- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-31
- Bylos Nr.
- A-556-45-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Viešosios policijos apsaugos tarnybos, uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Pareiškėjas
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Lina Darululienė
- Kategorijos
- 7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
trečiojo suinteresuoto asmens Viešosios policijos apsaugos tarnybos atstovui Jonui Lazarenkai, trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ atstovei advokatei Linai Darululienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“ (buvusi „Falck Security“), Viešosios policijos apsaugos tarnybai (buvusiems Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriui, Viešosios policijos Marijampolės apsaugos skyriui, Viešosios policijos Kauno apsaugos skyriui, Viešosios policijos Panevėžio apsaugos skyriui, Viešosios policijos Šiaulių apsaugos skyriui, Viešosios policijos Klaipėdos apsaugos skyriui, Viešosios policijos Telšių apsaugos skyriui, Viešosios policijos Alytaus apsaugos skyriui, Viešosios policijos Utenos apsaugos skyriui, Viešosios policijos Tauragės apsaugos skyriui) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2006 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 2S-2 ,,Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ pripažino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Policijos komisariatų nuostatų 10.4 punktą, 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtintų viešosios policijos apsaugos skyrių, išskyrus viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.7, 8.8, 8.13, 8.14 punktus ir 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.9, 8.10, 8.17, 8.18 punktus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Konkurencijos taryba nurodytu nutarimu įpareigojo Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Policijos departamentas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2.
Pareiškėjas nurodė, kad Viešosios policijos Apsaugos skyriai (toliau – ir Apsaugos skyriai) yra sudėtinė policijos sistemos dalis. Jų steigimą numato Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnis. Apsaugos skyriai, efektyviai ir rezultatyviai įgyvendindami policijos uždavinius, taip pat vykdo asmens ir turto saugos veiklą pagal sutartis. Apsaugos skyriai yra viešieji juridiniai asmenys, nesiekiantys naudos sau, jų tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Apsaugos skyriai, kaip viešieji juridiniai asmenys, gali turėti ir siekti pelno, tačiau šis pelnas nėra perduodamas dalyviams, o skiriamas tenkinti viešiesiems interesams – šiuo atveju Policijos veiklos įstatyme nustatytiems uždaviniams įgyvendinti (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.34 str. 2 d.). Apsaugos skyriai gali turėti ir nebiudžetinių lėšų (Biudžetinių įstaigų įstatymo 11 str., Policijos veiklos įstatymo 28 str. 3 d.). Tai patvirtina, kad Apsaugos skyriai gali užsiimti asmens ir turto apsaugos pagal sutartis veikla, įgyvendinant Policijos veiklos įstatymo uždavinius, gauti iš šios veiklos pajamų, kurios turi būti įmokėtos į biudžetą ir vėliau naudojamos Apsaugos skyrių išlaidoms dengti ir kitiems jų poreikiams pagal specialiąsias programas. Ginčijamame nutarime išdėstyti teiginiai, kad Apsaugos skyriai, užsiimdami asmens ir turto saugos veikla, vykdo komercinę veiklą ir atlieka funkcijas nebūdingas policijai ir nereglamentuotas nei policijos veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, nei Asmens ir turto apsaugos įstatyme, – nepagrįsti. Dėl Apsaugos skyrių įgaliojimų (teisė naudotis specialiąja transporto priemone, patekimas į patalpas, transporto priemonių sustabdymas ir pan.), kuriuos Konkurencijos taryba įvardino kaip privilegijas kitų saugos tarnybų atžvilgiu, pareiškėjas nurodė, kad juos suteikė specialūs įstatymai, o ne Policijos departamentas. Tokie įgaliojimai yra objektyviai būtini įstatymų reikalavimams vykdyti ir įvairiems policijos uždaviniams įgyvendinti bei neturėtų būti vertinami kaip teikiantys atitinkamas privilegijas ir sukuriantys skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, veikiantiems asmens ir turto saugos rinkoje. Dėl asmens ir turto saugos veiklos licencijavimo pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas, teisės aktuose nenumatydamas pareigos Apsaugos skyriams turėti asmens ir turto saugos licenciją, įtvirtino nuomonę, kad minėtos veiklos licencijavimas nėra tikslingas ir tai nėra būtina Apsaugos skyrių vykdomos asmens ir turto saugos veiklos sąlyga (CK 2.77 str. prasme). Policijos departamentas licencijas asmens ir turto saugos veiklai išduoda įgaliotas Vyriausybės. Pats Policijos departamentas veiklos, kuriai išduoda licencijas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 2 d. nutarimu ,,Dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“, nevykdo. Policijos departamentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Licencijavimo taisykles, negali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtakos laisvos konkurencijos sąlygoms asmens ir turto saugos rinkoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Apsaugos skyrių finansavimo principai ir tvarka yra pagrįsti galiojančių teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžia sąžiningos konkurencijos principo, nesudaro ir negali sudaryti kliūčių kitiems ūkio subjektams veikti asmens ir turto saugos rinkoje laisvos konkurencijos sąlygomis bei neriboja ir neiškraipo konkurencijos šioje rinkoje. Apsaugos skyriai negauna jokių biudžetinių lėšų bei materialinio turto ir yra išlaikomi pagal atskirą programą tik iš lėšų, uždirbtų teikiant asmens ir turto saugos paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovas Konkurencijos taryba pareiškėjo skundą prašė atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba sprendė klausimą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti privataus pobūdžio paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms, t. y. ar priimtu teisės aktu nebuvo sudarytos galimybės atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Konkurencijos taryba nustatė, kad Policijos veiklos įstatymas nereglamentuoja asmens ir turto saugos veiklos pagal sutartis kaip policijos veiklos. Apsaugos skyriams, kurie teikia asmens bei turto saugos paslaugas, nėra taikomas Asmens ir turto saugos įstatymas. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties „išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ analizė leidžia daryti išvadą, kad konkretūs reikalavimai, kurių įgyvendinimas pateisina skirtingų konkurencijos sąlygų buvimą, turi būti įtvirtinti tik įstatymo lygmens teisės akte. Nagrinėjamu atveju asmens ir turto saugos paslaugų, sudarant sutartis, veikla nėra nustatyta įstatyme. Policijos veiklos įstatymas įtvirtina tik bendrąjį specializuotųjų policijos įstaigų statusą, nekonkretizuodamas kiekvienos įstaigos specifikos ir jos kompetencijos ribų. Ši užduotis paliekama Policijos departamentui, kuris priimamais teisės aktais apibrėžia specializuotosios įstaigos uždavinius, funkcijas bei teises. Lietuvos policijos generalinis komisaras, patvirtindamas Apsaugos skyrių nuostatus ir nustatydamas jiems tokias funkcijas kaip inkasavimas ir pervežamų piniginių lėšų apsauga, apsauginės signalizacijos techninė priežiūra, per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamų krovinių palyda ir apsauga ar fizinių ir juridinių asmenų turto apsauga, neatsižvelgė į Apsaugos skyrių specifinę veiklos sritį ir neatribojo pareigūnų teisių ir pareigų pagal tai, kokio pobūdžio funkcijas – viešąsias ar pagal sutartis – tuo metu jie vykdo. Tai, atsakovo nuomone, konkurencijos atžvilgiu sudarė sąlygas iškreipti asmens ir turto apsaugos paslaugų rinką, kurioje saugant asmenį ir jo turtą Apsaugos skyrių pareigūnų įgaliojimai yra didesni lyginant su kitų ūkio subjektų įgaliojimais. Tokia situacija, atsakovo nuomone, sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Skirtingos konkurencijos sąlygos sukuriamos ne įstatymais, o Policijos generalinio komisaro priimtais teisės aktais, kuriuose Apsaugos skyriams, teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas, paliekami visi policijos pareigūno viešojo administravimo įgaliojimai, o tai juos privilegijuoja kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų atžvilgiu, konkuruojant atitinkamoje rinkoje. Neaišku, kaip nustatyti ribą tarp Apsaugos skyrių veiklos sutartiniais pagrindais ir kaip viešosios valdžios atstovų. Apsaugos skyriai yra policijos sudėtinė dalis, todėl jie gali naudoti ir specialiąsias policijos transporto priemones. Taigi jiems suteikiama privilegija ir specialiųjų transporto priemonių naudojimo atžvilgiu. Asmens ir turto apsaugos veiklos licencijavimo ir finansavimo problemos, atsakovo teigimu, yra susijusios su nagrinėjamu ginču, kadangi parodo nevienodą Apsaugos skyrių ir privačių ūkio subjektų padėtį veikiant nagrinėjamoje rinkoje. Susidarius situacijai, kuomet policija veikia ir kaip asmens ir turto saugos licencijavimo administratorius, ir kaip ūkio subjektas, vykdantis veiklą asmens ir turto saugos paslaugų rinkoje, atsiranda galimybė Apsaugos skyriams daryti spaudimą savo konkurentams. Be to, trūksta skaidrumo dėl Apsaugos skyrių finansavimo, dėl ko taip pat neužtikrinamas sąžiningos konkurencijos laisvės principo laikymasis.
Tretysis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Falck Security“ (toliau – ir UAB ,,Falck Security“) pareiškėjo skundą prašė atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Policijos veiklos įstatymas nustato pareigą policijos įstaigoms vykdyti joms pavestas funkcijas, tačiau nenurodo, kad veikla, susijusi su įstatyme numatytų funkcijų įgyvendinimu, gali būti parduota kaip paslauga. Lietuvos policijos įstaigos, vykdamos veiklą vadovaujantis Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, suteikiančiomis teisę pagal sutartis vykdyti asmenų ir jų turto apsaugą, vykdo ne įstatymu joms numatytą pareigą saugoti asmenis ir jų turtą, bet vykdo ūkinę veiklą – parduoda asmenų bei turto apsaugos paslaugas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, akivaizdu, kad įstatyme numatyti policijai keliami uždaviniai užtikrinti asmenų ir visuomenės saugumą, ginti viešąją tvarką, vykdyti nusikaltimų prevenciją bei tyrimą gali būti įgyvendinami ir nesudarant sutarčių su privačiais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Policija negali kaip paslaugos parduoti to, ką įstatymas įpareigoja atlikti kaip viešąją funkciją. Be to, valstybės institucijos teisė sudaryti civilinius sandorius bei tokiu būdu įgyti nebiudžetinių lėšų taip pat nereiškia, kad šiuos sandorius valstybės institucija gali sudaryti pažeisdama sąžiningos konkurencijos principus ar nesąžiningai konkuruodama su kitais rinkos dalyviais, pasinaudojant šiai institucijai suteiktomis teisėmis viešosioms funkcijoms vykdyti. Atitinkamos Apsaugos skyrių turimos teisės (teisė naudoti policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtas transporto priemones bei mėlynos spalvos švyturėlius, teisė reikalauti, kad tiesiogiai nepavaldūs asmenys vykdytų policijos pareigūnų nurodymus ir pan.) yra suteiktos Policijos veiklos įstatymu, bet ne Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, tačiau jos suteiktos viešoms ir neatlygintinoms funkcijoms vykdyti. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais suteikus policijos įstaigoms teisę komerciniais pagrindais teikti asmenų ir jų turto apsaugą, šios viešosioms funkcijoms vykdyti suteiktos teisės yra ar gali būti naudojamos teikiant komercines paslaugas ir virsta privilegijomis kitų tokias paslaugas teikiančių bendrovių atžvilgiu. Visų Apsaugos skyrių turimų teisių visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi. Tretysis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Policijos veiklos įstatymas nustato, kad policija yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Taigi Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai yra vieningos policijos sistemos dalis, kurių veiklai vadovauja Policijos generalinis komisaras. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai laikytini vienu subjektu. Policijos įstaigoms turint valdingus įgaliojimus administruoti asmens ir turto saugos veiklą (t. y. išduoti licencijas, sustabdyti ir panaikinti jų galiojimą, vykdyti licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą) ir tuo pačiu suteikiant teisę vykdyti komercinę veiklą administruojamose rinkose, atsiranda sąlygos nesąžiningai konkurencijai.
Tretieji suinteresuotieji asmenys Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyriai su skundu sutiko, palaikė argumentus, išdėstytus pareiškėjo skunde.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 35-40) pareiškėjo skundą patenkino – Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2 panaikino.
Teismas konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti taikomos konkrečiai apibrėžtam subjektų ratui – valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d., 2 d.). Nustatant, ar buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, teismo nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar Policijos departamentas nagrinėjamu atveju yra priskiriamas valstybės valdymo ir savivaldos institucijai, kurios funkcijoms priskirtas ūkinės veiklos reguliavimas. Atsižvelgiant į Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo Konstitucinio įstatymo (2003 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 5 dalies, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 bei 4 dalių nuostatas, teismo nuomone, darytina išvada, kad Konkurencijos įstatymas taikomos ūkio subjektams, vykdantiems ūkinę veiklą įstatymų nustatyta tvarka. Tokia veikla turi būti numatyta įstatyme, neuždrausta įstatymo ir ūkio subjektas turi teisę užsiimti tokia veikla. Viešosios policijos Apsaugos skyrių vykdoma asmens ir turto apsaugos komercinė veikla negali būti laikoma ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi tokios veiklos vykdymas nėra numatytas nei Policijos veiklos įstatyme nei kituose įstatymuose (Policijos veiklos įstatymo 2 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d., 2 d.). Policijos departamento uždaviniai ir funkcijos, numatytos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98, 8 ir 9 punktuose, nėra susiję su ūkinės veiklos reguliavimu ir teisės aktai tokių funkcijų atlikimo Policijos departamentui nenustato. Teismas konstatavo, kad Policijos departamentas nėra valstybės valdymo institucija, vykdanti pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, dėl kurių priimtas skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas, teisėtumas negali būti vertinamas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Nesant pažeidimo subjekto ir objekto, būtinų konstatuojant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytą pažeidimą, teismas Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2 pripažino neteisėtu ir panaikino. Teismas nevertino Konkurencijos tarybos nutarimo motyvų dėl Apsaugos skyrių finansavimo, privilegijų jiems suteikimo kitų asmens ir turto apsauga besiverčiančių ūkio subjektų atžvilgiu bei motyvų, susijusių su licencijavimu, kaip nesusijusių su konkurencija.
III.
Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (b. l. 44-48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti bei palikti galioti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo Konstituciniame įstatyme pateiktą ūkinės veiklos sąvoką. Reikalavimas vykdyti veiklą įstatymų nustatyta tvarka reiškia, kad veikla neturi prieštarauti įstatymams, o ne būtinybę kiekvienam atskiram subjektui numatyti visas veiklas, kuriomis jis gali užsiimti, įstatymo lygio teisės akte. Be to, minėtas Konstitucinis įstatymas reglamentuoja sąlygas dėl užsienio subjektų teisės įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus Lietuvos Respublikoje. Vertinant, ar Apsaugos skyrių veikla pagal sutartis saugant juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis laikytina ūkine veikla, vadovautasi Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje pateiktu ūkinės veiklos apibrėžimu. Kadangi Apsaugos skyriai, saugodami juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis, vykdo veiklą, kurios metu parduoda vartotojams savo teikiamas apsaugos paslaugas, apelianto nuomone, tai pripažintina ūkine veikla.
2. Policijos generalinio komisaro įsakymais patvirtinta Apsaugos skyrių veikla pagal sutartis saugoti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis vertintina pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Tokia veikla pažeidžia sąžiningą konkurenciją ir nėra sąlygota Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtina valstybės valdymo institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Toks užtikrinimas privalomas, kai valdymo institucija vykdo jai pavestus uždavinius, susijusius su ūkine veikla, tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijai nevykdant ūkinės veiklos reguliavimo uždavinių, ji gali savo sprendimais suteikti privilegijas ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes bei iškreipti konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje, visiškai neatsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos užtikrinimo siekį. Rinkoje nepagrįstai sukėlus konkurencijos sąlygų skirtumus, taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis.
3. Konkurencijos taryba įrodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Buvo nustatytos visos aplinkybės, įrodančios, kad institucijos teisės aktas teikia privilegijas atskiriems ūkio subjektams ir dėl tokio teisės akto atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams bei tai, kad skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsižvelgdami į Europos Bendrijos teismų praktikoje (A. byla (C-67/96), Sh. byla (T-11/89), F. byla (T-319/99), P. P. ir kt. byla (C-184/98)) suformuotus ekonominės (ūkinės) veiklos kriterijus, asmens ūkinė – komercinė veikla turėtų būti siejama su pelno siekimu ir galimybe šį pelną perduoti asmens dalyviams. Tokie ir yra privačių apsaugos tarnybų, pelno siekiančių juridinių asmenų, tikslai. Apsaugos skyrių tikslas, vykdant asmenų ir turto apsaugą pagal sutartis, nėra pelno siekimas, o viešųjų interesų tenkinimas ir gautų lėšų panaudojimas policijos uždaviniams įgyvendinti. Apsaugos skyrių vykdoma asmens ir turto sauga pagal sutartis nėra ūkinė veikla, o Apsaugos skyriai nepripažintini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme.
2. Aiškinant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad, jeigu šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, tai ir šio straipsnio 2 dalies taikymo sritis turėtų apsiriboti straipsnio 1 dalyje įvardintais subjektais. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kaip detalizuojanti to paties straipsnio 1 dalį, negalėtų išplėsti joje nustatyto subjektų rato ir neturėtų būti aiškinama kaip šį ratą išplečianti iki visų be išimties valstybės valdymo ir savivaldos institucijų. Policijos departamentas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos valstybės valdymo institucijos, vykdančios pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, sąvokos.
3. Konkurencijos taryba net neįrodė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties.
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB ,,Falck Security“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55-59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi teismas neteisingai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo nuostatas, nepagrįstai Konkurencijos įstatymo taikymo galimybes siejo Policijos departamento teisėmis vykdyti ūkinę veiklą pagal kitus jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatos negali būti vertinamos pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyriai prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Policijos departamentas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti iš teisės aktų nuostatas, prieštaraujančias Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu tokį prašymą patenkino, argumentuodamas tuo, kad Policijos departamentas nėra valstybės valdymo institucija, vykdanti pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, dėl kurių priimtas skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas, teisėtumas negali būti vertinamas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs dėl sąžiningos konkurencijos laisvės principo turinio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-32/2007).
Minėtų teisės normų interpretavimas, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad bet kokioms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, kurioms teisės aktais pavesta vykdyti atitinkamus uždavinius, kurie turi būti susiję su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje privalu paisyti sąžiningos konkurencijos ir yra draudžiama priimti tokius teisės aktus ar kitus sprendimus dėl kurių būtų suteiktos privilegijos vieniems ūkio subjektams, o kiti būtų diskriminuojami ir tai nulemtų konkurencijos sąlygų distinkciją atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos sąlygų skirtumas pripažintinas tik vykdant įstatymų leidėjo reikalavimus. Tačiau šioje administracinėje byloje prieš sprendžiant klausimą dėl galimos išimties taikymo, teisėjų kolegijos nuomone, visų pirma būtina pasisakyti, ar Policijos departamentas, kuris priskirtinas valstybės valdymo institucijai, turi galimybę priimti sąžiningą konkurenciją įtakojančius teisės aktus, ar ginčo veikla, vykdoma Viešosios policijos apsaugos tarnybos, patenka į ūkinės veiklos sąvoką.
Lietuvos policijos paskirtį, jos veiklos principus ir uždavinius, policijos įstaigų finansavimo šaltinius ir formas reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, kurio 5 straipsnyje apibrėžti pagrindiniai policijos uždaviniai ir nustatyta, kad policija rūpinasi žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimu, nusikalstamų veikų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, atskleidimu ir tyrimu. Minėtiems uždaviniams įgyvendinti policija gauna valstybės finansavimą (Policijos veiklos įstatymo 28 str.), o taip įstatymas suteikia policijos pareigūnams ypatingus įgaliojimus minėtų uždavinių vykdymui (Policijos veiklos įstatymo 16-20 str.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką užtikrinanti vykdomoji valstybės valdžios institucija, veikianti šalies vidaus reikalų sistemoje. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas, viešosios tvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių teisių, laisvių ir turto apsauga, valstybės sienų apsauga, taip pat pagal kompetenciją aplinkos apsauga. Be to, policija vykdo eismo saugumo priežiūrą, teikia neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams. Ji gina Lietuvos piliečius ir organizacijas, taip pat kitus asmenis, esančius Lietuvos teritorijoje. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatomis, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos policijos departamentas yra teisėtvarką užtikrinanti vykdomoji valstybės valdžios institucija, veikianti šalies vidaus reikalų sistemoje.
Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 378 „Dėl specializuotų policijos įstaigų nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ nustatė, kad viena iš policijos komisariatų funkcijų yra pagal sutartis saugoti fizinių ir juridinių asmenų turtą, o Viešosios policijos apsaugos tarnyba yra specializuota policijos įstaiga, užtikrinanti viešąją tvarką ir pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis. Taigi Viešosios policijos apsaugos tarnyba tarp kitų jai priskirtų funkcijų atlieka inter alia ir fizinių bei juridinių asmenų turto apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą ir už tai gauną atlygį.
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „ūkinis“ aiškinamas kaip „ekonominis“, todėl nagrinėjamos bylos kontekste sąvokos „ūkinis“ ir „ekonominis“ bus suprantamos kaip sinonimai. Norminiuose teisės aktuose esančių sąvokų negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Jas aiškinant turėtų būti taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, lyginamasis ir kt.
Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ūkinė veikla yra laikoma visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Konkurencijos įstatyme plačiai traktuojamos „prekės“ ir „pirkimo-pardavimo“ sąvokos. Preke laikomas bet koks pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimas – pardavimas Konkurencijos įstatyme suprantamas kaip prekės perleidimas ar įsigijimas ne tik pagal pirkimo-pardavimo, bet ir tiekimo, rangos ir kitus sandorius (Konkurencijos įstatymo 3 str. 2 d.).
Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB sutartis) 10 straipsnis įpareigoja visas valdžios institucijas ir teismus užtikrinti Europos Sąjungos teisės taikymą. Europos Bendrijos sutarties 220 straipsnyje įtvirtinta Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT, Teisingumo Teismas) pareiga užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą. Todėl Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas „ekonominės veiklos“ sąvoką“ remsis ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika.
EB sutarties 81 straipsnyje nėra detalios „ūkio subjekto“ sąvokos, todėl ji buvo suformuota Europos Bendrijų Teismų praktikoje. Europos Bendrijoje buvo pasirinkta ne teisinė, o ekonominė ūkio subjekto koncepcija. ETT nuolatos pabrėždavo, kad nesvarbu, kokia yra subjekto teisinės organizacijos forma ir finansavimo būdas, svarbu, kad jis vykdytų ekonominę veiklą Iš Europos Bendrijų teismų (ETT ir Pirmosios instancijos teismas) praktikos matyti, kad ekonominė veikla yra bet kuri veikla, kurią sudaro prekių tiekimas ar paslaugų tiekimas atitinkamoje rinkoje (Pirmosios instancijos teismo 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje A. d. P. prieš Europos Bendrijų Komisiją (T-128/98) p. 107). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Europos Bendrijos sutarties nuostatos gali būti taikomos organizacijos veiklai, kurią galima atskirti nuo veiklos, kurią ji vykdo kaip valdžios institucija (1985 m. Teisingumo Teismo sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietiją 14 ir 15 p.; minėto sprendimo byloje A. d. P. prieš Europos Bendrijų Komisiją (T-128/98) 108 p.), atskiros organizacijos veiklos rūšys turi būti nagrinėjamos atskirai, ir dėl to, kad viena veikla sutampa su viešosios valdžios tam tikromis vykdomomis prerogatyvomis, nereiškia, kad kita veikla negali būti ekonominė (2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje S. S. I. prieš Europos Bendrijų Komisiją (T-155/04) 54 p.). Bet kokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla gali būti priskiriama ekonominei veiklai, jeigu ji susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, darytina išvada, kad ūkio subjektas nebūtinai turi būti įsteigtas pagal galiojančią įmonių teisę: pagrindinis kriterijus, leidžiantis jį priskirti ūkio subjektui, - ekonominės veikos vykdymas, neatsižvelgiant į tai, ar šia veikla verčiasi juridinis, ar fizinis asmuo, ar jis siekia pelno, ar ne, ar jis veikia privačiame, ar viešame sektoriuje.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuodama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti; ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio sektoriuje) nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija, apibendrinusi tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinių teismų praktiką bei nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius santykius reguliuojančias teisės normas, konstatuoja, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas, sudarantis civilinius sandorius dėl juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugos, pagal kuriuos gali teikti atlygintinas juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugos paslaugas. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teigtina, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba vykdo ūkinę veiklą ir veikia apsaugos paslaugų rinkose kaip ūkio subjektas, teikiantis komercinio pobūdžio paslaugas.
Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Viešosios policijos Apsaugos skyrių vykdoma asmens ir turto apsaugos komercinė veikla negali būti laikoma ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme, o Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, dėl kurių priimtas skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas, teisėtumas negali būti vertinamas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, netinkamai įvertino šių įsakymų teisinę prigimtį ir jų santykį su konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Nenagrinėdamas klausimų dėl skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo motyvų, susijusių Apsaugos skyrių finansavimu, privilegijų jiems suteikimu kitų asmens ir turto apsauga besiverčiančių ūkio subjektų atžvilgiu, kaip nesusijusių su konkurencija, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šioje nutartyje konstatavus, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ ir 2005 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ teisėtumas gali būti vertinamas dėl jo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, byla turi būti grąžinta Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teisme šiais aspektais nebuvo nagrinėta, todėl pasisakydamas dėl šių klausimų Vyriausiasis administracinis teismas veiktų kaip pirmosios instancijos teismas.
Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar teisės normos, suteikiančios Viešosios policijos apsaugos tarnybai teisę teikti komercinio pobūdžio paslaugas, nesukuria skirtingų konkurencijos sąlygų privatiems ūkio subjektams, lyginant su konkurencijos sąlygomis, kuriomis veikia rinkoje policijos įstaigos. Viešosios policijos apsaugos tarnyba yra sudėtinė policijos dalis, todėl ir Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnai turi tokias pat teises ir įgalinimus, nustatytus Policijos veiklos įstatyme, kaip ir visi policijos pareigūnai. Atkreiptinas dėmesys, jog Policijos įstatyme yra numatytos policijos pareigūnų specialiosios profesinės teisės suteikiamos policijos pareigūnams, vykdantiems nustatytas policijos funkcijas: tikrinti asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekiant užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones, atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones; įstatyme numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą; važiuodami į įvykio vietą, persekiodami nusikaltėlį ar kitais neatidėliotinais atvejais, nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis fiziniams ar juridiniams asmenims; esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis; laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui ir kt. (Policijos veiklos įstatymo 18 str.). Taigi turi būti įvertinta, ar dėl minėtų policijos pareigūnams suteiktų specialiųjų profesinių teisių nėra sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų atžvilgiu ir ar šie konkurencijos sąlygų skirtumai nėra sąlygoti Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.
Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamas Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 2S-2 turėtų būti įvertintas ir jo atitikties proporcingumo principui aspektu. Proporcingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisinė sistema, ir kuris saisto visus viešojo administravimo subjektus, tame tarpe ir Konkurencijos tarybą. Skundžiamu nutarimu Lietuvos policijos generalinis komisaras yra įpareigojamas pakeisti atitinkamus teisės aktus taip, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba išvis nebetektų teisės teikti pagal sutartis asmenų ir turto apsaugos paslaugas. Jeigu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nustatytų, kad Policijos generalinio komisaro įsakymai suteikia privilegijas Viešosios policijos apsaugos tarnyboms ir sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas, svarstytina, ar sąžiningos konkurencijos laisvė negalėtų būti užtikrinama kitomis priemonėmis, kaip antai, panaikinant atitinkamas privilegijas, tačiau ne įtvirtinant absoliutų draudimą teikti sutartines asmenų ir turto apsaugos paslaugas. Negalėdamas pakeisti viešojo administravimo subjekto ir priimti už jį atitinkamo administracinio akto, pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti, ar galimi proporcingumo principo pažeidimai neturėtų būti taisomi iš naujo atliekant atitinkamas viešojo administravimo procedūras.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
n utaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.