Kauno apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė BUAB „LG PREKYBA“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Penktas šansas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti jos naudai: 1) solidariai iš atsakovų R. C.-K. ir G. L. 2 005,92 Eur žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovo G. L. 1 731,72 Eur žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) iš atsakovo R. B. 944,92 Eur žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „LG PREKYBA“, kurios administratore paskyrė MB „Penktas šansas“, nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 2 d. Nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, jog nuo pat įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre momento iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos nebuvo teikiami ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Nustatyta, kad ieškovės vardu nėra registruota jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nėra apdraustų asmenų, įmonė nevykdo veiklos ir negali įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodoma, kad antstolės J. Ž. 2017 m. kovo 13 d. išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad ieškovė piniginių lėšų bankuose neturi. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtinta bendra 4 682,56 Eur dydžio kreditorinių reikalavimų suma. Bankroto administratorei nėra perduoti jokie ieškovės dokumentai ir turtas, nors bankroto administratorė ne kartą ragino ir prašė tai padaryti. Ieškovės nuomone, atsakovė R. C.-K., jos vadovavimo įmonei laikotarpiu, jau 2011 m. gegužės mėnesį turėjo pareigą kelti bankroto bylą, tačiau to nepadarė. Atitinkamai atsakovas G. L., būdamas vieninteliu įmonės akcininku, neabejotinai žinančiu įmonės padėtį, galėjo ir turėjo domėtis, kontroliuoti atsakovės veiksmus/neveikimą (žinojo ir turėjo žinoti, jog įmonė nemoka skolų, skolos didėja ir pan.) bei imtis atitinkamų priemonių, t. y. taip pat kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas R. B., būdamas įmonės vadovu ir akcininku nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. galėjo ir turėjo matyti/nustatyti, jog įmonės skolos auga, įmonė neatsiskaito su kreditoriais, įmonės skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl taip pat privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o ne didinti įmonės skolas. Atsakovai per visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo nesikreipė į teismą ir neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė R. C.-K. laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. birželio 6 d., būdama įmonės vadove, turėjo ir galėjo nustatyti, jog jos vadovavimo laikotarpiu nuolat didėjo ir nebuvo dengiama skola VMI. Atsakovės valdymo laikotarpiu įsiskolinimas VMI nebuvo mokamas ir padidėjo 505,09 Eur suma. Atitinkamai jos vadovavimo laikotarpiu (nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. birželio 6 d.) skola Sodrai taip pat nebuvo mokama ir padidėjo iki 1 500,83 Eur. Minėtos skolos sumos susidarė jau 2011 m. gegužės mėnesį, bendra atsakovės R. C.-K. vadovavimo laikotarpiu padidėjusios ir nesumokėtos skolos suma sudaro 2 005,92 Eur. Nors atsakovas G. L. buvo įmonės akcininkas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d., tačiau pagal atsakovės R. C.-K. pateiktus paaiškinimus, matyti, kad jis faktiškai vadovavo įmonei, t. y. buvo de facto vadovas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. birželio 6 d., bei turėjo, būdamas vieninteliu įmonės akcininku, domėtis, kontroliuoti atsakovės veiksmus arba pačiam imtis atitinkamų priemonių, t. y. taip pat kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiais atvejais faktiniam vadovui taip pat kyla civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai R. C.-K. ir G. L., tiek vadovė, tiek akcininkas, tuo pačiu laikotarpiu turėjo pareigą nustačius, jog įmonė neatsiskaito su kreditoriais bei yra nemoki, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tais pačiais pagrindais jie atsako kaip solidarūs skolininkai dėl 2 005,92 Eur reikalaujamos žalos sumos. Atsakovas G. L. buvo įmonės akcininkas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d., faktiškai vadovavo įmonei iki 2011 m. rugpjūčio 26 d. Atsakovas G. L., kuris neabejotinai privalėjo laikytis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų ir žinoti apie tai, kad jau 2011 m. gegužės mėnesį įmonė buvo nemoki bei atitinkamai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokią pačią pareigą atsakovas G. L. turėjo ir kaip įmonės akcininkas. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas G. L. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis perdavė visus įmonės dokumentus ir turtą (jeigu tokio buvo) atsakovui R. B., nors tokią pareigą pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą turėjo. Atsakovas G. L. ieškovės bankroto administratorei taip pat nepateikė / neperdavė jokių įmonės dokumentų ar turto. Nesant pateiktų jokių įmonės apskaitos ir kitų finansinių dokumentų, finansinės atskaitomybės dokumentų, konstatuotina, jog atsakovo G. L. de facto vadovavimo laikotarpiu (nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d.) įmonės skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, t. y. jau 2011 m. birželio mėnesį ir vėliau įmonė buvo nemoki, todėl jai turėjo būti keliama bankroto byla. Tokią pačią pareigą atsakovas G. L. turėjo ir kaip akcininkas. Jei atsakovas G. L. būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nebūtų padidėjusi įmonės skola, kreditoriams nebūtų padidėjusi žala, būtų padengti kreditorių reikalavimai; jei jis būtų perdavęs įmonės turtą, būtų iš ko dengti kreditorių reikalavimus. Remiantis išdėstytu, iš atsakovo G. L. prašoma priteisti žalos suma sudaro 1 731,72 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. Atsakovas R. B. buvo ieškovės direktorius laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo dienos bei nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. vienintelis įmonės akcininkas. Atitinkamai tapęs įmonės vadovu jis jau 2011 m. rugpjūčio mėnesį turėjo ir galėjo matyti, jog įmonė neatsiskaito su kreditoriais, yra nemoki bei kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė ir toliau didino įmonės skolas, skola Sodrai jo vadovavimo laikotarpiu padidėjo 944,92 Eur suma. Atsakovas R. B. nesudarinėjo ir nepateikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų, nors tokią pareigą turėjo. Taip pat turėjo pareigą perduoti įmonės bankroto administratorei visus įmonės dokumentus, turtą. Toks atsakovo R. B. elgesys akivaizdžiai neatitinka vadovui keliamų reikalavimų, neatitinka sąžiningumo, protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai ir nesant pateiktų jokių apskaitos ir finansinių dokumentų, finansinės atskaitomybės dokumentų, konstatuotina, jog ir atsakovo R. B. vadovavimo laikotarpiu įmonės skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, t. y. jau 2011 m. rugpjūčio mėnesi įmonė buvo nemoki, todėl jai turėjo būti keliama bankroto byla.

3. Atsakovė R. C.-K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės direktore tapo nuo 2011 m. kovo 8 d. Ją įdarbino įmonės savininkas – akcininkas G. L. Būdama ieškovės direktore, šioje įmonėje, niekada neatliko jokių finansinių operacijų. Visas įmonės finansines operacijas atlikdavo įmonės savininkas – akcininkas G. L. ir pagal sudarytą su įmone sutartį UAB „Debesta“ buhalteris R. A. Apie įmonės finansinę būklę G. L. jai neteikdavo jokios informacijos, jis tvarkė atsiskaitymus su buhalterine paslaugų įmone. Nors bylos duomenimis nurodyta, kad ji įmonės vadove buvo laikotarpyje nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d., tačiau tai nėra tiesa, nes nuo 2011 m. birželio 7 d. išėjo dekretinių atostogų. Prieš jai išeinant dekretinių atostogų įmonės dokumentai perduoti naujajam direktoriui R. B., viskas patvirtinta parašais. Todėl už periodą, kuomet buvo dekretinėse atostogose ir tuo metu įmonėje atliktas finansines operacijas prisiimti atsakomybės nesutinka. Pasibaigus dekretinėms atostogoms į buvusią darbo vietą sugrįžti nebebuvo galimybės, nes įmonė nebeegzistavo. Atsakovės teigimu, jos buvimo įmonės direktore metu, įmonė buvo moki, vykdė savo veiklą.

15. Apeliaciniame skunde atsakovė R. C.-K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nepriteisti iš apeliantės 2 009,92 Eur žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliantė nurodo, kad ji UAB „LG PREKYBA“ direktorė buvau nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. birželio 6 d., nes 2011 m. birželio 7 d. išėjo motinystės atostogų. Prieš jai išeinant motinystės atostogų buvo parengtas 2011 m. birželio 1 d. balansas pagal kurį įmonė buvo moki. 1 500,83 Eur skola Sodrai ir 505,09 Eur skola VMI susidarė dėl piniginių lėšų trūkumo, nes jos visos verslo pradžioje buvo investuotos į prekes. Tačiau įmonė turėjo prekių, ji buvo moki. Skolos pagal galimybes buvo mokamos, kaip nurodoma sprendime, paskutinį kartą mokėta 2011 m. trečiame ketvirtyje. Sprendime nurodoma, kad pagal balansą įmonėje buvo 2 716,00 Lt pinigų. Tai pinigai, kurie buvo įmonėje 2011 m. birželio 1 d. R. B. pinigai perdavinėjami nebuvo, nes iš pinigų likučio kiek įmanoma buvo sumokėtos skolos darbuotojams, Sodrai, VMI, todėl pinigų, prekių ir dokumentų perdavimo metu nebuvo likę.

15.2. Teismas sprendime nurodė, kad 2011 m. birželio 1 d. balansas nebuvo oficialiai pateiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau jis ir neturėjo būti teikiamas. 2019 m. gegužės 22 d. posėdžio metu apeliantė pateikė teismui 2011 m. rugpjūčio 9 d. aktą, patvirtinantį, kad ji viską perdavė R. B., tačiau teismas atsisakė šį aktą priimti, nors sprendime nurodoma, jog atsakovė neperdavė dokumentų bankroto administratoriui. Nėra logiška, kad apeliantė turėjo dokumentus perduoti bankroto administratoriui, nors prieš tai ji buvo juos perdavus R. B.. Minėtame akte nurodytas R. B. perduotų dokumentų sąrašas ir kad bendrovės finansinė padėtis perėmėjui yra žinoma, po dokumentų ir kito turto perėmimo jokių pretenzijų dėl perdavimo jis neturės. Kadangi atsakovė dokumentus ir prekes perdavė R. B., o jis toliau ėjo įmonės direktoriaus pareigas, tai jis ir turėjo perduoti dokumentus bankroto administratoriui.

15.3. Apeliantė nurodo, jog išeidama motinystės atostogų įmonės dokumentus paliko (duomenys neskelbtini) parduotuvės administracinėje patalpoje, kur dokumentai iki tol buvo laikomi. Su paliktais dokumentais ji leido susipažinti R. B., prižiūrint akcininkui G. L.. Jie derėjosi dėl akcijų pirkimo-pardavimo. Tai, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. ji atvykusi perdavė įmonės dokumentus jau oficialiai paskirtam direktoriui R. B., nereiškia, kad nuo 2011 m. birželio 7 d. (kai išėjo motinystės atostogų) iki tol ji vadovavo įmonei.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas G. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės naudai iš atsakovo G. L. priteista 2 005,92 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (solidariai su atsakove R. C.-K.), 1731,72 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos ir šioje dalyje ieškinį atmesti; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo G. L. priteista 183,33 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų ieškovės naudai ir 46,67 Eur žyminio mokesčio, 7,78 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas atsakovo G. L. civilinę atsakomybę kildino ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu dėl tuo metu ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymo įmonės vadovui ir savininkui pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jei įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais). Tuo tarpu atsakovas G. L. nurodė, kad jam būnant UAB „LG PREKYBA“ akcininku įmonė buvo moki, todėl jis neturėjo pareigos pateikti pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. BUAB „LG prekyba“ bankroto byla iškelta ir jos nemokumas konstatuotas Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi. Tačiau šia nutartimi nekonstatuotas įmonės nemokumas laikotarpiu iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., t. y. iki kol atsakovas G. L. buvo įmonės akcininku. Ieškovės bankroto administratorius aplinkybę, kad įmonė buvo nemoki nuo 2011 m. gegužės mėn., grindė tik prielaida, remdamasis tuo, kad nuo tada nebuvo mokami mokesčiai VMI ir Sodrai. Tuo tarpu įstatymų nustatytų mokesčių nemokėjimas tuo metu galiojusio ĮBĮ 4 str. 3 p. buvo įtvirtintas kaip vienas iš bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrindų, tačiau ne kaip įmonės nemokumą sąlygojanti aplinkybė. Atitinkamai įmonės vadovo ir savininko pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo siejama ne su įstatymų nustatytų mokesčių nemokėjimu, o su įmonės nemokumu, kuris pagal ĮBĮ 2 str. 8 p. apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įmonei nemokant įstatymų nustatytų mokesčių, šių mokesčių administratoriai galėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o įmokų nemokėjimas pagal ĮBĮ 4 str. 3 p. galėtų būti pagrindu iškelti įmonei bankroto bylą, net jei įmonė būtų moki, tačiau įmonei nemokant įstatymų nustatytų mokesčių, ypač, jei mokesčiai nemokami dėl laikino piniginių lėšų stygiaus, o ne dėl nemokumo, nei vadovas, nei savininkas neturi pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

16.2. Atsakovas G. L. tuometinį įmonės mokumą įrodinėjo remdamasis 2011 m. birželio 1 d. balansu. Kaip matyti iš šio balanso, tuo metu įmonė turėjo turto už 31 676 Lt, įsipareigojimų už 34 453 Lt, iš kurių 25 000 Lt yra ilgalaikiai įsipareigojimai, mokėtini po vienerių metų, ir 9453 Lt yra trumpalaikiai įsipareigojimai, mokėtini per vienerius metus. Kadangi ilgalaikiai įsipareigojimai turi būti vykdomi, t. y. jų mokėjimo terminas sueina būsimais laikotarpiais, o ne per einamųjų metų laikotarpį, jie ĮBĮ 2 str. 8 p. prasme negali būti laikomi pradelstais. Juo labiau, kad atsakovai G. L. ir R. C.-K. teismui paaiškino, kad 25 000 Lt įsipareigojimų sumą sudarė G. L. įmonei suteikta ilgalaikė paskola, už kurią buvo nupirkta prekių, įeinančių į balanse nurodytą 31676 Lt suma (iš jų atsargos už 28 534 Lt). Tuo metu 25 000 Lt paskolos G. L. grąžinimo terminas nebuvo suėjęs, todėl ši suma negali būti priskirta prie pradelstų įsipareigojimų. Likusi įsipareigojimų suma – 9 453 Lt yra trumpalaikiai įsipareigojimai, vykdytini per einamuosius metus, tarp jų yra ir dalis pradelstų įsipareigojimų, t.y. nesumokėtų mokesčių VMI ir Sodrai. Taigi, 2011 m. birželio 1 d. pradelstų įmonės įsipareigojimų nebuvo daugiau, kaip pusė į balansą įrašyto turto vertės, t. y. pradelsti įsipareigojimai neviršijo 15 838 Lt (1/2 dalis nuo 31 676 Lt). Tuo tarpu teismas vien tai, kad įmonė nuo 2011 m. gegužės mėn. nemokėjo mokesčių VMI ir Sodrai, nors pradelstos skolos neviršijo puse į balansą įrašyto turto vertės, bei veikė nuostolingai (balanse apskaitytas nepaskirstytas 12 777 Lt nuostolis) prilygino nemokumo būsenai. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2 str. 8 p. nuostatas, apibrėžiančias įmonės nemokumo būseną, ir ĮBĮ 8 str. 1 ir 4 d. nuostatas bei nepagrįstai priskyrė atsakovui G. L. pareigą jau tuo metu kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kurios atsakovas neturėjo.

16.3. Atsakovai nenurodė, kad 2011 m, birželio 1 d. perdavė visą įmonės turtą R. B. Atsakovas G. L. apskritai nenurodė, kad būtų perdavęs R. B. kokį nors įmonės turtą ar dokumentus, nes jie nebuvo jo žinioje - direktore buvo atsakovė R. C.- K., kuri perdavė R. B. turtą ir dokumentus. Tuo tarpu tai, kad atsakovas G. L. tame dalyvavo, negalima daryti išvados, kad jis perdavė įmonės turtą ir dokumentus R. B. Kita vertus, įmonės turto ir dokumentų perdavimas R. B. vyko ne kaip akcininkui, sudariusiam 2011-08-25 akcijų pirkimo pardavimo sutartį, o kaip 2011-08-04 tuometinio akcininko G. L. sprendimu paskirtam direktoriui. Atsakovė R. C.-K. nurodė, kad turtą ir dokumentus R. B. perdavė po to, kai jis buvo paskirtas direktoriumi ir prašė teismo prijungti prie bylos tai patvirtinantį 2011-08-09 dokumentų priėmimo perdavimo aktą. Tačiau teismas nepagrįstai atsisakė šį dokumentą prijungti.

16.4. Kalbėdami apie 2011 m. birželio 1 d. datą atsakovai G. L. ir R. C.-K. nurodė, kad tai dienai buvo sudarytas įmonės balansas, kuris buvo sudaromas, kad R. B. turėtų galimybę susipažinti su įmonės finansine būkle ir spręsti dėl akcijų įsigijimo. Šis balansas nėra metinės finansinės atskaitomybės dalimi, todėl, priešingai nei nurodė teismas, jis neturėjo būti teikiamas VMI. Derybos tarp G. L. ir R. B. dėl akcijų pirkimo pardavimo užsitęsė iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. jo paskyrimo įmonės direktoriumi ir galutinai iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovas G. L. nurodė, kad užsitęsusių derybų rezultate 2011 m. rugpjūčio 25 d. ne tik pardavė jo turimas UAB „LG prekyba“ akcijas R. B., tačiau ir perleido savo turėtą 25 000 Lt reikalavimo teisę dėl paskolos grąžinimo, t.y. tokiu būdu „atsiėmė“ iš R. B. tai, ką įmonei buvo paskolinęs. Priešingai, nei pasisakė teismas, atsakovas G. L. nenurodė, kad būtų atsiėmęs iš įmonės 25 000 Lt paskolą, to nenurodė ir tuo metu direktorės pareigas ėjusi atsakovė R. C.-K. Kita vertus, kadangi įmonė neturėjo piniginių lėšų, tai tokio dydžio paskolos atsakovas G. L. iš įmonės ir neturėjo galimybės susigrąžinti. Už perleistą 25 000 Lt reikalavimo teisę su atsakovu G. L. atsiskaitė R. B. Tačiau ši aplinkybė neturi nieko bendra su įmonės mokumu, nes įmonės mokumo prasme nėra skirtumo, ar įmonė buvo skolinga 25 000 Lt G. L., ar R. B. Šiuo atveju įmonės mokumo aspektu svarbu tai, kad ši suma buvo apskaityta kaip įmonės ilgalaikis įsipareigojimas.

16.5. Teismo argumentas, kad nei įmonės vadovai, nei akcininkai neperdavė bankroto administratoriui įmonės finansinių dokumentų, nesuprantamas, nes neaišku, apie kokius vadovus ir akcininkus, turėjusius tokią pareigą, kalbama. Įmonės finansinius dokumentus pagal 2011 m. rugpjūčio 9 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktą, kurio teismas nepagrįstai nepriėmė į bylą, nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. paskirtam direktoriui R. B. perdavė buvusi direktorė R. C.-K. Todėl atsakovas G. L. negalėjo jų perduoti bankroto administratoriui. Tai, kad 2011 m. birželio 1 d. balansas bankroto administratoriui nebuvo žinomas, nesąlygoja ieškinio pagrįstumo, juo labiau, kad bankroto administratorius iki bylos iškėlimo nesikreipė į G. L. siekdamas išsiaiškinti jam neaiškias aplinkybes. Apskritai, vertinant bankroto administratoriaus pastangas perimant jam reikalingus įmonės finansinius dokumentus iš R. B., matyti, kad jos apsiriboja rašto R. B. išsiuntimu.

16.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad nuo 2011 m. birželio 7 d. (kitur nurodoma nuo 2011 m. kovo 8 d.) iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. atsakovas G. L. buvo įmonės akcininku ir faktiniu vadovu. Šių duomenų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Atsakovas G. L. įmonės akcininku buvo nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. Atsakovas G. L. įmonės vadovu (direktoriumi) nebuvo. Nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. direktorės pareigas ėjo atsakovė R. C.-K., o nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki bankroto bylos iškėlimo – R. B. Nors atsakovė R. C.-K. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad įmonei faktiškai vadovavo atsakovas G. L., tačiau bylos nagrinėjimo metu ji tokių aplinkybių nenurodė, neneigė sudariusi 2011 m. birželio 1 d. balansą, teikė į bylą 2011 m. rugpjūčio 9 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktą. Tai, kad nuo 2011 m. birželio 7 d. atsakovė R. C.-K. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų, nereiškia, kad ji nustojo vykdyti įmonės vadovo (direktorės) funkcijas, iš kurių buvo atleista nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. ir tik tada perdavė R. B. įmonės turtą ir dokumentus.