Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-06 · Administracinė byla Nr. I-3472-279/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-06
Bylos Nr.
I-3472-279/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00216-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-3472-279/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00216-2019-5
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 6 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. L. (toliau – ir M. L., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 150 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 29 d.

Pareiškėjas M. L. skunde nurodė, kad atliekant bausmę drausmės grupės sąlygomis, nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 15 parų atlikti nuobaudą. Pagal BVK 86 straipsnį jam priklausė teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, gauti neribotą kiekį smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Tačiau atliekant nuobaudą negalėjo nei išsiųsti laiškų, nei gauti smulkiųjų paketų, nei skambinti telefonu. Be to, buvo atimti visi asmeniniai daiktai, įskaitant higienos priemones. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emociniu sukrėtimu, psichologiniu spaudimu, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 10-15) nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 29 d. nutarimu buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių, 2016 m. balandžio 4 d. nutarimu jam buvo atimta teisė gauti eilinį pašto siuntinį arba perduodamą siuntinį ir uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Minėta nuobauda galiojo visą ginčo laikotarpį. Kadangi buvo atimta teisė gauti eilinį pašto siuntinį, nuteistasis neturėjo teisės gauti ir smulkiųjų paketų. Pažymėjo, jog pareiškėjo teisės buvo suvaržytos pagal įstatymą už padarytus pažeidimus, būtent dėl pareiškėjo kaltės. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjas prašė priteisti iš Pravieniškių PN-AK dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam atliekant 15 parų nuobaudą kamerų tipo patalpose, nepagrįstai buvo suvaržytos teisės siųsti laiškus, gauti siuntinius, skambinti telefonu. Be to, buvo atimti asmeniniai daiktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, o BVK 12 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų pareigos, t. y. pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 dalis). Specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys šio Kodekso skyriai (BVK 12 straipsnio 2 dalis). BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos (1 dalis) ir draudimai (2 dalis). Nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 straipsnio 3 dalis). BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, 2 punkte – kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas/netinkamas atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos (BVK 142, 143 straipsniai). Pabrėžtina, kad nuobaudos reikšmingos kaip įstatymams paklusnų elgesį stimuliuojančios priemonės nuteistiesiems atliekant bausmes. Pažeidus nustatytą bausmės atlikimo tvarką, režimą, yra taikomos negatyvios pasekmės. Tokiu būdu yra sukuriama nuteistųjų laikymo sąlygų ir jų teisinės padėties kitimo sistema, kuri leidžia valdyti nuteistųjų laisvės atėmimu elgesį, nukreipti jį į teisės aktams paklusnaus elgesio pusę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 29 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą buvo nubaustas perkėlimu iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių, 2016 m. balandžio 4 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą nubaustas atimant teisę gauti eilinį pašto arba perduodamą siuntinį ir uždraudžiant vieną mėnesį pirkti maisto produktus, 2016 m. balandžio 14 d. už įžūlų elgesį nubaustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 15 parų (b. l. 17, 21-22). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtus nutarimus būtų apskundęs BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka, todėl teismas vertina, jog pareiškėjas su gautomis nuobaudomis sutiko ir nemanė, kad jos yra skirtos neteisėtai.

BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta drausminė nuobauda pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių. BVK 145 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. BVK 86 straipsnyje nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, kasdien pasivaikščioti vieną valandą, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad, atliekant 15 parų nuobaudą, jam nebuvo leidžiama siųsti laiškų, gauti siuntinių, skambinti telefonu.

Kaip jau minėta, 2016 m. balandžio 4 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą nubaustas atimant teisę gauti eilinį pašto arba perduodamą siuntinį ir uždraudžiant vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 84 punkte nustatyta, kad iš pašto įstaigų pašto siuntiniai ir smulkieji paketai nepriimami, jeigu jie gauti nuteistųjų, kurie neturi teisės gauti pašto siuntinių, vardu. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjui gavus nuobaudą atimti teisę gauti eilinį pašto arba perduodamą siuntinį, jis paranda teisę ir gauti smulkiuosius paketus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

BVK 86 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų. Pareiškėjo argumentus, kad jam buvo draudžiama siųsti ir gauti laiškus paneigia byloje esanti Suimtojo (nuteistojo) susirašinėjimo apskaitos kortelė, iš kurios matyti, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 14 d., balandžio 21 d., balandžio 28 d. (dviem adresatams) išsiuntė laiškus, taip pat balandžio 19 d. gavo laišką pats (b. l. 25, 26), todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo siųsti ir gauti laiškus atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę 2 kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Iš Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio mėnesį, iki perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, jau buvo pasinaudojęs savo teise paskambinti telefonu 2 kartus – balandžio 8 d. ir balandžio 9 d. (b. l. 23). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK neatliko neteisėtų ir nepažeidė pareiškėjo teisės paskambinti telefonu du kartus per mėnesį.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas, kad perkeliant į kamerų tipo patalpas buvo atimti visi jo asmeniniai daiktai, rūbai.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo teisė turėti higienos priemones nebuvo varžoma, rūbai iš pareiškėjo nebuvo atimti. Teismas pažymi, jog pareiškėjo teiginiai labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl daiktų ir rūbų atėmimo nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė