Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. įmonės skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo atstovo teismui pateiktus rašytinius įrodymus (spaudai ant vokų), padarė išvadą, jog pareiškėjas apie Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 6306-26-2280 sužinojo 2010 m. kovo 20 d., vadinasi, terminas skundui paduoti prasidėjo 2010 m. kovo 21 d. ir baigėsi 2010 m. balandžio 21 d. Pareiškėjo atstovas su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 22 d. (spaudas ant voko). Pareiškėjo atstovo paaiškinimą, jog minėtą korespondenciją A. K. savo pašto dėžutėje rado 2010 m. kovo 22 d. teismas vertino kritiškai, kadangi nėra pateikta jokių reikšmingų įrodymų pagrindžiančių šią aplinkybę. Kaip šios aplinkybės patvirtinimas pridedamas tik paties pareiškėjo atstovo paaiškinimas, kuris, teismo manymu, negali būti vertintinas kaip įrodymas, pagrindžiantis minėtą aplinkybę. Pažymėjo, jog bylos proceso šalis, kuri remiasi jai naudinga aplinkybe, turi įrodyti jos egzistavimą. Jeigu įrodymų pateikti nepavyksta ar jų nepakanka, teismas nepripažįsta tokios aplinkybės egzistavimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir neprašoma jo atnaujinti. Nurodė, kad pareiškėjo atstovo skundo reikalavimas dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo iš naujo svarstyti A. K. prekybos įmonės prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą – yra išvestinis reikalavimas iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 6306-26-2280. Kadangi pareiškėjo reikalavimas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 6306-26-2280 yra atsisakytinas priimti, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 6306-26-2280 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, motyvuojant tuo, jog jis praleido terminą skundui paduoti.

Mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d.) 164 straipsnis reglamentuoja dokumentų įteikimą mokesčių mokėtojui. Mokesčių administravimo įstatymo 165 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentų įteikimą reglamentuojančios šio skyriaus nuostatos taikomos visiems mokesčių administratoriaus mokesčių įstatymų nustatyta tvarka siunčiamiems dokumentams, kuriais įforminami mokesčių administratoriaus sprendimai ar veiksmai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. kovo 8 d. priėmė ginčijamą sprendimą (b. l. 6 – 7). Pareiškėjas teigia, jog korespondenciją su minėtu sprendimu A. K. pašto dėžutėje rado 2010 m. kovo 22 d. Aplinkybei apie sprendimo gavimo datą pagrįsti pareiškėjas pateikė vokus, gautus iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ant kurių yra pasiuntinių pašto UAB „Bijusta“ spaudai, datuojami 2010 m. kovo 20 d. (b. l. 24 – 25).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas gavo jam siųstą 2010 m. kovo 8 d. sprendimą 2010 m. kovo 22 d., todėl laikė, jog jis jį gavo 2010 m. kovo 20 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nesilaikė Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo ir pareiškėjui jo atžvilgiu priimto sprendimo neišsiuntė registruotu laišku – ginčijamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas pasiuntinių paštu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog dokumentų išsiuntimas pareiškėjui registruotu laišku, nesant duomenų, kad laiškas buvo gautas pareiškėjo (ar jo šeimos nario), gali būti laikomas tik prielaida, kad pareiškėjui buvo žinoma apie jo atžvilgiu atliktus veiksmus, tačiau negali šalinti abejonių, kad taip nebuvo iš tikro, todėl nepašalinus tokių abejonių, prioritetas turi būti suteiktas teisei apskųsti mokesčio administratoriaus priimtą sprendimą (2005 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-132/2005). Teisėjų kolegijos nuomone, paminėta taisykle būtina vadovautis ir nagrinėjamu atveju, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nesilaikė Mokesčių administravimo įstatyme nustatytos mokesčių mokėtojo informavimo tvarkos. Pažymėtina, jog iš pateiktų vokų ir ant jų esančių spaudų nėra galimybės spręsti, kada korespondencija su skundžiamu sprendimu buvo įteikta A. K., nes nėra aišku, ar 2010 m. kovo 20 d. yra korespondencijos išsiuntimo iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ar pristatymo pareiškėjui data.

Dėl šios priežasties galima teigti, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 8 d. sprendimo nuorašą gavo būtent 2010 m. kovo 20 d., o tuo pačiu nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, jog jis buvo paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies: pirmosios instancijos teismo nutartis, kaip neteisėta ir nepagrįsta, naikintina, o kadangi apeliacinės instancijos teismui įstatymas nesuteikia teisės spręsti skundo priėmimo klausimo, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. įmonės atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. K. įmonės skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.