Kauno apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovas patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jam bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį buto su rūsiu/ 25150 Lt/, esančio (duomenys neskelbtini), teisę į ½ dalį , t.y. 14501 Lt visų A. V. banko sąskaitose lėšų, esančių „Swedbank“ AB bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su A. V. (buvusi (duomenys neskelbtini)) susipažino 1972 m. Kartu gyventi pradėjo nuo 1973 m., o 1974 m. sausio 12 d. Kauno m. CMS su A. V. sudarė santuoką. 1977 m. balandžio 6 d. Kauno miesto CMS išduotas ištuokos liudijimas, kuris patvirtina, jog ieškovo ir A. V. santuoka buvo nutraukta. Atkreiptinas dėmesys, kad po santuokos nutraukimo su A. V. jie ir toliau gyveno kartu, vedė bendrą ūkį bei gyveno kaip sutuoktiniai. Jų santuokos nutraukimas, galima sakyti, kad buvo tik formalus, kadangi jie susitaikė ir kaip matyti iš 1977 m. Aukščiausiojo Teismo nutarties, prašė, kad panaikintų ankstesnius sprendimus. Antrą kartą santuokos neregistravo, tačiau iki pat A. V. mirties juos siejo asmeniniai santykiai, bendro ūkio vedimas, faktiškai atitinkantis santuokinio gyvenimo sampratą. Vaikų nesusilaukė jiems gyvenant faktiniuose santykiuose, abiejų jų poreikius atitiko bendras siekis - jungtinės veikos pagrindu įgyti butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), tapsiantį jų bendrąja daline nuosavybe, kurį pagal Gyvenamųjų namu statybos kooperatyvo pažymą, 1991 12 04 jie įgijo. Pagal šią pažymą yra akivaizdu, kad pajiniai įnašai buvo mokami nuo 1967 m. ir visiškai išmokėti 1983 m. Taigi, pabrėžtina, kad tiek sudarius santuoką, t.y. nuo ;1974 m., tiek ir po santuokos nutraukimo 1977 m., jiems esant faktiniuose santykiuose, atitinkančiuose santuokos teisinius santykius, ieškovas kartu su A. V. vedė bendrą ūkį, bendromis pastangomis mokėjo pajinius įnašus, siekė įgyti bendrą turtą — butą su rūsiu. Būtent, šiame bute nepertraukiamai nuo 1974 m. yra deklaravęs ir savo gyvenamąją vietą. Akivaizdus jų siekis bendra veikla sukurti bendrą turtą, yra laikytinas jų susitarimu jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Susitarimą dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę patvirtina jų nepertraukiamas gyvenimas, bendra veikla tiek iki ginčo buto įgijimo, tiek ir po jo, t.y. gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir tvarkymas. Ieškovas su V. gyvendami kartu vedė bendrą ūkį. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėtina, kad tokio susitarimo (bendro siekimo sukurti bendrą turtą jungtinės veiklos pagrindu), atitinkančio aukščiau išdėstytas aplinkybes, rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-235/2008). Susitarimas dėl bendrosios veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtinas remiantis liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais — susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai), tarpusavio santykių pobūdis, todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia ( CK 1.71 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad laikosi vieningos nuomonės, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Vadovaujantis minėtomis teisės normomis, pabrėžtina, kad atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu (šiuo atveju A. V. vardu), gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Bendrajai dalinei nuosavybei sukurti jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu ( CK 6.970str.). Kai jungtinę veiklą vykdantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas bendro ūkinio tikslo siekime gali pasireikšti tiek dalyvių asmeninėmis lėšomis, tiek iš bendro ūkio gaunamomis lėšomis, tiek ir darbu bendrame ūkyje. Be to, šalių gaunamų pajamų dydis neturi esminės reikšmės, nes sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis). Pažymėtina, kad prie bendro turto kūrimo kiekvienas prisidėjo lygiomis dalimis: tiek asmeninėmis lėšomis, tiek ir bendru darbu. Preziumuojant, jog bendraturčių dalys (įnašai) yra lygios, tai, kiek kuris iš sugyventinių panaudojo lėšų turtui įsigyti, teisiškai nėra reikšminga, nes sutinkamai su LR CK 6.970 str., partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą - pinigai, profesinės žinios, darbas, įgūdžiai, dalykiniai ryšiai. Taigi, pastačius minėtą butą, pajus gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui mokėjo kartu lygiomis dalimis, bendromis lėšomis ir pastangomis. I. V. V., nuolat atiduodavo A. V. savo atlyginimą, o vėliau ir pensiją, iš kurios ji atitinkamą dalį, kaip pajinį įnašą, sumokėdavo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui. Šiuo butu abu rūpinosi, prižiūrėjo, remontavo, mokėjo komunalinius bei kitus mokesčius. Reikia pažymėti, kad ieškovo asmeninėmis lėšomis ginčo bute buvo pakeisti nauji langai. Taip pat pabrėžtina, kad 1999 m. gruodžio 7 d. Žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas, V. V., veikdamas V. V. vardu pagal įgaliojimą, pardavė pirkėjai S. G. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) o gautus pinigus už šį sklypą, atidavė A. V., tokiu būdu prisidėdamas prie bendro turto kūrimo. Todėl, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybės, pripažintina, kad šis butas laikytinas partnerių bendrąja nuosavybe, kiekvienam bendraturčiui atitenkant po ½ bendrosios dalinės nuosavybės dalį, taip pat bendros ir santaupos esančios banke.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovo V. V. atstovė advokatė Raimonda Kazlauskienė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio21 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą-tenkinti ieškovo nuosavybės teisę į ½ dalį , t.y. 14501 Lt visas A. V. banko sąskaitose lėšas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkami pritaikė procesines ir materialines normas. Teismas tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, netiesioginių rašytinių įrodymus apie ieškovo ir A. V. gyvenimą drauge ir bendro ūkio vedimą ilgą laiką (virš 30 metų), neatsižvelgė, jog bendrai gyvenant įsigyto turto kūrimui buvo panaudotos sugyventinių tiek asmeninės lėšos, tiek bendras darbas. Teismas pažeidė (duomenys neskelbtini) str. nuostatas, tyrė ir vertino įrodymus, jų nesusiedamas, bylą nagrinėjo paviršutiniškai. Taigi, pabrėžtina, kad tiek sudarius santuoką, t.y. nuo 1974 m., tiek ir po santuokos nutraukimo (1977 m.), ieškovui ir A. V. esant faktiniuose santykiuose, defacto atitinkančiuose santuokos teisinius santykius, ieškovas kartu su A. V. vedė bendrą ūkį. Teismas turėjo ieškovui pripažinti nuosavybės teises ir į 1/2 dalį, t.y. 14 501 Lt visų A. V. banko sąskaitose lėšų, kadangi iki A. V. mirties jos banko sąskaitose buvo kaupiamos šalių bendros santaupos, kadangi, visus finansinius reikalus ir ūkį tvarkė A. V., visas asmenines lėšas (uždarbį, pensiją ir kt.) ieškovas perduodavo A. V. bendro ūkio tvarkymo tikslais. Santaupos banke yra ieškovo ir A. V. bendroji dalinė nuosavybė (CK 6.969 str., 6.970 str., 6.971 str.). Todėl, ieškovui pripažintina teisė į 1/2 dalį A. V. banko sąskaitose esančių lėšų, kadangi tai buvo bendromis pastangomis gautos pajamos. Gyvendamas su A. V. ieškovas pardavė turėtą žemės sklypą, gaudavo nuolatines :amas. Šią faktinę aplinkybę patvirtina žemės ir namo pirkimo-pardavimo dokumentai (2 t. b.l. 80-85), kadangi pardavus ieškovo motinai V. V. priklausiusį turtą, ieškovas gautus pinigus atidavė sutuoktinei A. V.. Teismas tinkamai neįvertino liudytojų paaiškinimų pateiktų teisme, kurie vienareikšmiškai patvirtino aplinkybę, apie ieškovo amatą - batsiuvystę, iš kurio jis gaudavo savo pagrindines pajamas ir kurias atiduodavo V. V., naudoti bendriems šeimos interesams tenkinti, apie ieškovo turėtą ūkį Širvintų r.,

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. L. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad A. V. pirmas įmokas (pajų) už butą pradėjo mokėti dar 1967 metais, kada ieškovo V. V. net nepažinojo, todėl jokio susitarimo įgyti butą nebuvo ir negalėjo būti, kadangi ieškovas tais metais nepažinojo A. V.. Teismas visiškai nevertino šių aplinkybių, t.y., kad A. V. dar iki santuokos sudarymo ir iki susipažinimo su ieškovu V. V. jau buvo pasistačiusi ginčo butą jame gyveno ir už jį pradėjusi mokėti pajų. Taip pat teismas priimdamas sprendimą nevertino ir pačio ieškovo paaiškinimų, kuris patvirtino, kad kai susipažino su A. V. pastaroji butą jau turėjo, jis buvo įrengtas, ji jame gyveno. Aukščiau išdėstytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytinis įrodymas t.y. Kauno miesto gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas „Dauguva" pažyma, kurioje nurodyta, kad pirmuosius įnašus už statomą būstą A. V. įmokėjo dar 1967 metais, tai yra 7 metai iki santuokos sudarymo su ieškovu (santuoka sudaryta 1974 metais), todėl neatitinka tikrovės ieškovo teiginiai, kad jam ir A. V. gyvenant faktiniuose santykiuose jie įgijo ar susitarė įgyti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi remiantis ir pačio ieškovo paaiškinimais jis su A. V. susipažino 1972 metais, o gyventi kartu pradėjo nuo 1973 metų ir 1974 metais susituokė. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas nukrypo nuo suformuotos Aukščiausiojo teismo praktikos. 1997 m. sausio mėn. 29 d. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-97/1997 panašioje šioje byloje esančiomis aplinkybėmis, t.y. šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pajaus dydžio ir turto padalijimo, pasisakė, kad padalindamas turtą teismas pirmiausia turi nustatyti kiekvienos iš šalių dalį (SSK 23 str. 1, 2 d.) ir tik po to, sutinkamai su šiomis dalimis, padalinti turtą natūra (SSK 24 str.). Teismai šioje byloje šios taisyklės nesilaikė ir tik nurodė, kad nėra galimybės atskirti įdėtas pinigines lėšas už buto pajų, t.y. nustatyti ieškovui dalį pajaus nėra realių galimybių. Su tokia teismo išvada sutikti negalima, kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų yra aiškus ir pajaus dydis, kiek laiko šalys gyveno santuokoje, kiek laiko iki santuokos sudarymo A. V. mokėjo pajų ir pan., todėl teismo išvada, kad nėra galimybės nustatyti pajaus dydžio kuris buvo mokamas A. V. ir V. V. gyvenant santuokoje yra nepagrįsta. Taip pat LAT toje pačioje byloje yra pasisakęs, kad jeigu pagal teismo nustatytas dalis padalinti turto natūroje negalima, teismas gali didesnę, negu tenkanti, turto dalį perduoti vienai iš šalių, priteisdamas iš jos piniginė kompensaciją antrajai šaliai. Taigi iš byloje esančių rašytinių įrodymų: santuokos liudijimo, kooperatyvo pažymos, pripažinimo tinkamu naudoti akto ir kt., yra aišku, kad pajus santuokoje buvo mokamas tik apie du metus, todėl visiškai nepagrįstas teismo sprendimas dėl 1/2 dalies priteisimo ieškovui V. V.. Neatitinkantys tikrovės ir ieškovo teiginiai, kad jo ir A. V. santuokos nutraukimas buvo tik formalus. Byloje yra 1976-12-29 sprendimas, kuriuo buvo nutraukta tarp ieškovo ir A. V. santuoka. Sprendime nurodyta, kad A. V. prašo nutraukti santuoką su ieškovu, kadangi pastarasis sistemingai girtauja dėl ko šeimyninis gyvenimas tapo neįmanomu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nutraukiant santuoką V. V. pretenzijų dėl statomo ginčo buto ar pajaus tuo metu nereiškė, todėl darytina pagrįsta išvada, kad ginčo buto nelaikė bendrąją daline nuosavybe. Tai, kad santuokos nutraukimas tarp šalių nebuvo formalus patvirtino ir byloje apklausti liudytojai L. R., R. G., A. S., L. L.. Be to teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad butas buvo remontuojamas ir statomas bendromis lėšomis. A. V. butą pasistatė ir jį susiremontavo iki santuokos sudarymo, todėl tokios išvados nepagrįstos. Taip pat atsakovo ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad jokie buto pagerinimai jau senokai nebuvo atliekami ginčo bute. Ieškovas ieškinyje teigė, kad jo lėšomis buvo pakeisti langai ginčo bute. Prie bylos yra prijungta 2005-08-17 sutartis Nr. L-050817, iš kurios matyti, kad sutartį dėl langų keitimo bute pasirašė A. V., kuri ir mokėjo už langus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas jau nuo pat pradinių atsiliepimų į ieškovo ieškinį nurodė tokias aplinkybes, kad langai buvo keisti už A. V. lėšas, tokios jo nurodytos aplinkybės ir pasitvirtino. Ieškovas žinojo, kad 1983 metais ieškovė baigė mokėti pajų, taip pat žinojo, kad ginčo butas 1991 metais buvo įregistruotas tik A. V. vardu, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti. Ieškinys į ginčo butą nebuvo paduotas iki 1994 metų, o paduotas tik 2010 m. sausio 19 dieną, t.y. po to kai pasibaigė įstatyme nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ieškovo ieškiniui turėjo būti taikomos senaties pasibaigimo pasekmės, reiškiančios pagrindą atmesti ieškovo V. V. ieškinį.