- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-265-227/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-01571-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- A. N.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-265-227/2018
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1720-724/2017 pagal ieškovės „BnP Finance“, AB ieškinį atsakovui A. N. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BnP Finance, AB ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. N. 101,37 Eur negrąžinto kredito, 19,98 Eur kredito mokesčio, 364,72 Eur mokėjimo palūkanų, 10,92 Eur delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas, 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (15,00 Eur žyminį mokestį, 121,00 Eur BnP Finance, AB patirtas išlaidas už procesinių dokumentų).Nurodė, kad 2014-04-07 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir atsakovo A. N. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis) pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 101,37 Eur kreditas 60 dienų terminui. Atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti kreditą bei sumokėti 19,98 Eur dydžio kredito mokestį. 2017-02-13 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalimi pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties į atsakovo įsiskolinimą. Atsakovas liko skolingas ieškovei 101,37 Eur negrąžinto kredito ir 19,98 Eur nesumokėto kredito mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (kartu gyvenančiam šeimos nariui – žmonai K. N.). Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių.Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo A. N. 101,37 Eur negrąžinto kredito, 19,98 Eur kredito mokesčio, 101,37 Eur palūkanų, 9,12 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 130,47 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 63,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2014-04-07 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir atsakovo A. N. buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 101,37 Eur kreditas 60 dienų terminui. Atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti kreditą bei sumokėti 19,98 Eur dydžio kredito mokestį. Nustatė, kad 2017-02-13 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties į atsakovo įsiskolinimą. Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Teismas vadovavosi CK 6.38 straipsniu, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.210 straipsniu, 6.256 straipsnio 1 dalimi, 6.886 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), todėl iš atsakovo priteisė 101,37 Eur negrąžinto kredito ir 19,98 Eur nesumokėto kredito mokesčio.Nors ieškovė prašė priteisti 10,92 Eur delspinigių, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui gali būti taikomos 0,05 % pradelstos sumokėti sumos dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną, o tokios netesybos skaičiuojamos 180 dienų. Todėl iš atsakovo priteisė 9,12 Eur delspinigių nuo negražinto kredito sumos (101,37 x 0,05 proc. x 180).Ieškovė prašė priteisti 364,72 Eur dydžio mokėjimo palūkanas po kredito grąžinimo termino, kurios yra paskaičiuotos už paskutinius trejus metus (1095 dienas) taikant sutartyje numatytą 119,93 proc. metinę palūkanų normą. Tačiau teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai tarp šalių prisijungimo būdu sudaryta tipinė vartojimo kredito sutartis, vartotojo interesus gina valstybė, netoleruojamos neprotingai didelės, lupikiškos netesybos. Atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pirminis kreditorius ėmėsi veiksmų siekdamas sutartų palūkanų išieškojimo, o šiuo konkrečiu atveju pirminio kreditoriaus neveikimas ženkliai didino palūkanų dydį ir sudarė sąlygas neteisėtai pasipelnyti iš atsakovo. Pripažino, kad palūkanoms taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normos, kurios teismui leidžia mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas. Atsižvelgdamas į tai, kad kredito sutartyje nustatytas palyginti trumpas 60 dienų grąžinimo terminas (kredito grąžinimo terminas 2014-06-06), tačiau dėl skolos priteisimo iš atsakovo į teismą kreiptasi praėjus daugiau nei trijų metų terminui, 364,72 Eur mokėjimo palūkanų suma daugiau nei tris kartus viršiją paties kredito suma, sprendė, kad ji yra aiškiai per didelė ir mažintina iki 101,37 Eur kredito dydžio sumos. Atsižvelgęs į CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 130,47 Eur sumą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies – 46,6 proc., proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo priteistos 63,38 Eur bylinėjimosi išlaidos (56,39 už advokato pagalbai apmokėti ir 6,99 Eur žyminio mokesčio).
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė „BnP Finance“, AB prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo palūkanų ir jai iš atsakovo priteisti 364,72 Eur mokėjimo palūkanų bei atitinkamai padidinti priteisiamas bylinėjimosi išlaidas iki 136 Eur. Prašo priteisti iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundąNurodo, kad pagal teismas netinkamai vertino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir netesybų (delspinigių) santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo ne tik grąžinti suteiktą 101,37 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 19,75 Eur kredito mokestį, kurio bendros vartojimo kredito kainos metinė norma - 198,93 proc., per 60 kalendorinių dienų laikotarpį, bet ir Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punktu sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (bendros vartojimo kredito kainos (kredito mokesčio) dalį), kurių metinė palūkanų norma numatyta Sutarties specialiosiose sąlygose, ir sudaro 119,93 proc. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Teismas prašomas priteisti palūkanas kvalifikuoja kaip netesybas, taip paneigdamas ieškovės argumentus, sutarties sąlygas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, jų funkcijų bei netesybų ir palūkanų santykio.Apeliantė pabrėžia, jog sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu. jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Todėl Sutartyje įtvirtinta 198,81 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka įstatymo reikalavimus, nei ji, nei Sutartyje įtvirtinta 119,93 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, negalėjo būti mažinama. Teismui nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir modifikuojant sutartį mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti. Sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir elektroninių ryšių priemonėmis patvirtino, kad su ja sutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei atitinkamai sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014-04-07 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir atsakovo A. N. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 101,37 Eur kreditas 60 dienų terminui. Atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti kreditą bei sumokėti 19,98 Eur dydžio kredito mokestį. 2017-02-13 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties į atsakovo įsiskolinimą. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo A. N. 101,37 Eur negrąžinto kredito, 19,98 Eur kredito mokesčio, 364,72 Eur mokėjimo palūkanų, 10,92 Eur delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas, 136 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad skundžiamą sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovės prašomas mokėjimo palūkanas iki 101,37 Eur, nepagrįstai vadovavosi įstatymo nuostatomis, numatančiomis galimybę mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas. Nagrinėjamu atveju yra keliamas ne netesybų (mokesčio kreditoriui už praleistą prievolės įvykdymo terminą) dydžio apskaičiavimo klausimas, o mokėjimo palūkanų, kurios, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra mokestis už pinigų skolinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-258/2005; Nr. 3K-3-357/2007) bei kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo.Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma Sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Nagrinėjamu atveju Sutartyje buvo įtvirtinta 198,81 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, t.y. ne didesnė nei 200 procentų bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Tačiau įstatyme taip pat buvo įtvirtina ir nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei tvirtina apeliantė, teisinis reglamentavimas, galiojęs Sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.Šiuo atveju įvertintina, kad, nors nagrinėjamu atveju Sutartyje buvo įtvirtinta 198,81 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti, jog nuo Sutarties sudarymo, t. y. 2014 metų iki 2017 metų vasario mėnesio, buvo kreiptasi į atsakovą dėl skolos sumokėjimo ar buvo imtasi konkrečių veiksmų skolai išieškoti. Šiuo atveju 3 metų nesikreipimo teisminės gynybos dėl prievolės nevykdymo laikotarpis leidžia daryti išvadą, jog ilgą laiką nesikreipiant teisminės gynybos, buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis, atžvilgiu, juo labiau, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas itin trumpam 60 kalendorinių dienų laikotarpiui.Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu galiojančio VKĮ 21 straipsnio nuostatose numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Be to, preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtina, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Aplinkybės, kad įstatymo naujos redakcijos nuostatos nebuvo įsigaliojusios šalių sutarties sudarymo metu neužkerta kelio teismui remiantis minėto įstatymo leidėjo nuostatomis kaip kriterijumi vadovautis vertinant palūkanas nustatančią sutarties sąlygą sąžiningumo, teisingumo ir protingumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nagrinėjamoje byloje esančias aplinkybes, kad kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovas traktuotinas kaip vartotojas, silpnesnė sandorio šalis, jo atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, pagal Sutarties sudarymo metu galiojančias įstatymo nuostatas buvo įtvirtinta galimybė teismui sumažinti pelno palūkanų dydį, o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatos numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes VKĮ 21 straipsnio nuostatų kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis, negrąžinta kredito dalis sudaro 101,37 Eur, o prašomos palūkanos net 364,72 Eur, t. y. daugiau nei tris kartus viršija skolos sumą, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai vadovavosi įstatymo nuostatomis, numatančiomis galimybę mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas, kai buvo keliamas mokėjimo palūkanų, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą, atlyginimo klausimas, tačiau turėjo teisę sumažinti ieškovės prašomas priteisti palūkanas iki 101,37 Eur. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas taip pat ir į tai, kad kredito grąžinimas terminas baigėsi 2014 m. birželio mėnesį, tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. rugpjūčio 18 d. Nors šioje byloje reikalavimą ieškovei pirminis kreditorius perleido tik 2017 m. vasario 13 d., tačiau vartotojui negali tekti visiškos atsakomybės už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo našta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti palūkanų sumą iki sprendime nurodyto dydžio. Pripažintina, kad 101,37 Eur dydžio palūkanos, atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo priteista 101,37 Eur negražintos kredito sumos, 19,98 Eur kredito mokesčio, 9,12 Eur delspinigių, atitinka šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybų sumažinimo galimybę, tačiau skundžiamas procesinis sprendimas yra iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą už akių nepakeistą.