Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Z. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties Z. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

2010 m. vasario 10 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Institucijos) pareigūno nutarimu Z. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 5 dalį paskirta administracinė nuobauda – 550 litų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2009 m. gruodžio 31 d., apie 23.45 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, Tauragėje, Z. M., nešdama maisto voljere buvusiam šuniui, neužtikrino, kad šuo neištrūks iš voljero. Ištrūkęs iš voljero, šuo išbėgo į gatvę ir užpuolė (duomenys neskelbtini) namo kieme buvusį kaimyną V. D., kuriam sužalojo abi rankas ir krūtinę. Tokiais veiksmais Z. M. pažeidė Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 15 d. patvirtintų Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Tauragės mieste taisyklių 6, 17, 20 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Z. M. administracinėn atsakomybėn patraukta dėl ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y. už tai, jog neužtikrino, kad šuo neištrūktų iš voljero ir šis, išbėgęs lauk, užpuolė ir apkandžiojo kaimyną. Apeliantė neigia savo kaltę, motyvuodama tuo, jog ji nėra kaimyną apkandžiojusio šuns savininkė.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad būtent Z. M. laikytina atsakinga už šunį. Pati apeliantė paaiškinime pareigūnams šunį įvardijo kaip savo (b. l. 41), pareiškime Tauragės rajono policijos komisariatui paaiškino, kad šuo yra jos išvykusio į Angliją sūnaus, o ji paprašė šunį priglausti (duomenys neskelbtini), kur yra voljeras (b. l. 40). Pažymėtina, kad šie paaiškinimai buvo rašyti praėjus daugiau nei 2 savaitėms nuo įvykio, todėl atmestini apeliantės teiginiai, jog ji taip parašė susijaudinusi. Pažymėtina, kad ir skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja apskritai nekėlė šuns priklausomybės klausimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Z. M. nurodė, jog būtent ji yra asmuo, prižiūrintis šunį (b. l. 68), vėliau pakeitė savo poziciją ir ėmė teigti, jog šunį prižiūri Z. G., o šuo tik kažkada buvo jos, jos sūnaus (b. l. 114). Vien aplinkybė, kad šuo gyvena ne kartu su pareiškėja, nesudaro pagrindo spręsti, kad už šunį turi būti laikomas atsakingu kitas asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiuose paaiškinimuose atsakomybėn traukiamas asmuo teigė, kad šuo buvo tiesiog priglaustas (duomenys neskelbtini), kadangi toje vietoje buvo voljeras, niekur nebuvo užsiminta, kad šuo perduotas kito asmens nuosavybėn ar priežiūrai. Įvertinusi tokį pareiškėjos keliamų versijų nenuoseklumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad jos paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Z. M. šuns savininke, atsakinga už Taisyklėse nurodytų reikalavimų laikymąsi, nutartis priimta laikantis teisės aktų reikalavimų, jos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Z. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį Z. M. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.