- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-09
- Bylos Nr.
- I-1450-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05938-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto apylinkės teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Kategorijos
- 1.16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. S. skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1) laikotarpyje nuo 2009-11-03 iki 2013-10-01 neišmokėtą 61 798,76 Lt (17 898,16 Eur) teisėjo atlyginimo dalį, 2) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1-4).
Nurodė, kad laikotarpyje nuo 2009-11-03 iki 2013-10-01 pareiškėjai buvo mokamas neteisėtai sumažintas teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal 2009-04-28 pakeistame Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad minėtu teisiniu reglamentavimu dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties teisėjams pareiginių algų koeficientai buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio ir vėlesnių šio priedėlio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis buvo pratęstas sumažintų koeficientų galiojimo terminas. Taigi, Lietuvos valstybė pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl ji privalo išmokėti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintą teisėjo atlyginimo koeficiento dydį. Pareiškėjai priteistinas teisėjo atlyginimo skirtumas, susidaręs tarp faktiškai priskaičiuoto teisėjo atlyginimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir teisėjo atlyginimo, kuris turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas taikant nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus pareiškėjai palankų sprendimą – jo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 16-19).
Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino Konstitucijai prieštaraujančiais Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytus koeficientus, tačiau nurodė, kad patirti praradimai atlygintini įstatymų leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas minėtą Konstitucinio Teismo įpareigojimą, 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 str. 2 p. pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013-09-28 įsigaliojus minėtam įstatymui, kuriuo valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą priteisti sumą, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo jam pavestą pareigą. Teisės aktu sureguliavus prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų teismine tvarka. Pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o prašomos priteisti palūkanos yra ne darbo teisės, tačiau civilinės teisės institutas, kuris šioje byloje netaikytinas, prašymas dėl palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Valstybėje egzistuojant sunkiai finansinei ir ekonominei padėčiai, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas objektyvių priežasčių, todėl tokio teismo sprendimo įvykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodė neturintis nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes pareiškėjos skundo reikalavimų patenkinimo atveju teismui būtų skirti asignavimai teismo sprendimui vykdyti (b. l. 12-13). Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėja A. S. Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. lapkričio 3 d. dekretu Nr. 1K-192-500 paskirta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja ir iki šiol eina šio teismo teisėjos pareigas.
Ginčas byloje kilo dėl laikotarpyje nuo 2009-11-03 iki 2013-10-01 sumažinto pareiškėjos pareiginės algos koeficiento taikymo apskaičiuojant pareiškėjai mokamą darbo užmokestį. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, taikymo.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjos A. S. prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpyje nuo 2009-11-03 iki 2013-10-01, į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2013-10-28 (b. l. 1-4). Kadangi pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-11-03 iki 2010-10-27. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (t. y. laikotarpiu nuo 2009-11-03 iki 2010-10-27) atmestini.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-10-28 iki 2013-10-01) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriame pripažinta, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015-04-30 Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analogišką nagrinėjamai administracinę bylą Nr. A602-669/2016 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), 2016-02-15 sprendime pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Toks mechanizmas buvo nustatytas įstatymų leidėjui 2015-06-30 priėmus Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos A. S. patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos A. S. reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Reikalavimas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo yra išvestinis reikalavimo priteisti iš atsakovės laikotarpiu nuo 2009-11-03 iki 2013-10-01 neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, todėl atmetus šį reikalavimą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.