Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-317-453/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-10-11
Bylos Nr.: 1A-317-453/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. V.
Civilinis ieškovas: Kauno teritorinės muitinės
Advokatai: Rolandas Vaitekūnas

Kategorijos

1.2.14.13Neteisėtas praturtėjimas (BK 189-1 str.)
2.4.3.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-453/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51916-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13; 2.4.3.5.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistojo A. V. gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aido Amparavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 300 MGL (11298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 12 d. (25 dienos), ir paskirta galutinė 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. V. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės muitinės civilinio ieškinio atsisakymas priimtas ir procesas dėl ieškinio šioje byloje nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. V. buvo kaltinamas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį tuo, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. 20 val. 20 min. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seife turėjo sukauptas pinigines lėšas - 354 370 Eur grynaisiais pinigais - viršijančias 500 MGL (18 830 Eur) vertės turtą, nuosavybės teise priklausančias A. V., kuris žinojo, kad šie pinigai nėra įgyti jo teisėtomis pajamomis ir iš teisės aktais neuždraustos veiklos jis negalėjo gauti tiek pajamų, kad pagrįstų grynųjų pinigų kilmę.

2. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeisdamas nustatytą tvarką, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijęs akcizais apmokestinamas prekes – iš viso 9 031 pakelį cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 21 526,32 Eur, šias cigaretes laikė iki 2015m. rugsėjo 17 d., kai jas kratos metu surado ir paėmė tyrėjai. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Aidas Amparavičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. V. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti A. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta bausme – 300 MGL dydžio bauda ir paskirti 300 MGL (11 298 Eur) baudą ir laisvės atėmimą 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams ir įpareigojant A. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 12 d. (25 dienas) ir paskirti A. V. galutinę subendrintą bausmę - 250 MGL (9 415 Eur) baudą ir laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti A. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, konfiskuoti iš A. V. 354 370 Eur sumą, laikomą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansų skyriuje, valstybės naudai.

3.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino specialistų išvadas, liudytojų policijos pareigūnų parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą, nepateikė vertinimo dėl kitų byloje esančių duomenų.

3.2. Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje įvertintas nuteistojo perskaitytas paaiškinimas, tačiau nebuvo atsižvelgta į A. V. poziciją viso proceso metu. Apeliantas nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 17 d., kai kratos metu buvo rasti pinigai, A. V. nepaaiškino tyrėjams šių pinigų kilmės, nepateikė jokių skolos raštelių, o kratos protokole nurodė, kad pinigų bute nėra. Iš karto po pinigų suradimo, 2015 m. rugsėjo 18 d. apklaustas kaip įtariamasis A. V. savo kaltę pripažino, tačiau jokių aplinkybių nepaaiškino. Kitose apklausose, vykusiose 2015 m. lapkričio 12 d., 2015 m. gruodžio 10 d., 2016 m. gegužės 19 d., 2017 m. gegužės 3 d., nuteistasis apie rastus pinigus ir jų kilmę taip pat nieko nepaaiškino. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tik 2016 m. balandžio 14 d. vykusios apklausos metu, praėjus beveik 7 mėnesiam po pinigų suradimo, nuteistasis paaiškino, iš kur pas jį atsirado šie pinigai ir pateikė paskolos sutarčių, sudarytų su I. S. ir M. M., kopijas bei vekselio, pasirašyto su M. S., kopiją. Prokuroras nurodo, kad iš byloje esančio 2015 m. rugsėjo 17 d. kratos protokolo matyti, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kai seife buvo rasti grynieji pinigai, A. V. neparodė, kad turi tokią pinigų sumą, nors nutartyje, kuria leista daryti kratą, nurodyta, kad bus ieškoma cigarečių bei pinigų. Be to, kitų kratų metu A. V. taip pat nepateikė pinigų kilmę patvirtinančių dokumentų, tokių dokumentų nerado ir kratą atlikę tyrėjai.

3.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas tik paminėjo, tačiau neanalizavo ir nevertino kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų V. B., S. K., S. D., E. M., D. Ž. parodymų. Minėti policijos pareigūnai teisme patvirtino, kad 2015 m. buvo gauta žvalgybinės informacijos, jog A. V. galimai nelegaliai laiko cigaretes bei jomis prekiauja Rokiškio mieste. Atliekant kratą, spintoje buvo rastas seifas, kurį pareigūnams atrakino A. V.. Pareigūnams pasiteiravus, iš kur pas jį tokia didelė pinigų suma, A. V. nieko neatsakė. Minėti pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, žinodami, kad A. V. niekur nedirba, ieškojo paskolos lapelių, vekselių ar kitokių dokumentų, patvirtinančių rastų pinigų teisėtumą, tačiau tokių dokumentų kratos metu nerado. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad buvo gauta informacijos, jog minėti grynieji pinigai buvo reikalingi kontrabandinių cigarečių, skirtų realizavimui, nupirkimui.

3.4. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad tai, jog policijos pareigūnų parodymai yra teisingi ir nuoseklūs patvirtina kiti byloje esantys duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Iš byloje esančio 2015 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio pranešimo (t. 3, b.1. 122–123) matyti, kad, išanalizavus pas A. V. kratų metu rastus užrašus ir SIM korteles, buvo surinkta informacijos, kad A. V. pristato pardavimui cigaretes Rokiškio rajono gyventojams. Remiantis šiais duomenimis, buvo atliekamos kratos ir pas E. G., I. A., I. R., J. L., R. D., R. N., S. V. buvo rasta kontrabandinių cigarečių. Tai, apelianto teigimu, patvirtina, kad pas A. V. rastas 9 031 vienetas cigarečių pakelių buvo skirtas realizavimui. Prokuroras nurodo, kad A. V. savo kaltę dėl cigarečių laikymo pripažino, tačiau negalėjo logiškai paaiškinti, kam jam buvo reikalingas toks didelis kiekis cigarečių (nuteistasis parodė, kad cigaretės buvo skirtos atsidėkoti darbininkams, padėjusiems bulviakasyje). Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių savo išvadų skundžiamame nuosprendyje neišdėstė. Prokuroras teigia manantis, kad policijos pareigūnų parodymai, kratų metu rasti užrašai ir kratos protokolai patvirtina, kad A. V. Rokiškio mieste vertėsi neteisėta cigarečių prekyba. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dėl A. V. 2000-2009 m. buvo priimti 4 teismo nuosprendžiai ir baudžiamieji įsakymai, kuriais jis pripažintas kaltu dėl neteisėto etilo alkoholio skiedinių laikymo, ir tai, pasak prokuroro, patvirtina, kad ši nelegali veikla galėjo būti vienas iš A. V. pajamų šaltinių.

3.5. Apeliaciniame skunde cituojamos skundžiamo nuosprendžio išvados, kad, vertinant A. V. galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį. Kaip nustatyta specialisto išvadoje, A. V. ir D. V. teisėtai sukaupti piniginių lėšų negalėjo, nes 1993 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu jie gavo 119 416,91 Eur pajamų. Teismas nurodė, kad ši specialisto išvada, kaip ir kitos specialistų išvados dėl kitų asmenų gautų pajamų ir išlaidų analizės, nėra paremta išlaidų pagrįstumu, nes specialistai vertino jų išlaidas, pritaikydami statistines vartojimo, o ne realiai patirtas išlaidas. Tačiau prokuroras teigia manantis, kad šioje byloje yra svarbu nustatyti, kokias pajamas iš viso gavo nuteistasis ir jo sutuoktinė, neanalizuojant, ar jų patirtos išlaidos yra pagrįstos. Apeliantas nurodo, kad taip pat turėjo būti vertinamos ir specialistų išvados dėl I. S., M. M., L. V., M. S., R. Č., neanalizuojant, ar šių asmenų išlaidos yra pagrįstos. Prokuroras pažymi, kad minėtų asmenų, taip pat ir nuteistojo išlaidas vertinę specialistai, nesant realių pirkimų (nekilnojamojo turto, automobilių ir pan.), pritaikė metodikas, kurias nustato poįstatyminiai aktai. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad A. V. nuo 2005 m. nedirbo, paskutines apmokestinamąsias pajamas jis gavo 2005 m. rugpjūčio mėnesį, todėl neaišku, koks buvo jo pragyvenimo šaltinis.

3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo specialisto išvados dėl L. V. pajamų ir išlaidų. Iš šios specialisto išvados matyti, kad jo žmona 2014 metais paėmė paskolą (L. V. teisiamajame posėdyje teigė nieko apie tai nežinantis ir negalėjo paaiškinti paskolos gavimo aplinkybių). Prokurorui atrodo nepagrįstas L. V. aiškinimas, kad jis kartu su šeima 2003 m. – 2015 m. laikotarpiu uždirbo 236 000 Eur, iš šios sumos 160 000 Eur atsidėjo, o per 12 metų išleido 76 000 Eur (per metus tai sudaro 6 333 Eur sumą). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad L. V. 2013 m. ir 2015 m. įsigijo automobilius, jo žmona paėmė paskolą, pagal specialisto išvados 7 lentelę jis 2011 m. – 2015 m. laikotarpiu Norvegijos bankuose išgrynino 245 950 Norvegijos kronų (apie 27 300 Eur), bankiniais pavedimais pervedė 267 500 Norvegijos kronų (apie 30 000 Eur). Prokuroro teigimu, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių L. V. parodymus, kad į Lietuvą jis parsivežė 160 000 Eur ir šią pinigų sumą laikė tėvo namuose.

3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir M. S. pajamų ir išlaidų bei su tuo susijusios 2017 m. kovo 23 d. specialisto išvados Nr. SI-2, kurioje nustatyta, jog M. S. 2003 m. – 2015 m. laikotarpiu gavo 66 267 Eur pajamų. Prokuroras pažymi, kad M. S. apklausos metu parodė, kad, dirbdamas užsienyje, jis gavo ir nelegalių pajamų, tačiau tai patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo.

3.8. Apeliantas teigia, kad pagal specialisto išvadą I. S. 2012 m. gyvenamojo namo įsigijimui paėmė 112 000 Lt paskolą iš banko, taip pat 2012 m. – 2013 m. laikotarpiu gavo 60 000 Lt paskolą iš fizinio asmens ūkio veiklai, ir šios paskolos 2015 m. rugpjūčio 10 d. nebuvo grąžintos. Prokuroras taip pat nurodo, kad I. S. ūkio kasos likutis 2015 m. rugpjūčio 10 d. sudarė 44 955 Eur. Esant šioms aplinkybėms, apeliantui atrodo nepagrįsti I. S. parodymai, kad jis paskolino 50 000 Eur be jokių palūkanų, nors pats turėjo 2 negrąžintas paskolas.

3.9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog M. M. ir R. Č. galėjo turėti paskolinimui skirtų piniginių lėšų, nevertino šių liudytojų parodymų, kad su A. V. ir L. V. jie iš esmės santykių nepalaikė, kartą atvykę A. V. ir L. V. pateikė jau paruoštus dokumentus, kuriose jie (M. M. ir R. Č.) pasirašė ir paskolino be garantijų ir įkeitimų grynaisiais pinigais po 50 000 Eur. Pagal 2018 m. liepos 20 d. specialisto išvadą Nr.T02-7, 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 26 d. laikotarpiu R. Č. yra gavęs 54 597 Eur pajamų, per 2014 metus - 234 985 Lt (68 111 Eur). Todėl, prokuroro teigimu, turėtų būti kritiškai vertinami R. Č. parodymai, kad jis skolino visą metų uždarbį tik iš matymo pažįstamam asmeniui.

3.10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad A. V. logiškai paaiškino, kam jam buvo reikalinga kratos metu rasta pinigų suma. Apeliantas nurodo, kad, padarydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nuteistojo bei liudytojų L. V. ir D. J. parodymais, tačiau nevertino, kad nuteistojo A. V. parodymų, jog dėl namo pirkimo jis bendravo su D. J. ir buvo apžiūrėjęs šį namą, nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu D. J., kuri pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, parodė, kad namo pardavimo skelbimus ji buvo pateikusi įvairioms agentūroms, skelbimuose buvo nurodžiusi parduodamo namo kainą – 250 000 – 300 000 Eur, tačiau namo nepardavė ir išėmė visus skelbimus. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad šių skelbimų kopijų liudytoja D. J. nepateikė, tokie skelbimai nebuvo rasti ir ikiteisminio tyrimo metu, o liudytojos nurodyta kaina neatitinka nei namo rinkos kainos, nei jo būklės (t. 4, b. l. 196–200). Apeliantas nurodo ir tai, kad minėtas namas šiuo metu nėra parduotas ir priklauso D. J., jam antstolio patvarkymu nuo 2015 m. vasario 23 d. yra taikomas turto areštas, dėl kurio panaikinimo nebuvo imtasi jokių veiksmų, taip pat teismo vykdomuoju raštu yra apribota teisė šiuo namu disponuoti, todėl šis namas 2015 m. apskritai negalėjo būti parduodamas.

3.11. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir nuteistojo pateiktų fotonuotraukų, t. y. neanalizavo, jog minėtas namas yra nebaigtas statyti, jo rinkos vertė tikrai nebuvo 360 000 Eur, nes Panevėžio mieste tokia namo kaina nėra reali, namas yra įkeistas bankui, jo plotas yra tik apie 100 m², jame nėra jokių patalpų, pritaikytų komercinei veiklai, ir tai paneigia nuteistojo A. V. ir liudytojo L. V. parodymus, jog jie planavo persikelti gyventi iš Rokiškio į Panevėžį ir įsteigti servisą. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad L. V. nuo 2012 m. gyveno ir dirbo Norvegijoje, turėjo savo ir žmonos vardu registruotus du butus Rokiškyje, kurie iki šiol nėra parduoti, nuteistasis gyveno pas savo draugę D. P.. Todėl prokurorui atrodo visiškai nepagrįsti teiginiai apie planuojamą verslo kūrimą ir persikėlimą gyventi į Panevėžį. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nevertino, iš kokių piniginių lėšų nuteistasis, kuris nedirbo ir neturėjo teisėtų pajamų, būtų grąžinęs pasiskolintus pinigus.

3.12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar nuteistojo pateikti vekseliai ir paskolos sutartys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad šie dokumentai galėtų būti pripažinti paskolos rašteliais. Sprendžiant klausimą, ar dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, t. y., ar dokumento, kuris yra įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo praktika. Prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuomonės, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y., kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, pinigus gavau, ši sutartis yra pinigų perdavimo - priėmimo aktas). Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pateiktuose dokumentuose, kurie įvardijami kaip vekseliai, nėra informacijos, kokio sandorio pagrindu šie vekseliai buvo išrašyti. Ir nors nuteistasis A. V. ir liudytojas L. V. parodė, kad tokiu būdu buvo įformintas pinigų skolinimasis, tačiau, pasak prokuroro, tai nebuvo įrašyta, nėra ir pinigų perdavimo fakto įrašo, kad R. Č. ir M. S. kaip paskolą perdavė po 50 000 Eur.

3.13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip 3 000 Eur, turi būti notarinės formos. Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Apelianto teigimu, analogiška situacija yra ir dėl paskolos sutarčių, kurios, esant didesnei nei 50 000 Eur sumai, taip pat turi būti notarinės formos.

3.14. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir specialistės M. S. paaiškinimo, kad PRC 911 forma yra vienkartinė pažyma, kurią mokesčių mokėtojas turi deklaruoti tuo atveju, jeigu norėtų pateisinti iš fizinio asmens gautą didesnės nei 50 000 litų sumą grynaisiais pinigais turtui įsigyti. Tokią deklaraciją turi pateikti pinigų gavėjas, kuris ateityje norės įsigyti nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju tai turėjo padaryti A. V. ir L. V.). Prokuroras nurodo, kad iš byloje esančio 2016 m. liepos 25 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikto atsakymo matyti, kad minėtos formos deklaracijos mokesčių administratoriui neteikė nei A. V. ir L. V., nei kiti asmenys - M. S., M. M., I. S., R. Č..

3.15. Apibendrindamas aukščiau išdėstytas aplinkybes, prokuroras teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas 200 000 Eur sumą turėjo vertinti ne kaip A. V. pagal vekselius ir paskolos sutartis gautus pinigus, nes: paskolų sutartyse ir vekseliuose nurodytos sumos yra suteiktos grynaisiais pinigais; šie dokumentai yra ne notarinės formos; pinigų perdavimo sandoriai sudaryti ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, nes nėra aišku, kaip A. V., neturėdamas legalaus pragyvenimo šaltinio, būtų grąžinęs pinigus; pinigų grąžinimas neužtikrintas jokiais garantais (įkeitimu, laidavimu ir panašiai), o už tariamai paskolintus pinigus nebuvo mokamos palūkanos; pinigų gavimo ir suteikimo faktai nedeklaruoti, ir apie sandorius nebuvo pranešta mokesčių administratoriui ne tik iki 2016 m. birželio 30 (forma PRC911), tačiau ir iki bylos nagrinėjimo teisme. Prokuroras pažymi, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad minėti sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant pagrįsti rastų pinigų kilmę. Apeliantas teigia manantis, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog minėta pinigų suma buvo gauta iš A. V. vykdytos neteisėtos prekybos cigaretėmis.

3.16. Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokuroras nurodo, kad A. V. nuosavybės teise turėjo didesnės nei 500 MGL vertės turtą - pinigus, kurių jis negalėjo gauti iš teisės aktais neuždraustos veiklos, ir ši jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

3.17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skiriant bausmę už BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgta, kad padarytas nusikaltimas yra apysunkis, nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, A. V. savo kaltę dėl kito sunkaus nusikaltimo pripažino. Prokuroras nurodo, kad atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, jo amžių, sveikatos būklę, jam turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, rasta pinigų suma – 354 370 Eur yra nusikaltimo priemonė, todėl šie pinigai turėtų būti konfiskuoti valstybės naudai.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjas prašė šį skundą atmesti.

5. Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aido Amparavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria A. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo išvados dėl A. V. išteisinimo padarytos neįvertinus specialistų išvadų, policijos pareigūnų, kurie apklausti kaip liudytojai, parodymų, kitos rašytinės bylos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais apelianto argumentais.

Dėl BK 189¹straipsnio 1 dalies taikymo

7. Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, A. V. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, 2015 m. rugsėjo 17 d. 20 val. 20 min. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seife turėjo sukauptas pinigines lėšas - 354 370 Eur grynaisiais pinigais - viršijančias 500 MGL (18 830 Eur) vertės turtą, nuosavybės teise priklausančias jam (A. V.), kuris žinojo, kad šie pinigai nėra įgyti jo teisėtomis pajamomis ir iš teisės aktais neuždraustos veiklos jis negalėjo gauti tiek pajamų, kad pagrįstų grynųjų pinigų kilmę.

7.1. Panevėžio apygardos teismas išteisino A. V. dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad teisme ištirti įrodymai, jų visuma leidžia konstatuoti, jog A. V. namų seife laikė 354 370 Eur, kurie buvo įgyti teisėtais būdais, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

7.2. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio), sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Šiuo atveju to nebuvo padaryta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nors jame itin plačiai aprašyti byloje ištirti įrodymai dėl A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje (t. 14, b. l. 73–96; nuosprendžio 9–32 lapai), tačiau vertindamas juos, pirmosios instancijos teismas, kaip nurodyta ir prokuroro apeliaciniame skunde, neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų teisėtai gautų duomenų, todėl dėl A. V. nekaltumo dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

7.3. Nuteistasis A. V. ikiteisminio tyrimo metu, 2015 m. rugsėjo 18 d., t. y., kitą dieną po atliktos kratos, kurios metu jo namuose buvo rasta kaltinime nurodyta pinigų suma, parodė, kad šie pinigai yra ne jo ir jis nesakys, kieno jie yra, o parodymus apie tai duos vėliau (t. 13, b. l. 27–29). Kitose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose A. V. parodymus duoti atsisakė (t. 13, b. l. 31; 33–34; 36–37). Tik 2016 m. balandžio 4 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui adresuotame paaiškinime A. V. nurodė, kad kratos metu rastus pinigus, kurie buvo skirti namo įsigijimui ir verslo kartu su sūnumi L. V. kūrimui per kelis kartus jam perdavė sūnus L. V. (iš viso 210 000 eurų), o 150 000 eurų sumą jis (A. V.) pasiskolino. Šiame paaiškinime nuteistasis A. V. nurodė ir tai, kad 2015 m. pavasarį jis internetinėje svetainėje buvo radęs minėto verslo įkūrimui ir gyvenimui tinkamą namą, kurį buvo nuvykęs apžiūrėti (t. 13, b. l. 38). Prie šio paaiškinimo A. V. taip pat pateikė ir dvejų paskolos sutarčių ir paprastojo vekselio kopijas, kaip patvirtinimus, kad M. M., I. S. ir M. S. jam paskolino po 50 000 eurų (t. 13, b. l. 39–41). Po šio paaiškinimo pateikimo vykusiose apklausose A. V. parodė nepageidaujantis pildyti ar tikslinti savo paaiškinimo, į užduotus klausimus neatsakinėjo ir paaiškinimų nedavė (t. 13, b. l. 50–51, 67–69, 81). Pirmosios instancijos teisme A. V. parodymų dėl kaltinimo, susijusio su neteisėtu praturtėjimu, taip pat nedavė (t. 14, b. l. 45), o teismui raštu išdėstytame paaiškinime be kitų, ankstesniame paaiškinime nurodytų aplinkybių, jis nurodė ir tai, kad ikiteisminiame tyrime apie kratos metu rastus pinigus jis nieko nepaaiškino bijodamas, jog šie pinigai, kaip priklausantys jam, bus konfiskuoti dėl kitos jo padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis (t. 14, b. l. 35). Tačiau šie A. V. paaiškinimai nėra pagrįsti ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti kaip gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo.

7.4. Visų pirma, ketinimas pirkti namą pats savaime nėra nusikalstamas ar kitaip prieštaraujantis teisės normoms ir neturėjo būti slepiamas, juolab, kad, pasak A. V., jis ne tik turėjo šiam ketinimui įgyvendinti sukauptas (perduotas sūnaus ir pasiskolintas) pinigines lėšas, kurios buvo rastos kratos metu, bet ir buvo apžiūrėjęs konkretų objektą – namą, esantį Panevėžyje, o namo pirkimo galimybes aptaręs ir su namo pardavėja, vardu Daiva, bei sūnumi. Tačiau šių aplinkybių A. V. nenurodė nei iš karto po atliktos kratos 2015 m. rugsėjo 17 d., nei po to vykusiose jo apklausose; minėto turinio paaiškinimą teisėsaugos pareigūnui ikiteisminio tyrimo metu jis pateikė tik praėjus kiek daugiau nei pusei metų po pinigų suradimo kratos metu, kas leidžia daryti išvadą apie nuslėptas tikrąsias, neteisėtas pinigų gavimo aplinkybes.

7.5. Priešinga išvada negali būti padaryta ir atsižvelgiant į kitas su namo pardavimu susijusias aplinkybes. Iš A. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir verslo įkūrimui buvo numatęs išleisti 400 000 eurų (t. 13, b. l. 38; t. 14, b. l. 35). Liudytojas L. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad namo, kurį ketino pirkti su tėvu A. V. jų bendram gyvenimui ir verslui, preliminari kaina buvo nurodyta 250 000–300 000 eurų (t. 14, b. l. 43). Namo pardavėja, liudytoja D. J., kurios parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 14, b. l. 45), ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad skelbimuose buvo nurodžiusi parduodamo namo kainą nuo 250 000 eurų iki 300 000 eurų, priklausomai, ar namas būtų perkamas su baldais ar be jų (t. 4, b. l. 193–194). Byloje esančiame 2018 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (t. 4, b. l. 196–198) matyti, kad vidutinė minėto namo rinkos vertė nurodyta 11 961 Eur, o prie šio namo esančio žemės sklypo – 10 397 Eur. Pažymėtina, kad vidutinė rinkos vertė nustatyta tik 2007 m. rugpjūčio 9 d., ir šie duomenys neatspindi realios namo (taip pat ir su žemės sklypu) vertės, už kurią šis namas galėjo būti parduodamas nuteistojo ir liudytojų nurodytu laiku, t. y. 2015 m. vasaros vidury – rudens pradžioje. Tačiau liudytojų D. J. ir L. V. nurodyta Panevėžio mieste esančio namo pardavimo kaina (250 000 – 300 000 Eur), už kurią nuteistasis A. V. ketino jį įsigyti, taip pat nėra reali. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyvenime gali būti situacijų, kai nekilnojamąjį daiktą įsigyjantis asmuo, pavyzdžiui, dėl ekonominio neišprusimo, gali permokėti už perkamą objektą. Tačiau šiuo atveju byloje esantys kiti duomenys nepatvirtina, kad ketinimas pirkti iš D. J. namą, apskritai egzistavo, ši versija, kaip minėta, buvo iškelta tik praėjus daugiau nei pusei metų po atliktos kratos, kurios metu buvo rasta 354 370 eurų suma, siekiant pateisinti šių pinigų teisėtumą. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir tai, kad nuteistasis A. V., tik porą kartų apžiūrėjęs, jo teigimu, norimą pirkti namą, turėdamas sūnaus perduotus 210 000 Eur, neatlikęs jokių kitų namo pirkimo sandoriui įgyvendinti įprastų veiksmų, iš kitų asmenų 2015 m. rugpjūčio 17 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. laikotarpiu dar pasiskolino 150 000 Eur sumą, kurios dalis turėjo būti skirta verslo įkūrimui, apie kurį jokių konkrečių aplinkybių, išskyrus tai, kad tai būtų buvęs autoservisas, jis, o taip pat ir jo sūnus L. V., neparodė ir su tuo susijusių veiksmų nebuvo ėmęsi. Kad ketinimas pirkti namą buvo ne ikiteisminio tyrimo metu pateikta gynybinė versija, o realus ketinimas, nepatvirtina ir A. V. pirmosios instancijos teismui pateiktos fotonuotraukos (t. 14, b. l. 36–41).

7.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsta ir A. V. pateiktos gynybinės versijos dalis, kad dalį jo namuose rastų pinigų jis pasiskolino iš M. M., I. S. ir M. S., ir tai patvirtina jo (A. V.) pateikti dokumentai – paskolos sutartys ir vekselis.

7.7. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai D. Ž., S. K., V. B., E. M., dalyvavęs atliekant kratą A. V. namuose, kuriuose buvo rasta 354 370 eurų suma, ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 28–29, 42–43, 48–49, 56–57) ir pirmosios instancijos teisme (t. 13, b. l. 166, 167, 168, 186–187) parodė, kad radus pinigus ir paklausus A. V., iš kur pas jį tokia didelė suma, šis nieko nepaaiškino, todėl buvo ieškoma paskolos lapelių, vekselių ar kitokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti pinigų teisėtumą, tačiau tokių dokumentų nebuvo rasta. Iš liudytojo D. Ž. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, žinoma ir tai, kad, prieš atliekant kratą, policijos pareigūnai pasakė A. V., ko bus ieškoma šios kratos metu (t. 13, b. l. 187). 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarime daryti kratą A. V. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad kratos metu ieškotini ir paimtini neteisėtai disponuojamos akcizais apmokestinamos prekės bei kiti daiktai ir dokumentai (vertybiniai popieriai, užrašai), galintys turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Šis nutarimas pasirašytinai paskelbtas ir jo nuorašas įteiktas ir A. V. (t. 2, b. l. 140–142). Pažymėtina ir tai, kad minėtų dokumentų, galinčių patvirtinti rastų pinigų teisėtumą nebuvo rasta ir 2015 m. spalio 5 d. atlikus papildomą kratą A. V. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 82–83).

7.8. Kaip ir aukščiau aptartą versiją apie namo pirkimą, taip ir dokumentų kopijas, tariamai patvirtinančias pinigų pasiskolinimo iš M. M., I. S. ir M. S. faktą, nuteistasis A. V. pateikė tik praėjus daugiau nei pusei metų po atliktos kratos, kurios metu buvo rasti pinigai, t. y. 2016 m. balandžio 14 d. (t. 13, b. l. 38–41). Ir nors ikiteisminiam tyrimui svarbių dokumentų nepateikimas kratos metu ar iš karto po jos atlikimo galėtų būti paaiškinamas A. V. išgąsčiu ir nerimu dėl baudžiamojo proceso, tačiau toks ilgas daugiau nei pusės metų delsimas pateikti dokumentus, galinčius patvirtinti dalies pinigų gavimo (pasiskolinimo) teisėtumą, nėra pagrįstas ir įtikinamas, o taip pat visiškai prieštaraujantis A. V. pirmosios instancijos teismui pateiktai versijai, iš kurios seka, kad A. V., kaip nurodė paaiškinime, bijodamas, kad gali būti konfiskuoti būtent jam priklausantys pinigai, turėdamas dokumentus, kad dalis pinigų yra pasiskolinti iš kitų asmenų pagal paskolos sutartis ir vekselį, t. y. jie gauti teisėtai, o ne iš nusikalstamos veiklos (disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis), jų teisėsaugos pareigūnams nepateikė.

7.9. Byloje esantys liudytojų M. M., I. S., M. S., R. Č. parodymai apie tai, kad jie A. V. ir L. V. paskolino po 50 000 eurų, o juolab su tariamu paskolinimu susijusios aplinkybės taip pat nepatvirtina, kad pinigų paskolinimas pagal paskolų sutartis ir vekselius realiai įvyko. Pažymėtina, kad visi šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kaip vyko pinigų pasiskolinimas ir su tuo susijusių dokumentų pasirašymas, liudytojų R. Č. ir L. V. parodymai sutampa ir tarpusavyje (A. V., kaip minėta, parodymų, susijusių su nusikalstamu praturtėjimu, o tuo pačiu ir parodymų apie pinigų skolinimąsi iš M. M., I. S. ir M. S. nedavė). Tačiau liudytojų nurodytos pinigų skolinimo aplinkybės, jų pačių finansinė padėtis, turimi finansiniai įsipareigojimai dar kartą patvirtina, kad dalies pinigų pasiskolinimas iš šių asmenų yra tik gynybinė A. V. versija.

7.10. 2017 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvadoje Nr. SI-8 nurodyta, kad liudytojas M. M. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. galėjo teisėtai sukaupti piniginių lėšų 50 000 eurų sumai (t. 10, b. l. 47–53), tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 124–125, 128–129, 135) ir pirmosios instancijos teisme (t. 13, b. l. 185–186) jo duotų parodymų žinoma ir tai, kad jis su A. V. draugiškus santykius palaikė nuo 1985 m. iki 1993 m. ar 1994 m., kai dirbo vienoje darbovietėje, po to santykių nepalaikė, susitikdavo tik epizodiškai, atsitiktinai, net nebendravo telefonu, ir jis (M. M.) teigė tikriausiai net neturintis jo telefono numerio. Be to, M. M. parodė ir tai, kad skolindamas pinigus, net nesidomėjo, kam A. V. bus reikalinga tokia pinigų suma, A. V. jam tikrai nesakė, kad ketina pirkti mašiną ar namą.

7.11. 2017 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. SI-2 nurodyta, kad liudytojas M. S. 2003 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. laikotarpiu apskritai negalėjo teisėtai sukaupti piniginių lėšų 50 000 Eur sumai, kurias būtų galėjęs skolinti A. V. (t. 11, b. l. 100–104). Iš ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 51–53, 62–63) ir pirmosios instancijos teisme duotų šio liudytojo parodymų matyti ir tai, kad jis su A. V., kuris buvo geriausias jo tėvo draugas, bendravo epizodiškai (dažnai nesusitikdavo, bet jei susitikdavo mieste – pabendraudavo), skolindamas pinigus, neklausė ir nesigilino, kam A. V. yra reikalingi pinigai, jis nesidomėjo, kokias pasekmes sukelia paprastojo vekselio pasirašymas, kuo A. V. užsiima ir iš kokių lėšų pasiskolintus pinigus jis ketina jam grąžinti. Be to, nors liudytojas parodė, kad dirbdamas užsienyje, atlyginimą gaudavo ir neoficialiai, todėl turėjo susitaupęs piniginių lėšų, tačiau jis taip pat parodė, kad sulaukęs pilnametystės, pradėjo važinėti į užsienį uždarbiauti, uždirbtus pinigus taupė namui, buvo susitaupęs 60 000 Eur, iš kurių 50 000 Eur paskolino A. V., o namo taip ir nenusipirko.

7.12. Nors 2017 m. balandžio 24 d. specialisto išvadoje Nr. SI-3 konstatuota, kad liudytojas I. S. teisėtai sukaupti 50 000 Eur negalėjo, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. jo išlaidos viršijo pajamas 10 912 Eur, tačiau tuo pačiu išvadoje nurodyta, kad I. S. ūkio kasoje 2015 m. rugpjūčio 10 d. užfiksuotas pinigų likutis buvo 44 955 Eur, o savo reikmėms jis galimai turėjo 10 000 Eur (t. 11, b. l. 2–8). Šie duomenys sutampa su I. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 69–70, 77–78) ir pirmosios instancijos teisme (t. 14, b. l. 18–19) duotais parodymais, kad jis A. V. iš ūkio kasos paskolino 40 000 Eur, dar 10 000 Eur jam paskolino iš asmeninių santaupų. Tačiau tai, kad I. S. iš kredito įstaigos ir fizinio asmens 2012 m.–2013 m. laikotarpiu buvo gavęs iš viso beveik 50 000 Eur paskolas, kurios 2015 m. rugpjūčio 10 d. t. y., paskolos su A. V. pasirašymo dieną, dar nebuvo grąžintos, taip pat leidžia daryti išvadą, kad A. V. realiai pinigų iš I. S. nepasiskolino, o su pastaruoju pasirašydamas paskolos sutartį, tik siekė pagrįsti jo namuose rastų dalies pinigų teisėtumą.

7.13. Liudytojas R. Č. pagal 2018 m. liepos 20 d. specialisto išvadą Nr. TO2-7 taip pat galėjo 2015 m. liepos 26 d. turėti grynųjų pinigų, iš kurių galėjo suteikti paskolą nuteistojo sūnui L. V. pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį 50 000 Eur sumai (t. 10, b. l. 138–150). Tačiau įvertinus jo finansines galimybes paskolinti minėtą sumą pinigų kitų, aukščiau aptartų aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog R. Č. pinigų L. V. namo pirkimui iki šių pinigų suradimo kratos metu A. V. namuose neskolino, ši versija ir ją pateisinantis R. Č. pasirašytas dokumentas teisėsaugos pareigūnui buvo pateiktas jau po atliktos kratos kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir galimos baudžiamojo poveikio priemonės. Pažymėtina ir tai, kad siekiant pagrįsti rastos didelės pinigų sumos teisėtumą, akivaizdu, jog buvo bandoma sukurti kuo realesnę situaciją, kreipiantis ir į finansines galimybes turinčius asmenis, kad būtų pagrįstas rastų pinigų teisėtumas ir šie pinigai nebūtų konfiskuoti.

7.14. Taigi aptartos su pinigų pasiskolinimu iš M. M., I. S., M. S., R. Č. susijusios aplinkybės nepatvirtina, kad dalį kratos metu A. V. namuose rastų pinigų šie asmenys pastarajam paskolino iki minėtos kratos atlikimo 2015 m. liepos 26 – rugsėjo 16 d. laikotarpiu. Nėra pagrįsta, kad baudžiamąją atsakomybę galintys pašalinti duomenys prisimenami tik praėjus daugiau nei pusei metų, o asmenys be jokių įkeitimų ir garantijų, nesidomėdami ar mažai domėdamiesi, kokiam tikslui reikalingi skolinami pinigai ir kaip jie bus grąžinti, ne pačiam artimiausiam draugui ar šeimos nariui skolina žymią teisėtai uždirbtų pinigų dalį arba beveik visas turimas santaupas, patys turėdami finansinių įsipareigojimų ir su turimais finansais susijusių planų. Svarbu pažymėti ir tai, jog baudžiamajame procese, kitaip nei civiliniame, duomenims, kad jie galėtų būti pripažįstami įrodymais, yra keliami kiek kitokie reikalavimai. Todėl šiuo atveju, aplinkybės, kad byloje pateiktos paskolos sutartys, paprastasis vekselis ir paprastasis (neprotestuotinas) vekselis neatitinka prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų įstatymo reikalavimų (notarinės formos nesilaikymas, neužfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas ir panašiai), savaime negalėtų paneigti, kad konkretus sandoris įvyko. Tačiau, vertinant pateiktus dokumentus (jų trūkumus) šios bylos kontekste, tai taip pat leidžia daryti išvadą apie dokumentuose nurodytų duomenų netikrumą, t. y., kad pinigai iš liudytojų M. M., I. S., M. S., R. Č. nebuvo pasiskolinti realiai iki jų suradimo kratos metu.

7.15. Teisėjų kolegija taip pat vertina kaip nepagrįstą ir A. V. paaiškinime nurodytą versiją, kad dalį kratos metu rastų pinigų (160 000 Eur) jis gavo iš sūnaus L. V.. Be minėtų aptartų aplinkybių, tiek susijusių su bylos duomenimis nepagrįstu namo pirkimu ir verslo įkūrimu, tiek šios versijos ir su tuo susijusių dokumentų pateikimu teisėsaugos pareigūnui praėjus ilgam laiko tarpui, byloje esanti 2018 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvada Nr. SI-5 patvirtina, kad L. V. šeima 2014 m. pabaigai galimai turėjo 223 012 Lt (64 588,74 Eur) ne banke, todėl L. V. savo tėvui A. V. niekaip negalėjo perduoti 190 000 Eur sumos. Šios išvados nepaneigia ir liudytojo L. V. parodymai, kad 2003–2014 metų laikotarpiu jis galėjo uždirbti 236 648 Eur (specialisto išvadoje paskaičiuota, kad šią sumą pajamų gavo ne vienas L. V., bet L. V. šeima), iš šios sumos 160 000 Eur jis atsidėjo (t. 14, b. l. 42–43). Tokiu atveju, L. V. šeimai, kurią sudaro 3 asmenys, per 12 metų išlaidoms teko 76 648 Eur, o tai yra 6 387 Eur metams ir 532 Eur mėnesiui, minėtu laikotarpiu gyvenant ir Norvegijoje. Specialistė M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nesant faktinių vartojimų išlaidų, išlaidos yra vertinamos pagal statistines vartojimo išlaidas, dėl išlaidų Norvegijoje buvo pateikta informacija iš šios šalies institucijų (t. 14, b. l. 44). Ir nors teisėjų kolegija sutinka, kad statistinės vartojimo išlaidos gali skirtis nuo asmens realiai patiriamų išlaidų, tačiau neturi pagrindo abejoti M. S. parodymais, kad taikomos vidutinės statistinės vartojimo išlaidos yra oficialiai patvirtintos, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį, ir mokesčių administratoriaus priimtos kaip metodika, skaičiuojant išlaidas (t. 14, b. l. 14).

8. Esant išdėstytoms aplinkybėms, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, remdamasi byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma, kurie sudaro vieningą įrodomąją logišką grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad A. V. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Nors A. V. nurodė, kad kratos metu rasta pinigų suma įgyta teisėtai, aukščiau aptartos aplinkybės tokią jo poziciją paneigia. Veika, už kurios padarymą nuteisiamas A. V. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išdėstoma taip: A. V. 2015 m. rugsėjo 17 d. 20 val. 20 min. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seife turėjo sukauptas pinigines lėšas - 354 370 Eur grynaisiais pinigais - viršijančias 500 MGL (18 830 Eur) vertės turtą, nuosavybės teise priklausančias jam (A. V.), kuris žinojo, kad šie pinigai nėra įgyti jo teisėtomis pajamomis ir iš teisės aktais neuždraustos veiklos jis negalėjo gauti tiek pajamų, kad pagrįstų grynųjų pinigų kilmę. Darydamas šią nusikalstamą veiką, A. V. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti.

Dėl konfiskavimo

Pripažinus A. V. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, iš jo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, valstybės nuosavybėn konfiskuotinas 2015 m. rugsėjo 17 d. kratos metu jo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seife rastos lėšos – 354 370 Eur, laikomos Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje.

Dėl bausmės

9. Apeliacinės instancijos teismui A. V. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, sprendžiamas ir jam skiriamos bausmės klausimas.

9.1. Individualizuodama bausmę A. V., teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41, 42 ir 54 straipsniais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

9.2. Nustatyta, kad A. V. veikdamas tiesiogine tyčia padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Skiriant bausmę, taip pat atsižvelgiama, kad A. V. ankstesni teistumai yra išnykę (t. 12, b. l. 135–140), jis baustas administracine tvarka (t. 12, b. l. 124–129). Vertinant A. V. asmenybę, teismas atsižvelgia ir į tai, kad jis yra senyvo amžiaus, charakterizuojamas teigiamai (t. 14, b. l. 49), jam nustatytas sveikatos (klausos) sutrikimas (t. 14, b. l. 50). Dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

9.3. BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti paskirta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, daro išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti A. V. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią, sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą alternatyvią bausmės rūšį – baudą. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), bausmės – šiuo atveju baudos – dydis turėtų būti toks, kad nuteistasis realiai galėtų bausmę atlikti, t. y. sumokėti baudą. Įvertinus A. V. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo amžių, materialinę padėtį, šiuo metu gaunamą darbo užmokestį, kuris sudaro 205 Eur per mėnesį, A. V. skirtinos baudos dydis nustatomas mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija, galiojusi nusikaltimo padarymo metu) numatytas galimos paskirti baudos vidurkis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 300 MGL bauda dalinio sudėjimo būdu bendrintina su šiuo nuosprendžiu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį skirtina bauda, prie griežčiausios bausmės (baudos) iš dalies pridedant švelnesnę bausmę (baudą), nustatant, kad pridedamos bausmės dalis yra didesnė už BK 47 straipsnio 2 dalyje numatytą skirtinos baudos minimumą.

9.4. Vadovaujantis BPK 140 straipsnio nuostatomis, A. V. buvo sulaikytas 2015 m. rugsėjo 17 d. 16 val. 20 min. (t. 12, b. l. 164–165), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 19 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas 10 dienų (t. 12, b. l. 166), to paties teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi suėmimo taikymo terminas pratęstas iki 2015 m. spalio 17 d. (t. 12, b. l. 174). Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 m. spalio 12 d. nutarimu kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į užstatą ir dokumentų paėmimą (t. 12, b. l. 195–196). Ši data skundžiamame nuosprendyje nurodyta kaip A. V. taikyto suėmimo termino pabaiga ir į paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 12 d. (25 dienos). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtame 2015 m. spalio 12 d. prokuroro nutarime yra A. V. parašas, kad jis šį nutarimą gavo 2015 m. spalio 13 d. (t. 12, b. l. 196). Taip pat byloje esančiame įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį yra įrašyta, kad A. V. iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato išvyko 2015 m. spalio 13 d. (t. 12, b. l. 139). Todėl esant šioms aplinkybėms, į A. V. paskirtą bausmę (baudą), vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įskaitomas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 13 d. (26 dienos). Tai padarytina pakeičiant Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendį dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

9.5. Atsižvelgiant į paskirtos bausmės dydį, A. V. paskirtos baudos mokėjimo terminas nustatytinas dveji (2) metai nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paskirtą baudą sumokant į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Taip pat A. V. pasirašytinai įspėtinas, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai (Lietuvos Respublikos baudimų vykdymo kodekso 22 straipsnio 2–4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 280 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199¹ straipsnio 1 dalį paskirtą 300 MGL baudą subendrinti dalinio sudėjimo būdu su pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalį paskirta 280 MGL dydžio bauda ir A. V. paskirti 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į A. V. paskirtos baudos dydį įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 13 d. (dvidešimt šešios dienos), vieną dieną prilyginant 2 MGL, ir galutinę bausmę nustatyti 448 MGL (16 871,68 Eur) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, nustatyti A. V. dvejų (2) metų terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo 448 MGL (16 871,68 Eur) dydžio baudai sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Pasirašytinai išaiškinti A. V., kad per nustatytą terminą nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškota priverstinai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. V. konfiskuoti 354 370 (tris šimtus penkiasdešimt keturis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt) Eur, laikomų Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai: Aloyzas KruopysJustas NamavičiusLinas Šiukšta