Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.);

L. D. pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2012 m. kovo 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir L. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaityta bausmė visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2012 m. kovo 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį;

Nukentėjusiojo A. Š. pareikštas byloje 5000 Lt civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš L. D. priteista 1000 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M. Ž., atlikdami terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, esančiuose J. B. g. 14, Kybartų m., 2011-07-28 M. Ž. parašant grasinančio turinio laišką tuo metu Panevėžio apygardos teismo teisėju dirbusiam A. Š., L. D. užrašant ant voko gavėjo vardą, pavardę, jo darbo vietą bei savo atgalinį adresą, savo vardo raidę ir pavardę bei išsiunčiant laišką per įstaigos administraciją, tokiu būdu dėl tarnybinės veiklos grasino nužudyti A. Š., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

M. Ž. išteisintas dėl to, kad jis su L. D. veikdami bendrininkų grupėje, atlikdami terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, esančiuose J. B. g. 14, Kybartų m., 2011-07-28 M. Ž. parašant grasinančio turinio laišką tuo metu Panevėžio apygardos teismo teisėju dirbusiam A. Š., L. D. užrašant ant voko gavėjo vardą, pavardę, jo darbo vietą bei savo atgalinį adresą, savo vardo raidę ir pavardę bei išsiunčiant laišką per įstaigos administraciją, tokiu būdu dėl tarnybinės veiklos grasino nužudyti A. Š. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

M. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. l d. ir nubausti jį laisvės atėmimu l metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. l d., 3 d. paskirtą bausmę subendrinti su 2012 m. liepos 13 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi subendrintomis bausmėmis ir paskirti galutinę bausmę 15 metų 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pakeisti nuosprendį dalyje dėl sunkinančios aplinkybės pašalinimo, civilinio ieškinio priteisimo bei netinkamai pritaikyto įstatymo:

L. D. nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis LR BK 64 str. l d., 3 d., subendrinti su 2012 m. kovo 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad M. Ž. ir L. D. veiką padarė bendrininkų grupėje;

priteisti solidariai iš M. Ž. ir L. D. nukentėjusiajam A. Š. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje prašo nuosprendžio nekeisti.

Skunde teigiama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendis dalyje dėl M. Ž. išteisinimo naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų bei dėl teismo padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, teismui pažeidus LR BPK 305 str. l d., 2 d. bei BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Prokurorė skunde pažymi, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš pradžių konstatavo, kad abu kaltinamieji veikdami bendrininkų grupėje padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. l d., o vėliau padarė visiškai priešingą išvadą – kad neįrodyta, jog M. Ž. padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčią veiką.

Pasak prokurorės, Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas M. Ž. kaltės klausimą, iš esmės rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais ir visiškai nevertino kitų bylos duomenų, nors nuosprendyje juos ir išvardijo. Taip, prokurorės nuomone, teismas suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai – kaltinamųjų parodymams.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai patikėjo L. D. parodymais, kad jis parašė grasinančio turinio laišką, nes visi bylos duomenys, kurių teismas neanalizavo, rodo priešingai. Pirmiausia pažymima, kad L. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nenuoseklūs – iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad grasinančio turinio laišką parašė M. Ž., vėliau, kad laišką parašė jis pats; duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme pirmojo posėdžio metu nurodė, kad laišką parašė S. K., o vėlesniame posėdyje vėl ėmė teigti, kad laišką parašė jis pats. Apibendrindama prokurorė teigia, kad teisingi yra pirminiai L. D. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog su M. Ž. kalbėjosi apie pasivažinėjimus etapais, kad laišką parašė M. Ž., kad jis (L. D.) užrašė adresą ir pavardę, nes šiuos jo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu L. D. sutiko duoti laisvuosius rašysenos pavyzdžius spausdintinėmis raidėmis, o M. Ž. tokių rašysenos pavyzdžių nedavė. Iš specialisto išvados Nr.l40-(7454)-ISI-3610 matyti, kad rankraštiniai įrašai prasidedantys žodžiais ,,Sveikas velnio išpera.. “ ir besibaigiantys „...tavo mirtės valanda ...The Storm“ tikėtina yra atlikti ne L. D., o kito asmens ranka. Iš specialisto išvados Nr. 140-(5530)-ISI2155 matyti, kad atsakyti į klausimą ar grasinančio turinio laiško rankraštiniai įrašai yra atlikti M. Ž. ar kito asmens ranka, nėra galimybės, nes pateikti tyrimui rankraštiniai įrašai yra atlikti didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis stilizuota rašysena, o rašysenos pavyzdžiai – įprastine rašysena, todėl nenustatyta požymių visumos, reikalingos jų sulyginimui. Teigiama, kad apylinkės teismas, vien tik pagal nenuoseklius L. D. parodymus, neanalizuodamas ir nevertindamas specialisto išvadų, nustatė, kad grasinančio turinio laišką parašė L. D..

Skunde pažymima, kad Kybartų pataisos namų 2013-01-15 raštas Nr. 1-2/236 rodo, jog nuo 2011-07-14 iki 2011-08-01 nuteistieji L. D. ir M. Ž. neturėjo galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, nusikalstamos veikos padarymo metu bausmę kameros tipo patalpoje Nr. 124 atliko tik jie du, todėl daroma išvada, kad laišką parašė vienas iš jų, tačiau ne L. D..

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, bendrindamas L. D. paskirtą bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes L. D. nusikalstamą veiką padarė neatlikęs anksčiau paskirtų bausmių ir jam paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos vadovaujantis LR BK 64 str. l d., 3 d.

Pažymima, kad L. D. ir M. Ž. buvo kaltinami nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. l d., padarę bendrininkų grupėje, todėl, pripažinus M. Ž. kaltu, reikalinga pripažinti kaltinamųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad veika padaryta bendrininkų grupėje. Taip pat nustačius, kad nusikalstamą veiką įvykdė M. Ž. ir L. D., veikdami bendrininkų grupėje, civilinis ieškinys priteistinas solidariai iš abiejų kaltinamųjų.

Išteisintasis M. Ž. atsikirtime į apeliacinį skundą pažymi, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendis pakeistas, nes iš L. D. parodymų matyti, jog jis parašė laišką teisėjui, turėdamas tikslą pasivažinėti etapais, o ne realizuoti planus, kurie paminėti laiške, todėl ir L. D. pagal LR BK 145 str. 1 d. turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. D. ir išteisintojo M. Ž. gynėjos prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Ž. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Su tokiu sprendimu aiškiai nesutinka prokurorė, prašydama pripažinti M. Ž. kaltu bendrininkų grupėje su L. D. įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., priimti M. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, o skundžiamą nuosprendį dėl L. D. paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeisti. Taigi apeliaciniu skundu nekeliamas nuteistojo L. D. kaltės klausimas pagal BK 145 str. 1 d., todėl kolegija detaliau dėl to nepasisako (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK 320 str. 3 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą įrodymų pakankamumo, liečiamumo, teisėtumo, vertinimo aspektais dėl M. Ž. išteisinimo.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog M. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Prokurorė savo skundu kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigdama, kad teismas iš esmės rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais, visiškai nevertino kitų bylos duomenų. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (pagarsino kaltinamojo L. D., liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kitus rašytinius įrodymus) ir visete juos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas. Apeliantė savo skunde nenurodė jokių kitų konkrečių įrodymų, kurių būtų netyręs apylinkės teismas, todėl prokurorės teiginiai, kad teismas į kažką nekreipė dėmesio ar kažkokie duomenys teismui nebuvo žinomi, kad sprendimą dėl M. Ž. išteisinimo priėmė nesiremdamas įrodymais, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad ne kaltinamasis, nukentėjusysis ar kiti proceso dalyviai, o tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais ir kokie – tokiais nelaikytini (BPK 20 str. 2 d.). Prokurorė savo skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinai rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais, nekreipdamas dėmesio į kitus įrodymus, nevertindamas įrodymų visete. Iš tikrųjų, nuteistojo L. D. parodymai skirtingose baudžiamojo proceso stadijose iš esmės skyrėsi, o išteisintojo M. Ž. parodymai buvo vienodi – jis nuosekliai neigė savo dalyvavimą jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme (2 t., 149 b. l.). Nuteistasis L. D. iš pradžių kategoriškai neigė savo kaltę, tvirtindamas, kad voką su grasinančio pobūdžio laišku nukentėjusiajam rašė ir išsiuntė ne jis, kad apie tai, kas laišką surašė ir išsiuntė, jam nežinoma (1 t., 88–89 b. l.). Vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 91 b. l.) teigė, kad laišką teisėjui parašė M. Ž., o jis tik užrašė ant voko. Dar vėliau (1 t., 94 b. l.) L. D. pripažino, kad laišką, adresuotą nukentėjusiajam A. Š., parašė ir išsiuntė jis, teisiamajame posėdyje paminėjo, kad laišką galbūt parašė S. K., ir galų gale vėl nurodė, kad laišką parašė ir išsiuntė jis pats (2 t., 148; 165 b. l.). Nepaisant tokių nevienodų nuteistojo L. D. parodymų, prokurorė siūlo remtis išskirtinai tik 2012 m. rugsėjo 11 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais L. D. parodymais, kurie akivaizdžiai naudingi kaltinimui pagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį M. Ž. atžvilgiu priėmė ne dėl to, kad nuteistojo L. D. parodymai dėl esminių aplinkybių skyrėsi, o dėl to, kad iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos nebuvo galima padaryti neabejotinos išvados apie M. Ž. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Byloje surinktais įrodymais buvo pagrįsta tik nuteistojo L. D. kaltė, todėl pastarojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o M. Ž. versijos, kad jis nukentėjusiajam laiško nerašė, apie jį net nežinojo, kad laišką, pažiūrėjęs jo spintelėje esančius dokumentus, galėjo parašyti nuteistasis L. D., atmesti nebuvo jokios protingos galimybės.

Apeliaciniame skunde minimi įrodymai – specialistų išvados, iš Kybartų pataisos namų gauti duomenys, nukentėjusiajam išsiųstas vokas su laišku bei laiško turinys ir kt., priešingai, nei teigia prokurorė, abejonių dėl M. Ž. dalyvavimo nusikaltimo padaryme nepašalina. Nuteistojo L. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 91 b. l.), kuriuos teisingais siūlo laikyti prokurorė, neatitinka kitų byloje surinktų objektyvios kilmės įrodymų. Minėtos apklausos metu nuteistasis L. D., be kita ko, kaltę dėl grasinančio pobūdžio laiško surašymo vertęs M. Ž., nurodė, kad nežino, kada laišką išsiuntė M. Ž. – galbūt tą pačią dieną, kai parašė. Tačiau Kybartų pataisos namų pateikti duomenys rodo, kad voką su laišku 2011 m. liepos 28 d. Panevėžio apygardos teismui išsiuntė 6-o būrio nuteistasis L. D. (1 t., 21–24 b. l.). Liudytoju apklaustas Kybartų pataisos namų socialinės reabilitacijos skyriaus nuteistųjų pirmojo būrio viršininkas A. G. (2 t., 163–165 b. l.) parodė, kad iš nuteistųjų laiškai priimami tik tada, kuomet nurodytas siuntėjas ir laišką atnešęs asmuo yra tas pats, ir šis faktas yra užregistruojamas žurnale. Tai reiškia, kad laiško voke, ant kurio nurodytas siuntėjas L. D., išteisintasis M. Ž. neišsiuntė, nors L. D., kaip minėta, nurodė kitaip.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. D. sutiko duoti laisvuosius rašysenos pavyzdžius spausdintinėmis raidėmis, o išteisintasis M. Ž. tokius pavyzdžius duoti atsisakė, negali būti pagrindas konstatuoti M. Ž. kaltę, nes duoti rašysenos pavyzdžius yra asmens teisė, o ne pareiga. Iš specialisto išvados Nr. l40-(7454)-ISI-3610 (1 t., 30–32 b. l.) matyti, kad rankraštiniai įrašai laiške (1 t., 2 b. l.) prasidedantys žodžiais: ,,Sveikas velnio išpera...“ ir besibaigiantys: „...tavo mirtės valanda ...The Storm“, tikėtina yra atlikti ne L. D., o kito asmens ranka. Iš minėtos specialisto išvados aprašomosios dalies matyti, kad įvertinus besiskiriančius požymius, nustatyta, jog jie yra pastovūs, esminiai ir sudaro tokias požymių visumas, kurios leidžia teigti, kad minėti rankraštiniai įrašai tikėtina yra atlikti ne L. D.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta papildoma užduotis atlikti rašysenos tyrimą ir specialistas pateikė išvadą Nr. 140-(5530)-ISI2155 (1 t., 41–43 b. l.), kad nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar grasinančio turinio laiško rankraštiniai įrašai yra atlikti M. Ž. ar kito asmens ranka, nes pateikti tyrimui rankraštiniai įrašai yra atlikti didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis stilizuota rašysena, o rašysenos pavyzdžiai (iš nuteistojo M. Ž. asmens bylos paimti dokumentai su jo rašysenos pavyzdžiais) – įprastine rašysena, todėl nenustatyta požymių visumos, reikalingos jų sulyginimui. Aptartos specialistų išvados kategoriškai nepatvirtina nei to, kad grasinančio turinio laišką, adresuotą nukentėjusiajam, surašė L. D., nei to, kad minimą laišką surašė M. Ž.. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje ir nekonstatavo, kad grasinančio turinio laišką surašė nuteistasis L. D., nors prokurorė savo skunde teigia kitaip. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visuma, tarp jų ir specialistų išvados, patvirtina, jog L. D. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., t. y. grasino nužudyti nukentėjusįjį A. Š. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, ir ginčo nagrinėjamu atveju dėl to nėra.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad grasinančio turinio laiško išsiuntimo nukentėjusiajam metu – nuo 2011-07-14 iki 2011-08-01 nuteistieji L. D. ir M. Ž. gyveno kartu Kybartų pataisos namuose drausmės grupės 124 kameroje, ir su jais kameroje kiti nuteistieji negyveno (1 t., 52 b. l.), kad nuteistieji, esantys Kybartų pataisos namuose drausmės grupės skirtingose kamerose bendrauti tarpusavyje (kalbėtis, perduoti vienas kitam daiktus ir pan.) neturi galimybės – savaime nepatvirtina, kad grasinančio turinio laišką, adresuotą A. Š., surašė būtent išteisintasis M. Ž.. Iš Kybartų pataisos namų pateiktų duomenų yra aišku, kad nuteistieji, esantys Kybartų pataisos namuose drausmės grupės skirtingose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose metu kalbėtis tarpusavyje, perduoti vienas kitam daiktus praktiškai neturi (turi labai ribotas) galimybės (2 t., 160 b. l.), tačiau tai taip pat ir nepaneigia tokios galimybės.

Be kita ko, prokurorė, apeliuodama į Panevėžio apygardos teismo teisėju dirbusiam nukentėjusiajam A. Š. nusiųsto grasinančio laiško turinį (užuominas apie ,,pedofilijos“ bylą), skunde teigia, kad tik išteisintasis M. Ž. turėjo motyvą grasinti A. Š., nes pastarasis buvo narys teisėjų kolegijos, kuri nagrinėjo M. Ž. apeliacinį skundą ir jį atmetė. Kartu prokurorė teigia, kad nuteistais L. D. nežinojo A. Š., nes pastarasis nėra nagrinėjęs L. D. bylos, vadinasi, negalėjo tik iš televizijos programų žinoti, kad tas pats A. Š. buvo teisėjų kolegijoje, nagrinėjusioje ir prokurorės neįvardytą ,,pedofilijos“ bylą. Dėl to prokurorė daro išvadą, kad tik M. Ž. galėjo surašyti grasinančio turinio laišką. Tokie prokurorės samprotavimai yra grįsti tik subjektyviais išmąstymais, neatitinkančiais BPK 20 str. reglamentuotos įrodymų baudžiamajame procese esmės.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė apeliaciniame skunde paminėtų aplinkybių vertinimo klaidų ir teisingai sprendė, kad neįrodyta, jog M. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką Dėl to naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Tačiau kolegija pritaria apeliacinio skundo teiginiams, kad skundžiamame nuosprendyje yra prieštaringų išvadų – nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš pradžių konstatuota, kad L. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. l d., veikdamas bendrininkų grupėje su M. Ž., o vėliau teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog M. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Darydamas pastarąją išvadą, kuriai, kaip jau aptarta, kolegija pritaria, pirmosios instancijos teismas iš L. D. suformuluoto kaltinimo turėjo pažalinti aplinkybes, kad L. D. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje su M. Ž., pastarajam parašant grasinančio turinio laišką. Apylinkės teismas realiai to nepadarė, nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir nurodė, kad iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog veika padaryta bendrininkų grupėje.

Pagal BPK 256 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, kad būtų įvykdytas teisingumas ir apsaugotos asmens teisės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamą nuosprendį (BPK 328 str. 3 p.) ir iš L. D. suformuluoto kaltinimo pašalina aplinkybes, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su M. Ž. ir kad M. Ž. parašė grasinančio turinio laišką, ir kaltinimą L. D. formuluoja taip:

L. D., atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, esančiuose Kybartų m., J. B. g. 14, 2011 m. liepos 28 d. per įstaigos administraciją išsiuntė grasinančio turinio laišką tuo metu Panevėžio apygardos teismo teisėju dirbusiam A. Š., užrašydamas ant voko gavėjo vardą, pavardę, jo darbo vietą bei savo atgalinį adresą, savo vardo raidę ir pavardę, tokiu būdu dėl tarnybinės veiklos grasino nužudyti A. Š., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Byloje nenustačius, kad L. D. jam inkriminuotą veiką būtų padaręs bendrininkų grupėje su M. Ž., nėra pagrindo šios aplinkybės pripažinti L. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Prokurorė savo skundu visiškai nepagrįstai kritikuoja ir prašo keisti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo nuteistajam L. D.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad naują nusikalstamą veiką, už kurią L. D. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neatlikęs bausmės, paskirtos Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, ir kad skundžiamu nuosprendžiu bei Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu L. D. paskirtas bausmes reikia bendrinti, taikant BK 64 str. nuostatas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nusikalstama veika, už kurią yra nuteistas L. D., buvo padaryta 2011 m. liepos 28 d., vadinasi, prieš Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio priėmimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam galutinę subendrintą bausmę, pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 9 d. nuostatomis.

Išteisindamas M. Ž. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad M. Ž. išteisinamas pagal BK 145 str. 1 d. neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, tačiau neteisingai nurodė taikomą baudžiamojo proceso normą – BPK 303 str. 5 d. 1 p., kuria vadovaujantis išteisinama, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.) nurodant, kad M. Ž. išteisintas vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 2 p. (neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje L. D. suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad L. D. veikė bendrininkų grupėje su M. Ž., M. Ž. parašant grasinančio turinio laišką.

Nustatyti, kad M. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 2 p. (neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.