Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-4447-789/2016Proceso Nr. 3-61-3-05041-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.6.8; 3.21. (S)

2016 m. rugsėjo 19 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas 2015-09-28 teismui pateikė skundą, kuriame prašė: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015-09-21 sprendimą Nr. (1.45)1-6271 (toliau – ir Valdybos Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015-07-29 sprendimą Nr. SPRE-6271 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas); įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013-08-01 iki 2015-03-13; priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–16).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis. Lenkijoje dirba savarankiškai. Nuo 2010-07-01 iki 2015-03-13 dirbo UAB „Vil-training“. Teigia, kad Tarnyba Sprendime bei Valdyba Sprendime nepagristai atsisakė jam išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Mano, kad Tarnyba neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba, nustatydama, ar asmens darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje, ar Lenkijoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į darbo pagal darbo sutarties laiką ir atlyginimą bei savarankiško darbo atveju į veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Mano, kad jo atžvilgiu taikytinas darbo vietos principas (lex loci labori) įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-29 reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 str. 3 d. Teigia, kad Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiuoja veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987 14 str. 5 b. p., taikant analogiją pagal Reglamento Nr. 987 14 str. 8 p. Paaiškino, kad Reglamento Nr. 987 14 str. 5 b. p., kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip nurodė Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b p. nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, o labiausiai tiktų žodis „nereikšmingos apimties veikla“. Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas) aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis. Praktiniame vadove nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d. Praktinio vadovo rekomendacijas taip pat taiko ir Lenkijos kompetentinga įstaiga.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad labai nedidelės apimties veikla patariama laikyti, pavyzdžiui, veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 procentai darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 procentus viso darbuotojo atlygio. Mano, kad Tarnybos Sprendime paminėtas Tvarkos aprašo 27 p. yra klaidingai interpretuojamas ir neteisingai taikomas. Tarnyba ir Valdyba netinkamai interpretavo Europos Sąjungos teisės nuostatas bei jas pritaikė priimant sprendimus dėl A1 pažymėjimo pareiškėjui išdavimo ir taip pažeidė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos materialinę teisę.

Pareiškėjas 2016-08-29 teismui pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje Nr. C-89/16 priims prejudicinį sprendimą. Taip pat pareiškėjas teismo prašo kreiptis į ESTT su papildomais klausimais: jeigu į pirmąjį bei trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar vertinant veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b p. galima taikyti analogiją pagal to paties reglamento 14 str. 8 p. Jei taip, ar galima lyginti darbo užmokestį su iš savarankiškos veiklos gaunamomis įplaukomis, ar vis dėl to darbo užmokestį reikia lyginti su apmokestinamomis pajamomis, tai yra tokiomis pajamomis, kurios liko atskaičius iš visų gautų pajamų / įplaukų jų gavimo išlaidas; ar asmeniui gali būti taikomas pereinamasis laikotarpis pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a str., jei iki Reglamento Nr. 445/2012 įsigaliojimo nuo 2009-08-01 iki 2013-08-01 jam buvo išduota E101 pažyma dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytinos teisės, o vėliau atsisakyta taikyti pereinamąjį laikotarpį tuo pagrindu, kad formaliai buvo sudaryta nauja darbo sutartis, nors realiai darbuotojas, nenutraukdamas darbo santykių, toliau dirbo toje pačioje įmonėje ir vykdo tuos pačius darbinius įsipareigojimus (b. l. 195–199).

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungoms valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių Europos Sąjungoje, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą (b. l. 61–65). Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Tarnyba nurodė, kad, siekiant nustatyti, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Mano, kad mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Pažymėjo, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjo draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjo prašyme nurodytą darbo laiką bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindė Tarnybos atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883 11 str. 1 d. nustatyta, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 str. 3 d. a) p., kuris nustato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 str. yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio reglamento 13 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b p. nustatyta, kad, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-Training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė (b. l. 61–65).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Tarnyba Sprendime nevertino pareiškėjo darbo apimties.

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą, bei Valdybos Sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Tarnybos Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. Pareiškėjas taip pat dirba UAB „Vil-training“. Tarnyba ir Valdyba skundžiamu sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla (b. l. 27–32). Valdyba Sprendime ir atsiliepime bei Tarnyba atsiliepime laikėsi pozicijos, kad, atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad, išdavus socialinio draudimo A1 pažymėjimą, jam būtų taikomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai.

Byloje ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų, asmenims laisvai judant Europos Sąjungoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-29 reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012-05-22 reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Europos Sąjungoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 str. pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 str. pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; savarankiškas darbas – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 str., įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 d. nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 d. laikantis 12–16 str. nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 str. nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 str. skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 d. asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas.

Reglamento Nr. 987/2009 14 str. skirtas Reglamento Nr. 883/2004 12 ir 13 str. patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 str. Reglamento Nr. 987/2009 14 str. buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 d. įterpiant 5b d., kurioje nustatyta, kad, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 str. taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad, sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, nedidelės apimties veiklos kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 str.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, gyvenantis Raba Wyzna, Lenkijos Respublika, 2013-08-01 su UAB „Vil-training“ sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 4108/13 dėl darbo šioje įmonėje atstovu-konsultantu. Darbo sutartyje nustatyta, kad pareiškėjui mokamas 6,06 lito valandinis atlygis, darbo dienos trukmė – 1 val. (b. l. 98). Nors darbo sutartyje nustatyta pareiškėjo darbo trukmė 1 val. per dieną, dirbant 5 darbo dienas, tačiau pareiškėjas skunde Valdybai nurodė, kad dirbo ne trumpiau nei vieną savaitę per mėnesį Lietuvoje (b. l. 41). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas UAB „Vil-training“ 2013 m vidutiniškai gaudavo 44,84 Eur (154,83 Lt) darbo užmokesčio per mėnesį (b. l. 165). Iš Lenkijos Respublikos socialinio draudimo įstaigos Naujojo Sončo skyriaus 2014-03-28 rašto matyti, kad pareiškėjas nurodo Lietuvoje dirbęs apie 10 dienų per mėnesį (b. l. 102–103). Savarankiškai dirbdamas Lenkijoje 2014 m. pareiškėjas vidutiniškai per mėnesį uždirbdavo 8 623,87 PLN (apie 1 990 Eur) (b. l. 154). Pareiškėjo 2015-01-16 pažyma apie išlaidas nepaneigia Tarnybos ir Valdybos nustatytų aplinkybių, nes iš jos nėra galimybės nustatyti, kokias išlaidas aktualiu laikotarpiu pareiškėjas patyrė. Iš Valstybinės darbo inspekcijos 2015-02-27 rašto Nr. (25)SD-2582 duomenų matyti, kad UAB „Vil-training“ buveinės registracijos vietoje nerasta. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Vil-training“ iškelta bankroto byla (b. l. 176). Administracinėse bylose, kuriose nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, konstatuota, kad tokia veikla vertintina nedidelės apimties veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1357-502/2016).Pareiškėjas byloje nepateikė kitų duomenų, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Iš Tarnybos Sprendimo duomenų matyti, kad Tarnyba, siekiant nustatyti, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, vertino: darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos pajamas. Taigi Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Taigi, nagrinėjamu atveju Taryba Sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasi tinkamai įvertino pareiškėjo veiklą kaip nedidelės apimties.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad į lietuvių kalbą klaidingai išverstos Reglamento 987/2009 nuostatos. Pažymėtina, jog Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjo pareiškėjo nurodomą netinkamo vertimo klausimą ir 2015-09-10 rašte Nr.SD-115 atkreipė dėmesį, jog 2014-01-01 konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 str. 5 d. b) p. jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, t. y. nevartojant žodžio „labai“. Be to, anglų kalbos žodynas terminą „marginal“ aiškina kaip „very small ir amount or effect“ (t. y. labai nedidelės apimties ar poveikio) ar „almost insufficient“ (t. y. beveik nereikšmingas) ir pan. (b. l. 78–80). Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog minėtos Reglamento nuostatos į lietuvių kalbą išverstos netinkamai.

Pareiškėjas teismui pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol ESTT byloje Nr. C-89/16 priims prejudicinį sprendimą. Taip pat pareiškėjas teismo prašo kreiptis į ESTT su papildomais klausimais. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 3 d., įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. ABTĮ 92 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 1 d. nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai ESTT gali priimti prejudicinį sprendimą. Šioje normoje įtvirtinta, kad ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; ir b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Remiantis ESVS 267 str. 2 d., tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Taigi kreipimasis į ESTT, esant reikalui, yra galimas Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į ESTT yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į ESTT su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikomos Europos Sąjungos teisės aiškinimo). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą. Sprendime pateiktas sisteminis reglamentų taikymo paaiškinimas ir pažymėta, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad ESTT byloje Nr. C-89/16 nagrinėjami klausimai yra aktualūs nagrinėjant ir šią administracinę bylą. Teismas vertina, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol ESTT byloje Nr. C-89/16 priims prejudicinį sprendimą. Teismui nekilo pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl šis prašymas netenkinamas. Atitinkamai netenkintinas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teismas daro išvadą, kad skundžiami Tarnybos Sprendimas ir Valdybos Sprendimas yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra. Reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013-08-01 iki 2015-03-13 yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti ginčijamus aktus, todėl, netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal ABTĮ 44 str. 1 d. teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija nuo 2001-01-01 iki 2016-06-30 (su pakeitimais ir papildymais)) 85-87 str., 88 str. 1 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 1 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.