Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. G. ir A. S. dėl savininko teisių gynimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo VšĮ „Vilkpėdės ligoninė“, išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nurodė, jog atsakovės V. G. ir nepilnamečių vaikų M. G., K. J. G., N. G., gyvenamoji vieta deklaruota keturių kambarių bute, (duomenys neskelbtini), todėl tarnyba neturi teisinio pagrindo prieštarauti dėl atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų (duomenys neskelbtini). Duomenų apie netinkamą vaikų priežiūrą Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog pagal civilinio kodekso specialias normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomą, mirus nuomininkui teisę toliau nuomotis gyvenamąsias patalpas turi tik buvusio nuomininko šeimos nariai, kaip numatyta LR CK 6.558-6.560 straipsniuose. Tokia teisė negali būti paveldima trečiųjų asmenų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamoji patalpa buvusiai nuomininkei buvo suteikta dėl darbo santykių, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog teisė nuomoti ginčo patalpą buvo susijusi su J. Š. asmeniu, todėl po jos mirties V. L. nepaveldėjo teisės nuomoti ginčo patalpas ir neperleido tokios teisės atsakovams 2009-06-22 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo patalpomis atsakovai naudojasi neteisėtai, todėl ieškovo ieškinį patenkino ir iškeldino atsakovus iš ginčo patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Apeliaciniame skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2010-03-09 perdavimo-priėmimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-87 Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė 12,10 m² bendro ploto butą, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas dar 1998-10-13 nuomos sutarties, sudarytos tarp VšĮ „Geležinkelių ligoninė“ ir J. Š., pagrindu nekomercinėmis sąlygomis neterminuotai buvo išnuomotas J. Š., dirbusiai VšĮ „Geležinkelininkų ligoninė“ ir nuolatos gyvenusiai šiame bute. 2007-10-20 J. Š. mirė. Jos palikimą priėmė sesuo V. L., kuri 2009-06-22 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė paveldėjimo teises atsakovams V. G. ir A. S. (A. S.). Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui ieškinį dėl pažeistų savininko nuosavybės teisių gynimo LR CK 4.98 str. pagrindu, prašant iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų. Atsakovai su ieškiniu nesutiko pagrinde teigdami, jog ginčo butu naudojasi teisėtai, nes jie yra buvusios buto nuomininkės J. Š. teisių perėmėjai ir šia patalpa naudojasi 1998-10-13 nuomos sutarties pagrindu (LR CK 6.494 str.). Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovų teiginius atmetė kaip nepagrįstus, konstatuojant, jog šiuo atveju turi būti taikomos specialios gyvenamųjų patalpų nuomos santykius reglamentuojančios nuostatos – CK XXXI skyrius (būtent CK 6.602 str. 2 d., 6.588 str.), pagal kurias atsakovai nėra ginčo patalpų nuomos teisinių santykių šalimi; be to, remiantis LR CK 5.1 str. 3 d., 6.602 str. 2 d. nuostatomis, teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju teisė nuomoti gyvenamąją patalpą yra susijusi su J. Š. asmeniu, todėl V. L. nepaveldėjo teisės nuomotis gyvenamąją patalpą po nuomininkės mirties bei šios teisės neperleido atsakovams. Atsakovai, nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pagrinde teigia, jog gyvenamosios patalpos nuomos teisė negali būti laikoma asmenine turtine teise ir pagal LR CK 6.494 str. 4 d. gali būti paveldima, atsakovai perėmė nuomininkės teises pagal galiojančią 1998-10-13 nuomos sutartį, kuri nėra nuginčyta ar nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Su šiais apeliantų teiginiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jie laikytini nepagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos ne atsakovų nurodomos LR CK 6.494 str. nuostatos, o LR CK XXXI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios gyvenamųjų patalpų nuomą. Nors LR CK 6.494 str. 4 d. ir numatyta, kad kai nuomininkas – fizinis asmuo, išsinuomojęs nekilnojamąjį daiktą, miršta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita, tačiau pažymėtina, kad LR CK XXVIII skyriaus (,,Nuoma“) normos yra bendrosios nuomos teisinių santykių normos. Gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai (nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka) reglamentuoti CK XXXI skyriuje (,,Gyvenamosios patalpos nuoma“), kurio normos CK XXVIII skyriaus atžvilgiu yra specialiosios. Pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles specialiosios teisės normos turi prioritetą prieš bendrąsias, bendrosios teisės normos teisinių santykių reguliavimui taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja specialiosios teisės normos. Taigi, minėtos LR CK 6.494 str. 4 d. nuostatos dėl nuomininko teisių perėjimo įpėdiniui valstybės ar savivaldybės priklausančio būsto nuomos sutarčiai galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu kitos specialios įstatymo nuostatos šio klausimo nereglamentuotų kitaip. Pagal LR CK XXXI skyriaus (,,Gyvenamosios patalpos nuoma“) nuostatas, be nuomos sutarties šalimi esančio nuomininko, teisę naudotis gyvenamąja patalpa turi jo šeimos nariai (asmenys, atitinkantys LR CK 6.588 str. nustatytus kriterijus) ar buvę šeimos nariai (LR CK 6.589, 6.590 str.). Pagrindinio nuomininko mirties įtaka gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai apibrėžta LR CK 6.602 str. 2 d.: nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Tokiu atveju nuomos sutarties šalimi pripažįstamas mirusio nuomininko šeimos narys. Pažymėtina, kad analogiškos įstatymo nuostatos buvo ir 1998-10-13 nuomos sutarties dėl ginčo buto sudarymo metu (1964 m. CK 329 str., 343 str.). Esant šiam įstatyminiam reglamentavimu, šiuo atveju konstatuotina, kad pagal minėtą nuomos sutartį, mirus nuomininkei J. Š., toliau tęsti ginčo patalpų nuomą pagal 1998-10-13 nuomos sutartį gali (galėjo) tik specialius reikalavimus atitinkantis subjektas - tik kartu gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, laikydamasis CK 6.602 str. nustatytos tvarkos. Skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad nei paveldėtoja V. L., nei atsakovai V. G. ir A. S. nebuvo ir nėra buvusios nuomininkės J. Š. šeimos nariai, kaip tai numatyta LR CK 6.588-6.590 straipsniuose, todėl atsakovai neturi įstatyminės teisės į ginčo buto nuomą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovų nurodomoje LR CK 6.494 str. 4 d. teigiama, kad mirus nekilnojamojo turto nuomininkui (fiziniam asmeniui), jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita. Iš aukščiau paminėto seka, kad įstatymo nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja gyvenamųjų patalpų nuomos santykių tęsimo pagrindus (sąlygas) ir subjektus, mirus pradiniam nuomininkui, tarp kurių nenumatyta, jog nuomos teisė trečiųjų asmenų (ne nuomininko šeimos narių) gali būti paveldėta ar įgyta kitokio sandorio pagrindu (taip pat ir paveldėjimo teisių prikimo-pardavimo sutartimi). Be to, minėtame LR CK 6.494 str. 4 d. taip pat teigiama, jog nuomotojas neturi teisės neleisti mirusio nuomininko įpėdiniui perimti nuomininko teises ir pareigas likusiam nuomos terminui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutarties sudarymas buvo nulemtas nuomininko asmeninių savybių. Paveldėjimo samprata ir paveldimų teisių sąrašas apibrėžti LR CK 5.1 straipsnyje: paveldėjimo dalyku gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Įstatyme neįtvirtinta išsamaus paveldimų teisių sąrašo ir absoliutaus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principo. LR CK 5.1 str. 3 d. numatyta, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę į orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Priešingai nei teigia apeliantai, šioje teisės normoje nėra pateiktas išsamus turtinių ir neturinių teisių, kurios negali būti paveldėtos, sąrašas, todėl sprendžiant dėl konkrečios teisės paveldėjimo reikia įvertinti teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, atsiradimo pagrindus, reglamentavimo ypatumus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įstatymo nuostatas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomą, pagal kurias, mirus nuomininkui, nuomos santykiai gali būti toliau tęsiami tik su nuomininko kartu gyvenusiais šeimos nariais, kartu pagrįstai atsižvelgė į tai, kad iš bylos duomenų seka, jog ginčo butas buvusiai nuomininkei buvo suteiktas dėl darbo santykių. Šių aplinkybių atsakovai nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad nagrinėjamu atveju teisė nuomoti gyvenamąją patalpą yra susijusi su J. Š. asmeniu, todėl V. L. negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės nuomoti ginčo butą bei šios teisės neperleido atsakovams, pasirašant 2009-06-22 paveldėjimo teisių prikimo-pardavimo sutartį. Priešingi apeliantų išvedžiojimai nėra pagrįsti.

Pažymėtina, kad apeliantų teiginiai dėl juridinio asmens kaip patalpų nuomininko teisių yra nepagrįsti, nesusiję su bylos nagrinėjimu, jie nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą, ar atsakovai yra ginčo buto nuomininkai, turi būti taikomos LR CK 6.602 str., 6.588 str. nuostatos. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-150-592/2010 teismams įtraukus į bylą V. G. ir A. S., kaip mirusios J. Š. teisių perėmėjus, įsigaliojo prejudicija, jog atsakovai yra ginčo buto nuomininkai pagal 1998-10-13 nuomos sutartį. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-120-592/2010 medžiagos seka, kad minimoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl J. Š. teisės privatizuoti ginčo butą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą pripažinimo; teismai netyrė ir nevertino duomenų dėl 1998-10-13 nuomos sutarties galiojimo ar buvusios nuomininkės nuomos teisių ar pareigų perėjimo atsakovams 1998-10-13 nuomos sutarties bei 2009-06-22 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl, priešingai nei teigia apeliantai, nagrinėtoje civilinėje byloje teismai nenustatė jokio prejudicinio fakto dėl ginčo buto nuomos, kuris būtų privalomas šioje nagrinėjamoje byloje. Be to, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad 1998-10-13 nuomos sutartis ir toliau yra galiojanti. Kaip minėta, pagal įstatyminį reglamentavimą, mirus nuomininkui, nuomos teisinius santykius toliau gali tęsti kartu su juo gyvenę šeimos nariai (buvę šeimos nariai). Nesant mirusio nuomininko šeimos narių bei įstatymui nenumatant galimybės kitais pagrindais tretiesiems asmenims įgyti nuomos teisinius santykius pagal nekomerciniais pagrindais sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, konstatuotina, kad nuomos teisiniai santykiai pasibaigė (LR CK 6.128 str. 1 d.), todėl apeliantų argumentai, jog jie ginčo butu naudojasi teisėtai, nuomos sutarties pagrindu, yra neteisingi. Šios išvados pagrįstumui neturi įtakos ir ta aplinkybė, jog 1998-10-13 ginčo buto nuomos sutartis buvo sudaryta tarp mirusiosios J. Š. ir VšĮ „Vilkpėdės ligoninė“, o tik 2010-03-09 šis butas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, nes kaip minėta, mirus J. Š. ir nesant įstatymo reikalavimus atitinkančių nuomininkės nuomos teisių ir pareigų perėmėjų, šios sutarties galiojimas baigėsi, todėl ieškovas neturi pagrindo teismine tvarka reikalauti pripažinti gyvenamosios patalpos sutartį negaliojančia arba ją nutraukti.

Taigi, iš išdėstyto seka, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė civilines materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių, paveldėjimo bei gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius bei pagrįstai konstatavo, jog ginčo butą atsakovai yra užėmę neteisėtai (be teisinio pagrindo) ir taip pažeidžia ieškovo, kaip buvo savininko, teises ir teisėtus interesus, todėl pagrįstai pareikštą ieškinį tenkino LR CK 4.98 str., 6.612 str. pagrindais.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovų V. G. ir A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.