Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nukentėjusiosios L. A. atstovo advokato Aurelijaus Gruodžio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. A. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. D. pareikšti kaltinimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuo 2012 m. pavasario iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko žodiniu susitarimu su L. A. rengti projektą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – projektas) 2013 m. kovo 14 d. L. A. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad projekto projektinė dokumentacija suruošta blogai, pagal minėtą projektą Europos sąjungos parama nebus skirta ir minėto projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Žemės ūkio ministeriją nuvežti 12893,88 Eur (44520 Lt), taip tyčia suklaidino L. A., kuri 2013 m. kovo 15 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. akivaizdoje jai perdavė 12893,88 Eur (44520 Lt), o ji po kurio laiko, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, norėdama įgyti L. A. pasitikėjimą, kaip pinigų sumokėjimo pagrindą parodė L. A. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens suklastotą 2014 m. kovo 14 d. Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai išrašytą pinigų priėmimo kvitą, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), kurį neva pasirašė Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjas A. G., nors realiai šis suklastotas kvitas Žemės ūkio ministerijai pateiktas nebuvo, buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitytas bei pagal minėtą kvitą 12772,24 Eur (44100 Lt) nėra sumokėti į ministerijos kasą, Europos sąjungos parama projektui iki šiol nėra skirta, tokiu būdu ji apgaule savo naudai įgijo iš L. A. šiai priklausančius 12893,88 Eur (44520 Lt), kurių negrąžino, kitaip neperdavė, taip padarydama nukentėjusiai L. A. 12893,88 Eur (44520 Lt) turtinę žalą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad S. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kaltinimas S. D. grindžiamas prieštaringais liudytojų parodymais, nekonkrečiais nukentėjusiosios parodymais, todėl visos abejonės vertinamos kaltinamosios naudai.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. D. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir skirti jai 2 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, taip pat visiškai tenkinti nukentėjusiosios L. A. civilinį ieškinį.Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.Prokurorė nurodo, kad tarp L. A. ir S. D. buvo susiklostę asmeniniai tarpusavio ryšiai – S. D. buvo gera L. A. pažįstama, su išteisintąja buvo supažindinta per gerą pažįstamą V. V., be to, S. D. nuolat lankydavosi pas nukentėjusiąją ir save pateikdavo kaip vertą pasitikėjimo asmenį, išmanantį savo darbą, tai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ne tik pati S. D., bet ir liudytojai E. V., R. S., E. G., V. A., V. V. ir D. K., kas suteikė pagrindo nukentėjusiajai S. D. pasitikėti. Tokiu būdu išteisintoji, L. A. nurodžiusi tikrovės neatitinkančią informaciją, tai yra kad projekto projektinė dokumentacija suruošta blogai, todėl minėtam projektui Europos sąjungos parama nebus skirta, o norint to išvengti, į Žemės ūkio ministeriją reikia nuvežti 12893,88 Eur (44520 litų), iš nukentėjusiosios išviliojo 12893,88 Eur (44520 Lt).Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas S. D. pagal 182 straipsnio 2 dalį išteisino nepagrįstai motyvuodamas nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kadangi ji pareiškime policijai nenurodė apgaulės fakto, ką teismas laikė nukentėjusiosios siekiu išvengti civilinėje byloje priteistos sumos apmokėjimo. Ši teismo išvada prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims, iš kurių matyti, kad L. A., kreipdamasi į policiją, pareiškime ne tik nurodė apgaulės faktą, bet ir pinigų paėmimo aplinkybes bei tai galinčius patvirtinti liudytojus. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad L. A., perduodama S. D. pakankamai didelę pinigų sumą, pasikvietė liudytojus, tokiu būdu imdamasi priemonių savo teisėms apginti. Nepaisant to, teismas reikšmingais laikė išteisintosios ir jos prašymu iškviestų liudytojų parodymams, neatsižvelgdamas į tai, kad šių asmenų parodymai neatitinka byloje nustatytų faktų. Liudytoja Z. E., apklausta teisme, nurodė, kad 2013 m. kovo 15 d. ji dirbo, nors darbdavio pateiktoje pažymoje pateikta priešinga informacija. Liudytojas R. K. kiaulės skerdimo fakto nepastebėjo, nors kitų liudytojų duomenimis, tą turėjo pastebėti. Teismas taip pat nevertino, kad S. D. turėjo ir naudojosi automobiliu iki 2014 m. sausio 24 d., duomenų, kad automobilis buvo remontuojamas teisminio nagrinėjimo metu nepateikta, šią informaciją patvirtino ir R. K., kuris taip pat pažymėjo, kad S. D. vengė grąžinti automobilį, o dokumentų bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ už 2013 m. iki šiol nėra pateikusi. Nuosprendyje nebuvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad visi S. D. kviesti liudytojai puikiai prisiminė 2013 m. kovo 15 d. dienos įvykius, tačiau, kas vyko dieną prieš arba po minėtos dienos, neprisiminė.Apeliantė skunde daro išvadą, kad S. D., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, veikė tiesiogine tyčia, kadangi ji, įgydama nukentėjusiosios turtą – pinigines lėšas, suvokė, jog projekto įgyvendinimui lėšos nėra reikalingos. Toks pinigų apmokėjimui už projekto lėšų gavimą išviliojimas iš nukentėjusiosios, kaltininkui apgaulingai žadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2003, 2K-377/2005, 2K-74/2006, 2K-651/2006, 2K-55/2014 ir kt.). Todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, kadangi S. D. yra išteisinta nepagrįstai.Nukentėjusiosios L. A. atstovas advokatas A. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti S. D. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir iš jos L. A. priteisti 12893,88 Eur, kadangi skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad S. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai, aiškiai matę kaip buvo perduoti pinigai. Liudytojų parodymus apie tai, kad dalį S. D. perduotų pinigų jie prieš tai paskolino nukentėjusiajai, patvirtina rašytiniai įrodymai. Byloje esantis sąskaitos išrašas (l t., b. l. 55, 57) patvirtina, kad S. D., tik gavusi pinigus, didžiąją dalį pinigų dalį įnešė į Gyvenamojo namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, taip grąžindama dalį pasisavintų iš bendrijos lėšų, ką pripažino ir Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. D. pati neturėjo pinigų grąžinti pasisavintas lėšas bendrijai. Be to, byloje yra ir pats kvito antrojo egzemplioriaus originalas ir visa eilė S. D. ranka rašytų raštų, iš kurių matyti, kad kvitas užpildytas S. D. ranka. Taigi byloje yra tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai, kurie patvirtina išteisintosios dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad netiki nukentėjusiosios parodymais ir jos iškelta versija apie pinigų perdavimą išteisintajai, kadangi nukentėjusioji 2014 m. balandžio 22 d. su pareiškimu į policiją kreipėsi tik po to, kai S. D. jai pareiškė ieškinį civilinėje byloje ir jau žinodama, kad paramą iš Europos Sąjungos fondų ji gaus, be to, savo pareiškime L. A. nenurodė nieko apie jokius pinigus ar jų grąžinimą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškimo (1 t., b. l. 13) turinio, jame aiškiai nurodyta, kad S. D. iš vakaro atvyko ir paprašė pinigų, vėliau kitą dieną atvyko ir paėmė pinigus. Tai, kad L. A. gavo minėtą paramą (dokumentaciją sutvarkė kita įmonė), nepaneigia apgaulės buvimo, be to, dėl netinkamai išteisintosios parengtos dokumentacijos nukentėjusioji galėjo ir visai negauti paramos. Kaip dar vieną nukentėjusiosios parodymų netikslumą teismas nepagrįstai nurodo, kad ji pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsiliepime į ieškinį civilinėje byloje skirtingai nurodo pinigų sumą, kurią perdavė S. D., ir net negali nurodyti, kokiu tikslu šie pinigai buvo duoti. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji L. A. visada nurodė tą pačią sumą, kurią 2013 m. kovo 15 d. perdavė S. D., – 45 000 Lt, be to, niekada neteigė, kad šią sumą skolino S. D., o civilinėje byloje, rašydama atsiliepimą į ieškinį, nukentėjusioji nurodė ne tik 2013 m. kovo 15 d. perduotą pinigų sumą, bet ir visas kitas sumas, kurias S. D. yra davusi, todėl šios sumos skyrėsi. Kritiškai vertindamas nukentėjusiosios parodymus dėl to, kad S. D. neva iš jos gautais pinigais netrukus po šių pinigų paėmimo iš nukentėjusiosios, atlygino savo turimas skolas Gyvenamojo namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, teismas vadovavosi išrašais iš išteisintosios sutuoktinio J. D. banko sąskaitų, kurie neva patvirtino, kad S. D. turėjo piniginių lėšų ir galėjo atiduoti skolas pati. Tačiau teismas visiškai nevertino antstolių pateiktų duomenų apie S. D. ir jos buvusio sutuoktinio turimus įsiskolinimus, taip pat kitų duomenų iš baudžiamosios bylos, kurioje ji buvo kaltinama, o vėliau ir nuteista dėl piniginių lėšų pasisavinimo iš Gyvenamojo namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“. Tuo pačiu teismas pateikė savo labiau tikėtiną versiją, kodėl nukentėjusioji galėjo skolintis lėšas iš M ir N. S. (turizmo verslo plėtrai), neįvertindamas, kad nukentėjusios parodymai dėl pinigų skolinimosi ir perdavimo išteisintajai yra patvirtinti liudytojų M. ir N. S. bei G. G. parodymais. Priešingai, teismas teigia, kad liudytojų parodymų vienodumas ir tai, kad nė vienas iš jų nepasiūlė nukentėjusiajai sudaryti rašytinę sutartį dėl paskolos S. D. suteikimo kelia abejonių šių liudytojų patikimumu. Tačiau pažymėtina, kad nei nukentėjusioji L. A., nei išteisintoji niekada neteigė, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Todėl, advokato nuomone, netinkamas visų šių aplinkybių vertinimas ir akcentavimas parodo teismo tam tikrą nusistatymą nukentėjusiosios ir išteisintosios atžvilgiu.Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog S. D. ir liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad pinigų perdavimo dieną išteisintoji svečiavosi savo tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, ir kaltinime nurodytu laiku ir vietoje – (duomenys neskelbtini), fiziškai negalėjo būti, yra gana detalūs, nuoseklūs, tarpusavyje ir neprieštaraujantys. Priešingai, minėtų asmenų parodymai neatitinka bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų. Liudytojos Z. E. parodymai, kad ji nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. dirbo nurodytoje parduotuvėje (duomenys neskelbtini), neatitinka duomenų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės (2 t., b. l. 165), darbo sutartyse ir iš darboviečių gautuose darbo laiko apskaitos žurnaluose nurodytos informacijos (2 t., b. l. 153-164), pagal kurią ji nurodytoje parduotuvėje nedirbo, taigi ten negalėjo sutikti ir liudytojo E. K., kuris parodė, kad buvo užsukęs į parduotuvę, kur Z. E. jam pasakė, kad namuose kažkas yra. Taip pat ir liudytoja V. E. sakė netiesą, pasakodama, kad marti Z. E. 2013 m. kovo 15 d. išėjo į darbą ir grįžo vėlai. Taip Z. E. ir V. E. parodymai apie tai, kad minėtą dieną vakare rado visus sėdinčius prie stalo, tarp jų ir M. Š., neatitinka pačios M. Š. parodymų, kuomet ji nurodė, kad šventinėje vakarienėje nedalyvavo. Taigi teismas visiškai nepagrįstai šiuos įrodymus vertino kaip nuoseklius ir tarpusavyje neprieštaraujančius.Nukentėjusiosios atstovas, taip pat nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismui nukentėjusiosios pateikta kvito kopija įrodomosios galios neturi, pažymi, kad teismui yra pateikta ne kvito kopija, o kvito antrojo egzemplioriaus originalas. Nors šis kvitas pagamintas savaiminio kopijavimo būdu ir ekspertai negalėjo atlikti šiame kvite esančio rašytinio teksto autorystės ekspertizės, tačiau vizualiai sulyginus kvite esančius įrašus su kitais S. D. ranka rašytais raštais, kurių autorystę pripažino pati S. D., matyti, jog ir teismui pateiktas kvitas buvo pildytas S. D.. Žinoma, šis įrodymas nevertintinas kaip pirminis įrodymas, tačiau teismas visiškai be pagrindo šio įrodymo nevertino kartu su kitais įrodymais. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamos teismo konstatuotos aplinkybės dėl išteisintosios ir nukentėjusios asmeninio pobūdžio santykių. Tiek nukentėjusioji L. A., tiek S. D. patvirtino, kad nukentėjusiosios pateikti kvitai pildyti ir įgaliojimas leisti S. D. nukentėjusiosios vardu tvarkyti pinigines lėšas buvo išduotas vykdant tarp S. D. vadovaujamos įmonės ir nukentėjusiosios sudarytą sutartį. Tačiau vėliau įgaliojimo pagrindu gavusi iš nukentėjusiosios lėšas, kad jas įneštų į nukentėjusiosios sąskaitą, išteisintoji gautus pinigus įnešė savo vardu, o vėliau bandė juos prisiteisti iš nukentėjusiosios, tačiau Kaišiadorių rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2016 m. kovo 14 d. sprendimu nustatė, kad S. D. į banko sąskaitą įnešė nukentėjusiosios pinigus ir tokiu pagrindu S. D. ieškinį atmetė. Taip pat ir aplinkybė, kad nukentėjusioji 2013 m. rugsėjo mėnesį dalyvavo S. D. tėvo laidotuvėse, neįrodo, jog nukentėjusiąją tokia padėtis tenkino. Be to, aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo apgauta, paaiškėjo jau po tėvo laidotuvių. Taip pat ir kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiąją ir kaltinamąją siejusius galimus civilinius teisinius santykius yra grįstos tik prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais. Todėl ir abstraktūs teiginiai, kad nukentėjusiosios teisės turi būti ginamos civilinio proceso tvarka yra nepagrįsti. Iš teismo nuosprendžio net neįmanoma suprasti bei įvardinti, kokios civilinės teisės, o juo labiau ir kaip jas ginti civilinio proceso tvarka.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji S. D. ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas tenkinamas, prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą (atlikta rašysenos ekspertizė), įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai neišnagrinėjo svarbių bylai aplinkybių. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai buvo įvertinti fragmentiškai, atsietai nuo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, išskirtinį dėmesį suteikiant išteisintosios parodymams, nevertinant jų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms faktinėms bylos aplinkybėms, kitiems teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymams bei rašytiniams byloje esantiems duomenims, kas iš esmės lėmė nepagrįstas apylinkės teismo išvadas dėl S. D. nekaltumo jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir S. D. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 4 dalis).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad S. D., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuo 2012 m. pavasario iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko žodiniu susitarimu susitarus su L. A. rengti projektą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – projektas), 2013 m. kovo 14 d. L. A. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad projekto projektinė dokumentacija suruošta blogai, pagal minėtą projektą Europos sąjungos parama nebus skirta ir minėto projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Žemės ūkio ministeriją nuvežti 12893,88 Eur (44520 Lt), taip tyčia suklaidino L. A., kuri 2013 m. kovo 15 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. akivaizdoje jai perdavė 12893,88 Eur (44520 Lt), o ji po kurio laiko, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, norėdama įgyti L. A. pasitikėjimą, kaip pinigų sumokėjimo pagrindą parodė jai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje suklastotą 2013 m. kovo 14 d. Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai išrašytą pinigų priėmimo kvitą, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), kurį neva pasirašė Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjas A. G., nors realiai šis suklastotas kvitas Žemės ūkio ministerijai pateiktas nebuvo, buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitytas bei pagal minėtą kvitą 12772,24 eurų (44100 litų) nėra sumokėti į ministerijos kasą, tokiu būdu ji apgaule savo naudai įgijo iš L. A. šiai priklausančius 12893,88 Eur (44520 Lt), kurių negrąžino, kitaip neperdavė, taip padarydama nukentėjusiai 12893,88 Eur (44520 Lt) turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.Apklausta pirmosios instancijos teisme S. D. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad su L. A. ji pradėjo bendrauti tik 2013 m. balandžio pradžioje, pinigų iš jos niekada neprašė ir niekada neėmė, nerašė jokio kvito, 2013 m. kovo 15 d. kaltinime nurodytu adresu negalėjo būti, nes nuo kovo 11 d. buvo pas motiną (duomenys neskelbtini) rajone. Ją ten matė teta, kaimynė E., A. B., N. B. ir M. Š.. Be to, jai buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, registruodavosi kas 3-4 dienas, paskutinį kartą tuomet policijos įstaigoje buvo pasirodžiusi kovo 14 d. Nurodė, kad pirmą kartą į nukentėjusiosios sodybą nuvyko balandžio 17 d., pasirašė su ja sutartį, kurią sudarė kaip juridinis asmuo. Sudarius sutartį su L. A. buvo numatyti paslaugų darbai, susitarė, kad ji surūšiuos pagal mokėjimo agentūros nurodytą prašymo formą visus dokumentus, už tai jai turės būti sumokėti 23000 Lt, nukentėjusiajai ši suma tiko. Sutartyje buvo parašyta, kad ji teiks konsultavimo paslaugas iki rugsėjo 15 dienos. Pas L. A. namuose yra buvusi keturis kartus, kartu su ja buvo administratorė, rangovas ir finansininkė. Jie ten turėjo patalpas darbui. Niekados neprašė nukentėjusiosios padengti jų asmeninių išlaidų. Buvo išrašyta sąskaita - faktūra, bet nukentėjusioji niekuomet pinigų neturėjo, todėl jie dirbo savo išlaidomis. Dokumentų jie neėmė, nes visi dokumentai buvo vietoje, jiems padavė jų kopijas. Originalius dokumentus pirmą kartą pamatė, kai atvyko į agentūrą lapkričio 25 d. Dirbant su nukentėjusiąja buvo nesutarimai, kai buvo priduotas mokėjimo prašymas ir lapkričio mėnesį agentūra atliko patikrą vietoje, rado daug neatitikimų, juos išdėstė raštu ir nurodė, kad dėl blogai atlikto darbo agentūra nukentėjusiosios nefinansuos, taikys sankcijas. Dėl to nukentėjusioji, kuri tikėjosi paramą gauti dar rugsėjo mėnesį, atsisakė jos paslaugų ir pranešė susiradusi kitą įmonę. Taip pat ji pasakė, kad kaltinamoji turės jai sumokėti visus nuostolius. Negali pasakyti, kokių ūkininkė turėjo išlaidų su šiuo projektu, nes buhalterinės dalies netikrino. Mananti, kad bendra suma susidarytų apie 46000 Lt, tokia suma, dėl kurios ji yra kaltinama. Po visa to S. D. nutraukė su nukentėjusiąja santykius, įmonei buvo iškelta bankroto byla, ji ūkininkei atidavė visus dokumentus (sutartį, mokėjimo sąskaitą, mokėjimo prašymą, tai yra viską, ką ji turėjo). Bankroto administratoriui sausio 24 d. ji pateikė sutartį, sąskaitą faktūrą, pagal kurią L. A. turėjo sumokėti už suteiktas paslaugas. Nukentėjusioji turėjo sąskaitą apmokėti iki rugsėjo 20 d., bet ji atvažiavo pas ją į namus ir paprašė palaukti pinigų, nes šiuo metu neturi, po to atvažiavo rugsėjo pabaigoje, nepamena dienos, ir pasakė, kad neapmokėjo sąskaitos, klausė kas dabar bus, ar jie nepaduos jos į teismą, ir paprašė parašyti raštą, kad ji sutinka palaukti tų 23000 Lt, kol nukentėjusioji turės pinigų. Ūkininkė jai davė visus blankus ir primygtinai prašė supildyti kvitus, juos pildė mokėjimų agentūroje, jai buvo duoti pavedimų išrašai. Visi kvitai, esantys byloje (2 t., b. l. 44-49) yra surašyti jos ranka. 2013 m. kovo 14 d. kvitą dėl kaltinime nurodytų pinigų priėmimo pirmą kartą pamatė susipažinus su civiline byla, jis pildytas ne jos ranka. Nurodė, kad L. A. bankinėmis kortelėmis ir jokiais jos pinigais nesinaudojo. L. A. įgaliojimas atstovauti ją kaip asmenį įstaigose buvo išduotas, kad būtų pasirašyta sutartis su įmone. Iš savo sąskaitos pinigus (15 000 Lt) nukentėjusioji pervedė todėl, kad, kai nuvažiavo balandžio 17 d. pasirašyti sutarties, nukentėjusioji pasakė, kad ji padarys iš banko į banką pavedimą, kad būtų kaip įrodymas, kad ji atsiskaitys už darbus pagal pasirašytą sutartį.Nukentėjusioji L. A. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad su. S. D. ją supažindino vyro draugas V. V.. Pakalbėjus su S. D. telefonu, pastaroji su drauge pas ją atvažiavo 2013 m. kovo 8 d., prisistatė Seimo nare. Tuomet ji S. D. perdavė visą segtuvą su dokumentais. Kaltinamąja pasitikėjo todėl, kad ją rekomendavo draugas V. V., nurodęs, kad S. D. dirba Seime ir tvarko paramas. Kaltinamoji atrodė tvarkinga moteris ir jokio nepasitikėjimo nesukėlė. Kovo 13 d. S. D. vėl pas ją atvažiavo ir pareikalavo iš jos 45 000 Lt, paaiškinusi, kad nesumokėjus iš jos paims visą paramą. Pasakė, kad įgyvendinti projektą pinigus reikia nuvežti į Žemės ūkio ministeriją. Sutartį sakė pasirašys, kai baigs projektą, taip pat žadėjo atvežti kvitą, patvirtinantį apie minėtų pinigų sumokėjimą. Nukentėjusioji pinigų neturėjo, todėl S. D. pasakė, kad jeigu nebus ryte pinigų, projektas sužlugs. Pinigus jai paskolino dukterėčios vyras M. S., su juo pasirašė paskolos sutartį. Taip pat paskambino iš vakaro R. A. ir R. S., kad šie atvyktų ir paliudytų, kai bus perduodami pinigai. Pinigus perdavė S. D. prie tų žmonių, kambaryje buvo ir jos vaikai. S. D. buvo perduota 45 200 Lt ir 200 Lt kurui. Po to jai parodė kvitą, kad įnešta 41 000 litų, tačiau kvito nedavė. Pinigus ji vežė kovo 15 dieną, o kvite data kovo 14 dienos ir ten surašyti visi jos duomenys. Pagal kvitą ji sumokėjo ministro pavaduotojui G.. Už ką, nežino, tačiau galvojo, kad tie pinigai oficialūs, nesuprato, kad ją apgaudinėja. Ji buvo išsigandusi, kai S. D. pasakė, kad panaikins tą projektą, nes buvo susiplanavusi kaip panaudos tuos pinigus. Po to atvažiavo V. V. ir pasakė, kad jam S. D. atidavė skolą, o buvo skolinga 20 000 ar 40 000 Lt. Jai kilo įtarimas, kad iš jos paimti pinigai atkeliavo pas jį. Pinigų iš kaltinamosios neatgavo. Paramą gavo, sutvarkė jai kita įmonė. Prieš Kalėdas kaltinamoji atvežė jai sukuistus dokumentus, tarp jų buvo ir minėtas kvitas. L. A. nurodė, kad kaltinamoji, kai tvarkė dokumentus, gyvendavo pas ją, jos sąskaita valgė, buvo atsivežusi ir savo dukrą. Jaučiasi jos apgauta.Liudytoja E. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. D. pažįsta iš matymo, ji gyvendavo pas juos. Nukentėjusioji yra jos anyta. Žino, kad anyta davė S. D. 45 000 Lt dėl paramos tvarkymo. Ji matė, kai davė pinigus – S. D. skaičiavo pinigus, pinigai buvo stambiomis kupiūromis. Jokio rašto nesurašė, tačiau kaltinamoji žadėjo kažkokį dokumentą atvežti. Žino, kad S. D. naudojosi anytos banko sąskaita, bet anyta suaugęs žmogus, ji nesikiša į jos piniginius reikalus.Liudytojas V. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad S. D. matydavo pas juos namie, nukentėjusioji yra jo mama. Kaltinamoji dėl darbo reikalų yra pas juos gyvenusi. Liudytojas žinojo, kad S. D. turėjo priėjimą prie motinos banko sąskaitos. Kovo mėnesį motina jo paprašė pažiūrėti, kai bus perduodami pinigai. Buvo perduota apie 45000 Lt. S. D. pinigus skaičiavo, buvo stambios kupiūros. Kaltinamoji žadėjo atvežti pajamų orderį ar čekį, tačiau jo neatvežė. Pinigų perdavimas vyko antrame aukšte. Tuos pinigus mama buvo pasiskolinusi.Liudytojas R. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su S. D. susipažino pas nukentėjusiąją namuose, kuomet L. A. prašymu buvo pinigų perdavimo liudininkas. Pinigus nukentėjusioji perdavė S. D., ši juos perskaičiavo. Pinigų kupiūros buvo po 200 litų ir po 500 litų, suma apie 45 000 litų. Pinigų perdavimas vyko antrame aukšte. Dar buvo nukentėjusiosios sūnus, sūnaus draugė, kito sūnaus draugė, jis, R. S. ir nukentėjusioji. Jam žinoma, kad šie pinigai buvo perduoti, jog nebūtų sustabdytas paramos gavimas.Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. S. parodė, kad S. D. dažnai matydavo L. A. namuose ir kaip svečią, ir kaip gyventoją. Žino apie pinigų perdavimą. Iš vakaro nukentėjusioji jam paskambino ir prašė, kad atvyktų, kai bus perduodami pinigai. Atvažiavo kartu su R. A., tame kambaryje jau buvo V. A. ir jo mergina. Pinigus skaičiavo kaltinamoji, buvo stambios kupiūros.Liudytoja N. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusiajai 2013 m. kovo 14 d. paskolino 40 000 litų, surašė skolos raštelį. Nukentėjusioji tvarkėsi paramą sodybai. Ji turėjo gauti paramą ir iš tų pinigų turėjo jiems grąžinti. Pinigus skolino porai mėnesių, bet viskas užtruko dvejus metus. Nukentėjusioji, gavusi paramą, pinigus grąžino bankiniu pavedimu. Kaip suprato, jau vasarą pradėjo aiškėti nesusipratimai su kaltinamąja ir L. A. kreipėsi į kitą įmonę, kuri jai sutvarkė dokumentus paramos gavimui.Liudytojas M. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusioji yra jo žmonos teta, jai paskolino 40000 Lt kaimo sodybos plėtrai, buvo surašytas skolos raštelis. Pinigus grąžino jo sutuoktinei bankiniu pavedimu. Nukentėjusioji ir anksčiau yra skolinusi iš jų pinigų.Liudytoja Z. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. D. yra jos vyro sesuo. 2013 m. kovo 15 d. vyko S. D. motinos gimtadienio šventė. Kaltinamoji kartu su dukra pas juos atvyko kovo 11 d., o išvažiavo po savaitgalio, pirmadienį. Tą savaitę, kol buvo pas motiną, kaltinamoji nebuvo niekur išvažiavusi, nes neturėjo mašinos. Liudytoja dirba parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), ir tą savaitę ji pradėjo dirbti trečiadienį, dirbo ketvirtadienį, penktadienį, nuo 8 iki 19 val. Kai išeidavo į darbą, S. D. palikdavo namie, o grįžusi rasdavo. 14 dieną buvo atvažiavę A. B. ir N. B., jie nakvojo ir kitą dieną sveikino uošvienę. 15 dieną liudytoja ryte išėjo į darbą, kiaulė dar nebuvo paskersta, o kai grįžo, mėsa jau buvo padėta atšaldyti, visi svečiai jau sėdėjo prie stalo. Buvo P. E., V. E., A. B., N. B., S. D., S. D., S. E., E. E., uošvienės draugė Marcelė, kuri tą patį vakarą atvažiavo. Gimtadienis vyko svetainėje, kur S. D. buvo apsistojusi. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja V. E. parodė, kad 2013 m. kovo 15 d. šventė savo gimtadienį, dukra S. D. kartu su anūke buvo atvažiavusi nuo kovo 11 d. Liudytoja nežino, kas jas atvežė. Kiaulę skerdė ketvirtadienį, kai liudytoja parvažiavo iš darbo, kiaulė jau buvo paskersta. Liudytoja dirba darbo dienomis nuo 8-10 val. ir nuo 10-11.48 val. S. D. padėjo tvarkyti mėsą, jos marti ėjo į darbą, todėl jos neįtraukė į darbus. Kovo 15 d. susitvarkė ir sėdo prie stalo, buvo P. E., A. B., N. B., S. D., S. E., liudytoja ir jos draugė M. Š.. Kaltinamoji išvažiavo pirmadienį, o Bankauskai šeštadienį, jie dalyvavo nuo ketvirtadienio. Liudytoja N. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji yra S. D. motinos V. E. brolienė. 2013 m. kovo mėnesį pas V. E. pjovė kiaulę ir šventė jos 65 metų gimtadienį, liudytoja padėjo šeimininkauti. Atvyko 14 d., apie pietus, namuose buvo P. E., S. D. su dukra, Z. E. tuo metu nebuvo, ji dirbo. Šeštadienį prie stalo buvo visi, dar buvo viena svetima moteriškė. Kiaulę pjovė, kai atvažiavo, gimtadienį šventė 15 dieną, o jie išvažiavo sekmadienį, tuo metu namuose buvo ir S. D. su dukra. Liudytojas R. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad pažįsta S. D., jos motina jam skambino ir prašė nupirkti gimtadieniui šakotį ir bandelių. Kovo 15 d. prieš veždamas šakotį su bandelėmis V. E., užsuko į parduotuvę ir Z. E. paklausė, ar yra kas namuose. Namuose buvo V. E., dar viena moteris ir S. D..Liudytojas E. K., apklausiamas apylinkės teisme, parodė, kad tuo metu, kai S. D. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, jis buvo paskirtas bankroto administratoriumi. S. D. pirmą kartą pamatė 2014 metais, kai ji perdavė įmonės dokumentus, tačiau ne visus – trūko 2013 metų dokumentų. Kaltinamoji jam nuolat žadėjo tuos dokumentus atvežti, tačiau to nepadarė iki šiol. S. D. sutartį su nukentėjusiąja ir sąskaitą faktūrą jam perdavė sausio 24 d. Kadangi nukentėjusioji pagal sąskaitą faktūrą savanoriškai neatsiskaitė, buvo kreiptasi į teismą. L. A. jam sakė, kad nėra patenkinta projekto kokybe, taip pat nurodė, kad yra asmeniškai davusi S. D. 40000 Lt. Ji visaip bandė išvengti skolos mokėjimo, bandė nuginčyti sutartį, tačiau jam ta informacija neatrodė įtikinama. Nukentėjusioji taip pat jo prašė surasti dingusius jos dokumentus, kuriuos ji buvo davusi S. D., minėjo raudoną segtuvą. Spalio 24 d. jam buvo perduotas ir automobilis „Nissan“, raudonos spalvos. Automobilyje mėtėsi daug dokumentų, policija leido S. D. juos susirinkti.Liudytojas V. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su S. D. jį supažindino draugas, kuris iš jo žmonos buvo skolinęsis pinigų. Paskolos sutartis buvo sudaryta pas notarą. L. A. pažįsta, nes su jos vyru tarnavo armijoje. L. A. jam buvo sakiusi, kad davė kaltinamajai pinigų, kurių ji negrąžino. Kiek suprato, pinigus davė už darbą. S. D. pas L. A. yra matęs kokius 10 kartų. Gali būti, kad jis jas supažindino, bet daugiau į jų reikalus nesikišo.Liudytojas A. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2013 metais dirbo ministro patarėju Žemės ūkio ministerijoje. Nepažįsta nei S. D., nei L. A.. Kaimo sodybų įsteigimas – ne jo kompetencija, pinigai į kasą nėra įnešami, yra teikiamos tik paraiškos finansavimui gauti. Viskas derinama per Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Kvito kopiją matė policijoje, ant kvito yra suklastotas jo parašas.Liudytojas A. A., apklausiamas apylinkės teisme, parodė, kad 2013 metais dirbdamas pas nukentėjusiąją statybų darbus S. D. yra matęs jos namuose. Pinigus už darbą gavo visus, kvitai buvo pildyti S. D..Liudytojas J. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2013 metų sausio pradžioje grynų pinigų jų šeima turėjo apie 100 000 Lt, dar buvo eurų. Pinigai nebuvo deklaruoti, juos jis šeimai siuntė dirbdamas Norvegijoje. Tuo metu gyveno su S. D. santuokoje, dabar yra išsituokę. Jam sakė žmona, kad L. A. neatlygino jai už darbus ir dar kaltina, kad pasisavino 41 000 Lt. Žino, kad buvo areštuotas jų butas už skolas, tačiau apie tai nenori aiškinti.Liudytoja E. A. apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusioji yra jos vyro motina, S. D. 2013 metais pas juo gyveno. Liudytojai nebuvo panašu, kad ji tvarkytų dokumentus, ji gyveno kaip išlaikytinė, nes valgydavo iš jų, eidavo degintis. Liudytoja matė, kai L. A. perdavė S. D. 45000 Lt tam, kad nebūtų uždaryta kaimo turizmo plėtra. Pinigai buvo stambiomis kupiūromis. Pinigų perdavime taip pat dalyvavo E. V., V. A., R. A., R. S.. Visi šie asmenys buvo sukviesti L. A.. Nors liudytoja su vyru buvo sakiusi nukentėjusiajai, kad neklausytų S. D., tačiau ji jų neklausė. S. D. turėjo L. A. banko kortelę, žinojo prisijungimo kodus. Tą rytą S. D. pasiėmusi pinigus išvažiavo su savo mašina, raudonos spalvos.Liudytoja I. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2012 metų kovo mėnesį yra S. D. skolinusi 45000 Lt, šiuos pinigus grynaisiais jai grąžino 2013 metų pradžioje. Važiavo pas notarą ir notariškai patvirtino, kad pinigus gavo. Tą paskolą formino V. E., S. D. turėjo įgaliojimą. Nors S. D. sutartyje nefigūruoja, bet pinigus skolino jai.Liudytoja R. A., duodama parodymus apylinkės teisme, nurodė, kad S. D. ji yra mačiusi, kai pas L. A. ruošdavo banketus. Matė, kad kaltinamoji ten atvažiuodavo ir gyvendavo. S. D. vairavo raudonos spalvos automobilį „Nissan“.Liudytoja M. Š., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad S. D. motiną su gimtadieniu ji pasveikino 2013 m. kovo 11 d. paskambinusi telefonu. Po to penktadienį buvo nuvykusi pas juos, pasivaišino ir vakare išvažiavo namo. Tada ir matė S. D..Liudytoja D. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo pagrindinė L. A. rangovė ir kadangi įmonės direktorius G. K. bendravo su S. D. visokiais techniniais reikalais, taip jos su ja ir susipažino. Nukentėjusioji buvo jos paprašiusi tvarkyti buhalterinę apskaitą, todėl jai teko susidurti su S. D., kuri tuo metu taip pat dirbo pas L. A., tai buvo 2013 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais. Kadangi L. A. savo dokumentų neleisdavo išsivežti, tai tekdavo dirbti arba pas ją namuose, arba sodyboje Kaišiadorių rajone, kartais tekdavo ir nakvoti, kiek kartų yra nakvojusi S. D., negali pasakyti.2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos raštas Nr.2D-2098(3.19) patvirtina, kad pagal 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitą serija Nr. BUH Nr. (duomenys neskelbtini) į ministerijos sąskaitą jokios lėšos nėra pervestos ir šis pinigų priėmimo kvitas įstaigoje nėra apskaitytas, taip pat jame esantis ministro pavaduotojo A. G. parašas yra rašytas ne jo ranka. (1 t., b. l. 31-32).2013 m. balandžio 17 d. sutartis Nr. MIG-2013 patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus G. K., įsipareigojo L. A. suteikti paslaugas, o pastaroji už šias paslaugas sumokėti 12000 Lt pagal išrašytą sąskaitą faktūrą iki 2013 m. rugsėjo 25 d. Sutartyje taip pat numatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalingus dokumentus komplektuoja nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d. (1 t., b. l. 69-71).Skolos raštelis patvirtina, kad 2013 m. kovo 14 d., 23 val., M. S. paskolino L. A. 40000 Lt 2 mėnesių terminui (iki 2013 m. gegužės 14 d.) paramos projekto įgyvendinimui. Sandorio liudininkai G. G. ir N. S. (t. 1, b. l. 95).Notarės L. G. įgaliojimas patvirtina, kad L. A. 2013 m. balandžio 17 d. dviem mėnesiams įgaliojo S. P., S. D. ir S. D. jos vardu įnešti į jos vardu atidarytą banko sąskaitą bet kokio dydžio pinigų sumas, tuo tikslu rašyti ir pasirašyti jos vardu pareiškimus, prašymus ir visus kitus reikalingus dokumentus, už ją atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (1 t., b. l. 51-52).2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartis, taikoma 2011 metų paraiškoms Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad L. A. įgyvendino projektą „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirmos paramos daliai mokėjimo prašymą turėjo pateikti iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 t., b. l. 72-77).2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitas, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad šis kvitas išrašytas Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai, pasirašytas Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjo A. G. vardu (2 t., b. l. 138).2013 m. vasario 28 d. pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą Nr. 9 patvirtina, kad Z. E. 2013 m. vasario 28 d. buvo atleista iš V. J. parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 158).UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma patvirtina, kad Z. E. šioje įmonėje dirba nuo 2013 m. balandžio 16 d. (2 t., b. l. 162).Išrašas iš Sodros duomenų bazės patvirtina, kad Z. E. laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. niekur oficialiai įsidarbinusi nebuvo (2 t., b. l. 165).Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Registracijos lapas patvirtina, kad S. D. šioje policijos įstaigoje registravosi 2013 m. kovo 14 d. 8.00 val. ir 2013 m. kovo 18 d. 7.52 val. (2 t., b. l. 166-167).Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 6 d. ekspertizės akto Nr. 11-309(17) išvados patvirtina, kad 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvite serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini) (antras egzempliorius) rankraštinius įrašus parašė S. D.. Šio kvito eilutėje „Pinigus gavau“ A. G. vardu pasirašė ne A. G. (4 t., b. l. 79-82).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus bylos duomenis, sprendžia, kad jie gauti BPK nustatyta tvarka ir turi reikšmę bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys), todėl jie laikytini įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.Pagal teismų suformuotą praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).Apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvito (antrasis egzempliorius), serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), rašysenos ekspertizė ir jos metu nustatyta, kad šiame kvite rankraštinius įrašus padarė S. D., kvito eilutėje „Pinigus gavau“ A. G. vardu pasirašė ne A. G.. Šis įrodymas patvirtino nukentėjusiosios viso proceso metu nuosekliai nurodytą versiją dėl pinigų perdavimo S. D., tuo pačiu paneigė išteisintosios versiją, kad jokių pinigų ji iš nukentėjusiosios nėra priėmusi ir kad minėtas pinigų priėmimo kvitas surašytas ne jos ranka. Tuo pačiu taisytinas kaltinamajame akte padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, kur nurodyta, kad minėtas kvitas yra „2014 m. kovo 14 d.“, ištaisant datą į „2013 m. kovo 14 d.“.Šis įrodymas kartu su visais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais patvirtina, kad S. D. neteisėtai, panaudodama apgaulę savo naudai įgijo didelės vertės L. A. priklausantį turtą – 12893,88 Eur (44520 Lt) (BK 182 straipsnio 2 dalis).Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad su S. D. susipažino ir pradėjo bendrauti 2013 m. kovo mėnesį, kuomet su ja žodžiu susitarė, kad ji jai padės paruošti dokumentus projekto „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinimui skirtinos paramos gavimui. 2013 m. kovo 14 d. nukentėjusiajai S. D. nurodė, kad visi dokumentai yra paruošti blogai, pagal minėtą projektą Europos Sąjungos parama nebus skirta ir minėto projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Žemės ūkio ministeriją nuvežti 12893,88 Eur (44520 Lt). Kadangi nukentėjusioji šios pinigų sumos neturėjo ir planavo ją pasiskolinti, susitarė su kaltinamąja susitikti kitos dienos rytą. L. A. nurodytas aplinkybes, kad 2013 m. kovo 14 d. ji skolinosi pinigus iš M. S., patvirtina šio liudytojo, taip pat paskolos sudarymo faktą mačiusios liudytojos N. S. parodymai bei pats skolos raštelis. Byloje nustatyta, kad L. A. 2013 m. kovo 15 d. perdavė nurodytą pinigų sumą S. D. R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. (A.) akivaizdoje. Visi šie teisme apklausti liudytojai paliudijo vienodas pinigų perdavimo aplinkybes (perduodamų pinigų suma, kupiūros, perdavimo vieta ir perdavime dalyvavę asmenys, taip pat tai, kad S. D. žadėjo pristatyti nukentėjusiajai pinigų priėmimą patvirtinantį kvitą). Nors pirmosios instancijos teismas suabejojo šių liudytojų parodymų objektyvumu, neįtikinamomis laikydamas aplinkybes, kad nė vienas iš jų nepasiūlė nukentėjusiajai sudaryti rašytinės paskolos sutarties. Tačiau byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios buvo sudarytas paskolos sandoris, to neteigė nei nukentėjusioji, nei pinigų perdavime dalyvavę asmenys. Priešingai, L. A. viso proceso metu teigė, kad minėtos piniginės lėšos buvo skirtos užtikrinti Europos Sąjungos paramos gavimą, nukentėjusioji tikėjosi atgauti ne šią sumą, o jai pagal projektą priklausančią paramą. Nukentėjusioji yra ūkininkė, pati niekuomet nėra tvarkiusi minėtai paramai reikalingų dokumentų, todėl nežinojo paramos gavimo tvarkos ir pasitikėjo išteisintąja S. D., kurią kaip tokios srities specialistę bei tariamai Seimo narę, jai rekomendavo jos geras pažįstamas V. V.. Byloje taip pat nustatyta, kad S. D. po kurio laiko nukentėjusiajai parodė suklastotą 2013 m. kovo 14 d. Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai išrašytą pinigų priėmimo kvitą, kurį neva pasirašė Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjas A. G., tokiu būdu sudarydama įspūdį, kad pinigai buvo tikslingai panaudoti. Todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis, jog ji tikėjo, kad S. D. perduodami pinigai yra oficialūs, jie bus įnešti į Žemės ūkio ministerijos kasą ir tai užtikrins pramos gavimą jos projekto įgyvendinimui.Išdėstyti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad S. D. nukentėjusiajai sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie galimą paramos sustabdymą ir tokiu būdu apgaule iš nukentėjusiosios išviliojo didelės vertės pinigų sumą, neturėdama ketinimų šias lėšas perduoti nurodytam asmeniui. Tokie S. D. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu vertintini kaip esminė apgaulė, nulėmusi nukentėjusiosios apsisprendimą perduoti pinigus. Būtent apgaulės požymio buvimas šioje byloje yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Apylinkės teismas, atsižvelgęs vien į tą aplinkybę, kad L. A. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus G. K., 2013 m. balandžio 17 d. sudarė sutartį, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo rengti atitinkamus dokumentus nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d, ir visiškai nevertindamas išteisintosios S. D. elgesio ir tikrųjų ketinimų, nepagrįstai konstatavo, jog tarp jų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.Kaip dar vienas argumentas, sudarantis pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymais, skundžiamame nuosprendyje nurodyta tai, kad nukentėjusioji pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo S. D. atžvilgiu dėl sukčiavimo pateikė jau žinodama, kad jos projekto įgyvendinimui parama bus suteikta, be to, šią paramą ji jau yra gavusi (kaltinime nurodyta, kad Europos sąjungos parama projektui iki šiol nėra skirta). Apygardos teismas konstatuoja, kad aplinkybės dėl paramos gavimo (negavimo) nėra reikšmingos S. D. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijai ir neįeina į sukčiavimo sudėtį, todėl minėti argumentai vertinami kaip visiškai nepagrįsti. Atitinkamai, aplinkybė, kad Europos sąjungos parama projektui iki šiol nėra skirta, šalintina iš S. D. pareikšto kaltinimo.Apeliacinės instancijos teismas, sugretinęs visus įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes dėl pinigų perdavimo aplinkybių, bendravimo su išteisintąja pobūdžio, nenustatė jokių prieštaravimų. Pagrindo abejoti kaltinimo pagrįstumu nesudaro ir S. D. parodymai, kad ji 2013 m. kovo 15 d. negalėjo dalyvauti pinigų nukentėjusiajai perdavime, kadangi tuo metu buvo pas motiną (duomenys neskelbtini) rajone, ką, jos teigimu, patvirtina liudytojų Z. E., V. E., N. B., R. K. ir M. Š. parodymai. Tačiau teisėjų kolegija, sulyginusi šiuos parodymus su jau aptartais įrodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis, konstatuoja, kad išteisintosios S. D. nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys nepaneigia, kad ji buvo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tai yra kad ji 2013 m. kovo 15 d. apie 9.30 val. buvo (duomenys neskelbtini).Darydamas tokią išvadą, apygardos teismas atsižvelgia į tai, jog šių liudytojų parodymai prieštarauja bylos medžiagai. Liudytoja Z. E. kategoriškai tvirtino, kad tą kovo mėnesio savaitę, kai S. D. buvo pas motiną, trečiadienį-penktadienį (kovo 13-15 d.), ji nuo 8 iki 19 val. dirbo parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), ir S. D. matydavo išeidama į darbą ir grįžusi iš jo, dėl ko sprendė, kad ji niekur išvykusi nebuvo. Tačiau duomenys iš Sodros ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad ši liudytoja iš minėtos parduotuvės buvo atleista 2013 m. vasario 28 d. ir iki 2013 m. balandžio 16 d. niekur įsidarbinusi nebuvo. Esant šiems duomenims, kritiškai vertintini ne tik Z. E. parodymai, bet ir liudytojo E. K. parodymai apie tai, kad jis buvo užsukęs pas Z. E. į parduotuvę pasiteirauti, kas yra namuose, liudytojos V. E. parodymai, esą jos marti (Z. E.) nurodytomis dienomis dirbo ir grįždavo vėlai. Kaip teisingai pažymima ir apeliaciniuose skunduose, liudytojų Z. E. ir V. E. parodymai neatitiko ir toje dalyje, kur buvo kalbama apie kaimynės M. Š. dalyvavimą gimtadienio šventėje. Išteisintosios nurodytų aplinkybių dėl to, kad ji nebuvo 2013 m. kovo 15 d. Kaune, vienareikšmiškai nepatvirtina ir duomenys iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato, iš kurių matyti, kad S. D. šioje įstaigoje registravosi 2013 m. kovo 14 d. ir 2013 m. kovo 18 d. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad visų ištirtų įrodymų kontekste išteisintosios versija atmetama kaip nepagrįsta.Atskirai pažymima, jog 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitas, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), yra suklastotas, todėl tai, kad jame nurodyta 2013 m. kovo 14 d. data, nepaneigia, jog nukentėjusioji L. A. pinigus S. D. perdavė būtent 2013 m. kovo 15 d., nes tai patvirtina visuma kitų byloje surinktų įrodymų.Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes S. D. veikoje yra visi sukčiavimo (BK 182 straipsnis), objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. S. D. įvykdytą sukčiavimą kvalifikuoja apgaulės būdu užvaldyto svetimo turto vertė, kuri viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis), todėl jos padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Konstatuotina, kad S. D., veikdama tiesiogine tyčia, siekdama sau didelės turtinės naudos, panaudojo apgaulę L. A. atžvilgiu, nurodydama jai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad projekto projektinė dokumentacija suruošta blogai, dėl to Europos sąjungos parama nebus skirta ir kad minėto projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Žemės ūkio ministeriją nuvežti 12893,88 Eur (44520 Lt), ir suvokė, kad šios informacijos pagrindu L. A. jai perduoda minėtus pinigus, ir siekdama įgyti L. A. pasitikėjimą, kaip pinigų sumokėjimo pagrindą parodė jai suklastotą 2013 m. kovo 14 d. Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai išrašytą pinigų priėmimo kvitą, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), kurį neva pasirašė Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjas A. G., tokiu būdu neteisėtai įgijo didelės vertės svetimą turtą.Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog išteisintojo asmens padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. D. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kaltinamajame akte nurodyta, kad Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros fondo vardu 12772,24 Eur (44100 Lt) sumai išrašytas pinigų priėmimo kvitas, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suklastotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 6 d. ekspertizės aktas Nr. 11-309(17) patvirtina, kad šiame pinigų priėmimo kvite serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini) (antras egzempliorius) rankraštinius įrašus parašė S. D. (4 t., b. l. 79-82). Tokiu būdu iš kaltinimo šalinama ta faktinė aplinkybė, kad minėtas dokumentas buvo suklastotas „ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens“. Tuo tarpu S. D. veiksmų kvalifikavimas ir pagal BK 300 straipsnį reikštų išteisintojo asmens padėties pabloginimą daugiau, nei to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, vadovaujasi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje.Skiriant bausmę S. D., atsižvelgiama į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), įvertinamas nusikaltimo pobūdis (tyčinis baigtas nusikaltimas), tikslai bei motyvai (savanaudiškais tikslais, siekiant asmeninės finansinės naudos sau). Vertintina ir S. D. asmenybė iki nusikalstamos veikos padarymo teista nebuvo, turinti aukštąjį išsilavinimą, Priklausomybės ligų centre neužregistruota (1 t., b. l. 124). Individualizuojant S. D. skirtiną bausmę, įvertintinas ir jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas.Teismas, įvertinęs S. D. charakterizuojančių aplinkybių visumą, kitas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat neperžengdamas prokurorės apeliacinio skundo ribų, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskyrus jai paskyrus BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – 2 metus terminuoto laisvės atėmimo. Pagrindų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies ar 2 dalies ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir S. D. paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę, byloje nenustatyta.Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu S. D. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), paskirta galutinė subendrinta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-17 nuosprendžiu skirta ir Panevėžio apygardos teismo 2014-06-03 nuosprendžiu sumažinta bausme ir S. D. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių. Taikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant S. D. atlyginti nuosprendžiu priteistą turtinę žalą per du metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų padarymo laiką, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme bendrintina taikant BK 63 straipsnio nuostatas.Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Kolegija sprendžia, jog BK 75 straipsnio nuostatos taikytinos ir paskyrus galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę šioje byloje, taigi prokurorės skundas dalyje dėl realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo netenkinamas. Įvertinus S. D. asmenybę, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgtina į tai, kad nusikalstama veika padaryta daugiau kaip prieš ketverius metus, po šios veikos daugiau nusikaltimų S. D. neįvykdė. Tokiu būdu nebus pažeisti nuteistosios socialiniai ryšiai, sudarytos realios galimybės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.Atsižvelgiant į išdėstytą, S. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 punktas) ir atlyginti nukentėjusiajai L. A. padarytą turtinę žalą (BK 69 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji L. A. buvo pripažinta civiline ieškove ir yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl 12893,88 Eur (44520 Lt) turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 34). Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios atstovo apeliaciniuose skunduose šį civilinį ieškinį prašoma tenkinti visiškai.Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas. Šioje byloje iširtais įrodymais nustatyta, kad dėl neteisėtų S. D. veiksmų L. A. patyrė 12893,88 Eur (44520 Lt) turtinę žalą, todėl civilinis ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti nurodyto dydžio turtinę žalą, tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 dalimi,331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios L. A. atstovo advokato Aurelijaus Gruodžio apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. D. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 3 (trejus) metus 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 69 straipsniu, S. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant ją per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant ją per 3 (trejus) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. A. padarytą 12893,88 Eur (dvylika tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt trijų eurų 88 ct) turtinę žalą.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju į bausmę įskaičiuoti bausmės laiką, atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. A. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš S. D. priteisti L. A. naudai 12893,88 Eur (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt tris eurus 88 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.