- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-17
- Bylos Nr.
- ATP-6-337/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-503-00218-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Pažeidėjas
- G. B.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pripažino G. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 2 d., ir, vadovaudamasis ATPK 30¹ str., paskyrė jam administracinę nuobaudą – įspėjimą, už tai, kad jis 2016-03-12 apie 12.10 val. (duomenys neskelbtini), Utenos m., pavadino ,,durniais“ Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Mobilaus būrio vyresnįjį patrulį Ž. G. ir vyriausiąjį patrulį L. V., ėjusius jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, taip įžeisdamas jų garbę ir orumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. B. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde pažymima, jog ATPK 19 str., apibrėžiantis nepakaltinamumą, nustato, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas asmuo, kuris darydamas priešingą teisei veikimą arba neveikimą buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos. Skunde G. B. teigia sergantis organine silpnaprotyste, lengvu kognityviniu sutrikimu, potraumine epilepsija, kitomis psichinėmis ligomis, dėl ko 2016-03-12 ir negalėjo visiškai suvokti pavojingo savo veikos pobūdžio, kiek tai buvo susiję su jo paties elgesiu policijos pareigūnų atžvilgiu. G. B. skunde nurodo, jog savo padarytos veikos pavojingumą suvokė tik dalinai, dėl ko, jo manymu, laikytina, kad minėtą veiką jis padarė būdamas ribotai pakaltinamu. Skunde taip pat teigiama, kad nors policijos pareigūnai teismo posėdžio metu ir tvirtino nesantys psichiatrais, negalintys vertinti apelianto psichinės būklės, tačiau, apelianto įsitikinimu, iš jo elgesio buvo galima suprasti, kad jis turintis rimtų psichikos sutrikimų. Skunde teigiama, jog minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esantys medicininiai išrašai apie apelianto sveikatos būklę bei pastarojo elgesys teismo posėdžio metu. Skunde pažymima, jog asmens, negebančio visiškai adekvačiai suvokti tikrovės, išsakyti ,,vertinimai“ kito asmens atžvilgiu negali būti priimami rimtai kaip užgaulūs ir įžeidžiantys. Apelianto nuomone, atidžiam ir rūpestingam žmogui (šiuo atveju policijos pareigūnui) neturėtų rūpėti, ką apie jį galvoja organine silpnaprotyste sergantis asmuo, todėl G. B. mano, jog policijos pareigūnai, tvirtindami, jog buvo įžeisti jo tokio elgesio, piktnaudžiavo tuo, kad jų garbę ir orumą, ryšium su tarnybiniu pareigų atlikimu, papildomai saugo ATPK 187 str. 2 d. Be visa to apeliantas skunde pažymi, jog formuluodamas klausimus psichiatrinei ekspertizei teismas neuždavė klausimo, ar jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinimu, galėjo ar negalėjo būtent visiškai suvokti pavojingo administracinio teisės pažeidimo veikos pobūdžio ir/ar valdyti savo veiksmų, kas atitiktų riboto pakaltinamumo sampratą. Apeliantas pažymi, kad ekspertai į jiems pateiktus klausimus, susijusius su jo sveikatos būkle, galėjo atsakyti vien tik teigiamai arba neigiamai.
Atsiliepimas
Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyrius prašo G. B. apeliacinio skundo netenkinti bei iš esmės išspręsti G. B. administracinės atsakomybės klausimą. Atsiliepime teigiama, jog teismas nepagrįstai skyrė švelnesnę nuobaudą, nei numatyta ATPK 187 str. 2 d. sankcijoje. Skunde pažymima, jog administracinės nuobaudos yra represinio, prievartinio pobūdžio sankcijos, kuriomis vykdoma specialioji ir bendroji teisės pažeidimų prevencija. Kaltas asmuo, kuriam skiriama nuobauda, priverstas patirti tam tikrų negatyvių, nemalonių padarinių. Atsiliepime pažymima, jog nuobaudos taptų beprasmiškomis, jeigu nedarytų tam tikro poveikio, negrasintų pažeidėjams negatyviais padariniais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau –ANKPĮĮTĮ) 2 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK) įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. To paties įstatymo 7 str. nustatyta, kad įsigaliojus ANK, netenka galios ATPK su visais pakeitimais ir papildymais. Tačiau ANKPĮĮTĮ 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Šiuo atveju ATPK 187 str. 2 d. sankcijoje numatyta nuobauda pažeidėjui yra švelnesnė nei ją numato naujasis ANK, o pažeidimas padarytas iki ANK įsigaliojimo, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujanti ATPK įtvirtintomis teisės normomis.
Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas neneigia padaręs įstatymo uždraustą veiką, tačiau tikina, kad dėl jo tam tikrų ligų jis turėjo teismo būti pripažintas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu ir jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta. Tuo tarpu Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog teismas G. B. administracinę nuobaudą turėjo skirti straipsnio sankcijos ribose ir netaikyti ATPK 30¹ str.
Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas G. B. kaltu pagal 187 str. 2 d. ir skirdamas jam nuobaudą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais atsižvelgdamas į protingumo principą bei savo sprendimą motyvavo. Nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Taigi, kaip jau ir minėta, G. B. tvirtina, jog turi rimtų psichikos sutrikimų, dėl ko apylinkės teismo jis turėjo būti pripažintas nepakaltinamu ar tik ribotai pakaltinamu ir jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turėjo būti nutraukta. Šis skundo argumentas aukštesnės instancijos teismo yra atmetamas kaip nepagrįstas. Teismui nekyla abejonių, jog G. B. serga tam tikrais psichikos sutrikimais. Teismui pateiktoje medžiagoje, t. y. Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės medicinos dokumentų išraše, nurodyta, jog G. B. diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas F07.0, lengvas kognityvinis sutrikimas F06.7, epilepsija G40.20, taip pat keratokonjuktivitas H16.2. Be to, minėtame išraše pažymėta, jog G. B. rekomenduotina tęsti gydymą dėl somatinių susirgimų, jis buvo siunčiamas tolimesniam psichiatro ir neurologo stebėjimui ( 28 b. l.). Atsižvelgęs į šią aplinkybę Panevėžio apygardos teismas 2016-06-20 nutartimi panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2016-03-21 nutarimą ir apelianto bylą grąžino iš naujo nagrinėti apylinkės teismui (38 b. l.) . Savo ruožtu apylinkės teismas 2016-07-07 nutartimi nusprendė G. B. paskirti ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę, ją pavedė atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertiniams skyriui, nutarties rezoliucinėje dalyje aiškiai suformuluodamas klausimus į kuriuos, į kuriuos atsakymus turėjo atsakyti ekspertai pateikdami teismo psichiatrijos bei teismo psichologijos ekspertizės aktą (46 – 47 b. l. ). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinis skyrius atlikęs G. B. jam skirtą ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę teismui 2016 m. rugsėjo 1-12 d. pateikė teismo psichiatrijos aktą Nr. (duomenys neskelbtini).. Ekspertai pateiktame akte patvirtino Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės medicinos išraše nurodytas G. B. medicinines diagnozes, tačiau atsakymuose į teismo nutartyje pateiktus klausimus ekspertizę atlikę ekspertai pažymėjo, jog administracinio teisės pažeidimo padarymo metu G. B. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Analogišką atsakymą ekspertai pateikė atsakydami į klausimą, ar šiuo metu G. B. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, pasisakydami, jog ir šiuo metu G. B. gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (60 – 64 b. l.). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, jog G. B. turi psichikos sutrikimų, tačiau tokie sutrikimai neleidžia teigti, jog apeliantas buvo ar dabar yra nepakaltinamumo būsenoje, dėl ko jam negalėtų grėsti administracinė atsakomybė už padarytą pažeidimą. Pažymėtina, jog ATPK, priešingai nei BK, nėra įtvirtinta riboto nepakaltinamumo būsena. Be to, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog asmuo teismo baudžiamojoje byloje pripažintas ribotai pakaltinamu nėra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o įstatymas teismui suteikia galimybę šiuo pagrindu švelninti tokiam asmeniui bausmę. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šiuo atveju asmuo yra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikyta administracinė atsakomybė už atitinkamo pažeidimo padarymą. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir pažeidėjo ribotas pakaltinamumas nenaikina jo atsakomybės, o tik, kaip jau minėta, sudaro sąlygas švelninti bausmę, ką teismas šiuo atveju ir padarė.
Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą teigia nesutinkanti, jog teismas, pripažindamas G. B. kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 str. 2 d., skyrė jam ne minėto straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą, o vadovaudamasis ATPK 30¹ str. jam sumažino nuobaudą ir skyrė tik įspėjimą. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog atsiliepime į apeliacinį skundą iškeltas klausimas dėl ATPK 30 ¹ str. yra nenagrinėtinas, kadangi dėl jo nėra paduoto Institucijos apeliacinio skundo, o klausimas keliamas tik atsiliepime į apeliacinį skundą.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.