Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista R. M. iš V. A. 3500 Lt turtinei žalai ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. birželio 7 d. laikotarpiu nuo 20 iki 22 val., pažeisdamas viešąją tarką, t.y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, prie lentpjūvės, esančios (duomenys neskelbiami), pasinaudodamas menkaverte dingstimi – pareikalavo iš J. M. cigarečių ir vyno, o nukentėjusiajam atsisakius jų duoti, tyčia, rankomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 2 smūgių į galvą, tuo padarydamas J. M. galvos sumušimą, pasireiškusį nosies nugarėlės kairės pusės, kairio skruosto-žando srities poodinėmis kraujosruvomis, kairio skruosto-žando gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruva, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju ir po minkštaisiais dangalais dešinio pusrutulio sferiniame paviršiuje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, nuo ko J. M. mirė, ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė J. M. .

Nuteistasis V. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie yra esminiai, todėl turi būti panaikintas.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teigia, kad jis tuo metu, kai kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo bei kitų asmenų, įvykio vietoje nebuvo ir nukentėjusiojo nužudyti negalėjo. Teismas priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nes išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Pasak apelianto, teismas, siekdamas, kad visos bylos aplinkybės būtų išnagrinėtos visapusiškai, išsamiai ir procesas būtų objektyvus, turėjo imtis įstatyme numatytų priemonių ir užtikrinti visų kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, tame tarpe tų, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvavimą teismo posėdžiuose, nes tik tiesioginis ir žodinis bylos nagrinėjimas teisme užtikrina galimybę išvengti klaidų ir sudaryti galimybes priimti teisingus bei teisėtus sprendimus. Apelianto teigimu, kadangi teismas to nepadarė (teismo posėdyje neapklausė visų kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, rėmėsi neatvykusių į teismo posėdžius liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors tam nebuvo BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, - pagal bylos duomenis nenustatyta, kad minėti liudytojai į teismo posėdį būtų neatvykę dėl svarbių priežasčių ar yra mirę), nebuvo galimybės pašalinti liudytojų A. P. , V. S. , V. ir A. D. parodymuose esančių prieštaravimų (liudytojo A. P. parodymai iš esmės skiriasi nuo liudytojo V. S. duotų parodymų), išsiaiškini ar liudytojams, duodant parodymus, nebuvo daromas spaudimas (liudytojas E. P. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisingai užrašė pastarojo parodymus, darė jam spaudimą duodant parodymus; liudytojas A. P. S. A. taip pat prisipažino, kad tai, jog jis (apeliantas) buvo įvykio vietoje, nurodė dėl jo atžvilgiu panaudoto spaudimo), ar jis liudytojui V. S. darė spaudimą (šį faktą gali patvirtinti ar paneigti broliai V. ir A. D. ). Teismui, neapklausus visų liudytojų teismo posėdyje, buvo pažeistos BPK 242 straipsnio nuostatos, rungtyniškumo principas, proceso dalyviai negalėjo užduoti liudytojams klausimų ir betarpiškai įvertinti liudytojų parodymų, neužtikrinta jo teisė į gynybą ir kaltinimo bei gynybos šalių lygybė, taip pat tai turėjo įtakos ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Apelianto teigimu, minėti baudžiamojo proceso pažeidimai turi būti pripažinti esminiais, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagrindinis įrodymų, grindžiančių V. A. kaltumą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šaltinis – pirmosios instancijos teisme duoti V. S. ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti liudytojo A. P. parodymai. A. P. teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus perskaitė ir jais rėmėsi nuosprendyje pripažįstant V. A. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais A. P. parodymais, nes šis nebuvo apklaustas teisme.

BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, bet juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, jeigu nustatomos BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas: 1) yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, 2) atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, 3) yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme), taip pat perskaityti ir apžiūrėti dokumentus bei daiktinius įrodymus. Tokiu būdu BPK leidžia paskelbti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojo parodymus ir jais remtis nuosprendyje, kaip savarankišku įrodymų šaltiniu. Tačiau, kaip buvo jau minėta, teismas tokius liudytojo parodymus perkaityti teisme gali ne bet kokiais atvejais, o tik tais, kurie yra nurodyti įstatyme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad liudytojas A. P. buvo teismo šaukimu kviečiamas atvykti į 2006 m. balandžio 3 d. pirmosios instancijos teisme vykusį teisiamąjį posėdį, tačiau jis į minėtą posėdį neatvyko ir teismo neinformavo apie neatvykimo priežastis. Byloje nėra jokių duomenų, kodėl liudytojas A. P. neatvyko į teismą. Pirmosios instancijos teismas, neatvykus A. P. , nesiaiškino pastarojo neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežasčių, nesiėmė jokių procesinių prievartos priemonių (atvesdinimas ir kt.) užtikrinti liudytojo dalyvavimą teisiamajame posėdyje ir jį apklausti teisme. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs A. P. neatvykimo į teismą priežasčių, perskaitydamas jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir jais pagrįsdamas nuteistojo V. A. kaltę, padarė procesinį pažeidimą. Šiuo atveju nenustačius svarbių liudytojo nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežasčių teismui perskaityti liudytojo A. P. parodymus ir jais remtis grindžiant V. A. kaltę nebuvo įstatyminio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas ištaisė šį pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso pažeidimą - nagrinėjamoje byloje atliko įrodymų tyrimą ir ėmėsi visų priemonių liudytoją A. P. , taip pat kitus pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje neapklaustus liudytojus (A. D. , V. D. ) iškviesti į teismą ir juos apklausti. Liudytojai A. P. ir V. D. atvyko į Lietuvos apeliacinį teismą ir buvo apklausti teismo posėdyje apie jiems žinomas J. M. nužudymo aplinkybes. Liudytojo A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kadangi jis vengė atvykti į teismą (šaukiamas liudytojas į teismą neatvyko, nutartys ir pavedimai dėl liudytojo atvesdinimo ir pristatymo nebuvo įvykdyti), ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, buvo perkaityti. Visi proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistasis V. A. , apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo galimybę užduoti liudytojams klausimus, į jų užduotus klausimus buvo pateikti išsamūs, logiški atsakymai.

Apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. P. parodymai apie V. A. atliktus smurtinius veiksmus prieš J. M. 2005 m. birželio 7 d. vakare buvo nuoseklūs ir šioje dalyje neprieštaravo jo ankstesniems ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūno apklaustas liudytojas A. P. vienodai parodė, kad 2005 m. birželio 7 d. vakare, kai jis su V. A. , A. D. ir V. D. (duomenys neskelbiami) prie kioskų gėrė alų, V. A. prisikabino prie nukentėjusiojo J. M. , paprašė cigaretės, po to vyno. Nukentėjusiajam atsisakius duoti, V. A. šiam ranka trenkė į veidą ir nukentėjusysis nukrito ant žemės. Jis apie tai, kad nukentėjusysis mirė, sužinojo kitos dienos rytą (t. 1, b.l. 116-120). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. patvirtino šiuos ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, kad V. A. buvo 2005 m. birželio 7 d. vakare toje vietoje, kur netoli pastato (duomenys neskelbiami) 2005 m. birželio 8 d. rastas J. M. lavonas su smurto žymėmis, ir, kai nukentėjusysis nedavė pastarajam cigaretės ar vyno, sudavė J. M. į veidą, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kolegijai nėra pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojo A. P. parodymų teisėtumu (leistinumu). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta nepažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimų - ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje įtariamasis V. A. , jo gynėja, prokuroras dalyvavo, teisė užduoti liudytojui klausimus nebuvo atimta ar suvaržyta, baigus apklausą su apklausos protokolu buvo supažindinti, pastabų dėl jo nebuvo pareikšta. A. P. neturėjo jokių pastabų, taip pat ir dėl neteisėtų procesinių veiksmų, ir baigus jo apklausą bei supažindinus jį su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. (t. 1, b.l. 113-114). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. P. paneigė V. A. teiginį, kad neva jam duodant parodymus policijos pareigūnai darė poveikį. Pagal liudytojo A. P. paaiškinimus, jis parodymus davė pats geranoriškai, niekieno neverčiamas (t. 3, b.l. 242-243). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos A. P. apklausos metu gauti faktiniai duomenys yra leistini įrodymai, jie atitinka ir apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes. Analizuojant liudytojo A. P. parodymus, gretinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, matyti, kad A. P. apie esmines nusikaltimo aplinkybes duoda iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir kitas įvykio vietoje buvęs ir betarpiškai įvykį matęs liudytojas V. S. - V. S. , kaip ir A. P. , parodė, kad V. A. 2005 m. birželio 7 d. buvo įvykio vietoje, priekabiavo prie nukentėjusiojo J. M. – liepė duoti cigaretę, ir, būtent, V. A. , kai nukentėjusysis atsisakė tai padaryti, sudavė šiam pirmas ranka į galvą, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde tvirtina, kad V. S. jį apkalbėjo, tačiau kolegija abejoti tokiais V. S. , kartu ir A. P. parodymais neturi pagrindo, jų teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas A. D. , apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų apie V. A. atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, patvirtino, jog V. A. 2005 m. birželio 7 d. (duomenys neskelbiami) prikimo prie J. M. ir sudavė šiam kumšiu į veidą, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės (t. 2, b.l. 9-10, 12-14). Tokius parodymus A. D. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b.l.15-17) ir akistatos su V. D. (t. 2, b.l. 19) metu. Liudytojas V. Š. , buvęs su nukentėjusiuoju J. M. įvykio metu ir matęs konflikto pradžią, taip pat nurodė, kad 2005 m. birželio 7 d. prie J. M. , (duomenys neskelbiami), jiems einant namo, prikibo vaikinai, reikalavo atiduoti vyną. Po to, kai nukentėjusysis atsisakė, pradėjo šį mušti (kaip byloje nustatyta V. A. ). Liudytojas nenurodė, jog nuteistasis V. A. sudavė nukentėjusiajam į galvą. Tačiau, kolegijos nuomone, vien tai nemažina ir nemenkina jo parodymų įrodomosios reikšmės, nes liudytojas betarpiškai viso įvykio nestebėjo (pradėjus nukentėjusįjį mušti liudytojas išsigando ir pabėgo) ir galėjo kai kurių įvykio aplinkybių nepamatyti. Be to, netiesiogiai liudytojų A. P. ir V. S. parodymų apie V. A. smurtinius veiksmus prieš J. M. teisingumą patvirtina ir tas faktas, kad liudytojams, duodant parodymus, V. A. pats ir per kitus asmenis bandė daryti jiems įtaką. Pagal liudytojo V. S. parodymus, V. A. prašė, jog jis atsisakytų savo pirminių parodymų. Kadangi jis bijojo V. A. , parodymus pakeitė. Liudytojas V. P. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė, kad V. A. prašė jo, kad jis nieko nekalbėtų policijai. Pažymėjo, jog pas jį prieš vykstant į Lietuvos apeliacinį teismą, buvo atvažiavę keturi vaikinai. Pastarieji prisistatė esantys nuo V. ir liepė apeliacinės instancijos teisme pakeisti anksčiau duotus parodymus (t. 3, b.l. 242-243).

Visi paminėti faktiniai duomenys (liudytojų A. P. , V. S. , A. D. , iš dalies V. Š. parodymai, paties nuteistojo V. A. elgesys po nusikaltimo padarymo -prašo liudytojų nieko nepasakoti policijai, pakeisti pirminius parodymus ir kiti veiksmai), gretinant juo tarpusavyje, papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą, kad V. A. 2005 m. birželio 7 d. vakare buvo įvykio vietoje - netoli pastato (duomenys neskelbiami), kur rastas J. M. lavonas su smurto žymėmis, ir, būtent, jis, o ne kuris kitas asmuo, sudavė nukentėjusiajam J. M. smūgį kumščiu į galvos sritį.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo medicinos specialisto išvadą, laikė, kad V. A. smurtiniai veiksmai (smūgis kumščiu į galvą) prieš nukentėjusįjį J. M. buvo esminė nukentėjusiojo mirties priežastis ir būtina tokių padarinių kilimo sąlyga. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga. Kaip jau aptarta aukščiau, A. P. , V. S. , A. D. parodymais yra įrodyta, jog nuteistasis V. A. smūgį nukentėjusiajam J. M. sudavė 2005 m. birželio 7 d. kumščiu į galvos sritį, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistui, 2005 m. birželio 9 d. atlikus nukentėjusiojo J. M. lavono tyrimą, buvo nustatyta, jog nukentėjusysis mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio nosies nugarėlės kairės pusės, kairio skruosto – žando srities poodinėmis kraujosruvomis, kairio skruosto – žando gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruva, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju ir po minkštaisiais dangalais dešinio pusrutulio sferiniame paviršiuje, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu. Šie J. M. lavone rasti sužalojimai atsirado nuo smūgio į nosies nugarėlės kairę pusę bei į kairio skruosto – žando sritį, dėl ko įvyko staigus galvos rotacinis judesys pagal savo vertikalią ašį ir to pasekoje trūko dangalinės kraujagyslės ir kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais (smūgiais) kelių valandų (iki 6 val.) laikotarpiu iki nukentėjusiojo mirties (t. 1, b.l. 15-24). Kaip matyti anksčiau minėtuose liudytojų parodymuose nurodytas J. M. padarytų kūno sužalojimų, sukėlusių pastarojo mirtį, mechanizmas, laikas visiškai atitinka šias teismo medicinos specialisto išvadas. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvados apie J. M. nustatytų sužalojimų padarymo laiką ir mechanizmą teisingumu ir pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti visas abejones, buvo apklaustas šias išvadas davęs ekspertas T. B. . Ekspertas apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo duotas išvadas ir išsamiai paaiškino sužalojimų J. M. padarymo mechanizmą. Pagal eksperto paaiškinimus, J. M. galvos sumušimas padarytas dviem trauminiais poveikiais kietu buku daiktu į kairį skruostą ir nosies nugarėlės kairę pusę, tai yra į veido kairę pusę, dėl ko įvyko staigus galvos rotacinis judesys ir to pasekoje trūko kraujagyslės ir kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Pažymėjo, jog išvadą, kad sužalojimai J. M. padaryti dviem trauminiais poveikiais jis davė, nes J. M. lavone rastos dvi kraujosruvos. Tačiau, eksperto teigimu, nukentėjusiojo mirčiai sukelti užteko ir vieno smūgio į veidą. Ekspertas kategoriškai paneigė, kad rotacinis galvos judesys įvyko nuo griuvimo. Pažymėjo, kad kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo nuo sukamojo galvos judesio, nuo kurio nukentėjusysis galėjo ir nugriūti (t. 3, b.l. 201-202). Tokiu būdu, byloje nustatyta, kad V. A. smūgis nukentėjusiajam J. M. kumščiu į galvos sritį buvo priežastiniame ryšyje su J. M. mirtimi. Byloje nėra duomenų, kad V. A. turėjo konkretų tikslą būtinai nužudyti J. M. , tačiau jis, suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, tikrai suprato, jog savo veika kėsinasi į J. M. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra nužudė J. M. veikdamas netiesiogine tyčia.

Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad J. M. V. A. nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Kaip matyti iš anksčiau aptartų liudytojų A. P. , V. S. , A. D. , V. Š. parodymų J. M. buvo užpultas ir sumuštas ne dėl kokių nors jo ir nuteistojo asmeninių tarpusavio santykių (V. A. su J. M. iki nusikaltimo momento nėra turėjęs jokių asmeninių ar dalykinių santykių, jie vienas kito nepažinojo), o tik dėl to, kad J. M. atsisakė duoti cigarečių, vyno. V. A. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, pradėjo kibti prie J. M. , paprašė cigaretės. Nukentėjusiajam atsisakius duoti cigaretę, V. A. toliau kibo prie nukentėjusiojo, - prašė cigaretės, vyno, o kai šis vėl nedavė, trenkė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Toks nuteistojo elgesys iki nusikaltimo padarymo rodo, kad sumušdamas J. M. , nuteistasis tai padarė be jokios rimtos dingsties, jo veiksmų pretekstu buvo mažareikšmė dingstis ir tik dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o nuteistojo elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte išaiškinta, kad kito žmogaus gyvybės atėmimas, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kvalifikuojamas kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų. Todėl teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką V. A. , teisingai taikė BK 41, 54 straipsnių normas, atsižvelgė į visas įstatyme nurodytas bei byloje nustatytas aplinkybes. Teismo nuosprendžiu motyvuotai parinkta V. A. tinkama bausmės rūšis bei dydis. V. A. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Nustatyta, kad V. A. , panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, viešoje vietoje, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sudavė nukentėjusiajam J. M. smūgį į galvą ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų jį nužudė. V. A. anksčiau buvo teistas, baustas administracine tvarka, nusikaltimą, už kurio padarymą jis yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, iki nusikaltimo padarymo dirbo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Kolegija laiko, kad esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismo V. A. paskirta artima įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijos vidurkiui bausmė nėra aiškiai per griežta, bausmę švelninti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.