Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-265/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.;1.2.3.2. Procesinis bylos Nr.1-10-1-0002-2010-8

2011 m. balandžio 1 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 2 d., apie 01 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninio konflikto su A. L. metu, tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę krūtinės kairės pusės žaizdą su kiauriniu širdies sužalojimu, nuo kurio, kilus vidiniam kraujavimui, A. L. mirė.

Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia tyčia dūręs peiliu nukentėjusiajam A. L. į krūtinę, o apeliacinio skundo reikalavimus grindžia pirmosios instancijos teisme išdėstyta versija, pagal kurią A. L. peiliu mirtinai susižalojo pats, kuomet jo puolamas A. S. panaudojo savigynos veiksmus, nukreipdamas peilį nuo savęs link paties A. L. . Apeliantas teigia, kad tokiu būdu gindamasis nuo agresyvių A. L. veiksmų jis veikė būtinosios ginties ribose.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra grindžiamas vien tik liudytojos S. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. A. S. atkreipia dėmesį, kad ši liudytoja pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog apeliantą kaltinančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė dėl psichologinio spaudimo, kurį jos atžvilgiu naudojo policijos pareigūnai. Be to, A. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vien tik neišsamiais liudytojos S. P. parodymais, nepagrįstai atmetė kitų šioje byloje apklaustų liudytojų (V. V. , N. U. ) ir pačio nuteistojo parodymus.

Pasak apelianto, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi tyrėja N. L. ir jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą ir tokiu būdu išgavo prisipažinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų išsamiau netyrė. Taip pat pirmosios instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas nebuvo išsamus – teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė A. S. prašymus iškviesti ir teisiamajame posėdyje apklausti savigynos veiksmų ekspertus, kurie galėtų patvirtinti, kad apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Nuteistasis teigia, kad apygardos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir bausmės skyrimo dalyje bei prašo sušvelninti jam paskirtąją vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstama veiką jis padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir baudžiamąją bylą nutraukti arba sušvelninti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo A. S. kaltė tyčia nužudžius A. L. patikimai nustatyta byloje surinktais ir teismo nuosprendyje įvertintais parodymais. Tiesiogiai įvykį stebėjusi liudytoja S. P. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie jos matytas įvykio aplinkybes. Ji paaiškino, kad 2010 m. sausio 2 d., naktį, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vyko išgertuvės. Begeriant alkoholinius gėrimus, virtuvėje tarp nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo A. L. kilo žodinis konfliktas. Bekonfliktuojančius nuteistąjį ir nukentėjusįjį išskyrė V. L. . Po kurio laiko liudytoja, būdama kambaryje, išgirdo triukšmą virtuvėje ir nuėjusi pažiūrėti pamatė ant kėdės sėdintį A. L. ir priešais jį stovintį A. S. . Netrukus pastarasis rankoje laikytu virtuviniu peiliu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į krūtinę. Po šio smūgio A. L. nukrito ant grindų. Liudytoja S. P. pirmosios instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad prieš pat A. S. suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajam, jie (A. L. ir A. S. ) tarpusavyje nesigrūmė ir nekonfliktavo (t. 1 b.l. 71-72, t. 3 b.l. 66). Priešingai nei teigia nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo nei teisinių, nei loginių kliūčių apkaltinamąjį nuosprendį grįsti liudytojos S. P. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme. Teisiamajame posėdyje ši liudytoja paaiškino, kad ikiteisminiame tyrime parodymus davė du kartus. Apklausos, vykusios iš karto po įvykio (2010 m. sausio 2 d., 3. 30 val.), metu ji iš tiesų buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl davė neteisingus parodymus. Tą patvirtina ir byloje esančiame alkotesterio išraše užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad S. P. 2010 m. sausio 2 d., 03. 29 val., nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2, 69 promilės (t.1 b.l. 70). Tačiau S. P. apygardos teisme paaiškino, kad 2010 m. sausio 4 d. įvykusios papildomos apklausos metu ji nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio ir davė teisingus parodymus, kuriuos patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jį priėmęs teismas rėmėsi būtent tais liudytojos S. P. parodymais, kuriuos ji davė papildomos apklausos metu. Liudytoja S. P. teisiamajame posėdyje paneigė apeliaciniame skunde keliamas prielaidas, kad A. S. kaltinančius parodymus davė dėl prieš ją panaudotos psichologinės prievartos. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. S. atžvilgiu, neturėjo įstatyminių kliūčių remtis liudytojos S. P. ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Juolab, kad jie sutampa ir su kitais byloje esančiais duomenimis.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja N. U. iš dalies patvirtino pirmiau aptartus liudytojus S. P. parodymus ir paaiškino, kad įvykio dieną girtavo kartu su nuteistuoju, nužudytuoju A. L. ir kitais asmenimis bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Begeriant alkoholinius gėrimus, tarp A. S. ir A. L. kilo žodinis konfliktas, kurį numalšino kartu buvęs V. L. . Tačiau ir toliau A. S. elgėsi agresyviai. Po kurio laiko liudytoja išėjo į parduotuvę ir grįžusi rado mirusį A. L. , o A. S. bute jau nebuvo. Liudytojai paklausus kas atsitiko, V. L. paaiškino, kad A. S. nužudė A. L. .

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M9/010 (01) matyti, kad žuvusysis A. L. mirė nuo durtinės – pjautinės krūtinės žaizdos su kiauriniu širdies sužalojimu, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui. A. L. lavono tyrimo metu nustatyti tokie sužalojimai: durtinė – pjautinė krūtinės kairės pusės žaizda su kiauriniu širdies sužalojimu; muštinė žaizdelė kairio antakio išoriniame gale ir poodinė kraujosruva kairiame skruoste. Mirtį sukėlusi žaizda padaryta viena dūriu plokščiu, duriančio – pjaunančio tipo įrankiu (labiausiai tikėtina – peiliu, turėjusiu išreikštą briauną). Sužalojimo kanalo kryptis – iš priekio į nugarą, iš viršaus žemyn, kanalo ilgis – 13 cm (t.1 b.l. 32-37). Iš nuteistojo ir liudytojos S. P. parodymų matyti, kad A. L. buvo mirtinai sužalotas įvykio vietos apžiūros metu rastu virtuviniu peiliu su plačia geležte. Iš byloje esančių specialistų išvadų Nr. S 55/10(01) ir MK 55/10 (01) matyti, kad ant šio iš įvykio vietos paimto peilio rasti žmogaus kraujo pėdsakai sutampa su A. L. DNR profiliu, todėl tikėtina, kad sužalojimas buvo padarytas būtent šiuo peiliu.

Pirmiau aptartais liudytojų S. P. , N. U. parodymais, specialisto išvadose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad: A. S. ir A. L. įvykio metu kartu girtavo; tarp neblaivių apelianto ir žuvusiojo kilo žodinis konfliktas, tačiau V. L. besipykstančius nuteistąjį bei nukentėjusįjį nuramino bei išskyrė; A. S. ir A. L. būnant virtuvėje, tarp jų vėl kilo žodinis konfliktas, kurio metu apeliantas sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinę ant kėdės sėdėjusiam A. L. . Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigiami paties apelianto parodymai apie nukentėjusiojo A. L. sužalojimo aplinkybes, veikiant, apelianto teigimu, būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jo apeliaciniame skunde keliamos abejonės tiesiogiai įvykį stebėjusios liudytojos S. P. parodymų nešališkumu paneigiamos pirmiau aptarta teismo medicinos specialisto išvada, kurią pateikusio teismo medicinos specialisto objektyvumu ar kompetencija neabejoja ir pats apeliantas (t. 1 b.l. 32-37). Joje konstatuota, kad A. L. mirė nuo durtinės – pjautinės krūtinės žaizdos su kiauriniu širdies sužalojimu, kuris buvo padarytas suduodant vieną smūgį duriančio – pjaunančio tipo įrankiu, labiausiai tikėtina – peiliu. Sužalojimo kanalo kryptis – iš priekio į nugarą, iš viršaus žemyn. Šie teismo medicinos specialisto išvada nustatyti duomenys apie nukentėjusiajam padarytą durtinę – pjautinę žaizdą, sužalojimo kanalo kryptį (iš priekio į nugarą, iš viršaus žemyn), galimai sužalojimui panaudotą įrankį (peilį) visiškai sutampa su liudytojos S. P. parodymais, jog A. S. A. L. sužalojo suduodamas vieną smūgį peiliu į krūtinę, suduodant smūgį peiliu abu buvo vienas priešais kitą – A. L. sėdėjo ant kėdės, o A. S. peiliu sudavė stovėdamas greta. Akivaizdu, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyti A. L. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suduodant traumą sukėlusiu įrankiu (peiliu) iš priekio į krūtinės sritį, smūgiuojant iš viršaus į apačią. Taigi, šie duomenys apie nukentėjusiajam padaryto mirtino sužalojimo pobūdį (žaizdos kanalo gylis, kryptis), galimai sužalojimui panaudotą peilį, paneigia apelianto teiginius, kad nukentėjusįjį jis sužalojo grumtynių metu, t.y. abiem esant stovimoje padėtyje, nukreipdamas peilį nuo savęs į nukentėjusiojo pusę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad prieš apeliantą naudotas nukentėjusiojo A. L. fizinis smurtas jokiais objektyviais įrodymais nenustatytas, todėl BK 28 straipsnio taikymo galimybės, nesant aktyvaus, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai atmetė A. S. keltą gynybinę versiją, pagal kurią smūgį peiliu nukentėjusiajam jis sudavė besigindamas nuo pastarojo agresyvių veiksmų, ir padarė teisingą išvadą, kad apeliantas A. L. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jį priėmęs teismas, be kitų įrodymų, rėmėsi ir liudytojo V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1 b.l. 164-165). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, V. L. pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo ir šio liudytojo parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka nepagarsinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti arba patvirtinti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad remtis liudytojo V. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymai nėra jokio teisinio pagrindo. Kita vertus, ir be liudytojo V. L. parodymų byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių nuteistojo A. S. kaltę tyčia nužudžius nukentėjusįjį A. L. . Tokie duomenys yra liudytojų S. P. , N. U. , iš dalies pačio nuteistojo parodymai, teismo medicinos specialistų išvados ir kiti byloje esantys duomenys, kuriuos apygardos teismas išsamiai išanalizavo bei teismo nuosprendyje tinkamai įvertino.

Pagrįstai pripažinęs, jog A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas paskyrė jam teisingą bausmę, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Skirdamas bausmę apeliantui, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apeliantas, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė labai sunkų, baigtą nusikaltimą, kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes. Nuteistojo A. S. asmenybę neigiamai apibūdina tai, jog jis iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas šešis kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, baustas administracine tvarka, nedirba. Šios aplinkybės rodo nuteistojo ypatingą pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas, pastaruoju metu labai sunkias. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo A. L. nužudymas buvo ne atsitiktinio kaltininko elgesio pasekmė, bet iš esmės dėsningas jo ankstesnio elgesio bei gyvenimo būdo rezultatas. A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Byloje nenustatyta jokių apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai įvertino ir nukentėjusiojo A. L. elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu. Baudžiamajame įstatyme nustatyta bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų. Apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę vienuolikai metų, t.y. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Apeliantui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta, todėl jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.