Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „ADR8“ atstovei advokatei Redai Kurlavičienei ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai UAB „ADR8“ (tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija) dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad palaiko skundo motyvus. Paaiškino, kad atsakovas ir Mokestinė ginčų komisija skirtingai interpretuoja materialinės teisės normas. Nurodė, kad 2009 m. birželio mėnesį įmonei UAB „Maksimiliana“ yra iškelta bankroto byla, o pareiškėja buvo bankrutuojančios įmonės turto perėmėja, todėl akivaizdu, kad UAB „Maksimiliana“ PVM nesumokėjo. Pažymėjo, kad 2010-10-21 Europos Teisingumo Teismas sprendimą, kuriame pasisakė, jog jeigu yra perleidžiamas visas verslas, reikia vertinti, koks turtas yra vyraujantis. Papildomai paaiškino, kad atsakovas sąžiningumą siejo su tuo, jog įmonei UAB „Maksimiliana“ iškelta bankroto byla ir tą faktą pareiškėja žinojo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė teismo bylą nutraukti, vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 dalimi. Paaiškino, kad sąžiningumo sąvoka apskritai nėra reglamentuota teisės aktuose, o mokesčių administratorius tik siekia mokestinio ginčo metu nustatytų aplinkybių pervertinimo, kas nėra galima. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės paduoti skundą teismui šios bylos atveju. Papildomai paaiškino, kad sąžiningumas gali būti nustatytas tik per faktines bylos aplinkybes, o šiuo atveju ginčo dėl sąvokų nėra. Atsakovo argumentus dėl kreipimosi į LR Konstitucinį Teismą prašo atmesti, kadangi nėra tikslo ketvirtą kartą peržiūrėti faktines bylos aplinkybes.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo (teismo šaukimas įteiktas tinkamai, ABTĮ 80 straipsnyje numatytų bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta).

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčija Mokestinių ginčų komisijos sprendimą ir prašo jį panaikinti, motyvuodamas, kad Komisija netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Nagrinėjamo ginčo yra aktuali Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 159 str. 2 dalis, reglamentuojanti, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Vadovaujantis šia Įstatymo nuostata, darytina išvada, kad ši teisės norma apibrėžia subjektų ratą, turinčių teisę apskųsti centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo. Teisė apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą suteikiama ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir centriniam mokesčių administratoriui, tačiau įstatymų leidėjas viešojo administravimo subjektui, suteikdamas tokią teisę, ją susiejo su vienintele aplinkybe, t.y. tik tas atvejis, kuomet tarp centrinio mokesčio administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos, sprendžiant mokestinį ginčą, kyla ginčas dėl skirtingos įstatymo ar kito teisės akto nuostatų interpretavimo. Kitokio pobūdžio ginčas nesuteikia centriniam mokesčių administratoriui teisės pasinaudoti teismine gynyba.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šią minėtą įstatymo nuostatą pabrėžiama, kad pagal Lietuvių kalbos instituto „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, žodis „interpretacija“ reiškia prasmės aiškinimą. Siejant tokią šio žodžio reikšmę su įstatymu (kitu teisės aktu) darytina išvada, kad nagrinėjama sąvoka (aiškinant ją lingvistiniu teisės aiškinimo metodu) reiškia įstatymo (kito teisės akto) prasmės aiškinimą. Pažymėtina, kad įstatymas (teisės aktas), pagal jo reikšmę ir paskirtį, yra tam tikrų elgesio taisyklių nustatymas, o tai reiškia, kad įstatymo reguliuojamų teisinių santykių dalyviai, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, privalo elgtis taip, kaip nurodyta įstatyme. Taigi, aiškinant minėtą sąvoką teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, konstatuotina, kad ji reiškia įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (nustatytų taisyklių) prasmės aiškinimą. Pateikti nurodytos sąvokos aiškinimo argumentai yra pakankami daryti išvadą, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 str. 2 d. taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Mokestinių ginčų komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo nustatyto elgesio modelio. Nors MAĮ 159 str. 2 dalyje yra kalbama apie skirtingą įstatymo ar kito teisės akto nuostatų interpretavimą, tačiau šioje normoje nėra detalizuojama, apie kokios (materialinės ar reglamentuojančios atitinkamą procedūrą) teisės normos skirtingą interpretavimą kalbama, todėl, pagal jos konstrukciją, teismas daro išvadą, jog tai gali būti tiek materialiosios teisės normos (nuostatos), tiek ir normos, reglamentuojančios atitinkamos procedūros vykdymo taisykles, skirtingas interpretavimas. Iš analizuojamos MAĮ nuostatos taip pat matyti, kad joje kalbama ir apie Mokestinių ginčų komisijos įstatymo (teisės akto) interpretavimą, sprendžiant mokestinį ginčą arba mokestinio ginčo metu. Vadinasi, nurodytas interpretavimas laiko aspektu gali būti išreikštas Mokestinių ginčų komisijos sprendime arba komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą. Atitinkamai šioje normoje nurodytas centrinio mokesčių administratoriaus įstatymo (teisės akto) interpretavimas laike gali pasireikšti po to, kai Mokestinių ginčų komisija priėmė sprendimą dėl mokestinio ginčo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys adm. bylose Nr. A11-180/2005; A-438-163/2008 ir AS-63-188/2009).

Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities inspekcija), viršininkė, išnagrinėjusi 2010-02-11 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-4 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b.l. 118-127), surašytą patikrinus pareiškėjos pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-08-31, nustatė, kad pareiškėjai apskaičiuota 2558644 Lt pridėtinės vertės mokesčio suma, mokėtina į biudžetą (Vilniaus apskrities inspekcijos 2010-04-15 sprendimas, b.l. 47-51). Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja 2009 m. liepos mėnesį iš UAB „Swedbank lizingas“ pagal 2009-06-22 ir 2009-07-01 lizingo sutartis bei išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsigijo 83 balninius vilkikus, programinę įrangą ir trimačių vaizdų graviravimo stikle lazerinę įrangą Cerion, automobilį VW Caddy Kombi už beveik 13467701,34 Lt ir 2558863,25 Lt. Visas turtas iki perdavimo pareiškėjai momento buvo naudojamas UAB „Maksimiliana“ pagal šios įmonės su lizingo bendrove UAB „Swedbank lizingas“ sudarytas lizingo sutartis. Iškėlus bankroto bylą UAB „Maksimiliana“, visas turtas pagal trišalį priėmimo perdavimo aktą buvo perduotas pareiškėjai. Įvertinus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, patikrinimo akte buvo padaryta išvada, kad apreiškėja, sudarydama sandorius su UAB „Maksimiliana“ ir UAB „Swedbank lizingas“ siekė mokestinės naudos: bankrutuojančiai UAB „Maksimiliana“ palikti nesumokėtą PVM, veiklą perkelti į naują įmonę ir, pasinaudojus PVM atskaita už įsigytą turtą, susigrąžinti 2558863,14 Lt pirkimo PVM už iš UAB „Swedbank lizingas“ įsigytą turtą. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjos atsakingi asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Maksimiliana“ nesumokės į biudžetą pardavimo PVM ir konstatuota, kad pareiškėja, atskaitydama pirkimo PVM, elgėsi nesąžiningai, siekė mokestinės naudos, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Vilniaus apskrities inspekcija, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, 2010-04-15 sprendimu Nr. (21.26)-06-77-4 patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotus 2558644 Lt PVM ir skyrė 767593 Lt PVM baudą (b.l. 47-51).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Vilniaus apskrities inspekcijos sprendimo, 2010-06-18 sprendimu Nr. 69-155, jį patvirtino (b.l. 52-56).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo, 2010-09-17 sprendimu Nr. S-250 (7-194/2010) (b.l. 11-25) panaikino atsakovo sprendimą, nes nustatė, kad mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „Swedbank lizingas“ išrašytų ginčo PVM sąskaitų faktūrų pagrindu pareiškėjas netenka teisės į PVM atskaitą, kadangi buvo nesąžiningas. Įvertinusi bylos medžiagą, taip pat nustatė, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų leidžiančių tvirtinti, kada pareiškėja buvo nesąžininga, todėl neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Swedbank lizingas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Įvertinusi Komisijos Sprendimo priėmimo motyvus ir VMI skundo teismui argumentus, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad Mokestinių ginčų komisijos 2010-09-17 sprendimu (b.l. 11-25), kuriuo buvo panaikintas atsakovo sprendimas, nėra grindžiamas skirtingu, kaip teigia VMI, teisės normų aiškinimu. Byloje ginčo dėl materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra. Pažymėtina, kad atsakovas skunde ir jo atstovas teismo posėdyje nenurodė teismui nė vienos teisės normos, kurias atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo ir/ar taikė nagrinėjamos bylos atveju. Todėl darytina išvada, kad ginčas byloje kilo dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, įrodomosios galios, t.y. ar pareiškėja, vykdydama ūkines operacijas, įsigyjant turtą pagal UAB „Swedbank lizingas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, elgėsi sąžiningai, ar ne. Atsakovo nuomone, Vilniaus apskrities inspekcija surinko pakankamai įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad pareiškėja, sudarydama sandorius su UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Maksimiliana“, buvo nesąžininga, t.y. pareiškėja žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Maksimiliana“, kuri prieš tai buvo pareiškėjos įsigyto turto savininkė, nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Mokestinių ginčų komisijos nuomone, mokesčių administratorius neneigia pačių ūkinių operacijų, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose realumo ir mano, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų leidžiančių tvirtinti, kada pareiškėja buvo nesąžininga, sudarydama minėtus sandorius.

Visapusiškai įvertinus ir ištyrus byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, manytina, kad iš esmės ginčas nagrinėjamoje byloje kyla dėl to, ar tam tikri faktai yra įrodyti ar neįrodyti, t. y. ar faktiškai buvo atlikti tam tikri veiksmai, ar ne. Byloje ginčo dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra. Mokestinių ginčų komisija vertino ginčo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendė jų pakankamumo klausimą, vertino esmines bylos aplinkybes, pasisakė dėl VMI nustatytų faktų pagrįstumo. Nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad VMI, pažeisdama MAĮ 159 str. 2 dalį, neturėdama teisinio pagrindo, kreipėsi į teismą su skundu dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į teismą kreipėsi neturėdama reikalavimo teisės, todėl byla nutrauktina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 101 str. 1 punktu.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-10-01 nutarime konstatavo, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000-06-30 nutarimas). Taip pat Konstitucinis Teismas 2000-07-02 ir 2003-03-04 nutarimuose yra pažymėjęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnyje yra reglamentuota apskundimo tvarka. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui (159 str. 1 d.). Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos (159 str. 2 ir 3 dalys).

Iš paminėtų nutarimų, teisinio reglamentavimo bei šio ginčo nustatytų faktinių aplinkybių, nekyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir todėl nėra pagrindo, remiantis atsakovo argumentais, kreiptis Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo atitikimą Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 102 str., 105-106 str. ir 149 str.,

nutarė:

administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai UAB „ADR8“ (tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija) dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo nutraukti.

Netenkinti atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsakovui išaiškinti, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Nutartis per septynias dienas nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.