Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Valdo Meidaus ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-12-16 nuosprendžio, kuriuo A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (2014-12-04 veika) ir jam paskirta arešto bausmė 30 parų, bei pagal BK 140 str. 2 d. (2014-12-07 veika) ir jam paskirta arešto bausmė 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. C. paskirta subendrinta bausmė – areštas 60 parų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d. ši bausmė subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-02-11 baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. C. paskirta galutinė bausmė – areštas 60 parų ir 2 MGL (75 Eur) bauda, ją sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. C. priteista 80 Lt valstybei už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 2014 m. gruodžio 4 d. apie 15.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilių), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, suduodamas kumščiu savo žmonai I. C. vieną smūgį į veidą, du-tris smūgius į šonus, sukėlė nukentėjusiajai I. C. fizinį skausmą;

- 2014 m. gruodžio 7 d. apie 17 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2, 17 promilių), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pastūmė savo žmoną I. C., kuri krisdama prasikirto lūpą, taip sukėlė nukentėjusiajai I. C. fizinį skausmą.

Teismo posėdyjr nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis neigia 2014-12-04 smurtavęs prieš nukentėjusiąją, taip pat tvirtina, jog skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiosios I. C. parodymais, kurie yra nenuoseklūs. Tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sutikti su šiais teiginiais neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, jog A. C., 2014-12-04 suduodamas kumščiu savo žmonai I. C. vieną smūgį į veidą bei du - tris smūgius į šonus, sukėlė jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji I. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2014-12-04 tarp jos vyro ir pas ją buvusio draugo įvyko konfliktas, vyras pradėjo jos draugą mušti, todėl ji gynė draugą. Kai tas vyriškis išėjo, kaltinamasis pradėjo ją stumdyti, mušė į rankas, į šonus. Sudavė gal 3-5 smūgius, įdrėskė nosį (135 b.l.). Iš esmės tapačiai įvykių aplinkybes ji aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu, tai yra kad grįžęs neblaivus A. C., pamatęs namuose buvusį R. T., pradėjo jį mušti bei ištempė iš buto, o grįžęs ėmė mušti ir ją, daužė kumščiais per veidą, galvą, šonus (14 b.l.). Papildomos apklausos metu ji parodžiusi, jog A. C. sudavė jai ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą, lyg ir vieną kartą į galvą, ne mažiau penkis smūgius į šonus, tiksliai ji nežinanti (15-18 b.l.). Taip pat ir 2014-12-04 protokole – pareiškime užfiksuota, jog nukentėjusioji I. C. į policijos pareigūnus kreipėsi, kadangi jos neblaivus vyras A. C. ėmė ją mušti. „Daug kartų trenkė jai į galvą, veidą, šonus. Ji patyrė fizinį skausmą“ (5 b.l.). Pažymėtina, jog šie nukentėjusiosios parodymais esminėse įvykių aplinkybėse tiek aiškinantis įvykio aplinkybes, tiek teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Tam tikrų aplinkybių nenurodymas neleidžia tvirtinti juos esant nenuosekliais ir nepatikimais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys R. T. bei I. C. apžiūros protokolai (20, 26 b.l.) netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl 2014-12-04 įvykio aplinkybių taip pat tai, kad nukentėjusiajai buvo sužalota nosies nugarėlė, todėl nėra pagrindo netikėti pirmiau nurodytais nukentėjusiosios I. C. parodymais. Pažymėtina, jog ir pats A. C. neneigė, jog galėjo sukelti fizinį skausmą savo sutuoktinei – teismo posėdžio metu aiškino, jog 2014-12-04 grįžo iš (duomenys neskelbtini), namuose rado vyrą, su kuriuo sukonfliktavo, nes įtarė žmonos neištikimybę. Kai abu su tuo vyru susimušė, nukentėjusi stojo ginti savo draugo. Jis žmonos nemušė, bet gal netyčia pastumdamas ir galėjo sukelti jai fizinį skausmą (133 b.l.).

Be viso to pažymėtina ir tai, kad iš pažymos apie teistumą (67-69 b.l.) matyti, jog A. C. jau yra teistas už fizinio smurto naudojimą prieš savo sutuoktinę, taip pat ir sūnų. Ši aplinkybė taip pat sudaro pakankamą pagrindą abejoti A. C. teiginiais, jog fizinio smurto prieš I. C. jis nenaudojo ir tokie jo teiginiai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti griežtesnės atsakomybės.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, o ne vien nukentėjusiosios parodymus, kaip tvirtina apeliantas, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl A. C. kaltės tyčia, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytais veiksmais bei aplinkybėmis, 2014-12-04 sukėlus fizinį skausmą I. C., todėl šioje dalyje naikinti skundžiamą nuosprendį ir A. C. išteisinti dėl šios veikos nėra jokio teisinio pagrindo.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad sutikti su šiuo apelianto argumentu nėra jokio pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas nuteistajam tiek bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę paskyrė teisingai, atsižvelgdamas į visas bausmės skirimui reikšmingas aplinkybes bei išdėstydamas motyvus, kodėl apeliantui paskirta būtent tokia bausmė.

Skundžiamu nuosprendžiu A. C. nuteistas už dviejų nesunkių, tyčinių, baigtų nusikaltimų, susijusių su poveikiu kito asmens sveikatai (BK 140 str. 2 d.), padarymą. Už šias veikas baudžiamasis įstatymas numato ne tik viešųjų darbų, laisvės apribojimo bei arešto bausmes, tačiau ir laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų. Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo teisiamas antrą kartą. Beje, pirmuoju nuosprendžiu jis taip pat buvo nuteistas už smurtinius veiksmus prieš savo sutuoktinę I. C. bei sūnų M. C. ir šiuo nuosprendžiu jam buvo paskirta baudos bausmė, kuri nėra įvykdyta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog švelnesnės bausmės rūšys, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta arešto bausmė, nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 str. 4 p. numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro bei nesiekia pasitaisyti. Be to, apylinkės teismas, skirdamas A. C. bausmę, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas, dirbantis, tačiau baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo išvada, jog bausmės tikslai A. C. bus pasiekti tik paskyrus arešto bausmę, yra pagrįsta ir motyvuota. Be to, atsižvelgus į tai, kad nebuvo nustatyta A. C. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, jog abi veikos buvo padarytos apeliantui esant neblaiviam (BK 60 str. 1 d. 9 p.), jam už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos arešto bausmės, kurių dydžiai yra artimi šios bausmės vidurkiui. Pažymėtina, jog nustatant subendrintą bausmę, paskirtosios bausmės subendrintos pritaikius apeliantui palankiausią įstatymo (BK 63 str.) leidžiamą bausmių bendrinimo – dalinio sudėjimo – būdą. Dėl to nei už atskiras veikas paskirtas bausmes, nei subendrintąją bausmę pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo.

Teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą 60 parų arešto bausmę, taikydamas apeliantui taip pat palankiausią galimą dalinį bausmių sudėjimo būdą, subendrino su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-02-11 baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – 2 MGL dydžio bauda. BK 65 str. 2 d. numato, jog bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.

Taigi apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra per griežta. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas įvertino ir teisingai taikė bausmių paskyrimo, subendrinimo pagrindus reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų nuostatas, todėl paskirta bausmė, priešingai nei tvirtina apeliantas, atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus.

Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes konstatuotina, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.