- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- A-525-2648-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00654-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“
- Atsakovas
- Energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
- Advokatai
- Eglė Tamašauskaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“ atstovei advokatei Eglei Tamašauskaitei,
atsakovo Energetikos ministerijos atstovams Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), Egidijui Purliui, Daivai Gasiūnaitei, Gediminui Onaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Uždaroji akcinė bendrovė „Balautra“ (toliau – ir UAB „Balautra“, pareiškėjas) su skundu (b. l. 50–61), kurį vėliau patikslino (b. l. 96–106), kreipėsi į teismą, prašydama:
1. Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija, Ministerija) pakeisti 2013 m. kovo 21 d. jai išduoto Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 (toliau – ir Leidimas) sąlygas:
1.1. Skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), galiojančią nuo 2013 m. vasario 1 d.;
1.2. Skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodyti „iki 2013-10-01“;
1.3. Skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ vietoj sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.“ nurodyti „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis.“.
2. Įpareigoti atsakovą pašalinti ją iš atsakovo sudaryto po 2013 m. vasario 1 d. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnes kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašo, ją į minėtą sąrašą įtraukus neteisėtai, nepagrįstai ir itin pabloginant jos padėtį.
3. Įpareigoti atsakovą įtraukti ją į atsakovo sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą (toliau – ir 2013 m. sausio 1 d. Sąrašas), ir pareiškėjo atžvilgiu taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (toliau – ir AIEĮ) bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą.
4. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. spalio 4 d. pateikė Energetikos ministerijai prašymą dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo (toliau – ir Prašymas). 2012 m. spalio 9 d. prie Prašymo pateikė papildomus dokumentus. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnes kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir pareiškėjas, atsakovo internetiniame tinklalapyje buvo paskelbtas tik 2013 m. vasario 4 d. (toliau – ir 2013 m. vasario 4 d. Sąrašas), tai yra praėjus 4 mėnesiams nuo Prašymo pateikimo. Iki 2013 m. vasario 4 d. pareiškėjas nebuvo informuotas nei apie Prašymo netenkinimą, nei apie Leidimo išdavimą.
Pareiškėjas akcentavo, jog iki pat 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjui Leidimas materialiu pavidalu (raštu, popierinis) nebuvo išduotas. Atsakydamas į pareiškėjo atstovo prašymą dėl informacijos suteikimo, atsakovas tik 2013 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (8.3-10)3-1307 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, jog 2013 m. kovo 21 d. jam buvo išduotas Leidimas. Kaip nurodyta Leidime, jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. ir galioja iki 2013 m. liepos 1 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog minėtą 2013 m. balandžio 5 d. raštą jis gavo 2013 m. balandžio 10 d., tai yra praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo Prašymo pateikimo. Svarbu, jog gautame Leidime, kaip viena iš Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygų, yra įtvirtinta, jog „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tokiais veiksmais – iki 2013 m. kovo 21 d. įstatymų nustatyta tvarka neišduodamas Leidimo (institucijos neveikimas); tik 2013 m. vasario 4 d. paskelbdamas 2013 m. vasario 4 d. Sąrašą (neatitinkantį teisės aktų reikalavimų); nenurodydamas ir nepateikdamas atsakovo priimto sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjas įtrauktas į minėtą sąrašą (institucijos neveikimas) – pirma, pažeidė įstatyme numatytas tokia Leidimo išdavimo procedūras (terminus), antra, išdavęs Leidimą su jame nurodytomis sąlygomis (po pasikeitusio teisinio reguliavimo), itin apsunkino / pablogino pareiškėjo padėtį, pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principus.
Pateikiamą poziciją dėl procedūrinių leidimo išdavimo pažeidimų pareiškėjas grindė AIEĮ 16 straipsnio 6 dalimis, Energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 21 straipsnio 1 dalimi, Elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 17 straipsnio 2 ir 3 dalimis, taip pat Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių 29, 31-34, 47 punktais (patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380; toliau – ir Taisyklės).
Pagal EEĮ 17 straipsnio 2 dalį, licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo (EEĮ 17 str. 2 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga dėl licencijos ar leidimo išdavimo termino netaikoma, kai vyksta teisminiai ginčai su trečiaisiais asmenimis dėl licencijuojamos ar leidimais reguliuojamos veiklos sąlygų (teritorijos) ir kai yra prašoma išduoti perdavimo, skirstymo ar visuomeninio tiekimo veiklos licenciją teritorijoje, kurioje jau yra išduota perdavimo, skirstymo ar visuomeninio tiekimo veiklos licencija, ar dėl kitų priežasčių, pateisinamų svarbiais visuomenės interesais, ir pareiškėjas apie tai yra informuotas Licencijavimo taisyklėse ar Taisyklėse nustatyta tvarka. Šiuo atveju licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas pareiškėjui išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas ne vėliau kaip per 30 dienų, pasibaigus atitinkamo teisminio ginčo nagrinėjimui ar nelikus kitų priežasčių, pateisinamų svarbiais visuomenės interesais, dėl kurių buvo atidėtas sprendimo dėl licencijos ar leidimo išdavimo priėmimas (EEĮ 17 str. 3 d.). Energetikos ministerija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos (AIEĮ 21 str. 1 d.). Licencija, leidimas ar atestatas asmeniui išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją, leidimą ar atestatą pareiškėjui pateikiami ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo išduoti licenciją, leidimą ar atestatą ir visų tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas, leidimus ar atestatus išduodančioje institucijoje teisės aktų nustatyta tvarka dienos (EĮ 21 str. 1 d.). Vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, Ministerija, gavusi šiame skyriuje nurodytus dokumentus, patikrina, ar šie dokumentai bei juose esanti informacija atitinka leidimų išdavimo sąlygas, nurodytas 32 punkte, ir ne vėliau kaip per 34 punkte nustatytą laiką priima sprendimą išduoti leidimą arba atsisakyti išduoti leidimą (Taisyklių 29 p.). Jeigu yra pagrindo įtarti, kad pateikti duomenys klaidingi, taip pat jeigu jų nepakanka nustatyti, ar dokumentai atitinka leidimų išdavimo sąlygas, ministerija turi teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Šiuo atveju sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo terminas nustatomas iš naujo – nuo papildomos informacijos ar dokumentų pateikimo datos (Taisyklių 30 p.) Jeigu gauti leidimą siekianti įmonė ministerijai papildomai pateikia duomenis ar dokumentus arba juos pakeičia, taip pašalindama aplinkybes, trukdančias išduoti leidimą, ministerija priima sprendimą išduoti leidimą ar atsisakyti išduoti leidimą, 34 punkte nustatytą terminą pradėdama skaičiuoti iš naujo nuo papildomo duomenų ar dokumentų pateikimo ar jų pakeitimo dienos (Taisyklių 31 p.). Ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos (Taisyklių 34 p.).
Vadovaujantis šiose teisės normose įtvirtintu reguliavimu, pareiškėjui leidimas turėjo būti išduotas po 30 dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo, šiuo konkrečiu atveju – iki 2012 m. lapkričio 9 d., kadangi, kaip minėta, Prašymą su visais reikiamais dokumentais pareiškėjas pateikė 2012 m. spalio 9 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog po 2012 m. spalio 9 d. atsakovas neprašė jokių papildomų dokumentų ar informacijos, neinformavo pareiškėjo apie svarbias, pateisinamas priežastis, dėl kurių galbūt teisės aktuose numatyto 30 dienų termino Leidimui išduoti reikėtų netaikyti ar pratęsti.
Be to, pareiškėjo vertinimu, 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo paskelbimas internetiniame puslapyje faktiškai negali būti laikomas teigiamo sprendimo priėmimo išraiška. Teigiamas sprendimas dėl Prašymo, vadovaujantis EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi, yra paties leidimo išdavimas. Leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą forma yra patvirtinta 2009 m. liepos 20 d. energetikos ministro įsakymo Nr. 1-117 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-117) 1.2 punktu. Taigi, iš esmės minėto bendro sąrašo paskelbimas atsakovo internetiniame tinklapyje, patvirtintas galimai priimtu atsakovo aktu (atsakovas neteikia pareiškėjui jokios informacijos nei apie tai, kada ir kokiu pagrindu pareiškėjas buvo įtrauktas į 2013 m. vasario 4 d. Sąrašą, nei apie tai, ar atsakovas yra priėmęs sprendimą dėl Leidimo pareiškėjui išdavimo), negali būti prilygintas paties Leidimo išdavimui, tai yra teigiamam sprendimui dėl Prašymo.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes (atsakovas laiku ir tinkamai neišdavė pareiškėjui Leidimo, jo neinformavo apie tokio neišdavimo pateisinamas priežastis, numatytas teisės aktuose), pareiškėjo vertinimu, atsakovas akivaizdžiai pažeidė AIEĮ 16 straipsnio 6 dalį, EĮ 21 straipsnio 1 dalį, EEĮ 17 straipsnio 2 ir 3 dalį, Taisyklių 29-31, 34 punktus, Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus viešojo administravimo subjektų veiklos principus ir jų veiklai keliamus reikalavimus.
Vadovaujantis minėtais teisės aktais, leidimą išduoda arba sprendimą dėl neišdavimo, įvertinusi prašymą, priima būtent Energetikos ministerija. Tačiau tuo atveju, jei yra suėjęs sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo terminas, o Ministerija nėra išdavusi leidimo ir nėra priėmusi sprendimo dėl jo neišdavimo, leidimas laikomas išduotu įstatymo pagrindu. Sistemiškai aiškinant minėto įstatymo nuostatas, laikytina, jog leidimas įstatymo pagrindu yra išduotas nuo pirmiau minėto termino pasibaigimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog Leidimas jam yra išduotas vėliausiai 2012 m. lapkričio 9 d. Be to, leidimui esant išduotam įstatymo pagrindu, Energetikos ministerijos kompetencija dėl jo yra nebe sprendžiamojo, o tik įforminančio pobūdžio. Tai reiškia, jog Ministerija nebeturi kompetencijos nustatyti šio leidimo turinį – jį lemia pateikto prašymo turinys. Tokiu atveju Ministerija taip pat neturi kompetencijos nustatyti kitokį šio leidimo įsigaliojimo terminą, o privalo tinkamai įforminti iš įstatymo nuostatų tiesiogiai kylančias leidimo sąlygas. Būtent tokį (leidimo sąlygas įforminantį) dokumentą ir turi teisę gauti pareiškėjas, kuriam leidimas išduotas įstatymo pagrindu. Leidimas privalo būti įformintas ir pateiktas nedelsiant, jis negali būti siejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis.
Minėtais atsakovo veiksmais buvo pažeista ne tik leidimų išdavimo procedūra, bet ir pareiškėjo teisėti interesai, taip pat bendrieji teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principai.
Grįsdamas šią poziciją, pareiškėjas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja AIEĮ redakcija (2013 m. sausio 17 d., Žin., 2013, Nr. 12-560) (toliau – ir 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcija). Ji taikytina po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo išduotiems Energetikos ministerijos leidimams. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui Leidimas neva išduotas po šios redakcijos įsigaliojimo, jam, kaip matyti, bus taikomos naujos redakcijos įstatymo nuostatos. Tai patvirtina ir 2013 m. kovo 21 d. išduotame Leidime nustatytos veiklos sąlygos: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, taip pat Leidime nurodytas jo išdavimo teisinis pagrindas – AIEĮ redakcija (Žin., 2013, Nr. 12-560), įsigaliojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.
Pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu turėtų būti taikomas iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, tai yra AIEĮ redakcija (2012 m. birželio 21 d., Žin., 2012, Nr. 76-3939) ir jame įtvirtintos nuostatos. Remdamasis EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3211/2012), pareiškėjas teigė, kad faktiškai subjektinę teisę plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus jis įgijo dar iki 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos įsigaliojimo. Todėl toks atsakovo ne laiku, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas atliktas pareiškėjo subjektinės teisės įforminimas negali lemti to, jog pareiškėjui bus taikomas naujas reguliavimas. Priešingu atveju bus pažeistas principas lex retro non agit. Aiškindamas šio principo turinį, pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu bei Vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012; 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012; 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2814/2012).
Atsižvelgdamas į tai, jog (i) pareiškėjas subjektinę teisę (Leidimą) faktiškai įgijo dar iki naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimo (nors ši teisė ir nebuvo tinkamai atsakovo įforminta) ir į tai, jog (ii) teisines pasekmes sukelia pareiškėjo įtraukimas į iki 2013 m. sausio 1 d. ir po 2013 m. sausio 1 d. asmenų, kuriems išduoti leidimai, sąrašą, pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą, atitinkamai pakeisti prasidėjus teismo procesui išduoto Leidimo sąlygas.
Grįsdamas poziciją dėl Leidimo sąlygų neteisėtumo ir jų pakeitimo būtinybės, pareiškėjas teigė, jog 2013 m. kovo 21 d. Leidime nurodyta, kad Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Nepaisant to, vienas iš Leidimo išdavimo pagrindų yra tik nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija. Be to, kaip minėta, tarp veiklos sąlygų įtvirtinama, jog „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Tokiu būdu Leidimo išdavimo pagrindas ir veiklos sąlyga prieštarauja datai, nuo kurios Leidimas laikomas išduotu. Tai taip pat neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei jau minėtų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principų.
Pareiškėjas pabrėžė, jog iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusioje AIEĮ redakcijoje buvo įtvirtintas gerokai palankesnis pareiškėjui teisinis reguliavimas, ypač dėl pagamintos elektros energijos supirkimo ir tvarkos:
Ankstesnės redakcijos AIEĮ 20 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Tuo tarpu 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos 20 straipsnyje apskritai nebeliko tokios nuostatos – elektros energijos, pagamintos elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, gamintojams apskritai nebetaikomos jokios išimtys ir lengvatos;2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos 20 straipsnyje įtvirtinta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) fiksuoto tarifo didžiausią dydį nustato / peržiūri kas ketvirtį. Tuo tarpu ankstesnės redakcijos AIEĮ 20 straipsnyje buvo įtvirtintas fiksuoto tarifo didžiausio dydžio nustatymas / peržiūrėjimas kiekvieniems kalendoriniams metams;Ankstesnės redakcijos AIEĮ 20 straipsnyje buvo numatyta, jog peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Tuo tarpu 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos 20 straipsnyje įtvirtinta, jog peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos;Ankstesnės redakcijos AIEĮ 21 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė nei 30 kW, prijungimas prie elektros tinklų atliekamas nemokamai, tai yra tokios galios elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidos gamintojo neapmokamos. Tuo tarpu pagal 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 350 kW, elektros gamintojas turi apmokėti 20 procentų elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidų.
Kaip matyti, vadovaujantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tvarka ir sąlygos, buvo siejamos su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus išdavimo momentu. Tuo tarpu pareiškėjui išduotame Leidime įtvirtinta sąlyga, susijusi su pagamintos elektros energijos prekiavimo tvarka ir sąlygomis, yra siejama su tais tarifais ir tvarka, kuri galios ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus išdavimo momentu, bet elektros energijos gamybos momentu.
Atsižvelgiant į tai, jog Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., jame negali būti nustatytos vėlesniu teisiniu reguliavimu pagrįstos sąlygos. Leidime įtvirtintos sąlygos turi būti pakeistos. Turi būti nurodyta 2012 m. lapkričio 5 d. galiojusi AIEĮ redakcija (2012 m. birželio 21 d., Žin., 2012, Nr. 76-3939), taip pat – pakeista veiklos sąlyga į „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis.“
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas minėtas veiksmais taip pat pažeidė ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pareiškėjas jo turinį atskleidė remdamasis Vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-173/2010, 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-193/2010). Pareiškėjas akcentavo, kad jis, pateikdamas Prašymą, tikėjosi, jog nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas itin nesikeis. Tačiau nepraėjus daugiau nei pusei metų šis reguliavimas iš esmės buvo pakeistas. Be to, šis naujas reguliavimas buvo ir bus taikomas pareiškėjo atžvilgiu, kadangi atsakovas ne laiku, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, galbūt piktnaudžiaudamas turimais įgalinimais, neišdavė Leidimo, o apie išduotą Leidimą paskelbė savo interneto tinklapyje tik 2013 m. vasario 4 d., tai yra po naujo reguliavimo įsigaliojimo. Akivaizdu, jog buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad jo planuotos įgyti ir faktiškai iki teisinio reguliavimo pasikeitimo įgytos subjektinės teisės (leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus ir iš to kylančios kitos (išvestinės) teisės) būtų išlaikytos nustatytą laiką bei galėtų būti realiai įgyvendinamos. Įgytos subjektinės teisės įgyvendinimas negali būti realizuotas dar ir todėl, jog 2013 m. vasario 1 d. redakcijos AIEĮ normose ydingai, pažeidžiant teisinės valstybės bei lex retro non agit principus, buvo įtvirtinta nauja atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo bei tarifų nustatymo tvarka. Ši tvarka neteisėtai apsunkina bei pablogina pareiškėjo padėtį, kadangi jam priskiriama papildoma prievolė – būtina pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą, šiuo atveju – 15 000 Lt dydžio sumą (AIEĮ 15 str. Energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2013 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-33, 9 p.). Tik 2013 m. vasario 19 d. patvirtintu ir iš karto nuo 2013 m. vasario 22 d. įsigaliojusiu Aprašu pareiškėjui nustatyta prievolė įmokėti 15 000 Lt dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą vertintina kaip pažeidžianti pareiškėjo teisę žinoti, kokio elgesio iš jo bus tikimasi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutiko su nurodytu Leidimo galiojimo iki 2013 m. liepos 1 d. terminu, prašydamas pratęsti šį terminą iki 2013 m. spalio 1 d.
Pagal AIEĮ 16 straipsnio 8 dalį, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galioja iki elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokole numatytos elektrinės eksploatavimo pradžios, tačiau ne ilgiau negu 24 mėnesius. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų ir jeigu gamintojas pateikia papildomą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas papildomam ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui, jeigu gamintojas pateikia pagrįstus įrodymus, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės veiksmų, trečiųjų asmenų veiksmų ar esant nenugalimos jėgos aplinkybėms, taip pat kitoms aplinkybėms, kurių gamintojas negalėjo kontroliuoti ar kitaip valdyti.
Šios normos kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Leidimą išdavė tik 2013 m. kovo 21 d., nurodydamas, jog leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. ir galioja iki 2013 m. liepos 1 d. Tokiu būdu pareiškėjui faktiškai buvo ir yra suteikiamas tik trijų mėnesių terminas projektavimo ir projekto vystymo darbams atlikti bei užbaigti. Tuo tarpu, jei Leidimas būtų išduotas 2012 m. lapkričio 5 d., pareiškėjas minėtų darbų atlikimui būtų turėjęs aštuonis mėnesius. Taigi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas neturi objektyvios galimybės suspėti užbaigti projektavimo darbų ir atlikti 50 procentų projekto vystymo darbų tam, kad būtų galimas Leidimo galiojimo termino pratęsimas. Kadangi tai susiklostė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo vertinimu, jo teisės ir teisėti interesai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, būtų užtikrinti pratęsiant Leidimo galiojimą protingam terminui – iki 2013 m. spalio 1 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat išsakė poziciją, jog atsakovas, vykdydamas prašymų dėl leidimų išdavimo nagrinėjimo ir leidimų išdavimo funkcijas (nagrinėdamas Prašymą ir tik po beveik 4 mėnesių suteikdamas Leidimą), pažeidė nediskriminavimo, objektyvumo, nešališkumo ir teisingumo principus. Grįsdamas tokią nuomonę, pareiškėjas paaiškino, kad iki 2013 m. sausio 1 d. ginčui aktualūs leidimai buvo išduoti 5 289 pareiškėjams, o nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. – 11 598 pareiškėjams. Kaip matyti, per vieną 2013 m. mėnesį išnagrinėta 11 598 prašymų, kai per kelis 2012 m. mėnesius – vos 5 289. Įžvelgtina galima pareiškėjų diskriminacija nagrinėjant minėtus prašymus ir išduodant leidimus iki naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Tokias prielaidas galima daryti jau vien dėl to, kad leidimai iki 2013 m. sausio 1 d. daugiausia išduoti pakankamai didelėms įmonėms arba toms pačioms įmonėms išduoti keli leidimai.
Atsiliepimas
Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į patikslintą pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 115–121).
Atsakovo nuomone, teisės aktuose nurodyta prievolė išduoti leidimą per 30 dienų įvykdyta, nes pareiškėjui 2013 m. kovo 21 d. išduotame leidime nurodyta, kad Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Be to, vadovaujantis 2012 m. spalio 31 d. energetikos ministro įsakymu Nr. 1-215 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-215), 2013 m. vasario 4 d. atsakovo interneto puslapyje buvo paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas. Taigi atmestini pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas neišdavė pareiškėjui leidimo ir kad 2013 m. vasario 4 d. Sąrašas yra neteisėtas. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog jis neatliko jokių veiksmų (neveikimu arba neteisėtu veikimu) tam, kad pablogintų pareiškėjo padėtį.
Pasisakydamas dėl Leidimo turinio, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai pakeisti Leidimo sąlygas atmestini, nes tokie Energetikos ministerijos veiksmai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Atkreipė dėmesį, kad Energetikos ministerija ir 2012 m. išduodama leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą skiltyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nurodydavo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Toliau atsakovas išsamiai pasisakė dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją atsinaujinančios energetikos sektoriuje, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11,13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2013, Nr. 12-560) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitė AIEĮ 13 straipsnio 3 dalį bei joje numatė, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtoji suminė galia iki 2020 m. turi būti padidinta iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė turi parengti ir patvirtinti tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) rengėjų nuomone, buvo būtina imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.
Atsakovo vertinimu, pagal Konstituciją Seimas ir Vyriausybė turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką bei teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia ir tai, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Energetikos ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai paliestų ne tik fizinius asmenis, vartojančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmones, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.
Pasisakydamas dėl lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principų, atsakovas nurodė, kad, nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, atsakovas pažymėjo, jog teisinio tikrumo principas iš esmės draudžia nustatyti, kad Bendrijos teisės aktas pradeda galioti anksčiau nei jis buvo paskelbtas, tačiau išimtiniais atvejais ši taisyklė gali būti netaikoma, jei to reikalauja siekiamas tikslas ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius. Atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jei galiojimas atgal yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus bylose Nr. C-22/94; Nr. C-459/02).
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo, kaip ir AIEĮ, tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Dėl 2012 m. spalio-gruodžio mėnesiais pateiktų atsakovui apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo atsakovas turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susiklosčiusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 milijonų litų, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip tai nustato anksčiau paminėti teisės aktai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2013 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Balautra“ skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjai išduoto Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 sąlygas skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodant „iki 2013-10-01“ atmetė kaip nepagrįstą. Dėl kitos pareiškėjo skundo dalies bylą nutraukė. Netenkinęs pareiškėjo skundo, Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismo vertinimu, išduodant Leidimą pareiškėjui turėjo būti taikomos išdavimo metu, t. y. 2012 m. lapkričio 9 d., galiojusios teisės normos. Atsakovas iš esmės pats pripažindamas, kad Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 9 d., negalėjo minėto leidimo išdavimo pagrindu nurodyti naujos AIEĮ redakcijos, kuri įsigaliojo tik nuo 2013 m. vasario 1 d. Vis dėlto, Teismo nuomone, nei AIEĮ redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. vasario 1 d., nei pareiškėjo nurodomos Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos pakeitimas realiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukeltų. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, savo teisių pažeidimą jis sieja su tam tikrų mažesnių nei planavo pareiškėjas tarifų, kurie būtų taikomi superkant jo gaminamą elektros energiją, taikymu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tam, kad pareiškėjas galėtų gaminti ir pardavinėti elektros energiją, jam turi būti išduotas leidimas gaminti elektros energiją (Taisyklių 9.3 p.). Duomenų apie tai, kad pareiškėjas tokį leidimą būtų gavęs ir gamintų bei pardavinėtų elektros energiją, byloje nėra. Taigi pareiškėjui šiuo metu apskritai nėra taikomi jokie tarifai nei pagal AIEĮ redakciją galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., nei pagal vėlesnę šio įstatymo redakciją. Be to, sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, buvo įtvirtinama ir leidimuose, išduotuose išdavimo pagrindu nurodant iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią AIEĮ redakciją. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo yra nepagrįsti.
Įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, Teismas konstatavo, kad atsakovo įpareigojimas pakeisti minėtas Leidimo nuostatas, pareiškėjui jokių tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukeltų, apskritai būtų beprasmiškas, nes byloje nenustatyta, jog pareiškėjo teisės (interesai) objektyviai yra pažeidžiami. Įvertinęs tai, Teismas bylą dėl pareiškėjo skundo reikalavimų įpareigoti atsakovą pakeisti Leidimo sąlygas nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Dėl pareiškėjo prašymo skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodyti „iki 2013-10-01“, Teismas vertino, jog pareiškėjas iš esmės prašo teismo įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjai išduoto Leidimo galiojimą. Analizuodamas šį klausimą, Teismas rėmėsi EĮ 21 straipsnio 2 dalimi bei EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi, pagal kurias tuo atveju, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per minėtą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Pasak Teismo, pareiškėjas žinojo apie minėtą įstatyminį reglamentavimą. Taigi laikytina, kad jau nuo 2012 m. lapkričio 9 d. jis galėjo vykdyti elektrinės projektavimo darbus. Tam turėjo 8 mėnesius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių elektrinės projekto vystymo darbų nevykdė, nustatytu terminu nesikreipė į atsakovą dėl Leidimo termino pratęsimo pagal AIEĮ 16 straipsnio 8 dalį, Taisyklių 37 punktą. Taigi pats tinkamai nepasinaudojo suteiktomis teisėmis. Atsižvelgdamas į tai, Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą pakeisti Leidimo galiojimo trukmę atmetė kaip nepagrįstą.
Konstatavęs, jog teisines pasekmes asmenims sukelia ne jų įtraukimas į atitinkamą sąrašą, o patys leidimai, Teismas taip pat nutraukė bylą dėl pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą pašalinti pareiškėją 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo ir įtraukti pareiškėją į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą. Byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas UAB „Balautra“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti su apeliacinio skundo pateikimu ir nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pareiškėjas nesutinka su Teismo išvada, kad nei AIEĮ redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. vasario 1 d., nei pareiškėjo nurodomos Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos pakeitimas realiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeltų, bei su teismo konstatuota aplinkybe, jog pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja tik su pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymu. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad AIEĮ redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. vasario 1 d., kaip Leidimo išdavimo pagrindo, bei pareiškėjo nurodomos Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos pakeitimas realiai sukelia ir sukels teisinių pasekmių pareiškėjui.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusioje AIEĮ redakcijoje buvo įtvirtintas gerokai palankesnis pareiškėjui teisinis reguliavimas, išsamiau nurodytas ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Be to, priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodo Teismas, pareiškėjas savo skundo reikalavimų nekelia vien tik dėl Leidime nurodytų reguliuojamos veiklos sąlygų, susijusių su elektros energijos supirkimo tarifais. Pareiškėjo skundo reikalavimai, dėl kurių teismas nutraukė administracinę bylą, yra susiję apskritai su naujos redakcijos AIEĮ nuostatų taikymo teisėtumu ir pagrįstumu, skunde išskiriant esminius pasikeitusio reguliavimo momentus (ne tik dėl tarifų taikymo, bet ir dėl lengvatų panaikinimo, papildomų pareigų / prievolių priskyrimo ir pan.). Taigi patikslintu skundu pareiškėjas kėlė klausimą ne dėl konkrečių pagamintos elektros energijos supirkimo kainos ir tarifų taikymo, bet dėl apskritai pareiškėjo bei jam išduoto / išduotino Leidimo atžvilgiu taikomo teisės akto – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo – redakcijos nuostatų taikymo / netaikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ginčo nagrinėjimo dalyką iki kainų ir tarifų taikymo, neatsižvelgė į patikslintame skunde bei bylos nagrinėjimo teisme metu išdėstytų argumentų ir aplinkybių turinį bei visumą. Vien dėl to skundžiamas Teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, priimtu neišsamiai išnagrinėjus ginčo aplinkybes bei šalių išdėstytų argumentų visumą. Todėl šis sprendimas turėtų būti panaikintas.
Pareiškėjas akcentavo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio teisinio reguliavimo taikymas, atitinkamai pareiškėjo skunde nurodytų Leidimo sąlygų pakeitimas, visgi sukelia teisines pasekmes pareiškėjui, nes pakeitus atitinkamas Leidimo sąlygas, pareiškėjo atžvilgiu: 1) būtų taikoma iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio teisinio reglamentavimo (AIEĮ ir kitų teisės aktų) nustatyta tvarka dėl pagamintos elektros energijos supirkimo kainos, tarifų ir jų nustatymo tvarkos 12 metų laikotarpiui (tarifo nustatymas susiejamas su Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, o ne su Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo data); 2) būtų taikoma iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio teisinio reglamentavimo (AIEĮ ir kitų teisės aktų) nustatytos lengvatos, susijusios su elektrinių prijungimu prie elektros tinklų išlaidomis; 3) nebūtų reikalavimo pateikti prievolės įvykdymo užtikrinimą elektros tinklų operatoriui ir pan.
Nesutikdamas su Teismo vertinimu, pareiškėjas pažymi, kad nepaisant to, ar leidimas gaminti šiuo metu yra išduotas, ar ne, atitinkamų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas ateityje, jeigu ginčijamo Leidimo pagrindu būtų nurodyta iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ redakcija, būtų priklausomas nuo Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu galiojusio teisinio reguliavimo ir tuo metu fiskuotų tarifų dydžių. Teismas konstatuodamas lex retro non agit ir kitų principų pažeidimą, turėjo tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą, o ne tokius skundo reikalavimus pripažinti teisiškai nereikšmingais ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Be kita ko, Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų, susijusių su padarytais procedūriniais pažeidimais, atitinkamai dėl teisėtų lūkesčių, objektyvumo ir nediskriminavimo principų pažeidimo išduodant Leidimą (tarsi netiesiogiai konstatuodamas, kad tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai yra galimi ir leidžiami). Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Teismas neišsamiai išnagrinėjo skundą ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą bei nemotyvuotą teismo sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka ir su Teismo sprendimo dalimi, kuria byla dėl pareiškėjo pašalinimo iš 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo ir įtraukimo į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą nutraukta. Šiuo aspektu pareiškėjas vertina, kad į 2013 m. vasario 4 d. Sąrašą pareiškėjas nebuvo ir negalėjo būti įtrauktas Leidimo pagrindu, kadangi sąrašas paskelbtas dar 2013 m. vasario 4 d., o Leidimas išduotas tik 2013 m. kovo 21 d. Minėti sąrašai buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui ir tretiesiems asmenims vykdyti tolesnes su elektros energijos gamybos pajėgumų plėtojimu susijusias procedūras, atitinkamai taikyti vienokį ar kitokį teisinį reguliavimą bei sąlygas. Taigi akivaizdu, jog buvimas viename ar kitame sąraše, nepaisant jo informacinio pobūdžio, laikytinas sukeliančiu materialines teisines pasekmes (kol nebuvo išduotas Leidimas, tretieji asmenys vadovavosi sąrašu, kaip teisiniu ir faktiniu pagrindu atlikti atitinkamas tolesnes procedūras), todėl teigti, jog sąrašas nesukelia teisinių pasekmių (nesant išduoto Leidimo), yra nepagrįsta. Pareiškėją įtraukus į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą, jam būtų taikoma ankstesnės AIEĮ redakcijos ir kitų teisės aktų reguliavimas.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su Teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad jis žinojo atitinkamą įstatyminį reglamentavimą, t. y. jog tuo atveju, jeigu per vieną mėnesį nėra išduodamas Leidimas, taip pat nėra pateikiamas pranešimas apie Leidimo neišdavimą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas Ministerijos sprendimas dėl Leidimo išdavimo. Tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad nuo 2012 m. lapkričio 9 d. negalėjo vykdyti elektrinės projektavimo darbų, kadangi tokius darbus (gauti prijungimo prie elektros tinklų sąlygas, sudaryti prijungimo sutartis ir pan.), susijusius su trečiaisiais asmenimis (pvz., AB LESTO, kaip skirstomųjų tinklų operatoriumi), pradėti vykdyti buvo ir yra įmanoma tik tuomet, kai Ministerija išduoda atitinkamą Leidimą. Kaip minėta, Leidimas buvo išduotas tik 2013 m. kovo 21 d. Be to, tik 2013 m. vasario 4 d. buvo paskelbtas 2013 m. vasario 4 d. Sąrašas, į kurį įtrauktas ir pareiškėjas. Šis Sąrašas dar buvo tikslintas (2013 m. vasario 6 d.; 2013 m. vasario 19 d.). Taigi Ministerijai laiku neišduodant atitinkamo Leidimo, nors ir laikoma, kad Leidimas išduotas nuo 2012 m. lapkričio 5 d., tačiau tuo remtis, nesant jokios oficialios informacijos apie Leidimo išdavimą / neišdavus paties Leidimo, pareiškėjas prieš trečiuosius asmenis atitinkamai atlikti kokius nors tolesnius projektavimo darbus (toliau vystyti projekto) iki pat 2013 m. kovo 21 d. Leidimo išdavimo momento (apie išdavimą sužinota tik 2013 m. balandžio 10 d.) neturėjo objektyvios galimybės.
Pakartodamas patikslintame skunde nurodytus argumentus, pareiškėjas prašo pratęsti Leidimo galiojimo terminą iki 2013 m. spalio 1 d. Papildomai atkreipia dėmesį, jog į Teismą su skundu, kuriuo buvo prašyta įpareigoti atsakovą išduoti Leidimą (tinkamai įforminti įstatymo pagrindu suteiktą teisę) kreipėsi dar 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. kovo 18 d. (patikslintas skundas), t. y. iki 2013 m. kovo 21 d. Leidimo išdavimo, apie kurį buvo sužinota tik 2013 m. balandžio 10 d. gavus atsakovo raštą su Leidimo kopija. Atsižvelgus į tai, Teismui buvo pateiktas 2013 m. gegužės 10 d. patikslintas skundas, kuriuo, atsakovui praktiškai patenkinus patikslinto skundo reikalavimą ir išdavus Leidimą, susipažinus su Leidimo turiniu, pareiškėjas prašė pakeisti Leidimo sąlygas. Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nuo pradžių pareiškėjas tinkamai įgyvendino ir gynė savo teises, o vykstant ginčui teisme, pareiškėjui kvestionuojant tiek Leidimo išdavimo procedūrų, tiek Leidimo turinio teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas ne tik neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į atsakovą su prašymu pratęsti išduoto Leidimo, kurio sąlygos ginčytinos, terminą, bet ir per atitinkamą trumpą terminą neturėjo objektyvios galimybės vykdyti projekto, atitinkamai užbaigti projektavimo darbų ir atlikti 50 proc. projekto vystymo darbų tam, kad būtų galimas išduoto Leidimo galiojimo termino pratęsimas, kaip tai numatyta AIEĮ 16 straipsnio 8 dalyje. Pareiškėjas minėtus darbus turėjo atlikti ir prašymą Ministerijai pateikti vėliausiai iki 2013 m. birželio 1 d. Taigi tokiems darbams atlikti teoriškai turėjo tik pusantro mėnesio. Tuo tarpu, jeigu atsakovas būtų tinkamai laikęsis procedūrų, tam būtų buvęs suteiktas 8 mėnesių laikotarpis. Akivaizdu, jog dėl šios susiklosčiusios situacijos kaltas yra tik atsakovas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti perkelta atsakovo netinkamo administravimo vykdymo pasekmių našta, atitinkamai eliminuota galimybė susiklosčius šiai ginčo situacijai (esant svarbioms priežastims) pratęsti Leidimo galiojimo terminą teismine tvarka. Be kita ko, prašymo atsakovui dėl Leidimo termino pratęsimo nepateikimas vykstant teisminiams ginčams (prašymo pateikimas nebuvo objektyviai galimas, kadangi dėl atsakovo kaltės nebuvo išpildytos ir nebuvo įmanomos išpildyti Leidimo pratęsimo sąlygos, numatytos AIEĮ 16 str. 8 d.), kai atitinkamas prašymas pakeisti Leidimo galiojimo trukmę formuluojamas teismui pateiktame 2013 m. gegužės 10 d. pareiškėjo patikslintame skunde, negali būti pagrindas atmesti tokį skundo reikalavimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Šiuo atveju Teismas padarydamas atitinkamas išvadas, išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo ginčo situacijos ir faktinių aplinkybių, todėl priėmė visiškai nepagrįstą, formalų bei naikintiną sprendimą.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su Teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pasak pareiškėjo, jo pirminis skundas teismui buvo pateiktas dar 2013 m. vasario 27 d., patikslintas skundas – 2013 m. kovo 18 d. Tiek pirminiu, tiek patikslintu skundu pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti pareiškėjui pagal jo Prašymą įstatymo pagrindu išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Kaip matyti iš 2013 m. balandžio 2 d. atsakovo atsiliepimo į skundą ir 2013 m. balandžio 5 d. atsakovo rašto, 2013 m. kovo 21 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui Leidimą. Kitaip tariant, administracinės bylos nagrinėjimo metu (tiek po pareiškėjo pradinio, tiek po patikslinto skundo pateikimo teismui) atsakovas patenkino vieną iš pareiškėjo teismui pateiktuose skunduose suformuluotų reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (jų dalį). Pareiškėjas taip atkreipia dėmesį, jog pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami „bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti“. Šiuo atveju skundžiamu Teismo sprendimu administracinė byla dėl dalies pareiškėjo skundo nutraukta, neišsprendžiant klausimo dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti (b. l. 162-168). Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turinio ir šio leidimo išdavimo procedūros teisėtumo.
Byloje aktualios šios faktinės aplinkybės: 2012 m. spalio 4 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrą (b. l. 80). 2012 m. spalio 9 d. pareiškėjas prie šio prašymo pateikė papildomus dokumentus (b. l. 89). 2013 m. sausio 21 d. atsakovas savo internetiniame puslapyje informavo, kad iki 2013 m. vasario 4 d. šiame puslapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas, o sąraše nurodyti asmenys, prašymus dėl leidimų išdavimo pateikę iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. 2013 m. vasario 4 d. Energetikos ministerijos internetiniame tinklalapyje paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas. Į 2013 m. vasario 4 d. Sąrašą įtrauktas ir pareiškėjas. 2013 m. vasario 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą skubiai pateikti paruoštą popierinį leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotą UAB „Balautra“ (b. l. 91). 2013 m. kovo 5 d. tokį prašymą atsakovui pateikė ir pareiškėjo atstovė (b. l. 62-63).
Pareiškėjui išduotas 2013 m. kovo 21 d. leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 (b. l. 92). Jame nurodyta, kad leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Leidimo išdavimo pagrindas: Elektros energetikos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2012, Nr. 17-752) 16, 17, 21 straipsniai, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2013, Nr. 12-560), Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522). Leidimo galiojimo trukmė – iki 2013 m. liepos 1 d. Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą pašalinti pareiškėją iš 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo ir įtraukti jį į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą; 2) įpareigoti atsakovą Leidimo skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ vietoje sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.“ nurodyti „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis.“; 3) įpareigoti atsakovą Leidimo skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodyti „iki 2013-10-01“.
V.
Dėl išbraukimo ir įrašymo į sąrašus, skelbtus atsakovo internetinėje svetainėje
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintomis teisės normomis, viena iš pagrindinių viešojo administravimo sričių yra administracinių paslaugų teikimas. Į šią sritį patenka ir viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų išdavimą (Viešojo administravimo įstatymo 5 str., 15 str.). Šioje byloje aktuali atsinaujinančių išteklių energetikos veikla neturint leidimo, jeigu jis yra nustatytas, draudžiama (AIEĮ 44 str. 2 d.). Energetikos veikla – tai ekonominė veikla, apimanti energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą ir (ar) energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą (EĮ 2 str. 13 d.). Elektros energetikos srityje leidimai išduodami šiai veiklai: 1) gaminti elektros energiją; 2) plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus; 3) tiesti tiesioginę liniją; 4) eksportuoti elektros energiją į valstybes, kurios nėra valstybės narės; 5) importuoti elektros energiją iš valstybių, kurios nėra valstybės narės; 6) vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą (EEĮ 16 str. 1 d.). Kiekvienos rūšies veiklai išduodamas atskiras leidimas: leidimas gaminti elektros energiją; leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą; elektros energijos eksporto leidimas; elektros energijos importo leidimas; leidimas tiesti tiesioginę liniją (žr. anksčiau galiojusių Taisyklių 6, 7 p.; taip pat šiuo metu galiojančių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 (toliau – ir 2013 m. spalio 22 d. Taisyklės), 5 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas jo turėtojui suteikia teisę verstis leidime nurodyta veikla (Taisyklių 3 p., 66.1 p.; 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 70.1 p.). Leidimas yra viešas dokumentas (Taisyklių 35 p.).
Šioje byloje aktualus leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsinaujinančių energijos išteklių srityje šio leidimo išdavimo teisiniai pagrindai (sąlygos, tvarka), prievolė jį gauti yra įtvirtinti AIEĮ 16 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, esami elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai gali būti plėtojami ar nauji elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai naujoje vietoje įrengiami tik gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija (AIEĮ 16 str. 2 d.). Kaip numatė Taisyklių 34 punktas, Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos. Iš esmės analogišką nuostatą įtvirtina ir AIEĮ 16 straipsnio 6 dalis bei šiuo metu galiojančių 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 38 punktas. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą forma patvirtinta energetikos ministro 2009 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 1-117 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo“.
Sistemiškai vertinant minėtas teisės normas, darytina išvada, jog leidimas plėtoti (plėsti) elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus yra viešojo administravimo subjekto specialia tvarka priimamas ir įmonei pareiškėjai įteikiamas administracinis aktas, kuriuo konkrečiu atveju įmonei pareiškėjai yra suteikiama teisė vykdyti veiklą – 1) įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje arba 2) plėtoti esamus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Tik po leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo įmonė pareiškėja gali imtis aktyvių veiksmų: statyti elektrinę, sudaryti elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartį ir kt. (žr. AIEĮ 14 str.). Taigi pagrindinis šio leidimo tikslas ir paskirtis, aktualus nagrinėjamu atveju, yra suteikti teisę įmonei pareiškėjai įrengti naujus elektros energijos gamybos pajėgumus naujoje vietoje.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui subjektinę teisę vykdyti veiklą suteikia ir tuo pačiu materialines teisines pasekmes sukelia būtent viešojo administravimo subjekto išduotas individualus administracinis aktas – leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.
Įstatymų leidėjas expressis verbis įtvirtino tik vieną šios bendros taisyklės išimtį. Vadovaujantis EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi, leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (taip pat šiuo aspektu žr. EĮ 21 str. 2 d.; 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 13 str. 4 d.). Iš šios normos išplaukia, jog viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, minėtos teisės normos pagrindu įmonė pareiškėja įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose numatytų reikalavimų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu reguliavimu įstatymų leidėjas, viena vertus, skatina viešojo administravimo subjektą, kita vertus, nustato papildomą, išimtinį įmonės pareiškėjos teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą, apsaugo elektros rinkos dalyvių interesus (šiuo aspektu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 10, 14, 22, 23, 24, 25, 28, 32, 36, 38, 39, 41, 42, 43, 44 ir 45 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 42(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1475). Vis dėlto, atsižvelgusi į teisės aktų leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus keliamus reikalavimus, Energetikos ministerijai priskirtą pareigą (funkciją) išduoti leidimus (AIEĮ 16 str. 2, 6 d.), šios pareigos galimą nevykdymą tik konkrečiai teisės aktuose numatytais atvejais (AIEĮ 16 str. 7 d.; Taisyklių 46 p., 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 48 p.), išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad įstatymų leidėjui nenustačius priešingai, minėtos teisės normos (EEĮ 17 str. 2 d., EĮ 21 str. 2 d.) nepanaikina Energetikos ministerijos pareigos išduoti tinkamai įformintą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.
Tuo tarpu pareiškėjo nurodomas įmonių, gavusių leidimus, sąrašo paskelbimas atsakovo internetinėje svetainėje atliekamas, vadovaujantis energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-215 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“. Pagal šio įsakymo 1 punktą, informacija apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbiama Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje. Ši atsakovo pareiga taip pat įtvirtinta ir šiuo metu galiojančių 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 15.3 punkte. Pastebėtina, kad teisės aktai nenumato (nenumatė), jog toks minėtos informacijos paskelbimas suteiktų įmonėms pareiškėjoms konkrečias teises, būtų prilyginamas leidimui plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, reikštų teigiamą sprendimą dėl leidimo išdavimo ar sukeltų kitas teisines pasekmes. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks minėtų sąrašų paskelbimas atlieka viešinimo funkciją, užtikrina viešumo ir skaidrumo principų, atliekant viešąjį administravimą, įgyvendinimą, palengvina visuomenės informavimą bei informacijos prieinamumą (AIEĮ 51 str.).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio teisės aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Iš nuoseklios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundą priėmus nagrinėti tampa akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, administracinę bylą galima nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš tiesų taptų beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).
Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo pašalinimas iš 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo ir įtraukimas į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą, vadovaujantis teisės aktais, nesukels jam jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo pašalinti jį iš 2013 m. vasario 4 d. Sąrašo ir įtraukti į 2013 m. sausio 1 d. Sąrašą nutraukta, yra teisėta ir pagrįsta.
VI.
Dėl Leidimo turinio
Šioje byloje pareiškėjas taip pat nesutiko su jam išduoto Leidimo turiniu, ginčijo jo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą, pirma, Leidimo dalyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), galiojančią nuo 2013 m. vasario 1 d. ir, antra, Leidimo dalyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ vietoj sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ nurodyti „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis“.
Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl šių reikalavimų nutraukė. Nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisako dėl pareiškėjo keliamų reikalavimų iš esmės.
Kaip konstatuota anksčiau, pareiškėjui subjektinę teisę vykdyti veiklą suteikia ir tuo pačiu materialines teisines pasekmes sukelia būtent viešojo administravimo subjekto išduotas individualaus administracinis aktas – leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Individualus administracinis aktas yra poįstatyminis, įstatymų normų taikymo aktas. Šis aktas inter alia jo turinys negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jis turi būti priimtas remiantis įstatymais (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą; Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., 3 str. 1 p.). Individualus administracinis aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).
Šiame kontekste vertinant pareiškėjo keliamų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia svarbu nustatyti teisės aktus, kurių pagrindu ginčijamas Leidimas turėjo būti išduotas.
Pagal Prašymo pateikimo metu galiojusių Taisyklių 34 punktą ir AIEĮ 16 straipsnio 6 dalį atsakovas per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalėjo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Energetikos ministerija teisės aktų nustatytu terminu (per 30 dienų nuo visų dokumentų pateikimo) leidimo nepriėmė, taip pat nepateikė motyvuoto raštiško atsisakymo tai daryti. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas teisės aktų nustatytos formos Leidimą priėmė 2013 m. kovo 21 d., tai yra akivaizdžiai praleidęs teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka Taisyklių 34 punkto ir AIEĮ 16 straipsnio 6 dalies, taip pat nėra suderinami su įstatymų viršenybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei gero administravimo principais. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenustato įmonėms pareiškėjoms pareigos dėl to paties leidimo išdavimo kreiptis į atsakovą pakartotinai (du kartus), todėl tokie internetinėje svetainėje pateikti atsakovo nurodymai prašymus pateikusių asmenų atžvilgiu taip pat nėra teisiškai pagrįsti.
Vis dėlto atsakovas Leidime pažymėjo, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., tai yra nepraėjus 30 dienų terminui po papildomų dokumentų prie Prašymo pateikimo. Ši aplinkybė dar kartą akcentuota ir atsakovo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi įstatymu nustatytą papildomą, išimtinį pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą (EEĮ 17 str. 2 d., EĮ 21 str. 2 d.), išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju konstatuoti leidimo išdavimo procedūros pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Leidimą ar jo dalį. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia daryti nuoseklią išvadą, jog šioje byloje ginčijamas Leidimas, nepaisant jo priėmimo momento (2013 m. kovo 21 d.), yra išduotas 2012 m. lapkričio 5 d.
Šių aplinkybių kontekste akcentuotina, kad viešojo administravimo veikloje aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, jog galioja tik paskelbti įstatymai. Šioje normoje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Pagal lex retro non agit principą, nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Šios taisyklės išimtis galima tik tais atvejais, kai palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lot. lex benignor retro agit) (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, jog lex retro non agit principas būtų pažeistas tais atvejais, kai nustatomu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į jau susiformavusius ir užbaigtus teisinius santykius, taip pat, kai tam tikros teisės normos taikomos faktams, kurie atsirado iki šių teisės normų įsigaliojimo.
Bylai aktualūs teisiniai santykiai, susiję su Leidimo išdavimu, buvo užbaigti išdavus Leidimą, tai yra 2012 m. lapkričio 5 d. Šią dieną galiojo 2011 m. gegužės 12 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 redakcija (Žin., 2011, Nr. 62-2936) ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380. Tuo tarpu ginčijamame Leidime pateikiama nuoroda ir į vėlesnę, tai yra 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560). Atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios AIEĮ redakcijos nuostatos neįtvirtina, jog minėto teisės akto normomis yra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veiksmų. Visa tai lemia, jog argumentai dėl principo lex retro non agit išimties taikymo atmestini.
Apibendrindama visa tai, kas buvo išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo išduoto Leidimo dalis, pateikianti nuorodą į nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusią AIEĮ redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), nėra suderinama su teisinės valstybės principo ir jį sudarančio lex retro non agit principo turiniu.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su veiklos sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ įtvirtinimu Leidime. Ši išvada grįstina toliau nurodomais argumentais.
Įformindamas pareiškėjo teisę, tai yra išduodamas Leidimą, atsakovas vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas, teikė administracinę paslaugą. Pabrėžtina, kad valdžios institucijų sistema yra sukurta taip, kad kiekviena institucija turi jos paskirtį atitinkančias priskirtas funkcijas, kompetenciją, kurių privalo laikytis. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 str. 1 p.). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje taip pat turi vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (VAĮ 3 str. 4 p.). Be to, viešojo administravimo subjekto priimamo administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 3 p.). Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (lot. ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą (ar jo dalį) pripažinti neteisėtu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2010, Nr. 20).
Kaip jau minėta, Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija. Energetikos ministerija išduodama leidimą, be kita ko, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas (Taisyklių 16.1 p.). Iš šios teisės normos formuluotės seka, kad Energetikos ministerijai suteikta teisė nustatyti (detalizuoti) konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.
Pareiškėjui išduoto Leidimo pagrindinis tikslas ir paskirtis yra suteikti pareiškėjui teisę įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje. Taigi šiuo Leidimu reglamentuojama veikla yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų naujoje vietoje įrengimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ginčijama Leidimo dalis, įtvirtinanti elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos tvarką ir sąlygas, negali būti laikoma tiesiogiai susijusia su Leidimu leidžiama ir reglamentuojama veikla, tai yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų įrengimu naujoje vietoje. Šio aiškinimo nepaneigia ir bendrosios leidimais reglamentuojamos veiklos sąlygos, įtvirtintos EEĮ 16 straipsnio 16 dalyje ir Taisyklių VII skyriuje. Be to, svarbu, jog šiuo atveju yra reguliuojama viena iš konstitucinių asmens teisių – ūkinė veiklos laisvė ir iniciatyva. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, platesnis Taisyklių 16.1 punkto aiškinimas lemtų su Konstitucijos 46 straipsniu nesuderinamą ūkinės veiklos laisvės ribojimą (reguliavimą), nepagrįstą teisės aktais.
Atsižvelgus į skirtingas energetikos veiklos rūšis, kiekvienai iš jų išduodamus atskirus leidimus, akivaizdu, jog elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos sąlygos ir tvarka gali būti taikomos tik pagaminus elektros energiją. Tuo tarpu elektros energijos gamyba ir prekyba ja yra galima tik pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti elektros energiją. Būtent pastarajame leidime ir turi būti nustatomos šios veiklos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas gaminti elektros energiją išduodamas asmenims, pateikusiems dokumentus, įrodančius, kad pastatytas naujas ar rekonstruotas elektros energetikos objektas yra užbaigtas Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ir kurie yra pajėgūs kaupti ar palaikyti rezervinio kuro atsargas, jeigu technologiniai elektros energijos gamybos pajėgumai viršija suminę (elektrinę ir šiluminę) 5 MW galią, išskyrus atvejus, kai elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių (EEĮ 16 str. 6 d.).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Leidimo dalis, kurioje įtvirtinta: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, neatitinka Leidimo paskirties ir negali būti laikoma veiklos sąlyga, kurią atsakovas turi teisę nustatyti Leidime. Tai lemia, jog šios veiklos sąlygos įtvirtinimas Leidime neteisėtas.
Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Leidime įtvirtinti veiklos sąlygą: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis“ taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip matyti iš pareiškėjo teismui suformuluoto reikalavimo, jis siekė ginčijamų nuostatų pašalinimo iš Leidimo. Šis pareiškėjo tikslas gali būti pasiektas panaikinus tą Leidimo dalį, kurioje įtvirtintos ginčijamos nuostatos. Konstatavusi minėtų nuostatų neteisėtą įtvirtinimą individualiame administraciniame akte ir įvertinusi proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus, taip pat viešą, išsamų bylos išnagrinėjimą abiejose teisminėse instancijose, kurio metu dalyvavo ir buvo išklausytos abi proceso šalys, išplėstinė teisėjų kolegija priima sprendimą panaikinti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 dalį, kurioje įtvirtinta: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
Konstatavus, kad Leidimas laikomas išduotu 2012 m. lapkričio 5 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pagrindu (Žin., 2011, Nr. 62-2936), bei panaikinus Leidimo dalį, darytina išvada, jog argumentai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, taip pat nediskriminavimo, objektyvumo, nešališkumo ir teisingumo principų pažeidimo šioje byloje nėra aktualūs.
VII.
Dėl Leidimo galiojimo pratęsimo nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Ginčui aktualaus Leidimo skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ nurodytas terminas iki 2013 m. liepos 1 d. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į materialaus pavidalo (popierinio) leidimo gavimo datą ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, prašo teismo pratęsti minėtą terminą iki 2013 m. spalio 1 d.
Kaip minėta, Leidimas pareiškėjui išduotas 2012 m. lapkričio 5 d. pagal pareiškėjo 2012 m. spalio 4 d. prašymą (patikslintą 2012 m. spalio 9 d.). Kitaip tariant, Leidimas išduotas pagal prašymą, pateiktą iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į teisinio reguliavimo atsinaujinančių išteklių energetikos srityje keitimo priežastis, siekdamas suderinti viešąjį interesą (išvengti elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo) ir nepažeisti pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, priėmė 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (plačiau žr. Aiškinamąjį raštą dėl Įgyvendinimo įstatymo). Šiame įstatyme teisėkūros subjektas įtvirtino specialias nuostatas, susijusias su leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, kurie išduoti pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimo terminu, jo pratęsimo tvarka (Įgyvendinimo įstatymo 2 str.) bei nepratęsimo pasekmėmis (Įgyvendinimo įstatymo 3 str.). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo keliamas reikalavimas negali būti analizuojamas, paneigiant imperatyvias minėto įstatymo nuostatas.
Vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis. Šioje dalyje nurodyti prašymai nagrinėjami Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, turintys leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo. Vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų. Sprendimą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ne ilgesniam negu 7 mėnesių terminui nuo šio sprendimo priėmimo priima energetikos ministro įsakymu ne vėliau kaip 2013 m. liepos 1 d. iš Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir socialinių partnerių atstovų sudaryta komisija (toliau – ir Komisija). Jeigu ši komisija nepratęsia leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino, leidimo galiojimas panaikinamas.
Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, pirma, aiškiai apibrėžė ginčui aktualių leidimų, išduotų pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimą ir jo pratęsimo terminus bei sąlygas, antra, leidimų galiojimo pratęsimo funkciją priskyrė ne teismui, o konkrečiam subjektui – Komisijai, trečia, įtvirtino prašymų dėl leidimo galiojimo pratęsimo pateikimo tvarką. Taigi pirminis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies normos įgyvendintojas yra Energetikos ministerija ir Komisija. Teismas yra institucija, ginanti asmens teises, kai šios yra pažeidžiamos (įgyvendinamos netinkamai).
Duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs (bandęs pasinaudoti) Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies jam suteikta teise, kad Energetikos ministerija būtų atsisakiusi priimti pareiškėjo prašymą ar kad Komisija, įgyvendindama jai tiesiogiai įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, būtų atsisakiusi pratęsti Leidimo galiojimą, nėra.
Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog vadovaujantis šiuo metu aktualia AIEĮ 16 straipsnio 8 dalimi, išduotas leidimas gali būti pratęsiamas, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų bei jeigu gamintojas pateikia papildomą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo vystyti elektrinės projektavimo darbų, kadangi tokius darbus, susijusius su trečiaisiais asmenimis, buvo ir yra įmanoma pradėti vykdyti tik turint Energetikos ministerijos išduotą leidimą.
Vertinant šiuos pareiškėjo teiginius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į jau minėtas, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės normas. Vadovaujantis jomis, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas, remdamasis būtent šia teisės norma, laikėsi pozicijos, jog leidimas jam išduotas įstatymo pagrindu 2012 m. lapkričio 9 d. Vis dėlto byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo iniciatyvas (pastangas, aktyvius veiksmus) po 2012 m. lapkričio 9 d. vystyti elektrinės projektavimo darbus, kurioms kelią būtų užkirtęs būtent raštu įforminto Leidimo neturėjimas. Priešingai, UAB „Balautra“ išduotos ir byloje pateiktos prisijungimo sąlygos paneigia minėtus pareiškėjo teiginius. Taigi išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas savo neveikimą, delsimą pradėti elektrinės projektavimo darbus nepagrįstai sieja su Energetikos ministerijos neveikimu.
Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog Leidimo galiojimo termino pratęsimas teismo sprendimu šioje byloje nėra galimas. Pareiškėjo reikalavimo tenkinimas – Leidimo galiojimo pratęsimas iki 2013 m. spalio 1 d. teismo sprendimu – ne tik prieštarautų Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išreikštai įstatymų leidėjo valiai, bet ir pažeistų pareiškėjo nurodomus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Įvertinusi tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodydamas iš dalies kitus argumentus bei motyvus, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tai yra sprendimą šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad toks teismo sprendimas neatima pareiškėjo teisės, ginant savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, pasinaudoti viešosios atsakomybės institutu ir siekti galbūt susidariusios žalos atlyginimo.
VIII.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo visas su skundo pirmosios instancijos teismui pateikimu ir nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi (proceso) išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį (100 litų) ir išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Už suteiktas teisines paslaugas sumokėta 800 litų dydžio suma (b. l. 12, 106; 111, 112). Pirmosios instancijos teismas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į patenkintų pareiškėjo reikalavimų skaičių, taip pat po skundo padavimo teismui geruoju atsakovo patenkintą reikalavimą įforminti Leidimą ir vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1-3 ir 6 dalimis, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia 375 (tris šimtus septyniasdešimt penkis) litus bylinėjimosi išlaidų.
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Nagrinėjamu atveju nutraukta tik bylos dalis. Tuo tarpu dalis pareiškėjo reikalavimų, apmokestinamų žyminiu mokesčiu (ABTĮ 39 str. 1 d., 40 str.), buvo išnagrinėti iš esmės ir atmesti arba iš dalies patenkinti. Duomenų, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 41 straipsnį buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, byloje taip pat nėra. Atsižvelgus į tai, taikyti ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktą pagrindo nėra.
Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti su apeliacinio skundo pateikimu ir nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi išlaidas, tačiau nurodo, kad šias išlaidas patvirtinantys dokumentai bus pateikti bylos nagrinėjimo eigoje. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepateikė konkretaus ir išsamaus prašomų priteisti išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, toks UAB ,,Balautra“ prašymas negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo UAB „Balautra“ skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Energetikos ministeriją pakeisti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 sąlygas, skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodant „iki 2013-10-01“, atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo UAB „Balautra“ skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Energetikos ministeriją pakeisti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 sąlygas tenkinti iš dalies. Panaikinti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6577 dalį, kurioje įtvirtina: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
Kitą bylos dalį nutraukti.
Iš atsakovo Energetikos ministerijos pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balautra“ naudai priteisti 375 (tris šimtus septyniasdešimt penkis) litus bylinėjimosi išlaidų“.
Nutartis neskundžiama.