute buvusiam ir girtavusiam A. V. iš tikrųjų skambino gruzinai. Teisme ji parodė, kad A. V. turėjo užsieniečius sutikti, bet buvo girtas ir nenorėjo niekur eiti, jie daug kartų jam skambino, bet jis neatsiliepė ir tų žmonių į stotį pasitikti nuėjo tik ryte. Tai, kad A. V. naktį galėjo skambinti neteisėtai valstybės sieną perėję asmenys, patvirtina ir liudytojo A. G. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo parodęs ir apie tai, kad A. K. buvo jam padiktavęs tris telefono numerius, vienas iš jų buvo baltarusiškas, o kiti du lietuviški. Nors jis buvo tikras, kad visi trys telefono numeriai yra A. K., tačiau negalima atmesti galimybės, kad vienas iš jų buvo A. V.. Jie skambino A. K. duotais numeriais, tačiau niekas neatsiliepė. Ryte atėjus į Šalčininkų autobusų stotį jis nusipirko lietuvišką telefono kortelę ir vėl paskambino vienu iš A. K. duotų numerių ir tada atsiliepė jaunas vaikinas, kuris netrukus atėjo jų pasitikti ir taksi automobiliu atvežė į I. S. butą. Tai, kad liudytojas A. G. skambino ne A. K., o kitam asmeniui, nepaneigia A. K. kaltės. Kita vertus, pagal paties A. K. parodymus apie tai, kad jo telefonas naktį buvo ne susisiekimo zonoje, negalima atmesti galimybės, kad liudytas A. G. galėjo skambinti, bet neprisiskambinti ir A. K., apie ką ir parodė liudytojas A. G.. Bet kuriuo atveju visiškai nesvarbu, kam buvo skambinta – A. K., A. S. ar asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, kadangi A. K. nuteistas už tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir su tuo pačiu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininko susitarimo ribų peržengimas). Konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikia kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.). Jau išdėstytais įrodymais nustatyta, kad A. K. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, t. y. kiekvienas iš bendrininkų atliko tam tikrą dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų. Todėl A. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar skambinta buvo A. K., ar kitam bendrininkui, kaip ir tai, ar A. K. pats per valstybės sieną neteisėtai pervedė užsieniečius.

Dėl tos pačios priežasties nėra svarbu ir tai, kad R. G. giminaičiai pinigus pervedė į asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, o ne į A. K. banko sąskaitą. Tai, kad neteisėtai perėję valstybės sieną A. G., R. P. ir V. G. tą pačią dieną vyko į Vilnių paimti pinigų iš banko, nepaneigia ir netgi nesumenkina liudytojo A. G. parodymų apie A. K. savanaudiškas paskatas, konkrečiai, apie jam sumokėtą užmokestį už neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną. Liudytojo A. G. parodymai apie tai, kaip, kada ir su kuo jis atsiskaitė už neteisėtą paslaugą, jau buvo išdėstyti ir aptarti. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjai, be kita ko, parodė ir apie tai, kad dalį pinigų jie turėjo su savimi, o kitus pinigus – 300 JAV dolerių giminės jiems atsiuntė pragyvenimui. Apie tai, kad gruzinams doleriai į A. V. sąskaitą buvo pervesti tam, kad jie turėtų iš ko pragyventi, teisme parodė ir kitas nuteistasis A. S..

Iš nuteistojo A. K. skundo turinio matosi, kad savo vaidmenį šioje nusikalstamoje veikoje jis vertina kaip padėjėjo, tačiau ir šie jo argumentai yra nepagrįsti. BK 24 str. 6 d. nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio nustatomosios dalies matosi, kad juose aprašyta A. K. bendrininkų grupe padaryta nusikalstama veika ne tik neatitinka padėjėjo, bet turi netgi organizatoriaus požymių, tačiau nuteistojo A. K. veika papildomai nekvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. BK 292 str. dispozicijoje yra išvardintos alternatyvios veikos, kurias padaręs asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį, t. y. neteisėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio arba neteisėtai valstybės sieną perėjusio tokio užsieniečio gabenimas ar slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad A. K., veikdamas bendrininkų grupe, atliko dalį BK 292 str. numatytų veiksmų. Net pats apeliantas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikoje neteisėtai valstybės perėjusius tris Gruzijos piliečius jis gabeno iš Šalčininkų į Vilnių ir slėpė juos A. S. bute. Todėl jo vaidmuo bendrininkų grupe padarytoje veikoje tikrai nebuvo kaip padėjėjo, o jis buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas.

Išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikalstamą veiką nuteistasis A. K. padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis ir dėl savanaudiškų paskatų. Savanaudiškomis paskatomis laikomi tokie kaltininko veiksmai, kuriais jis, neteisėtai gabendamas žmones per valstybės sieną, siekia gauti materialinės naudos – pinigų, daiktų, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų, turto netekimo ar turtinių įsipareigojimų vykdymo. Apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjusius užsieniečius Lietuvos teritorijoje jis gabeno už pažadą kompensuoti jam išlaidas už sunaudotą kurą bei sugaištą laiką. Jau net šios apelianto nurodomos aplinkybės patvirtina, kad tokiu būdu nuteistasis, darydamas nusikalstamą veiką, siekė gauti materialinės naudos. Tačiau skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai patvirtina ir tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis A. K. padarė už iš anksto jam pažadėtą ir sumokėtą piniginį atlygį. Jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad bendrininkų grupės, kurioje dalyvavo ir A. K., nariams neteisėtai valstybės sieną perėję užsieniečiai sumokėjo iš viso 1800 eurų (6210 Lt), o dalį šių pinigų – 600 eurų A. G. sumokėjo pačiam nuteistajam A. K.. Tai reiškia, kad tęstinę nusikalstamą veiką A. K. padarė dėl savanaudiškų paskatų, todėl nuteistojo argumentai dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 292 str. 1 d. yra nepagrįsti ir atmetami. Kvalifikuodamas nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 292 str. 2 d.

Apeliacinio skundo argumentus dėl teismo padarytų BPK pažeidimų, konkrečiai, dėl apkaltinamojo nuosprendžio surašymo trūkumų, kolegija taip pat atmeta. BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. nurodyta apie tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš dalies galima sutikti su nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad nuosprendyje teismas neišdėstė labai išsamių motyvų, dėl kurių iš dalies buvo atmesti paties kaltinamojo A. K. parodymai. Tačiau apelianto argumentus apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis, kolegija atmeta. Taip pat atmetami apelianto argumentai dėl to, kad nuosprendis surašytas tariamai nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ išaiškinimų. Kad A. K. padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą nusikalstamą veiką, patvirtina pirmiausia ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti liudytojo A. G., taip pat teisme apklaustų kitų liudytojų parodymai, o taip pat ir išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai patvirtina nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes, todėl apelianto argumentai apie tai, kad šie įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra nepagrįsti. Be to, šie rašytiniai įrodymai patvirtina ir jau aptartus tiesioginius A. K. kaltės įrodymus, pirmiausia liudytojo A. G., o taip pat kitų liudytojų parodymus. Visi paminėti tiesioginiai ir netiesioginiai A. K. kaltės įrodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir jau buvo aptarti šioje nutartyje. Kolegija daro išvadą, kad teismas įrodymus šioje byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl vertinant įrodymus BPK 20 str. 5 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant šią bylą kolegija irgi nenustatė.

Nuteistasis A. K. prašo perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Jau buvo nurodyta, kad nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 292 str. 2 d., o šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. BK 292 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl BK 75 str. nuostatos negali būti taikomos. Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas A. K. bausmę pagal BK 292 str. 2 d. teismas vadovavosi 41 str. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), šių ir kitų bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, reikalavimų nepažeidė. Teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją bei kaltininko asmenybę. A. K. padarytas nusikaltimas yra sunkus, tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe, rodo padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, o paties nuteistojo vaidmuo jo padaryme rodo ne tik jo padarytos nusikalstamos veikos, bet ir paties nuteistojo asmenybės padidintą pavojingumą. Iš bylos matosi, kad A. K. buvo teistas už neteisėtą valstybės sienos perėjimą Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu terminuoto laisvės atėmimo bausme, atidedant bausmės vykdymą. Nors šis teistumas ir išnykęs, tačiau tai irgi neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir rodo jo polinkį daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Teismas nuteistajam A. K. pagal BK 292 str. 2 d. paskyrė mažesnę už sankcijos vidurkį 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, A. K. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Jau buvo paminėta, kad A. K. taikyti BK 75 str. nuostatų ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra įstatyminio pagrindo, nes jis nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. BK 75 str. 1 d. nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidedamas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.