- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-261-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- UAB „Lietuvos Rytas“
- Trečiasis asmuo
- A. K.
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos Rytas“ dėl viešai paskelbtos, neatitinkančios tikrovės informacijos paneigimo. Tretysis asmuo – A. K. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą UAB „Lietuvos rytas“ per dvi savaites po teismo sprendimo nemokamai paskelbti tokio turinio paneigimą be komentarų:
„Nepriklausomo šalies dienraščio „Lietuvos Rytas“ 2007 m. kovo 8 d. straipsnyje „Vietoj sveikinimo – įžeidimas. Kaunietis sulaikytas dėl laiško šalies vadovui“ paskelbta apie V. S. informacija dalyje kur nurodyta, kad „Iškraipė Maironio eiles“ , „Vasario 16-ąją šis kaunietis šalies vadovui internetu nusiuntė iškraipytą literatūros klasiko Maironio 1907 metais parašytos poemos „Jaunoji Lietuva“ posmą“. „Jis buvo baigtas palinkėjimu: „Tegu tave ateityje tolimoje minės kaip išgamą mūsų dienų“. „Ketureilio pabaigoje vyras dar parašė: „Su Valstybės atkūrimo diena“, „Neneigė rašęs prezidentui“, „...niekur nedirbantis ir nesimokantis vyriškis tekste neįžvelgęs nieko bloga“, „Anksti rytą savo namuose pažadintas V. S. priešinosi, todėl teko kviesti papildomą patrulių būrį“, „Turima žinių, kad anksčiau V. S. , kuris buvo nuteistas už nužudymą, kažkokiu klausimu susirašinėjo su Prezidentūra“ neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad atsakovo dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2007 m. kovo 8 d. pirmajame ir septintame puslapiuose buvo išspausdintas straipsnis „Vietoj sveikinimo – įžeidimas. Kaunietis sulaikytas dėl laiško šalies vadovui“. Pastraipoje „Iškraipė Maironio eiles“ sakoma „Prezidentą Valdą Adamkų Valstybės atkūrimo dieną įžeisti bandęs 30 metų V. S. atsidūrė už grotų. Vasario 16-ąją šis kaunietis šalies vadovui internetu nusiuntė iškraipytą literatūros klasiko Maironio 1907 metais parašytos poemos „Jaunoji Lietuva“ posmą. Jis buvo baigtas palinkėjimu: „Tegu tave ateityje tolimoje minės kaip išgamą mūsų dienų“. Ketureilio pabaigoje vyras dar parašė: „Su Valstybės atkūrimo diena“. Toks tekstas buvo įvertintas kaip bandymas įžeisti šalies prezidentą V. Adamkų. Vadovybės apsaugos departamento darbuotojai netrukus nustatė, kad elektroninis laiškas išsiųstas iš Kauno, ir paprašė policijos pagalbos.“ Pastraipoje „Neneigė rašęs prezidentui“ sakoma: „Kauno Šilainių rajone gyvenantis V. S. pareigūnams patvirtino, kad laišką išsiuntė iš savo draugės nešiojamo kompiuterio. Niekur nedirbantis ir nesimokantis vyriškis tekste neįžvelgęs nieko bloga. Tyrėjams jis negalėjo pasakyti, kur rado tariamo sveikinimo žodžius. Anksti rytą savo namuose pažadintas V. S. priešinosi, todėl teko kviesti papildomą patrulių būrį. Turima žinių, kad anksčiau V. S. , kuris buvo nuteistas už nužudymą, kažkokiu klausimu susirašinėjo su Prezidentūra. Kauno Santakos policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, o Maironio poezija susižavėjusį kaunietį 48 valandoms uždarė į areštinę“.
Ieškovas nurodė, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės ir jį žeidžia. Buvo nusiųsta tiksli, o ne iškraipyta poemos citata, Maironio kūrinys nėra ir negali būti joks įžeidimas. Ieškovas nurodė, kad 1) už nužudymą niekada nebuvo teistas ar įtariamas tokio nusikaltimo padarymu; 2) Maironio eilės neiškraipytos; 3) jis niekada nesipriešino pareigūnams, į policijos komisariatą nuvyko pats ir nereikėjo „papildomo patrulių būrio“; 4) „Jis buvo baigtas palinkėjimu: „Tegu tave ateityje tolimoje minės kaip išgamą mūsų dienų“. Ketureilio pabaigoje vyras dar parašė: „Su Valstybės atkūrimo diena“ – neatitinka tikrovės; 5) jis nėra nesimokantis, tuo metu mokėsi; 6) kažkokiu klausimu su Prezidentūra nesusirašinėjo.
Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., jis pasinaudojo replikos teise, tačiau atsakovas atsisakė spausdinti paneigimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį dalyje dėl teiginių „Iškraipė Maironio eiles“, „Vasario 16-ąją šis kaunietis šalies vadovui internetu nusiuntė iškraipytą literatūros klasiko Maironio 1907 metais parašytos poemos „Jaunoji Lietuva“ posmą“, „Jis buvo baigtas palinkėjimu: „Tegu tave ateityje tolimoje minės kaip išgamą mūsų dienų“. „Ketureilio pabaigoje vyras dar parašė: „Su Valstybės atkūrimo diena“, „Neneigė rašęs prezidentui“, „...niekur nedirbantis ir nesimokantis vyriškis aiškino tekste neįžvelgęs nieko bloga...“ paliko nenagrinėtą CPK 296 str. 1 d. 1 p, pagrindu, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad CK 2.24 str. 2 d. nustatyta privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, kurios privalėjo laikytis ir ieškovas. Teismas nustatė, kad ieškovas replikos teise pasinaudojo tik dėl trijų teiginių: 1) kad jis nebuvo teistas už nužudymą, 2) kad su Prezidentūra jis nesusirašinėjo, 3) kad jis nesipriešino pareigūnams, todėl šioje apimtyje bylą teismas nagrinėjo iš esmės, kadangi atsakovas paneigimo neišspausdino, o dėl kitų teiginių teismas ieškinį paliko nenagrinėtu, ieškovui nepasinaudojus išankstine neteismine ginčo sprendimo tvarka (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).
Išnagrinėtų iš esmės reikalavimų dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose dokumentuose baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui V. S. nusiųstas laiškas yra aiškiai įžeidžiančio pobūdžio. Lietuvos Respublikos Prezidentui adresuotame laiške jokių žymų ar nuorodų, kad tai citata iš poemos, nėra, palyginus poemos eilutes su laiške esančiu sakiniu, akivaizdu, kad jis pakoreguotas, nukreiptas prieš konkretų asmenį. Laiško turinys, jo pateikimo forma ir būdas rodo, kad V. S. veikė tiesiogine tyčia. Civilinėje byloje prejudicinę galią turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės:
Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-54/94 1994-01-26 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo nuteistas už tai, kad būdamas girtas, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su kitais dviem asmenimis, išžagino nepilnametę E. R., t. y. įvykdė veiką, numatytą BK 118 str. 3 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus šią bylą kasacine tvarka ieškovo ir jo gynėjo kasacinis skundas buvo atmestas.
Atsiliepimas
Atsakovas teisme pripažino, jog publikacijoje buvo padaryta klaida, nurodant nusikaltimą, už kurį ieškovas praeityje buvo teistas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo teistas už sunkų nusikaltimą: pagal BK normas tiek nužudymas, tiek išžaginimas yra sunkūs, tyčiniai nusikaltimai, nukreipti prieš asmenį. Teismo nuomone, abejotina, ar būtų pasiektas aukštesnis asmens moralinis vertinimas visuomenėje, ištaisius nustatytą klaidą ir nurodžius, jog ieškovas praeityje buvo teistas ne už nužudymą, o už grupinį nepilnametės išžaginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, kad teisė yra vienodas matas, taikomas visiems žmonėms. Todėl teisės norma, ginanti asmens teisę į orumą, gali orientuotis tik į normaliai jautraus, o ne hiperjautraus asmens orumo gynimą. Hiperjautraus asmens orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, nes leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į tai, kodėl tas netikslumas atsirado, o taip pat neatsižvelgiant ir į visuomenės informavimo priemonės elgesį ir tikslus, t.y. ar visuomenės informavimo priemonė, paskelbdama tam tikras žinias, siekė įžeisti asmenį, apie kurį buvo paskelbta informacija, ar atvirkščiai - siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį. Tuo pačiu tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o galima reikalauti tik elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo priemonei taikyti teisinę atsakomybę.
Remdamasis šiais argumentais, teismas padarė išvadą, jog atsakovo klaida publikacijoje „Vietoj sveikinimo - įžeidimas“ nurodant nusikaltimą, už kurį ieškovas buvo teistas, visame kontekste, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo teise. Bylos įrodymų kontekste teismas sprendė, kad atsakovas objektyviai aprašė prasidedantį ikiteisminį procesą dėl ieškovo Lietuvos Respublikos Prezidentui adresuoto elektroninio laiško. Publikacijos esmė – pristatyti visuomenei ikiteisminį procesą bei galimą nusikalstamos veikos atvejį, kitus panašaus pobūdžio asmenų veiksmus, nukreiptus į valstybės vadovą. Teismo teigimu, ieškovo nurodyti duomenys apie tai, kad policijos pareigūnams jis nesipriešino, ir nereikėjo kviesti papildomo ekipažo, o taip pat apie tai, kad su Prezidentūra jis kažkokiais klausimais nesusirašinėjo, nors publikacijoje yra nurodyta priešingai, nėra žeminančio, niekinančio ar menkinančio pobūdžio. Teismas konstatavo, jog duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie galimai padarytą nusikalstamą veiką prieš valstybės vadovą ir pradedamą ikiteisminį procesą, todėl aptarti informacijos netikslumai nėra pagrindas taikyti atsakomybę. Akivaizdu, jog vienas teisinis gėris nepaneigia kito, tačiau šio atveju, vadovaudamasis proporcingumo principu ir šių teisinių gėrių pusiausvyros principais, teismas padarė išvadą, jog teisė skleisti informaciją (spaudos laisvė) kaip saviraiškos laisvė turi būti labiau ginama. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, jog ginčo publikacija šiame kontekste pažeidė jo teisę į garbę ir orumą (CPK 178 str.). Šiais argumentais ieškovo reikalavimą teismas netenkino
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. S. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo -2009-07-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.
1) teigia, kad nagrinėjant garbės ir orumo bylas svarbu nustatyti faktus, kuriems esant laikoma, kad garbė ir orumas pažeisti. Pirmiausia turi būti įvykęs žinių paskleidimo faktas, kas ir įvyko 2007-03-08 dienraštyje „Lietuvos Rytas“. Antra, turi būti faktas, kad paskleistos žinios apie ieškovą. Apelianto nuomone, abejonių dėl to taip pat nekyla, kadangi paskleistoje informacijoje buvo nurodytas ieškovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta. Trečia, turi būti faktas, kad paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą. Toks faktas apelianto teigimu taip pat yra, kadangi asmens apie kurį paskleistos neteisingos žinios, garbė ir orumas buvo pažeisti pačia grubiausia ir brutaliausia forma nurodant, kad ieškovas „žmogžudys“, kai tuo tarpu niekada apeliantas nebuvo teistas už nužudymą, niekada nebuvo jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo. Apeliantas teigia, kad 2007-07-04 Informatikos ir ryšių departamentas prie LR VRM pažymoje nurodė, kad V. S. neteistas. Apelianto nuomone, garbę ir orumą taip pat žemina ir kiti paskleisti faktai, kad jis nesimoko, priešinosi policijai, iškraipė lietuvių literatūros klasiko Maironio eiles. Ketvirta, turi būti nustatyta, kad paskleisti faktai yra aiškiai neteisingi ir neatitinka tikrovės. Apelianto nuomone, teismas visapusiškai netyrė ir neanalizavo žiniasklaidos paskelsimos informacijos atitikmens tikrovei. Teigia, kad aplinkybė, jog ieškovas buvo teistas už nužudymą paneigia Informatikos ir ryšių departamento prie VRM pažyma, todėl teismas jokiu būdu negalėjo atmesti ieškovo ieškinio šioje dalyje. Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams teismas privalėjo patikrinti informaciją VRM duomenų bazėje. Nesant apkaltinamojo nuosprendžio V. S. negalėjo būti laikomas kaltu dėl pasipriešinimo pareigūnams, nes jo kaltumas neįrodytas. Iš LR Prezidentūros pirmosios instancijos teismas turėjo surinkti įrodymus apie apelianto susirašinėjimą su Prezidentūra, tačiau to nepadarė;
2) pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes leido atsakovui pažeisti rungimosi principo ypatumus, įtvirtintus CPK 12 str. apelianto nuomone, atsakovas įrodinėdamas savo tiesas taip pat turėjo rūpintis, kad būtų surinkti įrodymai apie ieškovo darbą, mokslą, teistumą, susirašinėjimą, pasipriešinimą ir visa kita.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Lietuvos Rytas“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo -2009-07-01 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad teismas priėmė pagrįstą sprendimą dalyje ieškinį palikti nenagrinėtą, kadangi dėl dalies ginčijamų teiginių ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Nurodo, kad teismas taip pat priėmė pagrįstą sprendimą dalyje ieškinį atmesti. Vadovaujantis CPK 178 str. ieškovas pats turėjo pateikti dokumentus teismui, kuriais grindė savo argumentus. Teismas neprivalo už ieškovą rinkti įrodymų. Be to, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad paskleista informacija, jog ieškovas kažkokiu klausimu anksčiau susirašinėjo su Prezidentūra, net jeigu ir neatitinka tikrovės, nežemina ieškovo garbės ir orumo. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad ginčijamame straipsnyje įsipainiojusi klaida, kad ieškovas buvo teistas už nužudymą (o ne už grupinį nepilnametės išžaginimą) negali žeminti ieškovo garbės ir orumo. Teismui buvo pateiktas 1994-01-26 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo V. S. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 118 str. 3 d.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Dėl teismo vaidmens, nagrinėjant bylą, nešališkumo bei rungimosi principų įgyvendinimo.
Rungimosi principas, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 12 str. reiškia, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, sąrašas pateiktas Civilinio proceso kodekso 182 str.. Nagrinėjant garbės ir orumo bylas, įrodinėjimo pareiga paskirstoma taip: ieškovas turi įrodyti informacijos paskleidimo faktą, kad informacija jį liečia, kad ji yra žeminančio garbę bei orumą pobūdžio; pareiga įrodyti, kad informacija atitinka tikrovę, tenka atsakovui (Civilinio kodekso 2.24 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Ieškinys toje dalyje, kuri buvo nagrinėjama iš esmės, buvo atmestas remiantis ne argumentu, jog apie ieškovą paskleisti duomenys atitinka tikrovę, o dėl to, jog juos teismas pripažino nežeminančiais garbės ir orumo publikacijos bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Todėl apelianto argumentai, jog teismas privalėjo pareikalauti, kad atsakovas pateiktų įrodymų ir, juo labiau, argumentai, kad kažkokius įrodymus turėjo išsireikalauti ar surinkti pats teismas, yra visiškai nepagrįsti. Šios kategorijos bylos nepriskiriamos prie bylų kategorijų, kuriose teismo vaidmuo yra tam tikra prasme aktyvus (šeimos teisnių santykių (Civilinio proceso kodekso 376 str.), darbo teisnių santykių (Civilinio proceso kodekso 414 str.), ypatingosios teisenos (Civilinio proceso kodekso 443 str. 8 d.), todėl teismas savo iniciatyva neturi rinkti, reikalauti jokių įrodymų. Pačios šalys Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka turi teikti įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius tam tikras aplinkybes. Teismo nešališkumas būtent ir pasireiškia nesikišimu į įrodinėjimo procesą, kai įstatymas tokios pareigos teismui nenumato. Todėl apelianto argumentai dėl teismo šališkumo, rungimosi principo pažeidimo pripažįstami nepagrįstais.
Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso 2.24 str. 2 ir 4 dalių nuostatomis, pagrįstai konstatavo, jog tuo atveju, kada duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, teisę į teisminę gynybą paskleistos informacijos paneigimo būdu, ieškovas įgyja tik pasinaudojęs išankstine neteismine ginčo sprendimo tvarka. Teismas, remdamasi ieškovo pateiktu reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančias žinias (b.l. 46) teisingai konstatavo, kad replikos teise buvo pasinaudota tik dėl šios informacijos: ,,turima žinių, kad anksčiau V. S. , kuris buvo nuteistas už nužudymą, kažkokiu klausimu susirašinėjo su Prezidentūra“ ir ,,Anksti rytą savo namuose pažadintas V. S. priešinosi, todėl teko kviesti papildomą patrulių būrį“, todėl pagrįstai kitoje dalyje teismas ieškinį paliko nenagrinėtą. Kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, dėl jo esmės (pagrįstumo ar nepagrįstumo) nėra pasisakoma, nes ieškinio palikimas nenagrinėtu yra bylos užbaigimas, nepriimant sprendimo. Tuo tarpu tik priimdamas sprendimą dėl ginčo iš esmės, teismas galėtų įvertinti tiek informaciją jos atitikimo tikrovei aspektu, tiek ir jos pobūdį (ar tokia informacija žemina asmens garbę ir orumą). Konstatavus, jog visoje toje apimtyje, kurioje nebuvo kreiptasi dėl informacijos paneigimo, teismas pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą Civilinio proceso kodekso 296 str. 1 d. 1 p. pagrindu, teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių informacijos, dėl kurios nebuvo pasinaudota replikos teise, atitikimo tikrovei, jos pobūdžio (kaip antai, dėl aplinkybės, ar ieškovas nurodomų įvykių metu dirbo arba mokėsi, ar Prezidentui siųsto laiško turinys yra įžeidžiančio pobūdžio ir t.t.).
Dėl atmestų ieškinio reikalavimų.
Kaip minėta, ieškovas tinkamai savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos realizavo šioje apimtyje: 1) anksčiau V. S. buvo nuteistas už nužudymą, 2) jis kažkokiu klausimu susirašinėjo su Prezidentūra 3) V. S. priešinosi policijos pareigūnams, todėl teko kviesti papildomą patrulių būrį.
Teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad informacija, jog asmuo kažkokiu klausimu susirašinėjo su Prezidentūra savo esme negali būti vertinama kaip žeminanti asmens garbę ir orumą, todėl netgi atsakovui neįrodžius, jog ji atitinka tikrovę (kaip minėta, galioja paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei prezumpcija, kurią turi paneigti atsakovas), teismas negali taikyti tokio gynimo būdo kaip įpareigojimas ją paneigti, nes būtina sąlyga tokiam įpareigojimui yra ir žeminantis informacijos pobūdis (Civilinio kodekso 2.24 str. 1 d.). Susirašinėjimas su bet kokiomis valstybės institucijomis, tame tarpe ir Prezidentūra, nesvarbu kokiu klausimu, demokratinėje visuomenėje savaime nėra vertinamas neigiamai, toks elgesys nėra smerkiamas, todėl ieškovas turėjo įrodyti, kad dėl būtent šios informacijos paskleidimo buvo pažeminta jo garbė bei orumas, sumenko jo savęs vertinimas ar jo vertinimas visuomenėje, jo aplinkoje. Tokių įrodymų nebuvo pateikta, todėl pagrįstai teismo sprendime nebuvo konstatuotas ieškovo garbės bei orumo pažeidimas, paskleidus apie jį duomenis apie susirašinėjimą su Prezidentūra.
Iš esmės tas pats pažymėtina ir dėl informacijos apie ieškovą, kad jis pasipriešino policijos pareigūnams: visuomenėje tokio pobūdžio informacija gali būti vertinama įvairiai- kai kurie visuomenės nariai tokį elgesį gali smerkti, kitiems tokio pobūdžio informacija jokių neigiamų nuostatų to asmens atžvilgiu nesukeltų. Taigi, aplinkybę, jog dėl atitinkamų duomenų apie ieškovą paskelbimo buvo pažeminta jo garbė, turėjo įrodinėti ieškovas (Civilinio proceso kodekso 178 str., 2.24 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šios aplinkybės nagrinėjant bylą nebuvo įrodytos. Be to, teismas teisingai pažymėjo, jog vertinant, ar buvo pažeistas ieškovo orumas, teismas turi atsižvelgti į įprastai jautraus, o ne padidinto jautrumo (hiperjautarus) asmens savęs vertinimus. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2000, 2003-10-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-979/2003).
Informacija, jog ieškovas buvo teistas už nužudymą, kaip nustatė teismas, buvo klaidinga, t.y. savo esme ji neatitiko tikrovės. Tokio pobūdžio informacija apie asmenį visuomenės požiūriu vienareikšmiai yra neigiama, t.y. paskleidus šią informaciją, asmens vertinimas visuomenės akyse (jo garbė) neabejotinai sumenksta. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu aptariamos informacijos vertinimu: teismas, remdamasis į bylą pateiktu nuosprendžiu, nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovas buvo teistas už nepilnametės grupinį išžaginimą. Ieškovas neneigia, kad šis nuosprendis priimtas jo atžvilgiu ir tiek apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teisme akcentavo, kad jis nebuvo teistas už nužudymą. Tačiau aplinkybė, ar asmuo teistas už nužudymą (kaip nurodo apeliantas savo skunde- ,,žudikas“), ar jis teistas už nepilnametės išžaginimą (t.y. žagintojas, ne teisine, visuomenėje paplitusia kalba- ,,prievartautojas“), visuomenės vertinimo požiūriu iš esmės nesiskiria. Tiek vienu, tiek kitu atveju toks asmuo vertinamas itin negatyviai. Todėl tokioje situacijoje visuomenės informavimo priemonės įpareigojimas paneigti klaidingą informaciją, neatitiktų Civilinio kodekso 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų, peržengtų pažeistos teisės gynimo ribas, nes visuomenei nebūtų atskleista tikroji informacija apie ieškovo asmenį, t.y. paneigus informaciją apie jo buvusį teisėtumą už nužudymą ir neatkleidus tiesos- jog jis buvo teistas už nepilnametės išžaginimą, informacija taip pat savo esme būtų neteisinga ir toks neatitikimas tikrovei būtų žymiai didesnis, negu tas, kuris buvo paskelbtas, atsakovui nurodžius, kad V. S. buvo teistas už nužudymą, o ne už nepilnametės grupinį išžaginimą. Dėl šių argumentų pripažįstama pagrįsta, teisinga bei protinga pirmosios instancijos pozicija, jog tokioje situacijoje ieškovo pažeista teisė negali būti ginama paneigiant paskleistą informaciją.
Dėl informatikos ir ryšių departamento pažymos apie teistumą vertinimo.
Kaip minėta, apeliantas ypač akcentuoja aplinkybę, jog jis niekada nebuvo teistas už nužudymą, skunde taip pat nurodo, kad jis negali būti laikomas teistu už jokį kitą nusikaltimą, nes 2007-07-04 Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pažymoje nurodyta, kad V. S. nebuvo teistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši pažyma atspindi atitinkamo registro duomenis, tuo tarpu pirminiai dokumentai, kuriais nustatomas asmens teistumo faktas yra teismų nuosprendžiai. Teismo įpareigojimu (b.l. 76) pats ieškovas (b.l. 80) pateikė Marijampolės rajono apylinkės teismo 1994-01-26 nuosprendį (b.l. 81-104), kuriuo jis buvo nuteistas už nepilnametės išžaginimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994-04-06 nutartį (b.l. 105-108), kuria šis nuosprendis paliktas nepakeistas. Kad šie procesiniai teismų dokumentai buvo priimti būtent ieškovo atžvilgiu, įrodo ir Kauno m. apylinkės teismo 2007-10-01 nuosprendis (b.l. 109-111), kuriuo ieškovas buvo nuteistas už pasikėsinimą įžeisti viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį ir kurio įžanginėje dalyje įvardijamas V. S. teistumas pagal baudžiamojo kodekso 118 str. 3 d., įvardijama ta pati nuosprendžio priėmimo data- 1994-01-26. Todėl teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, visiškai pagrįstai rėmėsi pirminiais atitinkamą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais- teismų nuosprendžiais bei nutartimi, o ne išvestiniu įrodymu- atitinkamo registro pažyma.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 263 str.), apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindų jį panaikinti ar pakeisti (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.), o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.
Remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turėta 8,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų, kurios priteisiamos iš apelianto valstybei Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 bei 96 str. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. S. valstybei 8,50 Lt (aštuonis litus ir 50 centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų.