- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-01-23
- Bylos Nr.
- AN2-17-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-33-3-00194-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Pažeidėjas
- R. J.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, kuriuo R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalį 225 Eur dydžio bauda, už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d., 17.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties 16-uoju gyvenamuoju namu, vairuodamas automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš kelio ir sukdamas į dešinę į stovėjimo vietą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 103 punktų reikalavimus, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam dviratininkui A. L., dėl to transporto priemonės susidūrė. Eismo įvykio metu buvo sužalotas dviratininkas, apgadinta viena transporto priemonė.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikinti, motyvuodamas tuo, kad apylinkės teismas neįsigilino į faktinę situaciją, įrodymus įvertino neteisingai, bylos esmės neatskleidė, nutartis priimta ignoruojant nešališko liudytojo M. V. paaiškinimus, nors turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės. Visos iškilusios abejonės vertintinos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Tiek policijos įstaiga, tiek apylinkės teismas, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, pažeidė procesinės teises normas, kadangi neobjektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir atliko neteisingą įrodymų viseto vertinimą.
2.1. Apelianto tvirtinimu, ne jis automobiliu, bet būtent dviratininkas važiavo nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Nurodo, kad iš byloje esančio 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo „Dėl informacijos perdavimo savivaldybės administracijos direktoriui“ matyti, jog dviračio vairuotojas, (duomenys neskelbtini) metais gimęs A. L., ne tik neturėjo teisės dėl savo amžiaus važiuoti keliu, tačiau ir nebuvo išklausęs atitinkamo mokymo kurso, be to, važiavo be būtinosios ryškiaspalvės liemenės ir šalmo, be žibintų, atšvaitų ir pan. Dviratininkas dėl savo amžiaus neturėjo teisės net būti važiuojamojoje dalyje, o išvažiuodamas į ją, pats sukėlė sau grėsmę. Apylinkės teismas skundžiama nutartimi patvirtino, kad dviratininkas negalėjo būti kelyje, kad dviratis buvo techniškai netvarkingas, neparuoštas važinėjimui, dviratininkas buvo be tinkamos aprangos ir saugos priemonių, be atšvaitų, žibintų, neapmokytas važiuoti keliais ir t. t. Su tuo sutiko ir policijos įstaiga. Apelianto tvirtinimu, konkrečiu atveju joks atidus vairuotojas negalėjo pastebėti dviratininko. Jis važiuodamas neaplenkė dviračio, todėl logiška, kad iš paskos važiuojant automobiliui, joks atidus vairuotojas negalėtų tikėtis iš dešinės iššoksiant dviratį, nes dviratis turėtų važiuoti paskui kitas judančias transporto priemones, o ne apvažiuoti jas iš dešinės pusės, juolab, kad dešinė eismo juosta buvo užimta važiuojančių automobilių. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad gatvės dalyje, kur įvyko eismo įvykis, kelkraščio nėra. Todėl, remiantis pažodiniu Kelių eismo taisyklių aiškinimu, transporto priemonėms važiuojant kuo arčiau dešiniojo kelkraščio bet kuriuo atveju vienos transporto juostos plotyje gali būti (judėti) tik viena transporto priemonė, automobilis arba dviratis. Jokio dviratininko automobilio dešinėje pusėje negali būti, jei ten nėra dviračių eismo juostos. Remiantis Kelių eismo taisyklėmis, transporto priemonės eisme dalyvauja judėdamos viena už kitos. Apelianto tvirtinimu, jis parkavimosi į dešinę manevrą atliko laikydamasis Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimų – pasitraukė prie važiuojamosios dalies dešiniojo krašto ir rodė posūkį. Būtent dviratininkas nusižengė Kelių eismo taisyklėms – įvažiuodamas į automobilio jau užimtą dešinįjį važiuojamosios dalies pakraštį ir ignoruodamas jo rodomą posūkio signalą. Liudytojas M. V. parodė, jog jis (R. J.) iš toli parodė posūkio signalą, pradedant sukti, kliūties nebuvo, automobiliui sukant į dešinę, dviratininkas dar buvo atsilikęs nuo automobilio, dviratininkas taip greitai važiavo, kad jam, supratus, jog neaplenks automobilio, teko stabdyti dviratį, čiuožiant dešimt metrų. Liudytojas yra profesionalus policijos pareigūnas, dirbantis ir su eismo saugumo užtikrinimu. Todėl policijos įstaigos ir apylinkės teismo liudytojo M. V. paaiškinimų iškraipymas netoleruotinas. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstas ir teismo argumentas, kad M. V. tik pasirodė, jog vaikai lenktyniavo su automobiliais ir, kad nenustatyta chuliganiško dviračių vairavimo. Apeliantas pažymi, kad M. V. pasirodė labai sąžiningas policijos pareigūnas ir, kiek bebuvo akivaizdžių bandymų pakeisti jo paaiškinimus vairuotojo nenaudai, jis vis tiek, matydamas nepalankų policijos požiūrį į jo paaiškinimus, atsispyrė tarnybiniam priklausomumui ir buvo nešališkas. Reikalavimas laikytis saugaus atstumo galioja visiems eismo dalyviams. Lįsdamas į tarpą tarp jo vairuojamo ir stovinčių automobilių, dviratininkas pats sukėlė pavojų sau bei kitiems eismo dalyviams; toks elgesys nelaikytinas saugiu bei tinkamu elgesiu kelyje. Apeliantas dar kartą pažymi, kad iš liudytojo M. V. parodymų yra akivaizdu, kad ne automobiliai lenkė nepilnamečius dviratininkus, o būtent dviratininkai lenktyniavo su automobiliais. Dviratininkai ignoravo tai, kad transporto priemonės turi judėti viena paskui kitą, ir pavojingai manevravo važiuojamosios dalies pakraštyje tarp važiuojančių ir jau pastatytų automobilių, nepaisant to, kad šalia kelio buvo saugus pėsčiųjų takas, tinkamas važiuoti ir dviračiais. Dviratininkas važiavo chuliganiškai, rizikingai, todėl atsakomybę už įvykusį incidentą yra nelogiška perkelti būtent vairuotojo atsakomybėn. Apelianto teigimu, teismas turėjo įvertinti teismo posėdžio metu duotus dviratininko paaiškinimus, kad jie duoti išsigandus, žinant, kad stebi tėvas, todėl nutolusius nuo realybės. Išsigandęs neteisingai pasakė, kad niekur neskubėjo, važiavo neva atsisėdęs ant sėdynės, greitis vidutinis, nevėlavo į treniruotę ir panašiai. Tokie parodymai visiškai prieštarauja policijos pareigūno M. V. paaiškinimams, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Be to, apklausiant teisme dviratininką A. L., jis neklausiamas ėmė teisintis, kad su automobiliais nelenktyniavo, ir tai iš karto atkreipė jo dėmesį ir buvo akcentuota per baigiamąsias kalbas. Apelianto įsitikinimu, su vaiku buvo „padirbėta“ iki posėdžio.
2.2. Apelianto teigimu, jis visiškai nėra nusistatęs prieš dviratininką, apgailestauja, kad vaikas taip elgėsi kelyje, po incidento inicijavo medicininės pagalbos ir policijos iškvietimą. Vaikui išsigandus ir paklausus, ar sužinos tėvai, leido susivokti vaikui, kad nieko blogo nebus. Norėdamas parodyti savo nekaltumą, ėmėsi ryžtingų ir aktyvių veiksmų: paprašė policijos surinktos medžiagos, pats apsilankė šalia incidento vietos buvusiose įstaigose: užimtumo tarnyboje, parduotuvėje „Maxima“, kavinėje „Sutemos“, prašė vaizdo įrašų. Stengėsi pats policijai surinkti kuo daugiau objektyvių duomenų teisingam situacijos įvertinimui atlikti. Gavo neigiamus atsakymus iš policijos, seniūnijos, parduotuvės ir kavinės, užimtumo tarnybos. Gavosi taip, kad įrodinėjimo našta dėl savo nekaltumo, persikėlė ant paties pareiškėjo pečių. Nors policijos įstaiga turi rinkti tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus ir objektyviai išnagrinėti bylą, vertinant ne tik atskirus įrodymus, o įrodymų visetą, ir teisės normas aiškinant ne tik atskirai, bet ir sistemiškai. Taip pat apeliantui liko neaišku, tarp kokių jo veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys ir su kokiomis pasekmėmis. Kvalifikacijai pagal inkriminuotą normą būtina įrodyti ne tik Kelių eismo taisyklių pažeidimą, bet ir kilusias pasekmes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl sveikatos sutrikdymo fakto ir masto.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. K. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. ginčija kaltę dėl padaryto nusižengimo, už kurį jis nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį, tvirtindamas, kad jis parkavimosi į dešinę manevrą atliko laikydamasis Kelių eismo taisyklių reikalavimų – pasitraukė prie važiuojamosios dalies dešiniojo krašto ir rodė posūkį. Dviratininkai važiavo chuliganiškai ir rizikingai, ignoravo tai, kad transporto priemonės turi judėti viena paskui kitą, ir pavojingai manevravo važiuojamosios dalies pakraštyje tarp važiuojančių ir jau pastatytų automobilių, nepaisant to, kad šalia kelio buvo saugus pėsčiųjų takas, tinkamas važiuoti ir dviračiais. Būtent dviratininkas A. L. nusižengė Kelių eismo taisyklėms, nes įvažiuodamas į automobilio jau užimtą dešinįjį važiuojamosios dalies pakraštį, ignoravo jo rodomą posūkio signalą. Be to, jis iš viso neturėjo teisės dėl savo amžiaus važiuoti keliu, nebuvo išklausęs atitinkamo mokymo kurso, važiavo be būtinosios ryškiaspalvės liemenės ir šalmo, be žibintų, atšvaitų ir panašiai.
7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl sveikatos sutrikdymo fakto ir masto.
8. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas paliko nepakeistą Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą, kuriuo R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, kad automobilį vairavęs R. J., darydamas posūkio manevrą, dėl savo neatidumo nepastebėjo dviratininko, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 103 punkte numatytą reikalavimą, dėl to įvyko transporto priemonių susidūrimas, jo metu A. L. buvo nežymiai sužalota dešinės kojos pėda, pastarajam nespėjus sustabdyti dviračio. Tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad priimdamas skundžiamą nutartį, apylinkės teismas neįsigilino į faktinę situaciją, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.
9. Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas R. J. paaiškino, kad įvykio dieną, automobiliu pravažiavęs perėją, pamatė laisvą vietą automobiliui. Pakankamai iš toli, t. y. už 5 metrų nuo perėjos įjungė posūkio signalą ir pristabdė, stovėjo ir liudytojas M. V.. Liudytojas pasitraukė, o jis pasuko į dešinę. Iš priekio ir už jo automobilio galo judėjo transporto priemonės. Kai priekinė automobilio dalis jau buvo įsukusi į stovėjimo vietą, įvyko kontaktas. Tada pamatė, kad liudytojas sugavo dviratininką. Dviratininkas virsdamas, su dviračio rankena nubraižė automobilio dureles.
10. Teismo posėdyje nukentėjusysis A. L. parodė, kad įvykio metu jis dešine kelio puse, tiesiai, važiavo dviračiu. Kitu dviračiu važiavo ir jo draugas. Keliu lėtai važiavo 4 automobiliai. A. L. patvirtino, kad jis matė, jog ketvirtas automobilis rodė posūkio signalą ir suko į dešinę, į stovėjimo vietą, bet jis nespėjo sustabdyti dviračio. Prie automobilio stovėjo žmogus, kuris jį sugavo. Dėl to, kad įvažiavo dviračiu į automobilį, išsigando. Šalmo ir liemenės neturėjo. Dviračiu važiavo atsisėdęs ant sėdynės, ant vairo palinkęs nebuvo, greitis buvo vidutinis.
11. Iš teismo posėdyje duotų liudytojo M. V. parodymų nustatyta, kad jis stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie 16 namo, automobilių stovėjimo aikštelėje. Stebėjo grįžtančią žmoną ir kartu iš tolo, nuo pėsčiųjų perėjos, matė, kad iš kairės pusės kolonoje važiuoja keturi automobiliai, bei du vaikai dviračiais. Atstumas nuo jo iki perėjos buvo apie 50 metrų, ir visus eismo dalyvius jis stebėjo judančius jau nuo pėsčiųjų perėjos. Buvo matyti, kad vaikai norėjo lenktyniauti, aplenkti transporto priemones, nes vienas vaikas, kuris važiavo pirmesnis, buvo pasviręs ant vairo, net nesėdėjo ant sėdynės. Dviratininkai važiavo palei sustatytas transporto priemones. Vienas iš važiavusių automobilių sulėtino greitį, rodė posūkio signalą ir pasuko į laisvą stovėjimo vietą. Pasukant automobiliui, jis pasitraukė. Vaikas nespėjo sustabdyti ir įpuolė į automobilį. Jis gaudė vaiką, bet visiškai jo sugauti nepavyko. Dviratininkas stabdė apie 10 metrų. Išgirdęs stabdymą, pamatė, kad vaikas sustabdyti dviračio nespės, tik todėl jį ir gaudė. Dviratininkui išvengti susidūrimo nebuvo galimybės, jis būtų trenkęsis į transporto priemonę arba turėjo išvažiuoti į eismą.
12. Aptarti tiek nukentėjusiojo A. L., tiek ir liudytojo M. V. parodymai patvirtina, kad R. J., vairuodamas transporto priemonę, prieš pasukdamas į automobilių stovėjimo vietą, važiavo lėtai, rodė posūkį. Liudytojas M. V. ir pats pasitraukė iš automobilių stovėjimo vietos. Ir tai taip pat patvirtina aplinkybę, jog R. J. atliktas posūkis į dešinę nebuvo staigus veiksmas. Be to, liudytojui M. V. užteko laiko ir sugauti dar važiuojantį dviračiu A. L.. Nors nukentėjusysis tvirtino, kad jis su automobiliais nelenktyniavo, tačiau, atsižvelgus į nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo M. V. parodymus, kuris objektyviai matė visą įvykį, kad A. L. stabdė dviratį apie 10 metrų, nėra jokio pagrindo netikėti tuo, kad A. L. važiavo dviračiu pakankamai greitai, todėl, ir matydamas posūkio signalą, dviračio sustabdyti nesugebėjo. Tai, jog R. J. automobilis judėjo lėtai, ir A. L. būtų turėjęs pakankamai laiko sustabdyti dviratį, jei būtų važiavęs saugiu greičiu, parodo ir liudytojo M. V. veiksmai, kad jis spėjo sugauti dar važiuojantį ir stabdantį dviratį A. L..
13. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog nagrinėjamu atveju dviratininkas A. L. važiavo važiuojamąja kelio dalimi, vykstant pakankamai intensyviam automobilių eismui, dešinėje kelio pusėje dargi esant ir automobilių stovėjimo vietoms, iš kurių bet kada galėjo pajudėti automobiliai, t. y. dviratininkas važiavo ne kelkraščiu, bet tarp stovėjusių stovėjimo vietose ir gatve judančių automobilių. Todėl tokioje vietoje važiuoti net ir patyrusiam dviratininkui yra pavojinga ir rizikinga. Šiuo atveju aptartais duomenimis nepaneigta ir tai, jog A. L. dviračiu važiavo tokiu greičiu, jog ir matydamas kliūtį, dviračio sustabdyti nepajėgė. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju automobilio vairuotojas R. J. pasuko ne į šalutinį kelią, bet į stovėjimo vietą. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje, kai kelyje intensyvus eismas, o iš dešinės pusės yra stovėjimo vietos automobiliams, kurie, kaip minėta, bet kokiu metu gali pajudėti iš vietos taip pat, net ir labai atidus bei rūpestingas vairuotojas negali tikėtis tarp automobilių važiuojančio dar ir dviratininko. Nagrinėjamu atveju iš Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK tyrėjos R. B. 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo dėl šio eismo įvykio nustatyta, kad dviračio vairuotojas A. L. gim. (duomenys neskelbtini) važiavo keliu neturėdamas 14 metų amžiaus, taip pat nėra išklausęs atitinkamo mokymo kurso bei neturi mokymo įstaigos išduoto pažymėjimo, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais ir nedėvėjo dviratininko šalmo. A. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 55, 56 punktų reikalavimus, tačiau kadangi veiką, turinčią ANK 428 straipsnio 6 dalyje numatytų administracinio nusižengimo požymių, padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo sukakę šešiolikos metų, administracinė teisena nepradėta. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad informacija apie priimtą sprendimą perduota savivaldybės administracijos direktoriui, tolimesniam tyrimui.
14. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog lįsdamas į tarpą tarp R. J. vairuojamo ir stovinčių automobilių, dviratininkas A. L. pats sukėlė pavojų sau bei kitiems eismo dalyviams. Ir toks elgesys nelaikytinas saugiu bei tinkamu elgesiu kelyje net ir patyrusiam dviratininkui. Nepaisant to, kad šalia kelio buvo saugus pėsčiųjų takas, tinkamas važiuoti ir dviračiais. Be to, atkreiptinas dėmesys ir tai, jog objektyviais duomenimis nenustatytas ir A. L. padarytas sveikatos sutrikdymo mastas. Todėl, atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, R. J. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą panaikinti bei R. J. administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalį nutraukti (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Nutarimas neskundžiamas.