- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-31
- Bylos Nr.
- A-143-1407-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ignalinos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gudyno,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ignalinos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ignalinos skyriaus (toliau – VSDFV Ignalinos skyrius) direktoriaus 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 70 ,,Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir 2006 m. balandžio 26 d. nurodymą Nr. 70/31-1101 ,,Vykdyti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“; 2) atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (9.8)-I-3417 ,,Dėl fondo valdybos Ignalinos skyriaus 2006 m. balandžio 26 d. sprendimo išieškoti skolą priverstine tvarka“.
Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Ignalinos skyriaus direktorius 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 70 nusprendė išieškoti iš jo priverstine tvarka 3 560 Lt skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui už 2003 – 2004 m. ir tą pačią dieną priėmė nurodymą Nr. 70/31-1101 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas VSDFV Ignalinos skyrius 2006 m. balandžio 26 d. sprendimus dėl skolos VSDF biudžetui išieškojimo už 2003 – 2004 m. priėmė galiojant tam pačiam įstatymui, dėl kurio nuostatų atitikties Konstitucijai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė administracinę bylą pagal jo pateiktą skundą, kuriuo jis skundė šio atsakovo sprendimą dėl 1 062 Lt skolos išieškojimo už 2002 m., iki Konstitucinis Teismas ištirs 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1336 (2002 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1029 redakcija) atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, atsakovo VSDFV Ignalinos skyriaus 2006 m. balandžio 26 d. sprendimas ir nurodymas buvo priimti neteisėtai, nes Konstitucinis Teismas nebuvo išsprendęs dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Pažymėjo, jog nesutikdamas su atsakovo VSDFV Ignalinos skyriaus 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 70 ir tos pačios dienos nurodymu Nr. 70/31-1101 pateikė skundą atsakovui VSDFV, tačiau šis atsakovas 2006 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (9.8)-I-3417 atsakė, kad galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, ir skundžiamus sprendimus pripažino pagrįstais. Pareiškėjas pabrėžė, kad priverstinis išieškojimas, kol Konstitucinis Teismas nėra išsprendęs dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitikties Konstitucijai, gali užtraukti išieškotojui atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Ignalinos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 39 – 40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV Ignalinos skyrius nurodė, kad turėjo vykdyti galiojančiu įstatymu nustatytas funkcijas dėl laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo (2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2355 31 str. 1 d. 1 p., 17 str., 36 str. 3 d.). Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog 2004 m. lapkričio 24 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą panaikinti VSDFV Ignalinos skyriaus 2004 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 943/35-0292 ir VSDFV 2004 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-1-2151, kuriais buvo reikalaujama sumokėti į VSDF biudžetą 1 602 Lt įsiskolinimą už 2002 m., sustabdė bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus (2004 m. rugpjūčio 11 d. ir 2004 m. rugsėjo 21 d.) ištirti kai kurių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, Konstituciniam Teismui dar neišnagrinėjus nurodytų prašymų ir nepateikus išvados nėra pagrindas netaikyti galiojančių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei ir papildomai pensijos daliai.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 26 – 28, 32 – 34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad pareiškėjas verčiasi advokato profesine veikla ir jo 2003 – 2004 m. apmokestinamosios pajamos viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. gruodžio 31 d., 34 straipsnio 4 dalies nuostatomis (analogiškai nustato ir nuo 2005 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 2 dalis) pareiškėjas privalėjo sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai. Teigė, jog, vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijoje yra įtvirtintas įstatymo teisėtumo prezumpcijos principas. Įstatymas yra laikomas teisėtu ir privalo būti vykdomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiškėjo šioje byloje skundžiamų sprendimų priėmimo metu Konstitucinis Teismas nebuvo išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktų prašymų ir nebuvo pateikęs išvados, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 34 straipsnio 4 dalies ir jos 1 punkto nuostatos atitinka Konstituciją. Atsižvelgiant į tai, ginčijamos įstatymo nuostatos turėjo būti vykdomos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 98 – 101) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 (įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.) taikymo prasmę (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 8 d.) yra savarankiškai dirbantis asmuo – advokatas, kuriam 1992 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskirta ir yra mokama socialinio draudimo senatvės pensija. Teismas nurodė, jog pareiškėjo 3 560 Lt skola VSDF biudžetui, kurią nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš pensijos, apskaičiuota už 2003 – 2004 m. dėl to, kad pareiškėjo (advokato) metinė pajamų suma kiekvienais iš šių metų viršijo 12 minimalių mėnesinių algų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamus teisės aktus, nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo jis remiasi, teigdamas, kad šie sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjas, nesiremdamas jokia konkrečia įstatymo nuostata, skunde teismui išdėstė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde VSDFV, t. y. kad VSDFV Ignalinos skyrius negalėjo priimti sprendimų dėl skolos priverstinio išieškojimo už 2003 –2004 m., nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė administracinę bylą pagal jo skundą dėl VSDFV Ignalinos skyriaus reikalavimų sumokėti į VSDF biudžetą 1 602 Lt skolą už 2002 m., kol Konstitucinis Teismas ištirs dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Teismo nuomone, nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamų sprendimų remiantis jo skunde išdėstytais argumentais. Teismas nurodė, kad atsakovai, priimdami pareiškėjo skundžiamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu ir nustatyta tvarka paskelbtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu (Konstitucijos 7 str.). Išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, įstatymų leidėjas suteikė Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.). Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Teismas pabrėžė, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas įstatymo teisėtumo prezumpcijos principas (Konstitucijos 107 str. 1 d.), reiškiantis, kad įstatymas yra laikomas teisėtu ir privalo būti vykdomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai (tuo atveju, jei toks prieštaravimas yra konstatuojamas). Administracinio ar bendrosios kompetencijos teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atitinkamos įstatymo arba kito norminio teisės akto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nestabdo įstatymo nuostatų, dėl kurių kreiptasi, taikymo, ir kreipimosi faktas nereiškia, kad tos nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nes atsakyti į šį klausimą yra kompetentingas tik Konstitucinis Teismas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas VSDFV Ignalinos skyrius negalėjo priimti skundžiamų teisės aktų dėl skolos priverstinio išieškojimo už 2003 – 2004 m., nes Konstitucinis Teismas nebuvo išsprendęs, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją. Pareiškėjo nurodyta administracinė byla, kurioje yra nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovų dėl 1 602 Lt skolos VSDF biudžetui išieškojimo iš pareiškėjo už 2002 m. ir kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. lapkričio 24 d. nutartimi sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės kai kurių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, nagrinėjamo ginčo sprendimui nėra reikšminga, kadangi šioje byloje skundžiami sprendimai yra priimti dėl pareiškėjo skolos VSDF biudžetui už 2003 – 2004 m. Pareiškėjas neginčija atsakovo nustatyto jo skolos VSDF biudžetui už 2003 – 2004 m. fakto ir skolos (3 560 Lt) dydžio. Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2635 redakcija) 16 straipsnio 7 dalies, 17 straipsnio, 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad VSDFV Ignalinos skyriaus direktorius, priimdamas pareiškėjo skundžiamus sprendimus, kompetencijos neviršijo ir įstatymų nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija ir 2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 punktas, tam tikros 4 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostatos ir 4 dalies (2003 m. sausio 7 d. redakcija) nuostata, taip pat tam tikros 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos ir 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 14 d. redakcija) 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Taigi 3 560 Lt skola VSDF biudžetui už 2003 – 2004 m. pareiškėjui apskaičiuota ir skundžiami sprendimai dėl šios skolos priverstinio išieškojimo priimti dėl to, kad pareiškėjas nevykdė šiame Konstitucinio Teismo nutarime išnagrinėtų advokatams taikytinų bei kitų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų ir šio įstatymo nustatytais terminais ir tvarka nesumokėjo socialinio draudimo įmokų bazinei ir papildomai pensijos daliai už 2003 – 2004 m., nors jo (advokato) pajamos per šiuos metus viršijo 12 minimalių mėnesinių algų. Teismas konstatavo, kad skundžiami atsakovų sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, todėl pareiškėjo skundas dėl šių administracinių aktų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad sustabdžius bylą jokie veiksmai neatliekami, išskyrus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl negalėjo būti priimti sprendimai iki Konstitucinis Teismas išspręs įstatymo atitiktį Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114 – 115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Konstituciniam Teismui nepriėmus sprendimo dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis vadovaujantis iš apelianto buvo reikalaujama sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2003 – 2004 m., ginčijamos nuostatos buvo galiojančios ir turėjo būti vykdomos.
2. Iš apelianto buvo reikalaujama sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2003 – 2004 m., todėl skolos išieškojimas turėjo būti tęsiamas, nesvarbu, kad nebuvo pasibaigęs teisminis ginčas dėl apelianto skolos už 2002 m.
3. Skundžiamais sprendimais iš apelianto buvo reikalaujama sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2003 – 2004 m., o ne apskaičiuotus delspinigius už laiku nesumokėtas įmokas už 2002 m.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai ir nurodymas buvo priimti taikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalis (2002-07-04 įstatymo Nr. IX-1029 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002-07-19). Kolegija pažymi, kad šių materialinės teisės nuostatų atitikimas Konstitucijai buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, kuriuo jos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartimi byloje Nr. A143-01/2008, kurioje dalyvavo tos pačios kaip ir šioje administracinėje byloje šalys, šių materialinės teisės nuostatų taikymo pareiškėjui klausimas buvo išspręstas, nustatant pareiškėjo pareigą šių nuostatų pagrindu mokėti draudimo įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai. Todėl, kalbant apie pareiškėjo skolos dėl nurodytų draudimo įmokų už 2003-2004 m. apskaičiavimą, klausimas dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje negali būti sprendžiamas kitaip, negu minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A143-01/2008.
Nagrinėjamojoje administracinėje byloje pareiškėjas iš esmės nekelia klausimo dėl materialinės teisės normų taikymo. Jo skundas yra grindžiamas tik tuo, kad, jo manymu, atsakovas negalėjo taikyti nurodytų normų (neturėjo teisės priimti skundžiamų sprendimų) tol, kol Konstitucinis Teismas pagal teismų kreipimąsi nebuvo išsprendęs klausimo dėl jų atitikimo Konstitucijai, t. y. tol, kol atitinkamos teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) bylos buvo sustabdytos dėl minėtų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą. Tačiau šis pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas teisės požiūriu negali būti pripažintas tinkamu, nes teismo nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymas yra procesinis veiksmas, skirtas tik konkrečiai administracinei bylai, kurioje jis buvo atliktas, t. y. jo (bylos nagrinėjimo sustabdymo) teisinės pasekmės yra nukreiptos tik šiai konkrečiai teismo nagrinėjamai bylai, o ne viešojo administravimo subjektams, kurie, vykdydami savo funkcijas, taiko atitinkamas materialinės teisės normas (ABTĮ 4 str. 6 d., Civilinio proceso kodekso 166 str. 3 d.).
Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl materialinės teisės normų taikymo laike, teismo priimtą sprendimą pripažįsta pagrįstu. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.