Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. I. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarimo V. I. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarimu V. I. veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalies, į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 426 straipsnio 1 dalį, ir jam skirta administracinė nuobauda – 600 Eur (šešių šimtų eurų) bauda. Administracinio nusižengimo teisena V. I. atžvilgiu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nutraukta, kadangi panaikintas administracinę atsakomybę nustatantis aktas. V. I. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 14 d., apie 15.29 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Scania P 94 DB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdamas važiuoti nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, užvažiavo ant šulinio, dėl ko įlūžo. Įvykio metu sugadintas automobilis ir šulinys. Eismo įvykio metu padaręs turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, nepranešė nukentėjusiajam ir policijai, nepažymėjo įvykio vietos Kelių eismo taisyklių numatyta tvarka, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 101, 219.1.; 222 punktų reikalavimus.Apeliaciniu skundu V. I. prašė, Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.Apeliaciniame skunde nurodė, jog su skundžiamu teismo nutarimu kategoriškai nesutinka, kadangi teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, turėjusius įtaką neteisėto nutarimo priėmimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas, skundžiamame nutarime, jo kaltę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padaryto pažeidimo, siejo tik su pažeidėjo supratimu, kad sukėlė eismo įvykį ir neva nepranešė nukentėjusiajam ir policijai. Tačiau baudžiant pažeidėją pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį arba ANK 426 straipsnio l dalį (nauja redakcija) būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitrauk tyčia, t.y. sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, apsunkinti jo, kaip eismo įvykio kaltininko nustatymą, apsunkinti įvykio aplinkybių nustatymą, siekiant išvengti žalos atlyginimo, pasišalino iš įvykio vietos. Tačiau V. I. įsitikinimu yra nustatytos visiškai priešingos faktinės aplinkybės, į kurias teismas nesigilino, aplinkybių nesiaiškino, neužtikrino objektyvaus, visapusiško ir nešališko faktinių aplinkybių išsiaiškinimo, pažeidė jo teisę į teisingą teismą. V. I. teigimu, jis įvykio vietoje išbuvo 1 val. 40 min., tai patvirtina Takografo rodmenys, kuriuos pateikė kartu su apeliaciniu skundu. Per tą laiką nei vienas kieme ar greta buvęs asmuo: kaimynas M. K., M. Ž., buvę darbininkai, pats savininkas M. S. (šis faktas pareiškėjui tapo žinomas tik 2016 m. lapkričio 17 d. iš darbdavio), kuriam apie įvykį neva buvo pranešta tą pačią dieną 15.30 val. nereiškė pretenzijų dėl žalos. Pareiškėjo teigimu, M. Ž. jam paaiškino, kad to kažkada ir reikėjo tikėtis, nes šulinio dangtis brokuotas, kad nekreiptų dėmesio ir visi asmenys padėjo patraukti automobilį nuo šulinio naudojant įrankius, kad dar labiau nebūtų pažeistas šulinio dangtis, teko iškrauti 9 tonas atvežtų statybinių medžiagų, o visa tai truko l val. 40 min. Pareiškėjo įsitikinimu, pats turto savininkas šioje situacijoje elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, neužtikrino saugaus pravažiavimo, nepaženklino šulinio, o, sužinojęs apie įvykį, galėjo šioje situacijoje nedelsiant pareikšti pretenzijas. V. I. teigimu, policijai apie įvykį nepranešė tik dėl to, kad niekas niekam pretenzijų nereiškė, o, nesant pretenzijų ar nekilus ginčui, ši aplinkybė neprivaloma. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nei pareigūnai, nei teismas net nesiaiškino aplinkybių koks buvo stovis šulinio dangčio prieš įvykį, ar jis buvo brokuotas, ar pažeistas, ar tinkamai uždengtas, todėl akivaizdu, kad formalus įvykio aplinkybių vertinimas įtakojo neteisingo skundžiamo sprendimo priėmimą. Pareiškėjo manymu, siekiant visapusiškai išsiaiškinti jo nurodytas aplinkybes, teismas turėjo iškviesti ir apklausti visus liudytojus, kurie nurodyti nutarime, paaiškinimuose, tarnybiniuose pranešimuose (M. K., M. S., M. Ž., pareiškėjo darbdavį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, darbininkus ir tik tada priimti sprendimą, kuris nepažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Skunde teigiama, jog teismas tuo pačiu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus rungimosi ir teisės į gynybą principus, taip pat ir nekaltumo prezumpcijos principą bei ANK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai įtakojo netinkamą bylos aplinkybių įvertinimą, apribota teisė teikti įrodymus (prašyti apklausti liudytojus, išreikalauti medžiagą ir kt.). Taip pat teismas neteisingai išskirstė įrodinėjimo naštą ir pažeidė rungimosi, lygiateisiškumo bei teismo nešališkumo principus, teisės į gynybą principą.Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius prašė, apelianto skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V. I. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, neištyrė visų bylos aplinkybių, jas vertino netinkamai, todėl priėmė nepagrįstą ir akivaizdžiai neteisingą bei neteisėtą sprendimą. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų (ANK 652 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė administracine tvarka nubaustas V. I., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl V. I. kaltės padarius ANK 426 straipsnio 1 dalyje, numatytą administracinį nusižengimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad V. I. pradėdamas važiuoti nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, užvažiavo ant šulinio, dėl ko įlūžo. Įvykio metu sugadintas automobilis ir šulinys. Eismo įvykio metu padaręs turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, nepranešė nukentėjusiajam ir policijai, nepažymėjo įvykio vietos Kelių eismo taisyklių numatyta tvarka, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Kaip ir nurodė apylinkės teismas skundžiamame nutarime, šias aplinkybes patvirtina betarpiškai ištirta bylos medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1), eismo įvykio vietos schema (b. l. 2), tarnybinis policijos pareigūno R. K. pranešimas (b. l. 3), M. K. paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad 2016 m lapkričio 14 d., dienos metu atvyko į savo nuosavą valdą, esančią (duomenys neskelbtini), pamatė, kad kaimyno nuosavoje valdoje (duomenys neskelbtini), ties įvažiavimu į garažą matė stovintį automobilį, kurio nei markės, nei valstybino numerio nežino. Jis buvo keistai pasviręs, todėl pagalvojo, kad jis įklimpo į žvyrą. Priėjęs arčiau pamatė, kad keleivio pusės galinis ratas yra įkritęs į kanalizacijos šulinį, o kanalizacijos šulinio gelžbetoninis dangtis ir viršutinis šulinio ritinys yra sulaužyti nuo sunkvežimio svorio ir betoniniai luitai sukritę į šulinį, į kanalizacijos sistemą. Kadangi ši sistema yra bendra visos gatvės gyventojų, matydamas padarytą žalą, telefonu pranešė Parmos g. 10, savininkui M. S. ir informavo apie įvykį (b. l. 4), M. S. paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. apie 15.30 val. sulaukė kaimyno skambučio, kad jo valdoje sunkvežimis užvažiavo ant šulinio dangčio ir jį sugadino. Įvykio vietoje dirbęs darbininkas nufotografavo įvykio vietoje į šulinį įlūžusį sunkvežimį ir elektroniniu paštu persiuntė nuotraukas jam. Automobilio vairuotojas jam apie padarytą žalą nepranešė. 2016 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į policiją su pareiškimu. Jam padaryta žala apie 160 Eur (b. l. 5, 6), V. I. paaiškinimu dėl eismo įvykio, kuriame jis nurodė, kad 2016 m lapkričio 14 d. automobiliu Scania užvažiavo ant šulinio, kuris įlūžo, nors darbininkai sakė, kad važiuoti yra saugu. Iš įvykio vietos nepasišalino, joje buvo dar pusantros valandos, nes iškraudinėjo medžiagas, po to iškėlinėjo mašiną iš šulinio, užsakovas pretenzijų nereiškė. Užsakovo ir pasirašiusio pavardės sutapo, todėl galvojo, kad tai savininkas ir į policiją nesikreipė (b. l. 6), transporto priemonės Scania P 94 DB , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros aktu, kuriame nurodyta, kad rasti techniniai defektai: užpakalinio dešinės pusės rato padanga, išvadoje nurodyta, kad apgadinta eismo įvykio metu (b. l. 13), fotonuotraukomis (b. l. 17-23) bei kita bylos medžiaga.Nors pareiškėjas V. I. tiek savo duotame paaiškinime policijos pareigūnams, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kategoriškai neigė pasišalinęs iš įvykio vietos. Jis nurodė kad įvykio vietoje išbuvo apie 2 valandas ir niekam nepareiškus pretenzijų dėl sulūžusio šulinio, atsisveikinęs su prekių užsakovu, išvažiavo. Teigia jog tai rodo, kad jis iš įvykio vietos nepasišalino. Aukštesniojo teismo vertinimu tai kad pareiškėjas apie dvi valandas buvo įvykio vietoje, nereiškia jog jis atliko pareigą įtvirtintą teisės aktuose. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. nustatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Be to, KET 232 punkte nustatyta ir tai, jog dėl eismo įvykio aplinkybių nesusitarus, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. Vadinasi, nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusiojo – nėra ir su eismo įvykiu susijusių asmenų susitarimo dėl eismo įvykio aplinkybių. Tokiais atvejais turi būti įvykdomas KET 232 punkte įtvirtintas reikalavimas su eismo įvykiu susijusiam eismo dalyviui nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijai. Esant tokiai situacijai netenkama teisės į eismo įvykio deklaracijos surašymą ir prasideda administracinė teisena, kuri gali baigtis ir nuobaudos paskyrimu kaltininkui.Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymima, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, yra akivaizdu, kad V. I. važiuodamas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, užvažiavo ant šulinio, dėl ko jis įlūžo ir buvo sugadintas. Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas V. I., neneigdamas savo kaltės dėl eismo įvykio bei nurodydamas, jog automobiliu Scania užvažiavo ant šulinio, kuris įlūžo, buvo apgadintas mašinos ratas ir šulinys. Aptariamoje situacijoje apeliantas, apžiūrėjo savo transporto priemonę, išsikrovė atvežtas medžiagas, išsikėlė iš šulinio mašiną ir iš įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 219 punktą, nors V. I. turėjo apie eismo įvykį informuoti teisėsaugos institucijas, ar pranešti sugadinto šulinio savininkui, o ne pasišalinti iš eismo įvykio vietos niekam nepranešus. Nors pareiškėjas neigia tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, teigdamas, jog krovinį priėmęs užsakovas M. Ž., kurį pareiškėjas palaikė sklypo savininku, jam jokių pretenzijų dėl sulaužyto šulinio nereiškė ir priėmęs krovinį gražiuoju atsisveikino, tačiau apygardos teismo vertinimu, V. I. būdamas rūpestingas ir apdairus bei suvokdamas, kad sulaužęs šulinį padarė žalą, turėjo pareigą išsiaiškinti šulinio savininką ir jį informuoti apie padarytą žalą arba apie eismo įvykį informuoti teisėsaugos institucijas. Tačiau pareiškėjas, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. tyčia pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir galimai (ar) pareigos atlyginti padarytą žalą. Pažeidėjo elgesys po eismo įvykio rodo jo visišką abejingumą įstatymo saugomoms vertybėms ir norą išvengti galimos atsakomybės. Kaip ir nurodė pats pareiškėjas, sugadinęs šulinį įvykio vietoje jis užtruko apie pora valandų, kadangi bandė išsikelti sunkiasvorę transporto priemonę iš šulinio, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, V. I. suvokdamas, kad padaręs eismo įvykį, dėl kurio šulinio savininkas patyrė žalą, turėjo pakankamai laiko pasidomėti kieno turtą sugadino juolab, kad įvykio vietoje buvo ir krovinio užsakovas M. Ž. bei kiti darbininkai. Pareiškėjo argumentai, kad įvykio vietoje niekas jam nereiškė pretenzijų ir, kad jis buvo įsitikinęs, jog savininkas yra tas pats krovinio užsakovas M. Ž., jo kaltės neeliminuoja. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnis), todėl vairuotojams keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai bei standartai. Kaip jau minėta V. I. pats turėjo būti rūpestingas ir apdairus vairuotojas ir turėjo pareigą išsiaiškinti sugadinto šulinio savininką, jį informuoti apie padarytą žalą arba apie eismo įvykį informuoti teisėsaugos institucijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą vertinant jo dalį dėl inkriminuoto teisės pažeidimo V. I. pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį.Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog priimtas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kadangi teismas nekvietė ir neapklausė visų liudytojų, kurie nurodyti skundžiamame nutarime, visapusiškai neišsiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, aukštesnysis teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas pareiškėjas, daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, įvertino byloje esančius įrodymus, kurių pakako padaryti teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl V. I. kaltės padarius ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė, teikti prašymus, papildymus byloje, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir nepareiškė jokių prašymų ar pageidavimų į teismo posėdį iškviesti ir apklausti apeliaciniame skunde minimus liudytojus. Aukštesniojo teismo nuomone, vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Esant išdėstytoms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir V. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.