Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. T. (M. T.), jo atstovui advokatui Dmitrijui Korsakovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro M. Januškevičiaus ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo M. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 137 straipsnio 3 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. M. T. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio atsisakymas priimtas ir byla šioje dalyje nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. J. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, padarymu dėl to, kad ji dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent: R. J., pažeisdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 punktą, kuriame numatyta gyvūnų laikytojų pareiga užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų; taip pat Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietose tvarkos aprašo 44 punktą, kuriame numatyta šunį vedančio asmens pareiga užtikrinti, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams, 2017 m. spalio 30 d., apie 11.40 val., miškelio, esančio Vilniuje, šalia Pažagiškių g., takeliu vesdama už pavadėlio be antsnukio R. Č. priklausantį rusų ilgaplaukio kurto veislės šunį, elgdamasi nusikalstamai neatsargiai neužlaikė šuns už pavadėlio, dėl to šuo jai ištrūko, užpuolė praeinantį nepilnametį M. T., pargriovė jį ant žemės, įkando jam į petį ir į veidą, taip padarė jam veido dešinės pusės kąstines žaizdas, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas M. T. kūnas, nes jo veido dešinėje pusėje esantys randai savaime negali išnykti.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

III. Apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas

5. Teismo medicinos ekspertas Viačelsavas Kolomiecas (Viačelsavas Kolomiec) teismo posėdžio metu paaiškino, kad ekspertinio tyrimo metu nukentėjusysis M. T. nebuvo apžiūrėtas, remtasi specialisto išvadomis. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose papildomų duomenų nebuvo. Teismo medicinos požiūriu, randai negali būti visiškai pašalinti, tačiau vertinant iš estetinės pusės galima pagerinti jų kokybę. Jis nėra plastinės rekonstrukcijos chirurgijos specialistas. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles kūno subjaurojimo faktą nustato teisėsaugos institucija. Šiuo metu nėra medicininių kriterijų, kuriais remiantis tai būtų galima nustatyti. Ekspertizės akte nustatyta tik tai, kad kūno sužalojimai yra nepataisomi. Ekspertizės akto teiginys, kad randai yra „palyginti nemaži“, yra ekspertų subjektyvi nuomonė, padaryta įvertinus jų aprašymą. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nėra konkrečių vertinimo kriterijų. Ekspertizės akte nurodyta, kad pasekmės po sužalojimų vertinamos tik tada, kai panaudotos visos gydymo galimybės. Šiuo atveju randas yra susiformavęs, todėl esminis gydymas yra baigtas. Plastinės chirurgijos operacijos ir pan. yra korekcinės priemonės. Iš sužalojimų aprašymo jis suprato, kad nėra susidariusi veido raukšlių asimetrija. Randas savaime reiškia, kad kraujotaka yra kitokia, todėl, jeigu žiūrėti iš šitos pusės, randai galėjo pakenkti veido kraujotakai, motorikai, bet, kiek skaitė, specialistė nenustatė odos deformacijos, veido mimikų sutrikimų ar pan. Kai randas susiformuoja, skausmo nebėra. Mato randą ant nukentėjusiojo M. T. veido dešinės pusės. Mano, kad papildoma apžiūra netikslinga, nes su laiku gali keistis randų atspalvis, konsistencija, bet ne daugiau, jeigu randai nebuvo operuoti.

6. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. T. teismo posėdžio metu parodė, kad anksčiau randai buvo labai ryškūs, visi juos pastebėdavo. Su laiku randai tapo mažiau ryškūs, aplinkiniai nelabai kreipia į tai dėmesį. Šiuo metu nepatiria neigiamo dėmesio. Nauji pažįstami paklausia, kas nutiko, įgriso apie tai pasakoti. Po įvykio jaučia baimę didesniems šunims, jų vengia. Tam tikru metu teko atsisakyti kontaktinio sporto, nes veidas buvo pakankamai patinęs dėl randų. Vėliau grįžo į sportą, specialių veido apsaugų nenaudoja. Jis kažkiek kompleksavo dėl randų, bet laikas gydo ir viskas pamažu pasimiršta. Anksčiau nesikreipė į plastinės chirurgijos specialistus, nes nebuvo apsisprendęs, ar mato tame prasmę. Dabar kreipėsi ir gydytoja prof. dr. M. B.-B. nurodė, kad randus galima padaryti 80-90 procentų mažiau pastebimais, sudarė kompleksinio gydymo planą.

7. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. T. pateikė fotonuotraukas, medicininius dokumentus ir gydytojų konsultacijoms patirtas išlaidas pagrindžiančius mokėjimo kvitus.

9. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėja – atmesti, o, jeigu teisėjų kolegija nuspręstų priešingai, išteisintajai skirti viešųjų darbų bausmę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

11. Iš apeliacinių skundų matyti, kad prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino išteisintajai R. J. inkriminuotų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimą; nustatydamas nukentėjusiajam M. T. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, netinkamai įvertino tai, kad jo kūnas buvo nepataisomai subjaurotas; netinkamai įvertino išteisintosios R. J. kaltei nustatyti reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

12. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: pirma, kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir, antra, kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.

13. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus spręsdamas išteisintosios R. J. kaltės klausimą, neįvertino, ar ji turėjo ir galėjo numatyti, kad šuo yra stipresnis už ją ir to reikšmę jos galimybei nulaikyti šunį už pavadėlio bei atitraukti jį nuo nukentėjusiojo M. T., todėl nagrinėjamą atvejį nepagrįstai pripažino kazusu, t. y. kad išteisintosios R. J. psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės formos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-648/2020, 16 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

14. BK 137 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Pagal šio straipsnio 3 dalį (joje numatytos nusikalstamos veikos padarymu buvo kaltinta išteisintoji R. J.) atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

15. Iš išteisintosios R. J. parodymų matyti, jog ji pripažįsta, kad jos vedžiojamas šuo apkandžiojo nukentėjusįjį M. T.. Be išteisintosios R. J. prisipažinimo, tai pagrindžia nukentėjusiųjų M. T. ir J. B., liudytojų R. Č. ir R. G. parodymai, fotonuotraukos ir kiti byloje esantys įrodymai. Ginčo dėl to byloje nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.

16. Sistemiškai aiškinant BK 135 ir 137 straipsnių nuostatas, sunkiu sveikatos sutrikdymu laikomas, be kita ko, žmogaus sužalojimas, jeigu dėl to buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pagal BK 141 straipsnį šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.12 papunktyje sunkiam sveikatos sutrikdymui priskiriamas nepataisomas kūno subjaurojimas – kai prie tokių išvadų prieina teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės. Pažymėtina tai, kad kūno subjaurojimas laikomas nepataisomu, kai subjaurojimas laikui bėgant pats savaime neišnyksta ar jo negalima pašalinti be specialių kosmetinių operacijų. Tai nustatoma, vadovaujantis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos ekspertų ar specialistų išvadas. Tuo tarpu teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015).

17. Iš specialisto išvados Nr. G 2887/2018 (01) (2 t., b. l. 7-8) matyti, kad nukentėjusiojo M. T. veido dešinėje pusėje išliko trys linijiniai randai: dešinio skruosto srityje, dešinio žando srityje ir dešinio žando-pasmakrės srityje. Dešiniame skruoste yra 2-8 val. krypties, nežymiai puslankiu žemyn išsigaubiantis randas, prasidedantis 9 cm dešiniau vidurio linijos ir 3,5 cm žemiau dešinės akies išorinio kampo, 2-8 val. kryptimi besitęsiantis aukštyn 5 cm, baigiasi 4 cm dešiniau vidurio linijos ir 2,5 cm žemiau dešinės akies vidinio kampo. Randas linijinės formos, iki 0,3 cm pločio, nenutrūkstantis, jo dugnas vietomis kiek žemiau, o vietomis kiek aukščiau aplinkinės odos lygio, ryškiai rausvai violetinės spalvos, smulkiai raukšlėtas, standus. Analogiškas randelis yra dešiniame žande, lūpų kampo lygyje ir 7 cm dešiniau vidurio linijos – išilginės krypties, linijinis 0,6 cm ilgio ir iki 0,1 cm pločio. Analogiškas randas dešiniame žande prasideda lūpų kampo lygyje ir 8,5 cm dešiniau vidurio linijos, išorėn išsigaubiančiu puslankiu, 11-5 val. kryptimi tęsiasi žemyn iki pasmakrės vidurio, baigiasi 0,5 cm dešiniau vidurio linijos ir 0,5 cm žemiau apatinio žandikaulio apatinio krašto – 8 cm ilgio, iki 0,3 cm pločio. Rando dugnas rausvai violetinės spalvos, vietomis balkšvas, iškilus, standus, raukšlėto paviršiaus.

18. Specialisto išvada Nr. G 2887/2018 (01) (2 t., b. l. 7-8) ir ekspertizės aktas (2 t., b. l. 205-208) pagrindžia, kad nukentėjusiojo M. T. veide esantys randai savaime neišnyks ir, kad kosmetinių priemonių taikymas (chirurginė korekcija) jų visiškai nepanaikins. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo M. T. veide esantys randai yra nepataisomi. Kita vertus, pažymėtina, kad tai savaime nereiškia, jog nukentėjusiojo M. T. veidas dėl tokių randų yra subjaurotas. Kaip minėta, teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis.

19. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo įstatymo prasme ne bet kuris randas ar kitoks išvaizdos pablogėjimas laikytinas nukentėjusiojo kūno subjaurojimu. Paprastai kūnas laikomas subjaurotu tada, kai jis tampa neestetišku, atstumiančiu (pvz., dėl akies obuolio, nosies praradimo, didelių randų, likus aiškiai pastebimai kūno asimetrijai). Kūno subjaurojimu gali būti pripažintas tik toks nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas, kuris yra ryškus ir, įvertinus nukentėjusiajam tuo sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą, gali būti laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu ir pagal įstatymo loginę prasmę, o ne vien vadovaujantis faktu, kad dėl nusikalstamos veikos yra nepataisomai pablogėjusi nukentėjusiojo išvaizda. Kartu pažymėtina, kad jeigu teismas kaip įrodytą konstatuoja kūno subjaurojimo požymį, būtina nurodyti ne tik šį požymį pagrindžiančias konkrečias faktines aplinkybes (pvz., randų kiekį, dydį, lokalizaciją), bet ir tai, kokiais objektyviais kriterijais remiantis šis teisiškai reikšmingas požymis nustatytas (greta estetinių kriterijų, pvz., gali būti nukentėjusiojo bendravimo su kitais asmenimis galimybių sumažėjimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi fotonuotraukas (4 t., b. l. 62-64), kuriose užfiksuotas nukentėjusiojo M. T. veidas esamu laiku, taip pat stebėdama jį teismo posėdžio metu (4 t., b. l. 70-74), sprendžia, kad nukentėjusiojo M. T. veido išvaizda yra pablogėjusi, tačiau randai nėra tiek dideli ir ryškus, kad veidą darytų neestetišku. Iš arti randai yra matomi, tačiau nedaro veido išvaizdos nemalonia, nes randų savybės nėra atstumiančios, randai neapima žymios veido dalies ir nedaro jo asimetrišku, tuo tarpu atstumui didėjant randai vis labiau susilieja į visumą su kitais veido bruožais ir tampa sunkiau pastebimi, iš pirmo žvilgsnio, į akį krenta tik odos paraudimas dešiniajame skruoste. Pastebėtina tai, kad ir pats nukentėjusysis M. T., apklausiamas teismo posėdžio metu (4 t., b. l. 71), pripažino, jog su laiku randai tapo mažiau ryškūs ir šiuo metu jis nesulaukia neigiamo aplinkinių dėmesio, jie į randus nelabai reaguoja. Svarbu ir tai, kad, nors nukentėjusiojo M. T. veide esantys randai yra nepataisomi, tačiau specialisto išvada Nr. G 2887/2018 (01) (2 t., b. l. 7-8) ir ekspertizės aktas (2 t., b. l. 205-208), taip pat plastinės chirurgijos gydytojų, į kuriuos nukentėjusysis M. T. kreipėsi dėl konsultacijos, surašyti medicininiai dokumentai (4 t., b. l. 61, 67) pagrindžia, kad randai gali būti koreguojami, kad taptų mažiau matomi. Kaip teismo posėdžio metu parodė nukentėjusysis M. T., šios srities specialistė prof. dr. M. B.-B. konsultacijos metu nurodė, jog randus galima padaryti mažiau matomais net 80-90 procentų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad šiuo atveju nėra ir objektyvių kriterijų, kurie greta estetinių nukentėjusiojo M. T. veido sužalojimus leistų vertinti, kaip subjaurojimą. Antai 2019 m. birželio 13 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas (patalpintas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje; garso įrašo laikas 17.11-17.44 min.) pagrindžia, kad į teisėjo klausimą, ar išvada yra tokia, kad nustatytas nukentėjusiojo M. T. sveikatos sutrikdymo mastas bet kuriuo atveju yra nesunkus, specialistė J. Bytautaitė atsakė, jog taip, sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti tik tuo atveju, jeigu veide esantys randai sutrikdo mimiką, veido funkciją, pažeidimai yra gilesni, kai yra raumenų, sausgyslių, nervų pažeidimai, kurie sutrikdo raumenų funkciją ir žmogus negali veidu kažko atlikti, tarkim užsimerkti, kramtyti, šypsotis, pakelti antakių ir t. t. Priešingai, negu bandoma pateikti nukentėjusiojo M. T. apeliaciniame skunde, iš to galima suprasti, kad tokių liekamųjų reiškinių jam nenustatyta. Tuo įsitikinti leidžia ir teismo medicinos eksperto V. K. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu (4 t., b. l. 55-58), iš kurių matyti, kad iš nukentėjusiojo M. T. sužalojimų aprašymo jis suprato, jog nėra susidariusi jo veido raukšlių asimetrija, nenustatyta odos deformacija, veido mimikų sutrikimas ar pan. Nors nukentėjusysis M. T., apklausiamas teismo posėdžio metu, parodė, kad dėl veido sužalojimų jam iš pradžių teko atsisakyti kontaktinio sporto, tačiau pastebėtina, kad jis tai siejo su gijimo procesu, kuris yra natūralus po patirtų sužalojimų, susijusiomis priežastimis, o ne jų liekamaisiais reiškiniais.

21. Nukentėjusysis M. T. apeliaciniame skunde nurodo tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų atsakyti į klausimus: ar dėl randų susidarė jo veido odos deformacija; ar dėl sužalojimų, randų sutriko jo veido mimika; ar mimikos metu susidaro raukšlių asimetrija, nevienodumas, palyginus su kita jo veido puse; ar randai pakenkė jo veido motorikai, kraujotakai; ar randai trukdo jo gyvybinėms funkcijoms. Teisėjų kolegija tam nepritaria. Specialisto išvada Nr. G 2887/2018 (01) (2 t., b. l. 7-8) pagrindžia, kad specialistei J. Bytautaitei buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar po patirtų sužalojimų ant nukentėjusiojo M. T. kūno yra liekamųjų reiškinių (randų), tačiau apžiūrą atlikusi specialistė J. Bytautaitė nerado tokių, kokie nurodyti jo apeliaciniame skunde. Paminėtina ir tai, kad byloje yra dvi specialisto išvados (1 t., b. l. 124-125; 2 t., b. l. 7-8), ekspertizės aktas (2 t., b. l. 205-208), specialistė J. Bytautaitė ir teismo medicinos ekspertas V. Kolomiecas davė paaiškinimus bylą nagrinėjant teisme (2 t., b. l. 176; 4 t., b. l. 55-58), taip pat nukentėjusysis M. T. kreipėsi dėl konsultacijos į plastinės chirurgijos gydytojus, kurie surašė medicininius dokumentus (4 t., b. l. 61, 66, 67), tačiau juose taip pat nėra užfiksuota apeliaciniame skunde nurodytų jo patirtų sužalojimų liekamųjų reiškinių. Pagaliau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nepateikta duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog nukentėjusiajam M. T. atsirado tokių liekamųjų reiškinių, nes skunde tik prašoma nustatyti, ar jie atsirado, tačiau aukščiau nurodytų įrodymų visuma pagrindžia, kad jų nėra.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo M. T. veide esantys randai nors ir yra nepataisomi, tačiau jo nebjauroja. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, t. y. kad dėl sužalojimų nukentėjusysis M. T. neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia jo gyvybei ar stipriai sutrikdžiusia jo psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo.

23. Specialisto išvada Nr. G 3716/2017 (01) (1 t., b. l. 124-125) ir ekspertizės aktas (2 t., b. l. 205-208) pagrindžia, kad nukentėjusiajam M. T. nustatyti sužalojimai pagal padarinius vertintini nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kąstinių veido žaizdų sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija išteisintosios R. J. padarytą veiką toliau vertins pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė apie tokią kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo galimybę (2 t., b. l. 176).

24. Atskirai paminėtina ir tai, kad išteisintoji R. J., apklausiama teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 126-126A), taip pat nukentėjusysis M. T., apklausiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (1 t., b. l. 52-54), tiek teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 42-45), vienodai parodė, kad išteisintosios R. J. vedžiojamas šuo taip pat pargriovė nukentėjusįjį M. T. ant žemės ir įkando jam į petį. Tai sutampa su daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 73-75) užfiksuotu nukentėjusiojo M. T. vilkėtos striukės įplyšimu ties dešiniu petimi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintosios R. J. vedžiojamas šuo taip pat pargriovė nukentėjusįjį M. T. ant žemės ir įkando jam į petį.

25. BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pažymėtina tai, kad ši veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. BK 16 straipsnio 1 dalies pagrindu nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas, be kita ko, dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Šio straipsnio 3 dalyje nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: pirma, nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai, ir, antra, galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Tuo tarpu galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

26. Iš išteisintosios R. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui (2 t., b. l. 72, 77-78, 83-84) ir teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 54-57, 126-126A) galima suprasti, kad ji teigia, jog nenumatė dviejų aspektų: pirma, kad šuo gali užpulti nukentėjusįjį M. T. ir (ar) jo šunį, ir, antra, kad jai nepavyks nulaikyti šuns už pavadėlio.

27. Pirmuoju aspektu išteisintoji R. J. nurodo, kad šuns šeimininkai jai nepasakė, jog šuo pykstasi su nukentėjusiojo M. T. šunimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad bet kuris šuo gali užpulti bet kuriuos kitus žmones ir gyvūnus, yra savaime suprantama ir nereikalauja papildomo aiškinimo. Atsargaus gyvūnų laikytojo elgesio reikalauja ir teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Nagrinėjamu atveju tai, jog išteisintajai R. J. nebuvo žinoma šuns reakcija į kitus žmones ar gyvūnus, tik dar labiau turėjo sustiprinti jos budrumą, kuriam įtakos turėjo ir ta aplinkybė, jog, kaip matyti iš byloje užfiksuotų pačios išteisintosios bei nukentėjusiojo M. T. parodymų, vedžiodama svetimą šunį ji dėmesį buvo sutelkusi į paskaitos klausymą per ausines. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintoji R. J., būdama suaugusi, normalaus protinio išsivystymo, galėjo ir turėjo numatyti, jog jos vedžiojamas šuo gali užpulti nukentėjusįjį M. T. ir (ar) jo šunį, nepriklausomai nuo to, ar šuns šeimininkai jai nurodė, kad šuo pykstasi su nukentėjusiojo M. T. šunimi.

28. Teigdama, kad nenumatė, jog jai nepavyks nulaikyti šuns už pavadėlio, išteisintoji R. J. akcentuoja šuns staigią reakciją ir didelę jėgą, taip pat slidžius kelio dangą ir apavą. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad pagrindine priežastimi, dėl kurios šuo apkandžiojo nukentėjusįjį M. T., tapo tai, jog išteisintoji R. J. nesugebėjo jo nulaikyti už pavadėlio ir atitraukti nuo nukentėjusiojo M. T., nes akivaizdu, kad priešingu atveju to nebūtų nutikę. Iš išteisintosios R. J. (3 t., b. l. 54-57, 126-126A) ir liudytojo R. Č. parodymų (3 t., b. l. 121-124), duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad išteisintosios R. J. ūgis – apie 162 cm, svoris – apie 53 kg, tuo tarpu šuns ūgis – apie 70-80 cm, svoris – apie 33 kg; išteisintoji R. J. taip pat nurodė, kad šuo yra labai stiprus, ji savo svoriu jo nesugebėjo sustabdyti, apie tris kartus bandė atitraukti šunį, bet jis vis puolė nukentėjusįjį M. T.. Tai, kad ji fiziškai nepajėgė suvaldyti šuns, išteisintoji R. J. parodė ir apklausiama pas ikiteisminio pareigūną (2 t., b. l. 72-74). Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad išteisintoji R. J. nulaikyti šuns už pavadėlio ir atitraukti jo nuo nukentėjusiojo M. T. nesugebėjo dėl to, jog šuo yra stipresnis už ją. Išteisintoji R. J., būdama suaugusi ir normalaus protinio išsivystymo, tai galėjo ir turėjo numatyti, įvertinusi savo ir šuns svorį ir sudėjimą. Tinkamai neįvertinusi to, kad gali nepajėgti nulaikyti šuns už pavadėlio, tačiau imdamasi jį vedžioti, išteisintoji R. J. elgėsi neatsakingai. Vertinant išteisintosios R. J. akcentuojamus slidžius kelio dangą ir apavą, pastebėtina, kad ji tuo bando pateisinti savo nesugebėjimą nulaikyti šuns už pavadėlio, kai jis tam tikrą atstumą traukė ją link nukentėjusiojo M. T., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad išteisintoji R. J. pripažino, jog ji taip pat kelis kartus nesugebėjo atitraukti ir nulaikyti šuns, kai jis vietoje puolė nukentėjusįjį M. T., tai dar kartą patvirtina, jog padarinių atsiradimą lėmė didelis jų jėgų skirtumas. Teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, kurių išteisintoji R. J. neturėjo ir negalėjo numatyti, kaip galinčių sukelti padarinius, t. y. kazuso atvejo.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintosios R. J. kaltė dėl nesunkaus nukentėjusiojo M. T. sveikatos sutrikdymo pasireiškė neatsargumu – nusikalstamu nerūpestingumu.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuotina, jog pirmiau aptartų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog išteisintosios R. J. veika kvalifikuotina pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

31. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė iš R. J. pareikšto kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog už pavadėlio vedamas šuo jai ištrūko. Teisėjų kolegija tam pritaria. Tiesioginiais įvykio dalyviais buvo tik išteisintoji R. J. ir nukentėjusysis M. T.. Iš išteisintosios R. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui (2 t., b. l. 72, 77-78, 83-84) ir teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 54-57, 126-126A), matyti, kad ji nuosekliai tvirtino, jog šuns pavadėlio nepaleido. Tuo tarpu nukentėjusysis M. T., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 41-45), dėl priešingos aplinkybės nebuvo toks kategoriškas, kaip apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (1 t., b. l. 52-54), nurodė, kad jam taip atrodo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo M. T. parodymai nepaneigia priešingų išteisintosios R. J. parodymų ir jų nepakanka nustatyti, jog už pavadėlio vedamas šuo jai ištrūko. Tai sudaro pagrindą nurodytą aplinkybę pašalinti iš išteisintajai R. J. pareikšto kaltinimo. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakeistą nusikalstamos veikos kvalifikavimą, iš išteisintajai R. J. pareikšto kaltinimo pašalina aplinkybes, susijusias su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu, kadangi šis požymis nėra įtrauktas į BK 139 straipsnio 1 dalies sudėtį, taip pat išteisintajai R. J. pareikštame kaltinime nurodytas aplinkybes, susijusias su nukentėjusio asmens kūno nepataisomu subjaurojimu, pakeičia nustatytu jo ilgu sirgimu, kai jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, t. y. atitinkamu BK 139 straipsnio 1 dalies sudėties požymiu.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. 2017 m. spalio 30 d., apie 11.40 val., miškelio, esančio Vilniuje, šalia Pažagiškių g., takeliu vesdama už pavadėlio be antsnukio R. Č. priklausantį rusų ilgaplaukio kurto veislės šunį, turėdama pareigą užtikrinti, kad šis nekeltų grėsmės aplinkiniams, elgdamasi nusikalstamai neatsargiai, neužlaikė šuns už pavadėlio, dėl to šuo užpuolė praeinantį nepilnametį M. T., pargriovė jį ant žemės, įkando jam į petį ir į veidą, taip jam padarė veido dešinės pusės kąstines žaizdas, dėl kurių M. T. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Dėl skirtinos bausmės.

33. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę R. J., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 55 ir 61 straipsnių nuostatomis. R. J. padarė vieną neatsargų nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurio pavojingumas yra didesnis, negu rūšinis, nes dėl šuns įkandimų buvo sužalotas nepilnamečio nukentėjusiojo M. T. veidas – gyvybiškai svarbi kūno vieta, ant jo liko trys nepataisomi randai; dėl nusikalstamo nerūpestingumo; nusikaltimu nukentėjusiajam M. T. padaryta turtinė žala, susijusi su striukės sugadinimu ir gydymo išlaidomis, ir neturtinė žala, susijusi su fiziniu skausmu, nepatogumais ir dvasiniais išgyvenimais. R. J. yra jauno amžiaus, išsiskyrusi, vidurinio išsilavinimo, apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad verčiasi fotografės veikla pagal verslo liudijimą, augina du mažamečius vaikus (2 t., b. l. 146-147), neteista (2 t., b. l. 55), administracine tvarka nebausta (2 t., b. l. 56). Visa tai R. J. asmenybę apibūdina teigiamai, neleidžia spręsti apie jos polinkį elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms bei sudaro pagrindą nagrinėjamą nusikaltimą vertinti, kaip atsitiktinį, nulemtą nepakankamo R. J. atsakingumo. Jos atsakomybę lengvina tai, kad aktyviais veiksmais, bandydama atitraukti šunį nuo nukentėjusiojo M. T. ir jį laikydama, bandė išvengti sunkesnių padarinių (BBK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas); taip pat prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padaryto nusikaltimo aplinkybes ir tai darė neverčiama byloje surinktų įrodymų bei nuoširdžiai gailisi – akivaizdžiai kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, atlygino Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos padarytą žalą dėl nukentėjusiojo M. T. gydymo išlaidų (2 t., b. l. 145), pripažino civilinio ieškovo M. T. pareikštą civilinį ieškinį (3 t., b. l. 57), kaip matyti iš jos gynėjos paaiškinimų (4 t., b. l. 71), buvo pasiryžusi pasiskolinti tam tikrą pinigų sumą, siekdama kompensuoti žalą, tačiau nukentėjusiojo M. T. atstovas nesutiko su pasiūlyta suma ir nesutiko susitaikyti, taip R. J. stengėsi sušvelninti padarytos veikos padarinius (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu R. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. J. už nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus (R. J. su tokia bausmės rūšimi sutiko). Bausmės dydis nustatytinas artimas straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teismo vertinimu, pagal R. J. padarytą nusikaltimą ir jos asmenybę apibūdinančias aplinkybes tokia bausmė atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei nebus akivaizdžiai per griežta ar per švelni.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

34. BPK 109 straipsnio pagrindu asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pažymėtina tai, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu) pasekmė, tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-495/2021, 25 punktas).

35. Iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. T. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo iš R. J. ir R. Č. solidariai priteisti 320 Eur turinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

36. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo iš R. J. civilinio ieškovo M. T. naudai priteisti 320 Eur turinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

37. Iš civilinio ieškovo M. T. patikslinto civilinio ieškinio (3 t., b. l. 66-71) matyti, kad jis prašė, be kita ko, iš R. J. ir R. Č. solidariai priteisti 320 Eur turinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat iš R. J. priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

38. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal BPK 111 straipsnio 1 dalį civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju R. Č. nėra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, be to, jis pagal įstatymus materialiai neatsako už nusikalstama R. J. veika padarytą žalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Č. negali būti pripažintas civiliniu atsakovu.

39. R. J., apklausiama teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 56-57), pripažino pareikštą civilinį ieškinį.

40. Iš civilinio ieškinio matyti, kad prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimo sumą sudaro: civilinio ieškovo M. T. įvykio metu vilkėta ir sugadinta – sudraskyta striukė, 120 Eur vertės; analgetikų ir įvairių medicininių tepalų, skirtų veido randų gydymui, įsigijimo išlaidos, ne mažesnės, nei 200 Eur vertės. Striukės įsigijimo dokumentų civilinis ieškovas M. T. ir jo tėvai neišsaugojo, tuo tarpu vaistų įsigijimo išlaidas pagrindžiantys kvitai išbluko ir tapo neįskaitomi.

41. CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pažymėtina tai, kad paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus. Teismų praktikoje daikto savininko nuomonė apie to daikto vertę pripažįstama reikšmingu įrodymu nustatant turto vertę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021, 24 punktas).

42. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro, be kita ko, su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

43. Daiktų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 73-75) pagrindžia, kad ant striukės, kurią įvykio metu vilkėjo nukentėjusysis M. T., yra raudonos spalvos išdžiūvusios dėmės, panašios į kraują. Daugiausia tokių dėmių yra ant dešinės striukės pusės, dešinės rankovės. Ant nugarinės striukės dalies, ties dešiniu petimi, matoma skylė, 6 cm ilgio, pro kurią išlenda striukės kamšalas – baltos spalvos minkšta medžiaga, kurios struktūra panaši į vatą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad striukė dėl R. J. padaryto nusikaltimo buvo sugadinta. Taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad po patirtų sužalojimų, atliktos operacijos nukentėjusysis M. T. vartojo vaistus. Teisėjų kolegija, įvertinusi civilinio ieškovo M. T. nurodytas striukės vertę (120 Eur) ir vaistų įsigijimo išlaidas (200 Eur), sprendžia, kad jos yra protingo dydžio, todėl priteistinos iš R. J..

44. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusysis M. T. taip pat pateikė teismui gydytojų konsultacijoms patirtas išlaidas pagrindžiančius mokėjimo kvitus. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad apeliaciniuose skunduose prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas siejamas su striukės sugadinimu ir vaistų įsigijimo išlaidomis, be to, jo dydis apibrėžtas 320 Eur dydžio suma. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškovas M. T. atitinkamus reikalavimus R. J. gali pareikšti civilinio proceso tvarka.

45. Iš civilinio ieškinio taip pat matyti, kad prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį civilinis ieškovas M. T. argumentuoja fiziniu skausmu dėl patirtų sužalojimų ir atliktos operacijos, žaizdų gijimą lydinčiais nepatogumais ir dvasiniais išgyvenimais dėl ant jo veido išlikusių randų, galimai teksiančių atlikti randų mažinimo operacijų.

46. CK 6.250 straipsnio 1 dalies pagrindu neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina tai, kad neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020, 6 punktas).

47. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusysis M. T. dėl padaryto nusikaltimo ir jo sukeltų padarinių patyrė didelį fizinį skausmą, išgąstį, nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, ypatingai turint omenyje jo jauną amžių (nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo nepilnametis), kurio metu yra itin svarbi aplinkinių nuomonė apie jo išvaizdą. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad civiliniame ieškinyje nurodyti nukentėjusiojo M. T. patirti dvasiniai išgyvenimai dėl to, kas įvyko ir, svarbiausia, ant jo veido išlikusių randų, yra labiau susiję su praeitimi ir ilgainiui sumažėjo. Antai, iš nukentėjusiojo M. T. parodymų, duotų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (4 t., b. l. 71), matyti, kad jis pripažino, jog su laiku randai tapo mažiau ryškūs ir jis šiuo metu nesulaukia neigiamo aplinkinių dėmesio, jie į tai nelabai reaguoja; nurodė, kad laikas gydo žaizdas ir viskas pamažu pasimiršta. Paminėtina ir tai, kad į gydytojus dėl randų korekcijos nukentėjusysis M. T. kreipėsi tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad anksčiau nebuvo apsisprendęs, ar mato tame prasmę. Iš to taip pat galima spręsti apie jo vidinį susitaikymą su esama padėtimi, kuri šiuo metu jo labai netrikdo. Svarbu ir tai, kad egzistuoja galimybė randus padaryti ženkliai mažiau matomais, kaip po konsultacijos su specialistais nurodė pats nukentėjusysis M. T., net 80-90 procentų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad R. J. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, atsitiktinai, dėl nepakankamo atsakingumo. Iš R. J. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 57), matyti, kad ji augina du mažamečius vaikus, verčiasi individualia fotografės veikla pagal verslo liudijimą, jos pajamos yra nepastovios, sudaro apie 500 Eur per mėnesį, turi močiutės dovanotą žemę, jai padeda tėvai, draugas, prie vaikų išlaikymo prisideda buvęs sutuoktinis. Tai leidžia manyti, kad R. J. turtinė padėtis nėra itin gera. Be to, iš R. J. papildomai priteistina 320 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo ir išieškotinos 1 000 Eur dydžio išlaidos advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. T. atstovai, paslaugoms apmokėti (2 t., b. l. 137; 4 t., b. l. 40, 46). Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kasacinio teismo praktiką panašiose bylose, iš kurios matyti, kad dėl šuns įkandimų padarytų sužalojimų – nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo – priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis sudarė: 2 316 Eur – padarytos dauginės kastinės kairio dilbio apatinio trečdalio žaizdos, atviri skeveldriniai kaulo lūžiai, kaulo defektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106/2012); po 1 737 Eur – vienam nukentėjusiam asmeniui padarytos kąstinės plėštines žaizdos kairėje blauzdoje su odos ir poodžio nekroze, kitam – kąstinės žaizdos su raumenų pažeidimu kairėje šlaunyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306/2010); 1 737 Eur – kairės rankos 2-o piršto kąstinės žaizdos, daugybinės nugaros, pilvo, juosmens kairės blauzdos kąstinės žaizdos, kairės plaštakos 2-o piršto pamatinio pirštikaulio atviras skeveldrinis lūžis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2009). Paminėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje, kurioje kaltininko vedžiojamas šuo įkando mažamečiui į veidą, padarydamas kąstai plėštą didelę ir plačią žaizdą dešinio skruosto–paakio–žando srityje, kąstą dešinės pažandės srities žaizdą, taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, kasacinis teismas pritarė priteistos 2 896 Eur neturinės žalos atlyginimo dydžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinio ieškovo M. T. ir prokuroro reikalaujamas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis – 20 000 Eur, yra ženkliai per didelis, civilinio ieškovo M. T. nurodytos aplinkybės visa apimtimi jo nepagrindžia, taip pat toks dydis neatitinka kasacinio teismo praktikos panašiose bylose, todėl mažintinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, taip pat ir tą aplinkybę, kad civiliniai ieškiniai paminėtose bylose buvo priteisti daugiau nei prieš 10 metų, sprendžia, kad iš R. J. civilinio ieškovo M. T. naudai priteistina 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo.

48. Nukentėjusysis M. T. apeliaciniame skunde taip pat prašo iš R. J. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. išieškoti išlaidas advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip jo atstovai, paslaugoms apmokėti.

49. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

50. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. T. atstovė pagal įstatymą – motina J. B. sumokėjo 1 500 Eur dydžio sumą (2 t., b. l. 137), o M. T. – 500 Eur sumą (4 t., b. l. 40, 46) advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip jo atstovai, paslaugoms apmokėti.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, viena vertus, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. T. atstovai advokatai jam teikė veiksmingą teisinę pagalbą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, prašomas išieškoti išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti dydis yra protingas, kita vertus, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, iš R. J. papildomai priteistinas padarytos žalos atlyginimas, jos turtinė padėtis nėra itin gera, ji augina du mažamečius vaikus, procesas užsitęsė, o kartu ir proceso išlaidos didėjo ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, sprendžia, kad iš R. J. išieškotinos 1 000 Eur išlaidos advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. T. atstovai, paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria R. J. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 3 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje, požymių, o M. T. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. J. pripažinti kalta padariusia nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirti 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant per minėtą laiką kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

Iš R. J. civilinio ieškovo M. T. (M. T.) naudai priteisti 320 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą ir 7 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Iš R. J. J. B. naudai išieškoti 750 Eur, o M. T. (M. T.) naudai – 250 Eur išlaidas advokatų paslaugoms apmokėti.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.