Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Valitekas“ ir atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Valitekas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretieji asmenys – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, antstolio Kęstučio Košio kontora, A. E., A. B., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1755,71 Lt atlyginimą už jam suteiktas automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-02 su atsakovu sudarė sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“. Šia sutartimi įsipareigojo nuvežti iš autoįvykio vietos ir savo automobilių saugojimo aikštelėje saugoti atsakovo nurodytas transporto priemones, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už jam suteiktas paslaugas. 2010-12-04 vykdydami šią sutartį pagal atsakovo pareigūnų pranešimą iš autoįvykio vietos Žemaitkiemio kaime, Šilutės r., į savo automobilių saugojimo aikštelę nuvežė automobilį OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis vežtas 17 km. 1 km nuvežimo kaina lygi 3 Lt. Išviso suma už transportavimą sudaro 51 Lt. Automobilio pakrovimo į tralą darbai (nakties tarifu) sudaro 100 Lt, administravimo mokestis sudaro 60 Lt. Iš viso šios paslaugos kaina sudaro 211 Lt. Be to, vykdydami iš sutarties kilusią prievolę, minėtą automobilį savo automobilių saugojimo aikštelėje saugojo 62 paras, nuo 2010-12-04 iki 2011-02-04. Vienos paros saugojimo kaina pagal kainoraštį sudaro 20 Lt, iš viso saugojimo paslauga kainavo 1240 Lt. Bendra atsakovui dėl minėto automobilio suteiktų paslaugų kaina su pridėtinės vertės mokesčiu yra 1755,71 Lt. 2010-12-14 Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje minėtas automobilis buvo konfiskuotas. Nutarimas įsiteisėjo 2010-12-24, o 2011-01-20 antstolis nustatė šiam automobiliui turto areštą. 2011-02-04 automobilis buvo perduotas Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Ieškovė nurodo, kad savo pareigą pagal sutartį transportuoti automobilį bei jį saugoti įvykdė, o atsakovas savo prievolės sumokėti už saugojimo bei transportavimo paslaugas neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės UAB „Valtiekas“ apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas byloje kilo dėl automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo A. E. 2010-12-04 vairavo automobilį OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti. 2010-12-04 Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo A. E. nušalino nuo transporto priemonės vairavimo ir priėmė sprendimą transporto priemonę iš įvykio vietos priverstinai nuvežti į saugojimo aikštelę. Ieškovė UAB ,,Valitekas“, vykdydama su atsakovu Klaipėdos miesto vyriausiuoju policijos komisariatu 2009-03-02 sudarytą transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sutartį Nr. ST2-9-54, iš įvykio vietos paėmė trečiajam asmeniui A. B. priklausantį automobilį, priverstinai nuvežė į UAB ,,Valitekas“ saugojimo aikštelę, kur jis buvo saugomas, kol 2010-12-14 Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimu automobilis konfiskuotas, 2011-01-20 turto arešto aktu ir 2011-02-04 turto paėmimo aktu perduotas Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Kaip minėta, 2009-03-02 tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašyta sutartis Nr. ST2-9-54 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl 1 755,71 Lt išlaidų, susijusių su transporto priemonės nutempimu ir saugojimu, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies konstatuodamas, jog tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo numatytas automobilių konfiskavimo atvejis, tačiau dėl paslaugų kainos automobilių konfiskavimo atveju nebuvo sutarta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad paslauga už laikotarpį nuo 2010-12-24, kai automobilis buvo konfiskuotas, iki 2011-01-20 perdavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti apmokama pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus įstatymo vykdymą nustatančių aktų ir Sutarties 3.9 tvarka. Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad sutartis yra neatlygintinė, ir teigia, kad su atsakovu buvo sudaryta atlygintinė paslaugų teikimo sutartis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.193 str. nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys buvo sudariusios pasaugos sutartį. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis įsipareigoja saugoti kitos šalies perduotą kilnojamąjį daiktą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Taigi pasaugos santykius reglamentuojančios įstatymo nuostatos numato, jog pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.830 straipsnio 2 dalis). CK 6.830 straipsnio 1 dalis numatyta, kad pasaugos davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje, todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar šalys sutartyje buvo numačiusios atlyginimą už perduoto daikto saugojimą. 2009-03-02 sutarties 7 p. nustatyta, jog užsakovas (Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) neapmoka jokių vykdytojo (UAB „Valitekas“) patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti; sutarties 4.1 p. numatyta Vykdytojo teisė už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą reikalauti atlyginti turėtas išlaidas iš transporto priemonės savininko, valdytojo. Vadinasi, šalys buvo aiškiai sutarusios, jog paslaugų teikimas bus neatlygintinis ir aiškinti kitaip sutarties negu šalys sutarė pasirašydamos sutartį nėra jokio pagrindo (CK 6.830 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad šalys vedė derybas dėl atlygintinių paslaugų teikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl, jeigu, kaip nurodo pati apeliantė, ji siekė iš sutarties gauti pelną ir neketino teikti paramos ir neatlygintinių paslaugų policijai, ji galėjo nesudaryti sutarties tokiomis sąlygomis, t. y. dėl neatlygintinių paslaugų teikimo. Ieškovė, kaip teikianti profesionalias saugojimo paslaugas, turėjo suprasti ir įvertinti, kokią sutartį pasirašo, o pasirašydama tokią sutartį, prisiėmė ir tam tikrą riziką, nes neatlygintinės pasaugos sutarties su ieškove pasirašymas buvo pagrindinė atsakovo sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp šalių sudarytos 2009-03-02 sutarties Nr. ST2-9-54 pagrindu ieškovė neturi pagrindo prašyti atsakovo atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas, kai transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo, nustatytas ir ATPK 269 straipsnio 7 dalyje.

Remiantis ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatomis, transporto priemonė yra priverstinai nutempiama padarius pažeidimus, nustatytus kodekso 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų).

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas.

Byloje nustatyta, kad automobilį (savininkas – trečiasis asmuo A. B.), kuris buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas, trečiasis asmuo A. E. vairavo neblaivus. Taip jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Draudimas vairuoti neblaiviems įtvirtintas ir ATPK 130² straipsnyje, nes numatyta administracinė atsakomybė už pakartotinį transporto priemonės vairavimą neblaiviam. Taigi, esant A. E. padarytam pažeidimui, jo vairuotas automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovės automobilių saugojimo aikštelę.

2010-12-04, kai dėl administracinio teisės pažeidimo, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 7 dalimi, policijos pareigūnai paėmė iš atsakovo A. E. (automobilio valdytojo) atsakovui A. B. nuosavybes teise priklausantį automobilį, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426 patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka, pagal kurios 12 punktą priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos saugomoje vietoje arba pagal teritorinės policijos įstaigos sutartį su kitais subjektais – jų saugomoje vietoje. Tvarkos 16 punktas administracinio teisės pažeidimo įvykdymo metu nustatė, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) dėl jos grąžinimo kreipiasi į policiją, kur informuojamas, kaip galima atsiimti transporto priemonę. Todėl yra pagrindo teigti, kad tretieji asmenys – transporto priemonės savininkas A. B. ir valdytojas A. E. – turėjo pareigą domėtis jiems priklausančio turto buvimo vieta.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė vykdydama sutartinę prievolę, kylančią iš su policijos komisariatu sudarytos pasaugos sutarties, veikė valstybės ir policijos komisariato interesais. Be to, pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik ieškovės ir policijos komisariato santykiai, bet ir įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą bei kitų paslaugų suteikimą (transportavimą, administravimą). Trečiasis asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra 2009-03-02 sutarties Nr. ST2-9-54 šalimi, todėl ši sutartis nesukuria jai teisių ir pareigų. Tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 patvirtintų bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 5 p.). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklą šioje srityje reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006-10-17 įsakymo Nr. 5-V-599 redakcija patvirtinta Paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcija, kurios 37 p. nustato, kad saugant ne policijos įstaigos paimtas, konfiskuotas transporto priemones arba transporto priemones, į kurias laikinai apribotos nuosavybės teisės ar kurios yra pripažintos daiktiniais įrodymais, policijos įstaigos vadovas, esant tam tikslui skirtiems asignavimams, sudaro pasaugos sutartį su įmone, teikiančia turto saugojimo ir laikymo paslaugas. Todėl akivaizdu, jog ši instrukcija nukreipia į šalių sudarytą sutartį. Paminėtos sutarties nuostatos nustatė, jog už ieškovės suteiktas pareigas sumoka transporto priemonės savininkas arba valdytojas, tačiau ne asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinantis subjektas. Ieškovė apeliuoja į tai, kad pažeisti ūkio subjekto teisėti lūkesčiai, iš esmės atlygintinė sutartis paversta neatlygintine ir pan., tačiau šie argumentai nepagrįsti. Atsakovė dalyvavo viešajame paslaugų pirkime, todėl buvo susipažinusi su sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sudarymo sąlygomis, jose nenumatyta, kad už paslaugas mokės atsakovė, be to, ieškovės transporto paslaugų kainoraštis nėra sutarties dalis (t. 1, b. l. 6–9, 43–46). Šioje byloje nustatyta, jog automobilis OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotas, todėl yra valstybės nuosavybė. Todėl šioje byloje atsakovais turėtų būti valstybė bei automobilio OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas A. B. ir valdytojas A. E., taip pat valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos. Pirmosios instancijos teismas nesiūlė ieškovei pakeisti netinkamą atsakovą ir nepaaiškino netinkamos šalies nepakeitimo procesinių pasekmių. Pažymėtina, kad visi asmenys civilinėje apyvartoje yra lygūs, todėl atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, sudarydamas sutartį su ieškove, negalėjo nuspręsti dėl teisių ir pareigų tretiesiems asmenims sukūrimo. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra vietos mokesčių administratorė, todėl atsakovo patiriamos išlaidos turi būti apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas neturi pareigos atlyginti ieškovei išlaidų, iš esmės susijusios su konfiskuoto automobilio paėmimu ir realizavimu ir kurias jam atlyginti priteisė pirmosios instancijos teismas už laikotarpį nuo 2010-12-24, kai automobilis buvo konfiskuotas, iki 2011-01-20 perdavimo Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-09 sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteista 968 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir priimtinas naujas – ieškovės ieškinio dalis dėl 968 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestina, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-09 sprendimą dalį, kuria ieškovei UAB „Valitekas“ iš atsakovės Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteista 968 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 968 Lt sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos 2011-06-06 iki teismo sprendimo įvykdymo ir 29 Lt ir bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Valitekas“ ieškinio dalį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.