Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. G. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo, kuriuo E. G. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 723 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. G. 2016-05-07 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 94P-59861079-16 už tai, kad jis 2016 m. gegužės 7 d. apie 23 val. 10 min. Vilkyčių k. Šilutės r. vairavo transporto priemonę Mitsubishi Carisma, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vengė patikrinti neblaivumą. Tuo E. G. pažeidė KET 14, 7 p. reikalavimus. Tokie E. G. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 4 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. G. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. E. G. versija, neva jis būdamas neblaivus automobilio nevairavo, tiesiog sėdėjo keleivio vietoje, ir tik priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui apakinus K. Ž. jis griebė už vairo, yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), liudytojų policijos pareigūnų M. D. ir D. A. tarnybiniais pranešimais (b. l. 9-10), M. D. ir D. A. teismo posėdžio metu duotais parodymais (b. l. 18, 33-34).

Apeliantas skunde neneigia, jog įvykio metu buvo neblaivus ir atsisakė tikrintis girtumo laipsnį, tačiau kategoriškai nesutinka su tuo, kad jis vairavo automobilį. Teigia, jog buvo išgėręs, todėl draugė K. Ž. neleido jam vairuoti ir sėdo už vairo pati. Važiuojant į Vilkyčius, iš priekio pasimačius atvažiuojančiam automobiliui, ji išsigando, paleido vairą, o jis jį sugriebė, automobilis metėsi į griovį (b. l. 17). Tokią E. G. dėstomą įvykio versiją iš dalies patvirtino liudytojos K. Ž. parodymai, kad 2016-05-07 vakare dirbo ilgiau, E. G. išgėrė, todėl ji nusprendė pati vairuoti automobilį. Nors teisių neturi, bet vairuoti moka. Važiavo jos namų Vilkyčiuose link. Brolis ją buvo mokęs važiuoti po kaimą. Užspigino iš priekio šviesa, dar moteris ėjo, todėl ji vairuodama išsigando, E. G. griebė už vairo, nusuko į šoną. E. G. šoko į vairuotojo pusę, o ji persėdo į keleivio sėdynę. Ji sustabdė prieš sankryžą, E. G. užsuko vairą į dešinę pusę, ji šoko į keleivio sėdynę. E. G. sėdėjo galinėje sėdynėje, o ji vairavo. E. G. iš už galo iššoko į vairuotojo sėdynę, už vairo. K. Ž. išsigando, paleido vairą, pristabdė ir šoko – ji į keleivio pusę, o E. G. į vairuotojo pusę (b. l. 17). Kito pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytoja K. Ž. jau nurodė, kad ji peršoko ir atsidūrė ant E. G. kelių, o E. G. persisvėrė į vairuotojo pusę, prieš tai jis sėdėjo keleivio pusėje (b. l. 33).

Tuo tarpu E. G. kaltinančią versiją patvirtina liudytojų policijos pareigūnų M. D. ir D. A. teismo posėdžio metu (b. l. 18, 33-34) duoti parodymai ir šių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 9-10), administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 3). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos byloje esančius E. G. kaltinančius įrodymus sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų M. D. ir D. A. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurie šiuo atveju yra kertiniai ir kuriais vienareikšmiškai paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama versija. Netikėti ar abejoti policijos pareigūnų, atlikusių savo tarnybines pareigas, nurodytomis įvykio aplinkybėmis, atitinkančiomis byloje surinktus objektyvius duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, šių liudytojų parodymai, skirtingai nei administracinėn atsakomybėn traukiamo E. G. ir draugės K. Ž. parodymai, yra nuoseklūs.

Iš policijos pareigūno M. D. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog jis nurodė, kad 2016-05-07 23 val. dirbo kartu su D. A.. Gavo pranešimą, kad po Vilkyčius važinėja neblaivus vairuotojas. Vilkyčių k. sustabdė automobilį, kuris važiavo normaliai. Kai pradėjo stabdyti, automobilis sustojo dešiniame kelkraštyje, jokių manevrų nebuvo. Kai automobilis sustojo, jis ėjo prie automobilio. Vairuotojas sėdėjo už vairo, o mergina buvo keleivio vietoje, kol priėjo, praėjo kelios sekundės. Kai jis priėjo, tai pamatė tą momentą, kaip iš vairuotojo vietos vaikinas sėdo merginai ant kelių, mergina niekur nešoko. Vaikinas buvo išgėręs, jis neigė, kad vairavo. Iš policijos pareigūno D. A. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog 2016-05-07 naktį jis su M. D. patruliavo po Vilkyčių kaimą. Jiems buvo pranešta, kad važinėja neblaivus vairuotojas. Jie sustabdė automobilį. Kolega išlipo ir ėjo prie sustojusio automobilio, o jis važiavo artyn. Matė, kad automobilio salone kažkas vyksta. Iš šono matėsi, kad ant merginos viršaus sėdi vyriškis, vyriškis sėdėjo ant merginos kelių, o kojos buvo vairuotojo pusėje. Abejonių nekilo, kad automobilį vairavo vyriškis ir pati mergina pripažino, kad vairavo E. G.. Iš manierų matėsi, kad vyriškis išgėręs. Jis sakė, kad vairavo mergina. Jis pats matė, kad vaikinas sėdėjo ant merginos kelių (b. l. 33-34). Šiais parodymais pirmos instancijos teismo posėdžio metu pareigūnai patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas analogiškas aplinkybes, jog 2016-05-07 jiems kartu patruliuojant, jie sustabdė automobilį, prie jo artėjant pareigūnui matėsi, kaip vairuotojas atsisėdo ant keleivio vietoje sėdinčios merginos kojų, E. G. atsisakė tikrintis girtumą alkoholio matuokliu (b. l. 9-10). Sistemiškai vertinant minėtus policijos pareigūnų parodymus, jų tarnybinius pranešimus akivaizdu, jog skirtingai nei teigia apeliantas, pareigūnai nuosekliai, be jokių esminių prieštaravimų nurodė įvykio aplinkybes, iš kurių matyti, jog E. G. vairavo automobilį, policijos pareigūnų stabdomas sustabdė transporto priemonę, ir peršoko ant šalia važiavusios keleivės kelių, po to atsisakė pasitikrinti blaivumą, už ką jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Nors apeliantas skunde nurodo, neva policijos pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau akivaizdu, jog būtent administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija ir jo nurodomos įvykio aplinkybės, lyginant su jo versiją palaikančios liudytojos K. Ž. parodymais, yra prieštaringos ir nelogiškos. Visų pirma pažymėtina, kad duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu E. G. nurodė, jog neva vairuojančią K. Ž. apakino ir ji išsigando iš priekio atvažiuojančio automobilio be policijos ženklų (b. l. 17), tuo tarpu savo apeliaciniame skunde E. G. jau nurodo, kad K. Ž. išsigando iš priekio atvažiuojančio ženklinto policijos automobilio. Nenuoseklus E. G. ir pasakodamas apie tai, kas vyko K. Ž. pamačius iš priekio atvažiuojantį automobilį – pirmos instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad draugei išsigandus, jis sugriebė vairą ir peršoko į vairuotojo vietą, tačiau toliau dėstydamas įvykio aplinkybės jis jau nurodo, kad pareigūnui atėjus, ant jo, sėdinčio keleivio vietoje kelių sėdėjo K. Ž., taigi jis nebuvo vairuotojo vietoje. Duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nenuosekli dėl vairuotojo apsikeitimo automobilyje buvo ir K. Ž. – pirmo posėdžio metu ji nurodė, kad jai vairuojant E. G. sėdėjo galinėje automobilio sėdynėje, o jai išsigandus, jis šoko už vairo, o ji į keleivio vietą (b. l. 17), tačiau kito pirmos instancijos teismo posėdžio metu ji pakeitė savo parodymus, juos pritaikydama prie E. G. parodymų, t. y. nurodė, kad vaikinas jai vairuojant buvo priekinėje keleivio vietoje, jis niekur nešoko, tik sugriebė vairą, o ji atsisėdo jam ant kelių. Akivaizdu, jog pateikiama įvykio versija, jog K. Ž. šoko E. G. ant kelių yra nelogiška, o pats veiksmas būtų netikslingas, nes jis galėjo sugriebti už vairo K. Ž. likus savo vietoje, o toks merginos veiksmas tik trukdytų. Nelogiškas būtų ir bandymas asmenims apsikeisti, vairuotojai neva paleidus vairą ir automobiliui pradėjus važiuoti nuo kelio, nes tokiu atveju kiltų dar didesnis pavojus, nei asmenims sėdint savo vietoje. Kaip ir minėta, šias nelogiškas ir nerealias automobiliu važiavusių asmenų versijas paneigia policijos pareigūnų parodymai, jog stabdomas automobilis nemanevravo, nuo kelio nenuvažiavo ir sustojo įprastai kelkraštyje, taigi nebuvo jokios ekstremalios situacijos ir būtinybės automobilyje esantiems asmenims keistis vietomis. Akivaizdu, jog apsikeitimas vyko E. G. siekiant išvengti atsakomybės už vairavimą būnant neblaiviam. Tai, kad skirtingai nei nurodo E. G. ir jo keleivė, priėjus pareigūnams būtent E. G. sėdėjo ant K. Ž. kelių, patvirtina policijos pareigūnų parodymai. Iš pateiktos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir jo draugės liudytojos K. Ž. parodymų analizės akivaizdu, jog aptartuose parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir neatitikimų kitiems byloje esantiems duomenims, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų neatitikimo tikrovei.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūno D. A. parodymai, jog E. G. sėdint ant merginos kelių, jo kojos buvo vairuotojo pusėje, yra prieštaraujantys M. D. parodymams, tačiau apygardos teismas negali sutikti su tokiu vertinimu. Vien tai, jog vienas pareigūnas, būdamas tikslesnis, nurodė papildomą aplinkybę, t. y. E. G. kojų padėtį sėdint ant K. Ž. kelių, jokiu būdu nereiškia, jog jo parodymai neatitinka kito pareigūno – M. D. parodymų, kurie nebuvo tokie detalūs pareigūnui nenurodant, kur tuo metu buvo E. G. kojos. Kaip jau minėta, abu policijos pareigūnai vieningai nurodė esminę ir pagrindinę E. G. gynybinę versiją paneigiančią aplinkybę, jog sustabdžius automobilį, E. G. atsisėdo šalia sėdėjusiai merginai ant kelių. Ši aplinkybė atskleidžia, kad K. Ž. tikrai nevairavo, nes kitu atveju ji būtų atsisėdusi ant E. G.. Taip pat pažymėtina, jog policijos pareigūnas liudytojas D. A. duodamas parodymus nurodė ir tai, kad sustabdžius automobilį K. Ž. iš pradžių pati pripažino, jog ji nevairavo. Iš išvardyto akivaizdu, jog policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir papildantys vienas kitą, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad policijos pareigūnų parodymai paremti prielaidomis ir spėliojimais, laikytina deklaratyviu teiginiu, paremtu vien E. G. siekiu apginti savo gynybinę versiją ir išvengti gręsiančios administracinės atsakomybės.

Tuo būdu byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad E. G. vairavo transporto priemonę ir vengė pasitikrinti neblaivumą, o tai užtraukia jam atsakomybę pagal ATPK 126 str. 4 d. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog E. G. kaltė visiškai įrodyta. Teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina E. G. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d. padarymo. Apeliacinio skundo argumentai E. G. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

E. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.