Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-10-09 nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d.1 p.).

Priteista iš S. K. 24066,48 Lt ( dvidešimt keturi tūkstančiai šešiasdešimt šeši litai 48 centai) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. K. buvo nuteistas už tai, kad nesumokėjo mokesčių: būdamas individualios įmonės „S. m.“ (registro kodas (duomenys neskelbtini) r.) savininku, pažeisdamas:

- LR vyriausybės 2000-09-22 nutarimu Nr.1156 patvirtintų LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (galiojo iki 2002-04-20) bei 2002-04-15 nutarimu Nr. 530 patvirtintų LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (galiojo nuo 2002-04-20 iki 2005-06-16) 20 punkto nuostatas „Draudėjai, skaičiuodami atlyginimo už darbą sumas, apskaičiuoja valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sumoka į fondo biudžetą ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kito mėnesio 15 dieną“,

- LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2003-11-18 įstatymo Nr. IX-1831 redakcija, galiojo nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31) 36 straipsnio 5 dalies nuostatas ,,Apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“ bei 2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 (galioja nuo 2005-01-01) 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ,,Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“,

- LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004-11-04 Nr. IX-2535, galioja nuo 2005-01-01) 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ,,Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikęs finansines ataskaitas: 2003-04-11 už 2003 m. pirmą ketvirtį, 2003-07-08 už 2003 m. antrą ketvirtį, 2003-10-07 už 2003 m. trečią ketvirtį, 2004-01-07 už 2003 m. ketvirtą ketvirtį, 2004-04-07 už 2004 m. pirmą ketvirtį, 2004-07-03 už 2004 m. antrą ketvirtį, 2004-10-06 už 2004 m. trečią ketvirtį, 2005-01-05 už 2004 m. ketvirtą ketvirtį, 2005-04-05 už 2005 m. pirmą ketvirtį, 2005-07-01 už 2005 m. antrą ketvirtį, 2005-10-04 už 2005 m. trečią ketvirtį, 2006-01-04 už 2005 m. ketvirtą ketvirtį, 2006-04-03 už 2006 m. pirmą ketvirtį, 2006-07-10 už 2006 m. antrą ketvirtį, 2006-10-03 už 2006 m. trečią ketvirtį, 2007-01-02 už 2006 m. ketvirtą ketvirtį, 2007-04-16 už 2007 m. pirmą ketvirtį, 2007-07-12 už 2007 m. antrą ketvirtį, 2007-10-15 už 2007 m. trečią ketvirtį, 2008-01-11 už 2007 m. ketvirtą ketvirtį, 2008-04-10 už 2008 m. pirmą ketvirtį, 2008-07-01 už 2008 m. antrą ketvirtį, 2008-10-14 už 2008 m. trečią ketvirtį, 2009-01-07 už 2008 m. ketvirtą ketvirtį, laiku nesumokėjo pagal juos paskaičiuotų mokesčių po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius raštais (2003-04-22 Nr. S-529, 2003-08-29 Nr. S-1270, 2003-10-24 Nr. S-3362, 2004-01-20 Nr. S-77, 2004-04-30 Nr. S-1970, 2004-11-25 Nr. S-4305, 2008-08-19 Nr. 91, 2009-01-16 Nr. (4.46) S-298 jam priminė apie pareigą sumokėti 20787,00 mokesčių.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1989 m. būdamas įmonės ,,S. m.“, savininku ir vadovu, pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574), įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d., 21 str. nuostatas, būdamas atsakingu už įmonės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, privalėjo tvarkyti, bet aplaidžiai teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, o būtent: neišsaugojo kasos pajamų orderių kvitų, EKA kvitų ar kitų pinigų sumokėjimo dokumentų, pagrindžiančių į įmonės 2005, 2006 metų kasos knygos išlaidas pagal 28 kasos išlaidų orderius įrašytų pinigų 101655,73 Lt panaudojimą. Tuo jis pažeidė: LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 19 straipsnio 2 dalies nuostatas „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis LR Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1997-08-15 įsakymo priedo Nr.38 „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė“ nustatytus buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminus. (2010-10-18 įsakymo Nr. V-46 redakcija). Dėl šio pažeidimo tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti S. K. įmonės „S. m.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2005, 2006 metus.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ketvirtojoje minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.

Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnyje, kurio padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas S. K., reglamentuota baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą. Šio BK straipsnio dispozicijoje numatyta, jog tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą arba kitą dokumentą nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios objektyviosios sąlygos: 1. pateikta deklaracija arba nustatyta patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2. valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3. po įteikto priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia mokesčių nesumokėjimu laikotarpiu po priminimo, padaryto valstybės įgaliotos institucijos.

Įvertinus anksčiau nurodytas BK 219 straipsnio nuostatas, jų išaiškinimus teismų praktikoje, byloje esančias specialisto išvadas (1 t., 157–173 b. l., 3 t., 166–173 b. l.), specialistės, priėmusios nurodytas specialisto išvadas, paaiškinimus, duotus teisiamojo posėdžio metu (3 t., 188 b. l.), visų pirma, būtina nustatyti tikslų S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpį, kurio metu S. K. kaip mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius. Byloje nustatyta, kad įmonės „S. m.“ savininkas S. K. nuo 2003 m. vasario 10 iki 2009 m. vasario 15 d. buvo atsakingas už socialinio draudimo įmokų mokėjimą į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą (1 t., 162 b. l.). Tačiau vien atsakingo asmens ir laikotarpio, kurį šis asmuo buvo atsakingas už draudimo įmokų mokėjimą, nustatymas, yra nepakankama vada baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą kilti, kadangi būtina išsiaiškinti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius. Aplinkybę, ar asmuo, t. y. mokesčių mokėtojas, turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, gali būti nustatoma paskyrus objektų tyrimą ir gavus specialisto išvadą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys tvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje (3 t., 173 b. l.), tai teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistė (3 t., 188 b. l.), konstatuota, kad S. K. įmonė „S. m.“, laikotarpiu iki 2006-12-31 turėjo, o nuo 2007-01-01 iki 2009-02-10 neturėjo finansinių galimybių sumokėti deklaruotų socialinio draudimo įmokų. Dėl to, kas paminėta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal S. K. pareikštą kaltinimą tirtinas įmonės finansinės būklės, veiklos laikotarpis, kurio metu S. K. buvo atsakingas už draudimo įmokų mokėjimą, ir laikotarpis, kada S. K. įmonė „S. m.“ buvo moki, yra nuo 2003 m. vasario 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.

Minėta, kad viena iš būtinų sąlygų atsakomybei pagal BK 219 straipsnį atsirasti – įgaliotos institucijos (šiuo atveju – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus) priminimai – pranešimai mokesčių mokėtojui apie jo pareigą sumokėti mokesčius. Ši aptariamo straipsnio dispozicijoje nustatyta sąlyga – valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – apsprendžia subjekto tyčią. Tai suprantama, kad subjektas turi žinoti apie tokį priminimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad patvirtinančių dokumentų ir duomenų apie 2003-08-29 Nr. S-1270, 2003-10-24 Nr. S-3362, 2004-01-20 Nr. S-77, 2004-04-30 Nr. S-1970, 2004-11-25 Nr. S-4305 išsiųstų raginimų – priminimų dėl skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo įsiskolinimo padengimo siuntimą ir įteikimą S. K. neturi (3 t., 230 b. l.), sprendžia, kad nuteistojo veiksmuose tyčios nesumokėti numatytų mokesčių nėra, nes byloje nėra duomenų, kad jam apie tokią pareigą būtų priminusi tam įgaliota institucija. Dėl 2003-04-22 pažymos apie priskaičiuotus delspinigius Nr. S-529 ir raginimo dėl įsiskolinimo VSDF biudžetui įteikimo A. S. 2003-04-30 (3 t., 232–233 b. l.) pasisakytina, kad tai nelaikytina tinkamu priminimo mokesčių mokėtojui įteikimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, spręsdami, ar priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai, turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, kur teigiama, kad dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami trimis būdais: tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais bei viešai paskelbiant. Nagrinėjamu atveju aptariamas priminimas buvo įteiktas ne mokesčių mokėtojui – S. K., o finansininkui A. S., tuo labiau, kad tiek pats A. S. (3 t., 147 b. l.), tiek kiti liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklausti asmenys – A. K. (3 t., 145 b. l.) ir V. J. (3 t., 146 b. l.), nurodė nežinantys arba neatsimenantys, ar buvo gaunami priminimai iš „Sodros“, juolab, nė vienas neparodė, kad apie kokius priminimus būtų buvę pranešta S. K.. Pats nuteistasis S. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė negavęs priminimų iš „Sodros“, o apie įsiskolinimą „Sodrai“ žinojo iš tyrimo medžiagos (3 t., 238 b. l.), todėl visos šios abejonės vertinamos nuteistojo naudai. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nebėra galimybių ištirti ir objektyviai paneigti nuteistojo S. K. versijos, kad priminimų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus jis negavo. Aukščiausiojo Teismo nutartyje 2K-448/2011 yra pažymėta, kad nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustačius, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistajam S. K. laikotarpiu, kada S. K. įmonė „S. m.“ buvo moki ir kada S. K. buvo atsakingas už draudimo įmokų mokėjimą – nuo 2003 m. vasario 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., būtų buvęs perduotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius per nustatytą laiką, atsakomybė pagal BK 219 straipsnį S. K. negalima.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BK 219 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Jau teigta, kad būtina sąlyga atsirasti atsakomybei pagal BK 219 straipsnį yra mokesčio mokėtojo mokumas. Taigi nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis nustačius, kad S. K. įmonė „S. m.“ buvo moki tik iki 2006 m. gruodžio 31 d., ir nesant objektyvių duomenų, kad iki to laiko nuteistajam būtų buvę pranešta apie jo pareigą sumokėti mokesčius, byloje esantys duomenys apie registruotų laiškų – 2008-08-19 raginimo dėl skolos sumokėjimo geruoju Nr. 91, išsiųsto 2008-08-19, ir 2009-01-16 priminimo dėl apskaičiuotų įmokų sumokėjimo Nr. (4.46) S-298, išsiųsto 2009-01-19 S. K. įmonei „S. m.“ ir „S. m.“ (3 t., 249, 250 b. l.), išsiuntimą S. K. įmonės adresu, nuteistojo S. K. atsakomybės pagal BK 219 straipsnį klausimui reikšmės neturi, nes įmonė tuo metu jau buvo nemoki.

Be to, iš 2010 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados (1 t., 159 b. l.) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvados (3 t., 170 b. l.) matyti, kad iš 2003 m. apskaičiuotų 8 613 Lt socialinio draudimo įmokų, S. K. įmonė sumokėjo 13 661 Lt, 2004 m. – iš apskaičiuotų 671 Lt socialinio draudimo įmokų, S. K. įmonė sumokėjo 3 202 Lt, 2005 m. – iš apskaičiuotų 663 Lt socialinio draudimo įmokų, S. K. įmonė sumokėjo 1 112 Lt, 2006 m. – iš apskaičiuotų 399 Lt socialinio draudimo įmokų, S. K. įmonė sumokėjo 910 Lt. Taigi, laikotarpiu, kurio metu S. K. buvo atsakingas už draudimo įmokų mokėjimą ir laikotarpiu, kada S. K. įmonė „S. m.“ buvo moki, tai yra nuo 2003 m. vasario 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., S. K. įmonė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2003 m. iki 2006 m. gruodžio 31 d., iš apskaičiuotų 10 346 Lt socialinio draudimo įmokų, iš viso sumokėjo 18 885 Lt. Taigi, maža to, kad šioje konkrečioje nagrinėjamoje byloje nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti – byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apie valstybės įgaliotos institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kad S. K. būtų tyčia nemokėjęs mokesčių „Sodrai“, ir, priešingai, aptarti duomenys tvirtina, kad savo įmonės vadovavimo laikotarpiu apeliantas iš įmonei apskaičiuotų 10 346 Lt socialinio draudimo įmokų iš viso sumokėjo 18 885 Lt, t. y. beveik dvigubai daugiau, nei jų tuo laikotarpiu buvo apskaičiuota. Todėl, įvertinus ir tai, kad BK 219 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, negalima daryti kategoriškos išvados, jog pateikęs ataskaitas nuteistasis tyčia būtų nesumokėjęs pagal ją apskaičiuotų įmokų.

Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalį naikintina ir apeliantas dėl šios dalies išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad S. K. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui iš S. K. priteistas 24 066,48 Lt civilinis ieškinys naikintinas, ir šis ieškinys paliktinas nenagrinėtinu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Iš S. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui priteistą 24 066,48 Lt (dvidešimt keturių tūkstančių šešiasdešimt šešių litų 48 centų) civilinį ieškinį panaikinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.