- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 1A-862-174-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00603-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. B.
- Advokatai
- Jurijus Koreckis
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-862-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00603-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 1.1.10.2.; 1.1.6.3.; 2.5.3. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. gruodžio 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi, ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio A. B. sulaikymo bausmės atlikimui momento.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būtent: 2013 m. balandžio 21 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – prie baro „Pointas“, Tomo g. 10, Klaipėdoje, matant pašaliniams asmenims, priėjęs prie J. Ž., paprašė jo duoti jam 5 litus, o pastarajam atsisakius tai padaryti, kumščiu sudavė J. Ž. vieną smūgį į veidą, metė į jį butelį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokiu būdu rodydamas nepagarbą aplinkiniams A. B. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti, taikyti jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 338 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, jam paskirta bausmė yra per griežta.
Apeliantas pažymi, kad nors ikiteisminio tyrimo metu tyrėja teigė, jog tyrimas bus nutrauktas, nes įvykis visiškai nereikšmingas, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė nuoseklius, sąžiningus ir nuoširdžius parodymus, t. y. išsamiai paaiškino visas 2013-04-21 įvykdyto nusikaltimo prieš nukentėjusįjį J. Ž. aplinkybes, savo parodymų niekaip nekeitė, tai padėjo greitai ir operatyviai atlikti ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėti bylą teisme. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiojo, jokia materialinė žala jam nebuvo padaryta, civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Apelianto nuomone, jo nuoširdus prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, tai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, gailėjimasis dėl įvykdytos veikos, atsiprašymas nukentėjusiojo galėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nuteistojo A. B. nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nustatyta aplinkybė, kad jis, priėjęs prie J. Ž., paprašė jo paskolinti 5 litus, o pastarajam atsisakius, kumščiu sudavė jam į veidą, nėra teisinga. Apelianto teigimu, J. Ž. pirmas sudavė jam į veidą ir praskėlė lūpą, todėl jo prieš J. Ž. atlikti veiksmai buvo savigyna. Jis nebuvo agresyviai nusiteikęs, tik norėjo, kad J. Ž. jam suteiktų pagalbą. Be to, pats J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis, A. B., norėjo tik paspausti jam ranką, kai šis atsisakė paskolinti 5 litus.
Be to, pasak A. B., teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis prisipažino ir parodė, kad visko gerai neatsimena, nes buvo girtas, nes jam buvo nustatytas lengvas – tik 0,83 promilių – girtumas, dėl to jis atminties ar sąmonės nebuvo praradęs.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, be pagrindo rėmėsi vien tik nukentėjusiojo J. Ž. parodymais, taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „ Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, teismo išvados turi būti pagrįstos neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, A. B. nurodo, kad kaip liudytojos apklaustos G. R. parodymai gali būti neobjektyvūs, nes jie yra buvę klasiokai ir jų santykiai yra įtempti. Be to, ši liudytoja nematė jokių įvykio aplinkybių.
Apeliantas pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti advokato paslaugomis, dėl to buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje.
Nuteistasis A. B. prašo atsižvelgti į tai, kad jis padarė išvadas dėl savo nusikalstamo elgesio, žada ateityje gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad šiuo metu dirba VšĮ „Fectum“ ir darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai.
Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų nuostatomis, apelianto nuomone, yra galimybė atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, kadangi jis atsiprašė nukentėjusiojo asmens. 2008-05-16 Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 straipsniai) Nr. T-2 bausmių vykdymo atidėjimo sąlygų 3 dalyje LAT kolegija pažymėjo, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Remiantis BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, kai sergama sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę. Nuteistasis nurodo, kad jis serga labai sunkia nepagydoma liga, hepatitu C (1995 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įsakymas Nr. 969/578). Šiuo metu jo sveikatos būklė yra labai bloga, liga progresuoja (nuo 2013-06-28 jis gydėsi Jūrininkų ligoninėje dėl progresuojančios ligos), jam būtina nuolatinė medicininė pagalba ir brangūs vaistai, dėl sunkios sveiktos būklės jis realiai negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, nes bausmės atlikimas laisvės atėmimo vietoje tik pablogintų ir taip sunkią jo sveikatos būklę. Todėl, apelianto nuomone, šiuo atveju jam galima taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų, BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
Remiantis BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga. Kaip minėta, jis, A. B., serga nepagydoma liga – hepatitu C. Ši liga yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo nepagydomų ligų sąraše. Todėl, A. B. nuomone, teismas turėtų vadovautis BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atleisti jį nuo bausmės.
Be to, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir susitaikė su nukentėjusiuoju, jam galėtų būti taikomos BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatos ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės. Nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Apeliantas neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau apeliaciniame skunde kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą bei prašo skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai galisi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo, šis ieškinio nepareiškė, dėl to, A. B. nuomone, jam galėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, o, remiantis BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis, jis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis serga sunkia nepagydoma liga, teismas turėtų vadovautis BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atleisti jį nuo bausmės, kartu taikyti BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, tinkamai nustatė įvykio aplinkybes bei pagrindė A. B. kaltę padarius BK 284 straipsnio1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, pats nuteistasis A. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pripažino, t. y. pripažino sudavęs nukentėjusiajam J. Ž. vieną smūgį į veidą, po to metęs į jį butelį (b. l. 16, 21–22,89–90). Tokias aplinkybes nurodė tiek nukentėjusysis J. Ž., tiek kaip liudytoja apklausta tiesiogiai įvykį mačiusi G. R., nurodydami, jog A. B. sudavė kumščiu nukentėjusiajam, metė į jį butelį. Todėl A. B. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas be pagrindo rėmėsi vien tik nukentėjusiojo J. Ž. parodymais, ir apelianto abejonės dėl liudytojos G. R. parodymų objektyvumo yra nesuprantami ir nelogiški, nes jie prieštarauja paties A. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams, kurie esminėse aplinkybėse visiškai sutampa tiek su nukentėjusiojo J. Ž., tiek su minėtos liudytojos parodymais. Nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad nukentėjusysis J. Ž. pirmas sudavė jam į veidą ir praskėlė lūpą, o jis pastarajam sudavė gindamasis, paneigia paties A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad jis pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, po to metė į jį butelį. Tokias pat įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis J. Ž. bei liudytoja G. R.. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusysis J. Ž. sudavė A. B., tačiau tokiu būdu jis gynėsi nuo A. B. dėl prieš jį dėl menkavertės dingsties – J. Ž. atsisakius duoti jam 5 litus – pavartoto smurto – suduoto smūgio į veidą, o vėliau į jį mesto alaus butelio. Todėl A. B. apeliacinio skundo argumentus, kad jis sudavė nukentėjusiajam gindamasis, kolegija vertina kaip apelianto siekį sušvelninti savo teisinę padėtį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis prisipažino ir parodė, kad visko gerai neatsimena, nes buvo girtas, kadangi jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,83 promilės), taigi jis nebuvo praradęs atminties ar sąmonės. Tačiau pats A. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad įvykio metu buvo girtas, t. y. netrukus po įvykio 2013-04-21 rašytame paaiškinime Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK viršininkui A. B. nurodė: „ <..> būdams išgėręs ... sunkiai paėjau, vėmiau.“ (b. l. 16), 2013-04-23 apklausiamas kaip įtariamasis A. B. nurodė: „2013-04-21 vakare aš buvau girtas, vienas jau namo. <...> Dėl savo girtumo jau sunkiai orientavausi aplinkoje, sunkiai buvo eiti, blogai jaučiausi. Galvojau, kad iki namų jau nepaeisiu, todėl prie baro „Pointas“ , kuris yra Tomo g., Klaipėdoje, pamačiau jauną nepažįstamą vyriškį, jis stovėjo prie pat baro. Aš priėjau prie jo ir paprašiau jo duoti man 5 litus, kad aš galėčiau su taksi grįžti namo. Vyriškis man atsisakė duoti pinigų. Mes dar kažką kalbėjome, tačiau dėl savo girtumo aš jau neprisimenu.“ (b. l. 22). Teisiamojo posėdžio metu A. B. nurodė: „Pilnai visko neatsimenu, nes buvau girtas. <..> buvau išgėręs nedaug, bet labai prigėriau. Išgėriau stipraus alaus, prašiau 5 Lt taksi. Mušiau nukentėjusįjį...<...> Jei būčiau buvęs blaivus, taip nebūčiau padaręs. Alkoholis įtakojo tokį mano elgesį.“ (b. l. 89–90). Įvertinus pacituotus nuteistojo A. B. parodymus akivaizdu, jog jis pats prisipažino, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pats nurodė, kad dėl girtumo visų įvykio aplinkybių tiksliai nepamena ir kad būtent girtumo faktas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, teismas nuosprendyje nurodydamas, kad A. B. parodė, kad visko gerai neatsimena, nes buvo girtas, klaidos nepadarė ir pagrįstai A. B. girtumo faktą pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes pats A. B. teisiamojo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad įvykio metu buvo girtas, sunkiai orientavosi aplinkoje, ne viską atsimena, ir patvirtino, kad būtent girtumo faktas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kita vertus, kaip minėta, pats apeliantas kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir veikos kvalifikacijos neginčija, apeliaciniame skunde kelia paskirtos bausmės individualizavimo klausimą ir prašo taikyti jam BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas (dėl to bus pasisakyta vėliau).
Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo garantuota teisė į gynybą. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pabaigus ikiteisminį tyrimą A. B. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau gynėjo jis atsisakė (b. l. 17,18; 64,65), todėl šiuo atveju A. B. nepagrįstai apeliuoja į tai, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.
Dėl bausmės
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos, t. y. realios laisvės atėmimo, bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. B. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.
Nuteistasis A. B. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, anksčiau nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, nors teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad susirado darbą, anksčiau du kartus teistas, paskutinį kartą už nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje , 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tokiu savo elgesiu A. B. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikaltimą skirdamas jam griežčiausią BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas A. B. už tyčinį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis anksčiau niekur nedirbo, bet nurodė teismui, kad susirado darbą, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo metu taip pat atsižvelgė į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.
Įvertinęs paminėtas nuteistąjį A. B. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. B. kaip recidyvistui griežčiausią BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydis yra mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.
Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. B., kaip recidyvistui, už tyčinį nesunkų nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra teisinga, adekvati jo padarytai veikai, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl švelninti ją nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Bausmės vykdymo atidėjimas – tai tokia baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai pilnamečiam nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo (bandomuoju) laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) viena ar kelios baudžiamajame įstatyme numatytos pareigos. Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo sąlygos numatytos BK 75 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Be to, LAT taip pat yra pažymėjęs, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2012). Nors šiuo atveju A. B. padaryto nusikaltimo kaltės forma, už jį paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (jis yra nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinį nesunkų nusikaltimų), tačiau nuteistojo asmenybė (recidyvistas), padarytos veikos pobūdis, kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip minėta, A. B. nusikalto nebe pirmą kartą, teistumas jam nėra išnykęs, naują nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Šie duomenys rodo, kad nuteistasis nusikaltimus daro nuolatos, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. B., kaip recidyvistui, tik realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje. Nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo, ieškinys byloje nepareikštas, taip pat tai, kad jis serga sunkia nepagydoma liga – hepatitu C – nesudaro pagrindo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti bausmės vykdymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę ir padaręs išvadą, kad A. B. bausmės tikslai gali būti pasiekti tik izoliavus jį nuo visuomenės, tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, kaip to reikalauja susiklosčiusi teismų praktika.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, išsamiai įvertino padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, nusikaltimo padarymo priežastis, ankstesnius nuteistojo teistumus. Teisėjų kolegijos nuomone, tik A. B. realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apriboti galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atidėjus bausmės vykdymą, nebūtų užtikrintas jos įgyvendinimas. Taigi išsamiai išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai A. B. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 76 straipsnio taikymo
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. nurodo, jog jis serga sunkia nepagydoma liga – hepatitu C, nuo 2013-06-28 jis stacionariai gydėsi Jūrininkų ligoninėje dėl progresuojančios ligos, šiuo metu jo sveikatos būklė yra labai bloga, reikalinga nuolatinė medicininė pagalba, brangūs vaistai ir dėl šios ligos jam bus per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, tai tik pablogintų jo sveikatos būklę. Todėl, apelianto nuomone, jis turėtų būti atleistas nuo bausmės dėl ligos pagal BK 76 straipsnį. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.
BK 76 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Be to, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, teismas atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (LAT nutartys Nr. 2K-438/2008, Nr. 2K-160/2012). Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, A. B. žinojo, kad jis nusikaltimo padarymo metu serga hepatitu C, t. y. nurodė: „2013 03 mėn. buvo nuosprendis, aiškino, ką turiu daryti, aiškino, kad negaliu nusikalsti. Aš paprastai taip nesielgiu, bet tą dieną sužinojau, kad sergu hepatitu ir jaučiausi gyvenimo nuskriaustas.“ (b. l. 89). Be to, kolegija pažymi, kad ši liga nesutrukdė nuteistajam padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, kai A. B. pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgį į veidą ir mesdamas į jį alaus butelį. Nors nuteistasis kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui medicininių dokumentų išrašą, kuriame nurodyta, kad A. B. diagnozuotas lėtinis hepatitas C (b. l. 111), tačiau nėra pateikta duomenų, kad dėl šios ligos A. B. būtų sunku atlikti teismo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nepaisant nurodytos ligos, A. B. vartoja alkoholį (kaip minėta, nusikaltimo padarymo metu A. B. buvo neblaivus, nustatytas 0,86 promilių girtumas), be to, nuo 2012 m. jis yra įrašytas į Klaipėdos priklausomybės ligų centro įskaitą, diagnozė: Priklausomybės nuo kelių narkotikų bei kitų psichoaktyvių medžiagų sindromas (b. l. 54). Šie duomenys rodo, kad nepaisant sveikatos problemų, A. B. vartoja alkoholį bei kitas psichoaktyvias medžiagas ir daro priešingus teisei veiksmus. Kad sirgo darydamas nusikalstamą veiką, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats A. B., todėl darytina išvada, kad liga jam nesutrukdė daryti nusikalstamą veiką. Dėl to šiuo konkrečiu atveju hepatitas C negali būti pripažintinas liga, dėl kurios A. B. būtų sunku atlikti teismo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Todėl, įvertinus visas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį, tai, kad liga netrukdo A. B. daryti nusikaltimus, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo. Negalima daryti išvados, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas A. B. dėl jam diagnozuoto lėtinio hepatito C būtų neįmanomas.
Be to, kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad laisvės atėmimo vietų ligoninėje laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems teikiama kvalifikuota medicinos pagalba ir sveikatos priežiūros paslaugos. Laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis). Be to, ligos eigai pablogėjus, ateityje gali būti sprendžiamas klausimas dėl tolesnio A. B. atleidimo nuo bausmės atlikimo.
Kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ir A. B. prašymo taikyti jam BPK 338 straipsnį, kuris numato galimybę nuteistiems asmenims nuosprendžiui įsiteisėjus atidėti nuosprendžio vykdymą.
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
Apeliantas A. B. teigia, jog jis prisipažino nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo, todėl, jo nuomone, yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra absoliuti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti, todėl net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų.
Be to, pažymėtina, jog BK 19 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš anksčiau pacituotų A. B. parodymų matyti, kad jis dėl girtumo įvykio aplinkybių net nelabai pamena. Nors jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 0,83 promilės, tačiau pats A. B. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad dėl girtumo sunkiai orientavosi aplinkoje, nebežinojo, kaip pareiti namo (b. l. 89), be to, nuosprendžiu tai pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, to nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija. Taigi nagrinėjamu atveju ši aplinkybė užkerta kelią nuteistajam A. B. taikyti minėtą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo svarstyti, ar yra BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti nuteistojo A. B. apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.