Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-238/2012;

Teisėja L. Tamulionienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01532-2008-4;

2012 m. sausio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, gynėjui advokatui Valentinui Staugaičiui, nukentėjusiajai G. M., jos atstovui advokatui Remigijui Merkevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

S. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – iki 2012 m. liepos 1 d. įmokėti 10 MGL (1300 Lt) įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu, iš dalies patenkinus G. M. ir B. M. civilinius ieškinius, iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai G. M. priteista 10000 Lt, jos nepilnamečiams vaikams: D. M. -10000 Lt, O. M. – 10000 Lt, nukentėjusiajai B. M. – 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent: 2008-11-20 apie 08 val. 30 min. Kauno rajone, kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 18,400 kilometre, atlikdamas kelio dangos ženklinimo darbus, vairuodamas automobilį „Skania”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2008-09-01, 4.1 punkto reikalavimus – prieš darbų pradžią nepatikrino, ar veikia automobilio „Skania”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbulinės eigos papildoma garsinė signalizacija, Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2008-09-01, 4.3 punkto reikalavimus – kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus savo kompetencijos ribose, Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2008-09-01, 4.6 punkto reikalavimus – instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų reikalavimų, taip pat pažeidė Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, patvirtintos 2006-10-27, 17 punkto reikalavimus – važiuodamas atbuline eiga nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų vairuotoją-operatorių apie galimus pavojus ar darbuotojų buvimą transporto priemonės judėjimo zonoje ir nurodytų, kada jam saugu važiuoti, vairuotojui - operatoriui važiuojant atbuline eiga, kai jis nemato pilno vaizdo, dėl ko partrenkė ir mirtinai sužalojo kelio darbininką A. M., kuris dėl traiškytinių kaukolės, krūtinės, pilvo ir dubens organų sužalojimų mirė, tai yra neatsargiai atėmė gyvybę kitam žmogui.

Išvada, jog važiuoti atbuline eiga apeliantas nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų vairuotoją - operatorių (nuteistąjį), tai yra, kad buvo pažeistas Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 17 punktas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Neįvertinta, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme skundo autorius buvo nurodęs, jog signalininku buvo paskirtas pats žuvusysis A. M.. Šiuos teiginius patvirtino ir kitas brigados darbuotojas liudytojas V. Š..

Be to, signalininko paskyrimo faktą pagrindžia ir byloje nustatytos aplinkybės, jog nuo automobilio pajudėjimo atbuline eiga vietos iki galutinio sustojimo (nelaimingo atsitikimo momentu) vietos apeliantas nuvažiavo apie 52 metrus ir visą šį nuvažiuoto kelio atstumą automobilį lydėjo A. M.. Pati signalininko paskyrimo procedūra ar kitos su šiuo veiksmu susijusios subtilybės, esmės nekeičia ir nepaneigia paskyrimo fakto.

Be to, Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, 17 punkte pareigos numatytos ne vairuotojui - operatoriui (nuteistajam), o signalininkui (žuvusiajam) (t. 1. b. l. 152-159). Konstatuojant aptariamą pažeidimą, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, jog skundo autoriaus kaltę dėl nelaimingo atsitikimo paneigia ne didesnis kaip 5 km/h automobilio greitis bei tai, jog nuo pajudėjimo vietos iki pat sustojimo nelaimingo atsitikimo vietoje automobilis važiavo lygiagrečiai važiuojamosios kelio dalies juostas žyminčioms ir skiriančioms linijoms (t.1 b. l. 8-15, 21). Turint omenyje šias aplinkybes, tai yra, kad automobilio važiavimo greitis buvo netgi mažesnis už vidutinį pėsčiojo greitį, jog ne automobilis pakeitė važiavimo kryptį ir kirsdamas A. M. judėjimo liniją pastarąjį sužalojo, o priešingai, A. M. dėl nežinomų aplinkybių ir priežasčių pakeitė savo judėjimo kryptį ir pateko į automobilio judėjimo trajektoriją, yra akivaizdu, jog nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ne skundo autoriaus padaryti specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, bet paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas.

Neteisingai nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nusikalstamų pasekmių. Išvada, kad jeigu apeliantas būtų laikęsis Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3 ir Vairuotojo-operatoriaus pareiginiuose nuostatuose nustatytų reikalavimų, būtų buvę galima išvengti A. M. mirties, nemotyvuota ir neteisinga. Pripažindamas A. M. padarytus darbų saugos reikalavimų pažeidimus, teismas juos įvertino kaip pastarojo didelį neatsargumą, turėjusį įtakos padariniams atsirasti. Kita vertus, skundo autoriaus nuomone, A. M. padaryti Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3, patvirtintoje 2006-10-27, numatytų reikalavimų pažeidimai, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo V. Š. parodymai apie tai, kad A. M. paskutinį kartą jis matė, kai šis laikė ranką prie ausies, bei kitų liudytojų parodymai apie žuvusiojo mobiliojo ryšio suradimo aplinkybes. Įvertinus tai, galima spęsti, jog dėl to A. M., siekdamas pakelti netikėtai iš rankų iškritusį telefoną, dėl to galėjo pakeisti judėjimo kryptį ir patekti po automobilio ratais.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo S. Š. gynėjas advokatas V. Staugaitis prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras E. Alosevičius prašė nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji G. M. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Merkevičius prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

S. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. Š. nuteisė už neatsargų gyvybės atėmimą, nes jis dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

Pažymėtina, kad LR BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės.

Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Nuosprendyje teismas atliko įrodymų vertinimą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BK 132 straipsnio 3 dalis numato atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnio 3 dalį labai svarbu nustatyti bei atskleisti kaltę, jos turinį. Neatsargus gyvybės atėmimas, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, gali būti padaromas arba esant nusikalstamam pasitikėjimui, arba nusikalstamam nerūpestingumui.

Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad pažeidžianti specialias elgesio taisykles veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad pažeidžianti specialias elgesio taisykles jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Turėjimas numatyti pasekmes yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimiško patyrimo ir pan.

Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą, kaip jo veikos pasekmę. Jei asmuo, darydamas veiką nenumato, o taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties fakto, tai tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu padarė teisingas išvadas, jog nuteistasis S. Š. pažeidė Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų 4.1 punkto reikalavimus – prieš darbų pradžią nepatikrino, ar veikia automobilio „Skania”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbulinės eigos papildoma garsinė signalizacija, Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų 4.3 punkto reikalavimus – kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus savo kompetencijos ribose, Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų 4.6 punkto reikalavimus – instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų reikalavimų, bei Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, 17 punkto reikalavimus – važiuodamas atbuline eiga nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų vairuotoją -operatorių apie galimus pavojus ar darbuotojų buvimą transporto priemonės judėjimo zonoje ir nurodytų, kada jam saugu važiuoti.

Teisingai spręsta ir tai, kad aptartų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimų visetas, nuteistajam (vairuotojui - operatoriui) važiuojant atbuline eiga, lėmė kartu brigadoje dirbusio kelių darbininko A. M. partrenkimą, sukėlusį jo mirtį. Teismas padarė teisingas išvadas, kad tarp S. Š. veikos ir atsiradusių pasekmių (mirtis) yra priežastinis ryšys.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė, jog prieš važiuodamas atbuline eiga, apeliantas nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų jį (vairuotoją-operatorių), tai yra kad buvo pažeistas Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, 17 punktas. Skunde teigiama, jog šis sprendinys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes tiek nuteistasis, tiek kiti brigados darbuotojai liudytojai V. Š. ir V. Č. buvo nurodę, jog signalininku buvo paskirtas pats žuvusysis A. M.. Be to, signalininko paskyrimo faktą pagrindžia ir byloje nustatytos aplinkybės, jog nuo automobilio pajudėjimo atbuline eiga vietos iki galutinio sustojimo (nelaimingo atsitikimo momentu) vietos apeliantas nuvažiavo apie 52 metrus ir visą šį nuvažiuoto kelio atstumą automobilį lydėjo A. M.. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes jie prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei yra neteisingi. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų 4.4 punkto matyti, jog viena iš vairuotojo - operatoriaus (nuteistojo) pareigų yra vykdyti nuolatinę darbų priežiūrą ir vadovauti darbams. Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, 17 punktas numato, jog vairuotojui - operatoriui, vairuojančiam kelių ženklinimo mašinas, kitus automobilius, furgonus su priekaba ir be ar valdant mechanizmus, paskyrus darbuotoją signalininku, darbuotojas turi perspėti vairuotoją - operatorių apie galimus pavojus ar darbuotojų buvimą transporto priemonės judėjimo zonoje ir nurodyti, kada jam yra saugu važiuoti, vairuotojui - operatoriui važiuojant atbuline eiga ar kitokiu būdu, kai jis negali matyti viso vaizdo. Tai reiškia, kad vairuotojas - operatorius, vadovaujantis kelio darbams, be kitų funkcijų, privalėjo paskirti signalininką. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog signalininku buvo paskirtas žuvusysis A. M., kuriam tuo pačiu metu buvo nurodyta surinkti 3 ar 4 kūgius nuo kelio ruožo, tačiau 2009-05-04 ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju apeliantas pats nurodė, jog prieš įvykį važiuodamas atbuline eiga signalizuotoju nesinaudojo, kadangi kartu dirbę darbuotojai buvo išklausę instruktažą, kaip elgtis saugiai vykdant kelio ženklinimo darbus, o be to, darbuotojus jis matė išoriniame atbulinės eigos veidrodėlyje. Aplinkybę, jog pažeidžiant specialaus elgesio saugumo taisykles, nebuvo paskirtas signalininkas, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas V. Š.. Jis nurodė, kad pareguliuoti jo važiavimo eigą atbulomis link priekabos vairuotojas - operatorius paprašė jo ir žuvusiojo A. M.. Nagrinėjant bylą teisme, nuteistasis jau nurodė, jog V. Š. ir A. M. jis pasakė, kad vienas iš jų eitų prie priekabos, o kitas palydėtų jo mašiną, kad jis galėtų privažiuoti (atbuline eiga) prie priekabos. Pasak jo, tai buvo įprastas dalykas, nes per ilgą laiko tarpą buvo nusistovėjusi tokia praktika - tas, kas lieka prie mašinos, yra signalininkas. Apeliantas A. M. tai pat nurodė, kad jis lydėtų mašiną, eitų ties ašine linija ir kartu surinktų kūgius, kurių buvo 3 ar 4. Liudytojas V. Š. teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog S. Š. davė nurodymą, kad vienas iš jų liktų reguliuoti mašinos atbulinę eigą, o kitas eitų prie priekabos ir už priekabos surinktų visus ženklus ir kūgius. Taigi, iš paminėtų įrodymų prieštaravimų, atsiradusių teisminio nagrinėjimo metu, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertina kaip gynybos taktiką, akivaizdu, jog prieš pradėdamas atbuline eiga vairuoti transporto priemonę, apeliantas pažeidė specialią elgesio atliekant kelininko darbus saugumo taisyklę, nurodytą Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, 17 punkte. Darbe nusistovėjusi praktika - tas, kas lieka prie mašinos, yra signalininkas, buvo įgyvendinta netinkamai, nes pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog signalizuotoju važiuodamas nesinaudojo. Kolegija vertina, kad jeigu ir, kaip matyti iš nuteistojo parodymų teisminio nagrinėjimo metu, signalininko paskyrimo procesas buvo realizuotas „pagal darbe nusistovėjusią praktiką“, jis buvo atliktas pažeidžiant aptariamą specialaus elgesio saugumo taisyklę, nes žuvusysis A. M. vienu metu turėjo ne tik signalizuoti apie galimus pavojus vairuotojui - operatoriui važiuojant atbuline eiga, bet ir surinkti kelio ruože paliktus 3 ar 4 kūgius. Įvertinusi tai, kolegija sprendžia, jog būtent minimas specialaus elgesio taisyklės pažeidimas galėjo nulemti situaciją, kad žuvusysis, privalėdamas signalizuoti vairuotojui apie galimus pavojus, tačiau tuo pačiu metu turėjo atlikti ir kitas darbines pareigas (surinkti kūgius), kurias atliekant tinkamai signalizuotojo funkcijos negalėjo būti įgyvendinamos. Be to berinkdamas kūgius, žuvusysis galėjo paslysti (buvo šlapia asfalto danga), suklupti ar dėl kitų objektyvių priežasčių atsidurti po apelianto vairuotos transporto priemonės galiniais ratais. Nors pastarųjų aplinkybių, kad net ir iš dalies pažeidus specialią elgesio taisyklę (tinkamai paskirti signalininką), jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nuteistasis nenumatė, tačiau turėjo ir galėjo jas numatyti. Turėjimas numatyti pasekmes, nustatantis pareigos būti atsargiam ribas, šiuo konkrečiu atveju, atsirado ne tik iš specialių elgesio taisyklių, tai yra formalios pareigos paskirti signalininką, bet ir iš apelianto gyvenimiškos patirties, tai yra iš jo daugiamečio patyrimo vairuoti transporto priemones taip, kad nekiltų pavojus aplinkiniams. Įvertinusi apelianto darbo stažo su specialia technika laiką, aplinkybę, jog jis buvo supažindintas ir instruktuotas specialius darbus atlikti ir organizuoti saugiai, kolegija sprendžia, kad aptartoje situacijoje galėjo suprasti savo veikos pavojingumą ir numatyti atsiradusias negrįžtamas pasekmes.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su apylinkės teismo išvada, kad jeigu apeliantas būtų laikęsis Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3 ir Vairuotojo - operatoriaus pareiginiuose nuostatuose nustatytų reikalavimų, būtų buvę galima išvengti A. M. mirties. Skunde teigiama, kad nors ir pripažino A. M. padarytus darbų saugos reikalavimų pažeidimus, teismas juos įvertino kaip pastarojo didelį neatsargumą, turėjusį įtakos padariniams atsirasti. Skundo autoriaus nuomone, tarp paties žuvusiojo padarytų Kelininko saugaus ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3 numatytų reikalavimų pažeidimų (16.3 punktas – sukaupti visą dėmesį užduoties vykdymui, neužsiminėti pašaliniais darbais, netrukdyti dirbti kitiems darbuotojams) buvo tiesioginis priežastinis ryšys su kilusiais padariniais. Šias aplinkybes, apelianto nuomone, patvirtina ne tik įvykio vietoje rastas žuvusiojo mobiliojo ryšio telefonas, bet ir liudytojo V. Š. parodymai apie tai, kad A. M. paskutinį kartą jis matė, kai šis laikė ranką prie ausies. Dėl to, nuteistojo nuomone, priežastinį ryšį su atsiradusias padariniais lėmė nepaneigta prielaida, kad galbūt įvykio metu žuvusysis bandė kam nors skambinti, o iš rankų iškritus telefonui, siekė jį pakelti ir taip pateko po automobilio ratais. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Pažymėtina, jog nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių specialaus elgesio saugumo taisyklių pažeidimų atsirado BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai. Apeliantas dėl neatsargaus A. M. gyvybės atėmimo buvo nuteistas ne tik už tai, kad jis nepaskyrė signalininko ar neįsitikino, kad įvykio metu veikė atbulinės eigos garsinė signalizacija, bet ir dėl to, kad jis pažeidė Vairuotojo - operatoriaus pareiginių nuostatų 4.3 punkto reikalavimus (kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus savo kompetencijos ribose) ir 4.6 punkto reikalavimus (instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų reikalavimų). Kaip minėta, į nuteistojo pareigas įėjo ir tai, kad jis privalėjo vykdyti nuolatinę darbų priežiūrą ir vadovauti darbams. Taigi anksčiau paminėtų elgesio taisyklių pažeidimai (kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus savo kompetencijos ribose; instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų reikalavimų), kolegijos nuomone, būtent ir sąlygojo tiesioginę nusikalstamų padarinių atsiradimo priežastį. Neužtikrinęs, kad darbininkai saugiai atliktų jiems pavestas funkcijas ar kad darbininkai nepažeidinėtų Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3 numatytų reikalavimų, pats nuteistasis pažeidė bendrąsias saugumo reikalavimų ir elgesio taisykles, o tokių pažeidimų visetas būtent ir lėmė, kad A. M. buvo neatsargiai atimta gyvybė. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas laiko, jog apylinkės teismas paties žuvusiojo pažeistas elgesio taisykles teisingai vertino tik kaip pastarojo didelį neatsargumą, turėjusį įtakos padariniams atsirasti bei sumažinusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės laipsnį.

Kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais remiantis nuteistas apeliantas ir kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo kaltės, nurodyti norminiai aktai, kuriuos apeliantas pažeidė. Todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja, nes jie nurodyti apylinkės teismo nuosprendyje.

Esant šioms aplinkybėms S. Š. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašė pakeisti nuosprendį, atmetant civilinius ieškinius.

2011-12-14 pareiškimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atšaukė apeliacinį skundą ir prašo palikti jį nenagrinėtą (t. 4 b. l. 194).

Kadangi apeliantas turi teisę atšaukti apeliacinį skundą, civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 316 straipsnio 5 dalimi,

nutarė:

Nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu.