Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-1914-811/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04608-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1; 55.1.3 (S)

2022 m. vasario 15 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą Rusijos Federacijos piliečiui S. V.“ Nr. 17I-49 (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas priėmė neobjektyvų, neišsamų ir neteisingą sprendimą, nesuteikė pareiškėjui teisės pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, paaiškinimus, pateikti papildomus dokumentus ir neatsižvelgė į tai, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nurodo ne kartą vykęs į Europos sąjungos valstybes nares, šiuo metu laukia sprendimo dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d.

Pažymi, kad, įtraukdamas pareiškėją į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Migracijos departamentas nesiaiškino jokių aplinkybių, susijusių su šiuo draudimu. Nurodo, kad 2019 m. gegužės 24 d. Stokholmo administracinis teismas išnagrinėjo bylą Nr. UM 2479-19 pagal pateiktą skundą dėl Švedijos Migracijos agentūros 2019 m. sausio 29 d. sprendimo ir pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas laikomas sudariusiu santuoką tik tam, kad gautų leidimą gyventi Švedijoje, todėl sprendė, kad 3 metų draudimas atvykti į Švediją yra tinkamas. Teigia, kad šis teismo sprendimas buvo apskųstas, šiuo metu teisminis procesas nėra pasibaigęs, o pirmos instancijos teismo sprendimas neįsiteisėjęs. Mano, kad negalima atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, jei tai pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnį. Teigia, kad Migracijos departamentas nurodė tik atsisakymo pagrindą, tačiau nepateikė jokių šio pagrindo argumentų ir įrodymų. Nurodo, jog nėra susipažinęs su tokio sprendimo priėmimo motyvais, surinkta medžiaga, todėl neišsamus sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Be to teigia, kad Migracijos departamentas nerinko, neprašė pateikti, netikrino jokių duomenų, susijusių su pareiškėjo šeimos santykiais ir jų ryšiais su Lietuva, nevertino, ar pritaikyti ribojimai yra būtini Lietuvos visuomenėje ir proporcingi siekiamam tikslui, nenustatė, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja šeimos santykiai, nevertino šeimos gyvenimo, netikrino jokių šeimyninių aplinkybių ir neprašė pareiškėjo pateikti tokius duomenis. Teigia nesuprantantis, kokiu pagrindu Migracijos departamentas nustatė, kad šiuo atveju nėra šeimos, nėra jokių su tuo susijusių santykių, tokios taikytos priemonės yra būtinos ir neišvengiamos. Nurodo, kad Sprendimas nebuvo pateiktas susipažinti, grindžiamas tik įstatymo nuostata, kurioje nurodyta, kad jis yra įtrauktas į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio, todėl jis neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo jog 2021 m. vasarą Lietuvos Respublikos konsulate Sankt Peterburge, Rusijoje turėjęs du susitikimus su konsulu, jam teko rašyti paaiškinimą dėl fiktyvios ankstesnės santuokos, kurį pateikus pareiškėjui buvo išduota viza (C), galiojusi nuo 2021 m. liepos 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 11 d. Mano, kad turint abejonių dėl leidimo asmeniui atvykti į Šengeno zoną, jam nebūtų išduota ir viza (C). Pažymi, kad 2021 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas atvyko iš Gruzijos, buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste ir praleido jame 3 valandas, kadangi pasienio tarnyba sprendė klausimą dėl pareiškėjo vizos ir sienos kirtimo galimybės, tačiau pareiškėjui buvo leista vykti į Lietuvą. Teigia rugsėjo mėnesį kreipęsis į Migracijos departamentą bei gavęs nacionalinę vizą (D), galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. rugsėjo 23 d., nors jo informacija nebuvo pasikeitusi.

Teigia dėl vizos kreipęsis 2021 m. rugsėjo 23 d., dokumentai buvo priimti, pase uždėtas spaudas, situacija taip pat nebuvo pasikeitusi, tačiau 2021 m. lapkričio 24 d. gavo Sprendimą, kuriuo nebuvo nustatytas terminas išvykti iš Lietuvos, nebuvo suteikta tokia galimybė ir nuo Sprendimo pareiškėjas buvo laikomas esančiu Lietuvoje nelegaliai.

Paaiškina, kad nuo draudimo atvykti į Šengeno zoną dienos pareiškėjas 5 mėnesius buvo Lietuvoje, net 4 kartus buvo kreipęsis dėl vizos, iš jų 3 kartus buvo priimtas teigiamas sprendimas, todėl jam neaišku, kas pasikeitė priimant ginčijamą Sprendimą. Teigia, kad jokia papildoma gauta informacija nėra byloje nurodyta, nepaaiškinta, kodėl tik Sprendimo priėmimo metu buvo atsisakyta išduoti vizą. Atsakovas nenurodė, kokie papildomi duomenys buvo gauti, kodėl duomenų negavo anksčiau. Mano, tai, kad santykių pradžioje pareiškėjo sutuoktinė buvo sudariusi ankstesnę santuoką, nieko neįrodo ir nepatvirtina, kadangi esant santuokoje bendrauti ir susitikinėti su kitu asmeniu moteris turi pilną teisę - tai laisvas moters pasirinkimas. Santuokoje esantys asmenys nebūtinai save laiko šeima ir turi kitokių artimų ryšių. Esant formalioje santuokoje, praktiškai asmenys gali visiškai negyventi kartu ir nebevesti šeimos ūkio. Santuokos faktas yra tik formalumas, neparodantis jokios realios šeimos situacijos. Faktinė pareiškėjo sutuoktinės situacija buvo tokia, kad jos buvęs sutuoktinis buvo sulaikytas ir tuo metu kalėjime praleido 4 metus, tačiau tokie duomenys į bylą nepateikti, šios aplinkybės neaiškintos, byloje nepaminėta, kad sutuoktiniai gyveno skirtingais adresais, nuomojosi skirtingus būstus. Pareiškėjas teigia grįžęs į kilmės šalį – Lenkiją, atidarė įmonę, išsinuomojo būstą ir šie duomenys buvo žinomi.

Nurodo, kad Sprendimas priimtas remiantis nežinomomis, nesutampančiomis, aplinkybėmis ir informacijai, vadovaujantis tik viena įstatymo norma, kertasi su realybe. Sprendimu pažeidžiamos asmens teisės.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizų išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70.11 papunktį. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 20 d. pateikė prašymą išduoti jam Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Migracijos departamentas, aiškindamasis, ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nustatė, kad Švedijos Karalystė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas (pagal SIS II Reglamento 24 straipsnį pareiškėjui uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2024 m. gegužės 1 d.). Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, todėl teigia nusprendęs atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.

Pažymi, kad Sprendimui priimti užteko Migracijos departamento turimų duomenų, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, jie nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie minėto teismo sprendimo apskundimą (pvz. aukštesnės instancijos teismo nutarties dėl apeliacinio skundo priėmimo), nepagrindė teismo sprendimo ryšio su ginčijamu Sprendimu. Stokholmo administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėjui buvo pagrįstai neišduotas leidimas gyventi ir uždrausta atvykti į Švedijos Karalystę 3 metus, minėtame sprendime nekalbama apie draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, taip pat duomenys apie draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi centrinėje antros kartos Šengeno informacinėje sistemoje buvo paskelbti tik 2021 m. gegužės 17 d. Migracijos departamentas vertina tik tai, ar dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas. Įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos vertinti minėto įspėjimo įrašymo į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą pagrįstumo.

Tvirtina, jog pagrindas įtraukti įspėjimą į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas yra Švedijos Karalystės kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas, o ne Sprendimas. Pažymi, kad tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad Švedijos Karalystės kompetentingų institucijų sprendimą dėl įspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi jis būtų apskundęs. Kadangi centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje yra įrašytas įspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo iki 2024 m. gegužės 1 d. Sprendime buvo pagrįstai konstatuotas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Migracijos departamento sprendimai dėl nacionalinės vizos neišdavimo skiriasi nuo Migracijos departamento sprendimų dėl užsieniečio išsiuntimo (grąžinimo) į kilmės valstybę, sprendimų dėl nacionalinės vizos neišdavimo atveju Įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato vertinamų kriterijų, kurie leistų užsieniečio atžvilgiu priimti palankų sprendimą, nepaisant to, kad yra imperatyvūs nacionalinės vizos neišdavimo pagrindai.

Mano, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir susietos su taikomomis teisės normomis ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą Nr. I1-4647H1N6 (toliau – Prašymas).

Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2021 m. spalio 1 d. sprendimu pratęsė Prašymo nagrinėjimą iki 2021 m. spalio 22 d., 2021 m. spalio 22 d. sprendimu pratęsė Prašymo nagrinėjimą iki 2021 m. lapkričio 6 d.

Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2021 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (nenurodytas) Migracijos departamento Imigracijos skyriui pranešė, kad trečiosios Rusijos Federacijos piliečiui S. V. draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi (SIS II reglamento 24 straipsniu) iki 2024 m. gegužės 1 d. ir pažymėjo, kad įrašą paskelbusi šalis - Švedijos Karalystė.

Iš byloje esančio Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos 2021 m. lapkričio 23 d. įrašo matyti, kad Švedijos Karalystė 2021 m. gegužės 17 d. patalpino įrašą (Šengeno ID (duomenys neskelbtini)) apie pareiškėją, jog jis yra trečiosios šalies pilietis, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi (SIS II Reglamento 24 straipsnis) iki 2021 m. gegužės 1 d., nurodytas pažeidimo tipas - nelegali migracija.

Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punktu (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Kaip jau yra nustatyta, Migracijos departamentas buvo gavęs informaciją, kad Švedijos Karalystė 2021 m. gegužės 17 d. Centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje patalpino įrašą (Šengeno ID (duomenys neskelbtini)), draudžiantį pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2024 m. gegužės 1 d., todėl pagrįstai vadovaudamasi imperatyvia Įstatymo 19 straipsnio 12 punkto nuostata atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Nagrinėjamuoju atveju visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės, nes į juo priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas neprivalėjo nei atsižvelgti, nei rinkti su jais susijusią informaciją, todėl teismas plačiau apie juos nepasisako.

Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, imperatyviomis Įstatymo nuostatomis, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nėra pagrindo jo panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.