Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-03-01 · Administracinė byla Nr. I-472-580/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-01
Bylos Nr.
I-472-580/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
G.Z.S., Aplinkos ministerijai
Kategorijos
  • 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-372/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Antano Ablingio,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei U.A. – R.,trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams V.V., L.M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G.Z.S., Aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 79-3684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G.Z.S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,51 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 0,9500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir panaikinti minėto sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,34 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 2,2600 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav.

Pareiškime paaiškino, kad skundžiamu sprendimu buvo atkurtos pareiškėjos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 5,40 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kuris 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui. Nekilnojamojo turto registre skundžiamo sprendimo pagrindu G.Z.S. vardu yra įregistruotas 0,9500 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir 2,2600 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav., Nurodytų žemės sklypų tikslūs plotai ir ribos buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 2.3-3556-01 ir 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 2.3-3820-01. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Miškotvarkos tarnyba) 2008 m. lapkričio 13 d. pažymą Nr. TA 0811-16915, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. lapkričio 13 d. fragmentą Nr. P0811-0009 ir Miškų valstybės kadastro duomenų 2008 m. gruodžio 1 d. patikrinimo aktą Nr. 285, į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka Miškų valstybės kadastre įregistruotas 0,51 ha miško plotas, t. y. Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypo dalis. Pagal 2008 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. TA 0811-16878, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008-09-05 fragmentą Nr. P0809-0028 ir Miškų valstybės kadastro duomenų 2008 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktą Nr. 252 į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka Miškų valstybės kadastre įregistruotas 0,34 ha miško plotas, t. y. Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypo dalis. Nepaisant to, kad iš minėtų Miškų valstybės kadastre įregistruotų miško plotų atitinkamai tik 0,02 ha ir 0,19 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, o ginčijamas sprendimas priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, abu žemės sklypai ir į juos patenkantis miškas ginčijamo sprendimo priėmimo metu jau priklausė ir dabar priklauso Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių, kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasi Trakų rajono Kariotiškių agrarinės reformos tarnybos 1996 m. rugsėjo 2 d. išvada, 1996 m. lapkričio 21 d. žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo aktu bei pagal tuo metu nustatytus reikalavimus parengtais laikinais žemės sklypų planais, 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 79-3684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G.Z.S.“ atkūrė pilietei G.Z.S. nuosavybės teises į tris 5,40 ha bendro ploto žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neginčija minėtų žemės sklypų suformavimo dokumentų. Neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. 1998 m. vasario 25 d. įregistruojant žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre tik vienas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas kaip turintis 1,1 ha miško. Visi trys žemės sklypai Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo grąžinti piliečiams iki valstybinės reikšmės miškų plotų schemos patvirtinimo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas bei abrisai buvo rengti 1996 m. lapkričio 21 d., tuo metu naudotoje senoje planinėje medžiagoje. Pagal G.Z.S. prašymą 2003 m. liepos 15 d. buvo parengti sklypų planai ortofotografinėje medžiagoje, todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 2.3-3556-01 ir 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 2.3-3820-01 patikslino visų trijų žemės sklypų plotus.

Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, kadangi ši teritorija priskirta Vilniaus miestui tik po 1995 m. birželio 1 d.. Priimant ginčiją sprendimą, atsakovas vadovavosi Žemės reformos įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei suderino žemės reformos žemėtvarkos projektą su kitomis atsakingomis institucijomis. Anot atsakovo, G.Z.S. grąžintuose žemės sklypuose yra tik dalis miško ploto. Žemės sklypai yra suformuoti atliekant preliminarius matavimus, todėl pareiškėjas ginčydamas žemės sklypų dalis, turi nurodyti konkrečią jų buvimo vietą, priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančių žemės sklypų nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Be to, į minėtus žemės sklypus patenka tik 0,02 ha ir 0,19 ha valstybinės reikšmės miškų plotai. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nes pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio teismo priimti nutarimai kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo G.Z.S. atsiliepime prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti, kadangi pareiškimas paduotas praleidus įstatyme nustatytus terminus.

Nurodė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte esančios normos turinio darytina išvada, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, miestų miškams priskiriami tik tokie miškai, kurių sąrašus yra patvirtinusi Vyriausybė. Tik Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija yra priskirta miesto miškams. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, miškas gali priklausyti nuosavybės teise ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Iš Miškų valstybės kadastre įregistruotų 0,51 ha ir 0,34 ha miško plotų, patenkančių į G.Z.S. priklausančius žemės sklypus, atitinkamai tik 0,02 ha ir 0,19 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą pilna apimtimi. Taip pat pažymėjo, kad 0,02 ha miško plotas negalėtų būti priskiriamas valstybinės reikšmės miško plotui, kadangi neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos miško sąvokos.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo akcentavo, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 parengtas vadovaujantis tuo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pagal kurias miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, taip pat Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis nuostatomis, kad valstybinės reikšmės miškai, kuriems priskiriami miestų miškai, priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir turi būti naudojami visuomenės poreikiams. Tačiau nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl Miškų įstatymo nuostatos neturi viršenybės specialiųjų teisės normų atžvilgiu. Pareiškėjas neįrodė, kad priimant ginčijamą sprendimą sklypai buvo priskiriami valstybės išperkamiems.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Remiantis CK 4.96 straipsnio 3 dalimi šis žemės sklypas grąžintinas tik tuo atveju, jei jis neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija yra valstybės įgaliota institucija klausimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo spręsti, todėl turėjo teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal tuometinio Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą valdininko statusas pats savaime suponuoja valdininko pareigą laikytis įstatymų bei priimti tuos sprendimus, kurie priklauso jo kompetencijai. Aplinkybė, kad valdininkas nežino ar nepakankamai žino įstatymus ar savo kompetenciją, negali pateisinti valdininko neteisėtų veiksmų, ir negali būti panaudota prieš sąžiningus turto įgijėjus. Jeigu neteisėtais valdininkų veiksmais padaroma žala valstybei, tai valstybės interesai gali būti apginti išieškant valstybei padarytą žalą iš ją padariusių valdininkų. Valstybės, kaip savininko, teisių gynimas negali būti suabsoliutintas ir vykdomas sąžiningų turto įgijėjų sąskaita. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Jeigu nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, už ją turi būti teisingai atlyginama. Nagrinėjamu atveju vienašalė restitucija negalima, neatlyginant trečiajam asmeniui lygiaverčių sklypų dydžiais. Be to, pareiškėjas pateikė reikalavimą praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais CK 1.125 straipsnio 4 dalyje.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija sutiko su pareiškime išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 0811-16878, 2008 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 0811-16915 bei parengti Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai patvirtina, kad į Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 79-3684 atkurtus žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) atitinkamai patenka 0,51 ha ir 0,34 ha miško ploto. Ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus miesto teritorijoje t. y. privačion nuosavybėn perleistas miško plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, nes jis yra miesto teritorijoje, todėl šioje dalyje ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miško plotą, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių, Žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog teritorija, kurioje buvo atkurtos nuosavybės teisės G.Z.S., 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui, tačiau šioje žemėje nebuvo miestų miškams Vyriausybės nutarimu priskirtų plotų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą kad šiuo atveju reikėjo įvertinti kitas ginčo žemės charakteristikas, ar pagal jas ši žemė atitinka miškams keliamus reikalavimus. Vertindamas byloje esančius duomenis teismas konstatavo, kad nuo skundžiamo sprendimo priėmimo eina jau dvylikti metai, vietovė tuo metu ir dabar gali būti iš esmės pasikeitusi, todėl ją įvertinti ir daryti išvadas, ar prieš 12 metų žemės plotas galėjo būti laikomas mišku, nebūtų galima ta apimtimi, kokios reikalauja viešojo administravimo principai, t.y. objektyviai ir nešališkai ištiriant aplinkybes ir priimant vienareikšmį sprendimą. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, kad byloje esančios pažymos apie miškų taksacines charakteristikas rodo, jog ir šiuo metu medžiai nėra stori ir seni, taip pat tuo, kad 0,51 ha miško plotas, patenkantis į 0,9500 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), nors ir buvo įtrauktas į valstybinę miškų apskaitą tačiau nebuvo įtrauktas į apskaitą tų miškų plotų, į kuriuos negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamo administracinio akto pagrindu G.Z.S. atsirado civilinė nuosavybės teisė, o civilinių teisinių santykių stabilumas ir Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga yra svarbios ir saugotinos vertybės. Taip pat teismas nurodė, jog tai, kad žemės plotai Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo" pakeitimo" valstybinės reikšmės miškais buvo pripažinti po skundžiamo akto priėmimo, reiškia ne nepagrįstą šių miškų grąžinimą G.Z.S., tačiau leidžia kalbėti apie tai, kad valstybė gali minėtus miškus išpirkti iš pareiškėjos kaip priklausančius išimtinei valstybės nuosavybei.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 79-3684 teisėtumo. Pareiškėjo nuomone, apibendrinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad abiejuose ginčo žemės sklypuose miško būta jau ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 79-3684 priėmimo metu. Tuo paneigta skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad objektyviai ir nešališkai ištiriant aplinkybes negalima įvertinti ir priimti vienareikšmiško sprendimo apie ginčo miško buvimą minėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ginčo miškas nebuvo įtrauktas į apskaitą miško plotų, į kuriuos negali būti atkurtos nuosavybės teisės, miško buvimo ginčo sklypuose nepaneigia, todėl esminės reikšmės šioje byloje neturi. Tokiu būdu darytina išvada, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-12-04 sprendimu Nr. 79-3684 perleidus G.Z.S. privačion nuosavybėn minėtus 0,51 ha ir 0,34 ha Vilniaus miesto teritorijoje esančius miško plotus (miesto miškus), buvo pažeistos tai draudžiančios imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio normos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

Tretysis suinteresuotasis asmuo G.Z.S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nepaisant to, kad iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miško plotų (t. y. iš 0,51 ha ir 0,34 ha), priskirtinų žemės sklypui, dėl kurio vyksta ginčas, atitinkamai tik 0,02 ha ir 0,19 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo" pakeitimo", o ginčijamas 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 79-3684 priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo. Tą pripažino ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškotvarkos tarnyba, kuri raštu, adresuotu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, informavo, jog į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k.v. ir į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k.v. patenkantys miškai valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Iš to darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą, nepažeidė materialinių bei procesinių teisės normų bei priėmė teisėtą sprendimą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su šiuo skundu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutinka bei, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio l dalies 2 punktu, prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 79-3684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G.Z.S.“ dalies, kuria natūra grąžinta 0,51 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į 0,9500 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir sprendimo dalies, kuria atkurta nuosavybė į 0,34 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 2,2600 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav., t. y. ginčijami atsakovo sprendimai ta apimtimi, kuria natūra atkurtos nuosavybės teisės į mišką, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą Vilniaus miesto teritorijai.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, jį įgyvendinantys teisės aktai bei kiti teisės aktai, susiję su minėtuoju įstatymu.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 1 ; 3 ir 4 punktai numatė, kad „Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; 3) priskirti miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai; 4) priskirti miestų miškams ir miško parkams.

Byloje nustatyta, kad ginčo miškai teisės aktų nustatyta tvarka buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. po to, kai į ginčo sklypus pareiškėjai nustatyta tvarka buvo atkurtos nuosavybės teisės (1997 m. gruodžio 4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime aiškindamas analogiškus teisinius santykius, kurie sprendžiami ir šioje byloje yra konstatavęs, kad „ Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Beje, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“ (Byla Nr. 44/04-10/06).

Be paminėto, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad „Konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn;“.

Kaip minėta, ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nustatyta tvarka nebuvo pripažinta, kad ginčo žemės sklype esantis miškas yra priskiriamas valstybinės reikšmės miškų kategorijai.

Formaliąja prasme, tai lemia, kad ginčijamas sprendimas jo priėmimo metu atitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 1 punkto reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises ir į 1,1 ha miško, esančio Vilniaus m. teritorijoje (b. l. 38). Tai, kad tam tikros dalys – 0,51 ir 0,34 ha miško atitinka valstybinės reikšmės miško kriterijus, buvo pripažinta tik priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“.

Tai, kad priimant ginčijamą sprendimą turėjo būti paisoma ir Miškų įstatymo 4 straipsnio reikalavimų „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams,“ ar ne, oficialiai buvo išaiškinta tik minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu.

Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

Visa tai įvertinus, kolegijos nuomone, galima daryti išvadą, kad nors ginčijamas sprendimas jo priėmimo metu (jo atitinkama dalis dėl miško tam tikros dalies) ir prieštaravo Miškų įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, tačiau teisinis šių klausimų neapibrėžtumas, jų neaiškumas, sukūrė tokias teisines sąlygas, kad nagrinėjami teisiniai santykiai tapo ilgalaikiais, bei stabiliais (trunkantys virš 10 metų).

Toks teisinių santykių stabilumas, kolegijos nuomone, yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri eliminuoja iš valstybinės valdžios institucijų, byloje nagrinėjamu atveju, ginti valstybės ar visuomenės pažeistas teises, tokiu būdu kokiu tai yra daroma šioje byloje ( Civilinio kodekso 1.124 straipsnis – „Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.“; 1.125 straipsnio 1 dalis - „Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.“).

Minėta, kad „Konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn;“. Todėl, kolegijos nuomone, byloje nagrinėjami teisiniai santykiai gali būti išspręsti ir kitomis teisinėmis priemonėmis.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nagrinėjama byla nėra identiška faktinėmis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. išnagrinėtai bylai Nr. A525–19/2010, nes išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtos bylos atveju, nuosavybės teisės buvo atkurtos po to, kai nustatyta tvarka buvo išspręstas miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams klausimams, o šioje byloje, kaip minėta, tai buvo padaryta iki tokio klausimo išsprendimo, kas esminiai keičia tiek teisės normų taikymo, tiek teisinių santykių vertinimo klausimus.

Tai savo ruožtu lemia, kad nėra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatos, nustatančios, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusRomanas Klišauskas