Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-01 · Byla Nr. Iv-1081-189/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-01
Bylos Nr.
Iv-1081-189/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03137-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1081-189/2011Proceso Nr. 3-61-3-03137-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjui S. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 1-ųjų pataisos namų, Vilniaus 1-iesiems pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas teismui pateikė prašymą (b. l. 1-6), kuriuo prašo iš atsakovų priteisti 1003, 21 Lt negauto darbo užmokesčio dalį.

Nurodė, jog nepagrįstai buvo taikyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2008 m. pareiškėjui buvo apskaičiuotas ne visas darbo užmokestis. Prašymo argumentus grindžia tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažinus, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsirado teisinė galimybė gauti neišmokėtą užmokesčio dalį. Teigia, jog teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus trijų metų senaties terminui. Prašyme taip pat nurodo, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta 1003,21 Lt žala - negautomis pajamomis. Todėl mano, jog yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant Civilinio kodekso 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Taip pat pažymėjo, jog neišmokėtas darbo užmokestis turėtų būtų solidariai priteitas iš Lietuvos Valstybės ir tiesiogiai darbo užmokesčio neišmokėjusiems Vilniaus 1-iesiems pataisos namams, kadangi tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abu atsakovai pareiškėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą pagal Civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. analogiją.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovai Lietuvos valstybei, atstovaujantys Vilniaus 1-ieji pataisos namai, Vilniaus 1-ieji pataisos namai rašte dėl atsiliepimo į S. B. prašymą (b. l. 15) nurodė, jog įstaiga neišmokėdama darbo užmokesčio dalies vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai ir todėl nėra atsakingi už tai, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta minima atlyginimo dalis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b. l. 16-18) nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, prieštaravo Konstitucijai, tačiau nurodė, kad prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento o negali būti taikomi tik nuo to momento, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, jog Vilniaus 1-ieji pataisos namai apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo pareiškėjo argumentams, jog atsakovas pareiškėjui skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tuo remiantis taip pat nėra pagrindo pareiškėjo argumentams dėl Valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo. Dėl tinkamo atsakovo nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu tarnybos teisiniais santykiais buvo tiesiogiai susijęs su Vilniaus 1-aisiais pataisos namais, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys, o ne Lietuvos Valstybė. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti lėšų už 2007 ir 2008 metus prašė taikyti ieškinio senatį (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

Atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį;4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. (2007-06-07 redakcija) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Pareiškėjas prašyme neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai iš Lietuvos Valstybės ir tiesiogiai iš darbo užmokesčio neišmokėjusių Vilniaus 1-ųjų pataisos namų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisiniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus 1-aisiais pataisos namais, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 d. būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika- jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, jog Vilniaus 1-ieji pataisos namai, apskaičiuodami ir išmokėdami pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., dėl ko pareiškėjui 2007 m. ? 2008 m. buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Todėl kadangi Vilniaus 1-ieji pataisos namai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima.

Iš teismui pateiktų asmens kortelių (b. l. 7-10) matyti, kad pareiškėjui už 2007 metų rugpjūčio mėn. ribojant priedus ir priemokas neišmokėta - 74,61 Lt, už rugsėjo mėn. – 263,62 Lt, už gruodžio mėn. 93,76 Lt, už 2008 metų spalio mėn. ribojant priedus ir priemokas neišmokėta – 295,60 Lt, už lapkričio mėn. 191,33 Lt, už gruodžio mėn. – 84,29 Lt. Viso pareiškėjui nebuvo išmokėta 1003,21 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, t. y. pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 str. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pareiškėjas prašo priteisti susidariusią nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trijų metų senaties terminas (2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Trijų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 lapkričio 12 d., todėl šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Todėl pareiškėjui negali būti priteistina suma už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 11, t.y. 338,23 Lt (2007 m. rugpjūčio mėn. suma ir rugsėjo mėn. suma).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjui priteistina 664,98 Lt (93,76 Lt + 295,60 Lt + 191,33 Lt + 84,29 Lt) suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti S. B. iš atsakovo Vilniaus 1-ųjų pataisos namų 664,98 Lt (šešis šimtus šešiasdešimt keturis litus, 98 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška