- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-08-07
- Bylos Nr.
- A-146-797-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01914-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 6–8), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m., įskaitant ir sanitarinį mazgą, jis buvo laikomas su 3 asmenimis. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 124 1.3 punktu, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 3,6 kv. m. (1.3.1. punktas). Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, ir jis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelė neturtinę žalą, t. y. patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Patirtą žalą pareiškėjas vertino 100 000 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 10–18) paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų paaiškino, kad laikotarpiais 2010 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 14 d. ryte, nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2010 m. spalio 22 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 28 d., 2010 m. lapkričio 29 d. ryte, 2010 m. gruodžio 23 d. vakare, 2010 m. gruodžio 28 d. ryte, nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2011 m. sausio 5 d., 2011 m. sausio 6 d. ryte, 2011 m. sausio 9 d., 2011 m. sausio 10 d. ryte, 2011 m. sausio 14 d. vakare, nuo 2011 m. sausio 15 d. iki 2011 m. sausio 16 d., 2011 m. sausio 17 d. ryte, 2011 m. vasario 1 d. ryte, 2011 m. vasario 18 d. vakare, 2011 m. vasario 19 d. ryte, 2011 m. vasario 20 d., 2011 m. vasario 22 d. ryte, 2011 m. kovo 11 d. ryte, 2011 m. kovo 31 d. vakare, 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. balandžio 19 d. ryte, 2011 m. balandžio 29 d. vakare, nuo 2011 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., 2011 m. gegužės 2 d. ryte, 2011 m. gegužės 9 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 16 d. ryte, nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. birželio 5 d., 2011 m. birželio 6 d. vakare, nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. birželio 10 d. ryte, nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 4 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2011 m. spalio 3 d. ryte, 2011 m. spalio 4 d. ryte, 2011 m. spalio 5 d. ryte, nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2011 m. spalio 14 d., 2011 m. spalio 15 d. ryte, nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d., 2011 m. lapkričio 7 d. vakare, 2011 m. lapkričio 8 d. ryte, 2011 m. lapkričio 11 d. vakare, nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d., 2011 m. lapkričio 15 d. ryte, 2011 m. gruodžio 23 d. ryte, 2012 m. sausio 6 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d. ryte, 2012 m. balandžio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. birželio 11 d. vakare, 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 13 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 16 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Taip pat, laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. spalio 21 d., nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 15 d., nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. balandžio 29 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs iš įstaigos. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšlių dėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Dėl šių priežasčių suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti remontą pakartotinai. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir reikiamas, tinkamas gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 77–82) pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. liepos 16 d. 132 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų, atliekant viešojo administravimo funkcijas, neteisėtais veiksmais padarytos žalos.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (...); teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą remdamasis argumentais, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis šiais argumentais prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad V. J. nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. liepos 16 d. atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2000 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Minimalaus ploto nustatymo įsakymas Nr. V-124), kuris įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad V. J. nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 117 parų, kai norma vienam asmeniui buvo mažesnė negu 3,6 kv. m. vienam asmeniui ir 30 parų po pusę paros, kai norma vienam asmeniui buvo mažesnė kaip 3,6 kv. m. (b. l. 10–18, 19–22). Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 112 (plotas 7,28 kv. m.); Nr. 185 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m.); Nr. 193 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 136 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 333 (plotas 7,72 kv. m.); Nr. 340 (plotas 8,17 kv. m.); Nr. 126 (plotas 7,48 kv. m.); Nr. 190 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m.); Nr. 135 (plotas 8,02 kv. m.); Nr. 197 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m.); Nr. 158 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 220 (plotas 6,90 kv. m.); Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m.); Nr. 373 (plotas 7,25 kv. m.); Nr. 121 (plotas 7,39 kv. m.); Nr. 217 (plotas 6,90 kv. m.); Nr. 252 (plotas 42,33 kv. m.); Nr. 212 (plotas 6,80 kv. m.); Nr. 128 (plotas 7,87 kv. m.); Nr. 370 (plotas 7,01 kv. m.); Nr. 404 (plotas 28,76 kv. m.); Nr. 105 (plotas 7,35 kv. m.); Nr. 384 (plotas 7,35 kv. m.); Nr. 342 (plotas 8,10 kv. m.); Nr. 332 (plotas 7,43 kv. m.); Nr. 293 (plotas 8,20 kv. m.); Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m.); Nr. 298 (plotas 8,03 kv. m.); Nr. 130 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 219 (plotas 6,90 kv. m.); Nr. 195 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 182 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 127 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 135, (plotas 8,02 kv. m.); Nr. 153 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 191 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 133 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 166 (plotas 7,94 kv. m.); Nr. 197( plotas 7,94 kv. m.); Nr. 277 (plotas 7,99 kv. m.); Nr. 112 (plotas 7,28 kv. m.); Nr. 387 (plotas 29,44 kv. m.). Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Minimalaus ploto nustatymo įsakymas Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu daugeliu atvejų atitiko šią normą arba neatitiko ne visą parą, arba nežymiai viršijo. Remdamasis duomenimis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas konstatavo, kad V. J. per beveik dviejų metų laikotarpį minimali ploto norma kamerose su pertraukomis buvo neužtikrinta tik 117 parų ir 30 parų po pusę paros, arba 15 parų, skaičiuojant ir nežymų normos neatitikimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertintini pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas pagrindu neturtinei žalai atlyginti nurodė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, savijautą, visaverčio gyvenimo ir socialinių įgūdžių sutrikimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, miego sutrikimą, dirglumą, padidėjusią baimę, sumažėjusias bendravimo galimybes, tačiau nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo laikotarpiu teikė skundus dėl netinkamų ar nežmoniškų jo laikymo sąlygų ar kreipėsi pas gydytojus dėl sveikatos ar psichologinių problemų. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad nuo 2009 m. Lukiškių TI-K su Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi yra sudaręs ir nuolat pratęsia paslaugų teikimo sutartį dėl patalpų priežiūros (b. l. 23–26, 27, 28–31). Iš V. J. asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad nuo atvykimo į įstaigą datos, t. y. 2010 m. rugsėjo 10 d., pareiškėjas buvo tiriamas profilaktiškai bei dėl odos susirgimų, kitokių sveikatos nusiskundimų neturėjo (b. l. 32–52). Tik po skundo teismui pateikimo pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Lukiškių TI-K direktoriui prašymą išduoti dokumentą, patvirtinantį apie tai, kokius medikamentus ar kitokius preparatus, arbatas gavo iš namų dėl pablogėjusios sveikatos (b. l. 53). Įvertinęs minėtus įrodymus teismas konstatavo, kad nesant įrodymų, negalima teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to patyrė sveikatos sutrikimus.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A520-2275/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
Teismas, įvertinęs byloje įrodymus ir faktines aplinkybes, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami atskirais laikotarpiais pareiškėją į kameras, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, nesilaikė Minimalaus ploto nustatymo įsakymo Nr. V-124, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto, galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis dėl per mažo ploto kamerose buvo laikomas neilgai, dažnai po pusę paros ir su pertraukomis. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir/ar emocinei sveikatai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į medikus ar įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl per mažo ploto kamerose. Tiek skunde, tiek teismo posėdyje pareiškėjas savo argumentus dėstė vien teoriniais teiginiais arba citatomis iš teisės aktų. Teismo vertinimu, V. J. išgyvenimai ir nepatogumai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, kad jo teisės į Minimalaus ploto nustatymo įsakymu Nr. V-124 nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad nuspręsdamas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neišeina už pareikšto reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A444-619/2008).
III.
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 91–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti jo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.
Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, rėmėsi abstrakčiais teiginiais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kalėdamas Lukiškių TI-K ypač ankštose kamerose, nežinodamas kaip apginti savo teises, buvo priverstas badauti dėl laikymo sąlygų Į bylą pateikti dokumentai iš Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos, patvirtinantys, kad pareiškėjas dėl higienos sąlygų, dėl odos problemų kreipėsi į medikus, gavo iš namų vaistus bei raminančias arbatas. Teismas neatsižvelgė į patirtų pažeidimų trukmę ir mastą, taip pat į tai, kad jo laikymas ankštose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis.
Žemesnės instancijos teismas
Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143- 1966/2008, A502-734/2009, Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Teismas, priimdamas sprendimą, nesirėmė teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–99) atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo poziciją ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pažymi, kad Lukiškių TI-K pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata ir jos pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, t.y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros darbuotojus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo fizinei bei emocinei sveikatos būklei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. liepos 16 d.
Pagal Lukiškių TI-K pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjas į šią įstaigą atvyko 2010 m. rugsėjo 7 d., paskutinė kalinimo diena – 2012 m. liepos 16 d. Taigi pareiškėjas ginčą iškėlė dėl 674 dienų laikotarpio, iš kurio pagal pateiktus į bylą įrodymus, 40 dienų pareiškėjas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Taigi dėl pareiškėjo iškelto ginčo yra aktualios 634 kalinimo dienos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad turi būti nustatyta ir žalą padariusio asmens kaltė, nepagrįsti (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas skundžiasi dėl kalinimo sąlygų vienu aspektu, kad nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m. Atsakovo to neneigia, tačiau teigia, kad vykdydamas Suėmimo vykdymo įstatymą neturi teisės nepriimti pristatomų į įstaigą suimtųjų, todėl pagal kompetenciją ir skiriamas iš valstybės biudžeto lėšas imasi visų priemonių, kad kalinimo sąlygos būtų kaip galima geresnės (remontuoja patalpas, visi nuteistieji turi atskirą miegamąją vietą, aprūpinamai švaria patalyne, patalpų valymo priemonėmis, patalpas dezinfekuoja UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Todėl atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad jis neturi galimybės reguliuoti suimtųjų srautų ir ne visada gali užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – viena iš saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sąlygų. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Minimalaus ploto nustatymo įsakymo Nr. V-124 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus teisingai nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui atitinkamą kalinimo laikotarpį nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), tačiau nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už kalinimą netinkamomis sąlygomis. Teisėjų kolegija ne visiškai sutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu. Pagal Lukiškių TI-K pateikus į bylą įrodymus, apeliantui minimali gyvenamojo ploto norma buvo visiškai užtikrinta 127 paras, likusiais 507 atvejais kalinimo sąlygos buvo su atitinkamais nukrypimais (kalinimo sąlygos užtikrintos pusę paros arba neatitiko minimalios gyvenamojo ploto normos visą parą). Pareiškėjas daugiausia kalėjo Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas nuo 7,25 kv. m. iki 8,20 kv. m. Pagal Minimalaus ploto nustatymo įsakymu Nr. V-124 nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.) tokiose kamerose galėtų kalėti 2 asmenys (2,01 - 2,27), tačiau pareiškėjas pažeidimų konstatavimo laikotarpiu kalėjo su 2-3 asmenimis.
Pareiškėjo kalinimas kamerose neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė, priešingai nė teigia pirmosios instancijos teismas, ilga, todėl vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už kalinimą perpildytose kamerose. Nors byloje nėra duomenų, kad jis būtų pasiekęs minimalų žiaurumo lygį, tačiau neabejotina, kad gyvenimas ilgą laiką perpildytose kamerose sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Todėl turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Nustatant pareiškėjui priteistinos žalos dydį atsižvelgtina į pažeidimo trukmę ir kitas aplinkybes. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija išskyrė pareiškėją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis sveikatos sutrikimų ar kitokių pasekmių nekilo. Į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje dermatovenerologo įrašai susiję su ankstesniu (1999 metų) pareiškėjo susirgimu ir šio susirgimo stebėjimu, 2011 m. birželio 6 d. įrašas su sveikatos patikrinimu talpinant į drausmės izoliatorių, 2011 m. gruodžio 21 d. su sveikatos patikrinimu atsisakius įstaigos maisto. Nusiskundimų neužfiksuota. Pažyma, kad pareiškėjas 2011 m. iš namų gavo vitaminų ir arbatų neįrodo jokių pasekmių CK 6.250 straipsnio prasme, susijusių su gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 str. prasme), atlyginti adekvačia suma laikytina 3500 litų suma.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 3500 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 3500 (trys tūkstančiai penki šimtai) litų neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.