- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-24
- Bylos Nr.
- e2S-1292-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30470-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Ieškovas
- AB banko „Finasta“
- Atsakovas
- A. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eA2-7931-466/2016 pagal pareiškėjo A. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014 pagal ieškovo AB banko „Finasta“ (teisių perėmėjas – AB „Šiaulių bankas“) ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014, užbaigtoje įsiteisėjusiu preliminariu sprendimu pagal ieškovo AB banko „Finasta“ ieškinį atsakovui A. B. dėl 54 117,65 Lt skolos už pradelstą grąžinti kreditą, 15 991,18 Lt palūkanų, 9 231,85 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Finasta“ ir A. B. buvo pasirašyta Kredito sutartis Nr. KRE-122353. Šalys susitarė, kad paskolos suma bus grąžinta ne pagal kredito sutartį, o pagal paprastą neprotestuotiną vekselį ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 22 d. Ieškovas, nesilaikydamas šalių susitarimo, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo pagal kredito sutartį, o ne pagal paprastą neprotestuotiną vekselį. Apie bylos eigą ir procesus atsakovas nebuvo tinkamai informuotas, jam nebuvo žinoma, kad jo atžvilgiu yra užvesta byla dėl skolos priteisimo pagal Kredito sutartį. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Nurodė, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą, kadangi nėra jokių naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, o apie teismo procesą bei priimtą sprendimą bylos šalys buvo informuotos CPK nustatyta tvarka. Ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas kredito sutarties nuostatomis, o vekselis atliko tik papildomą prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, sutarties nuostatų nepakeitė ir ieškovo teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka neapribojo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas siekia atgauti skolą dvigubai. Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog ieškovas, negrąžindamas atsakovui vekselio, elgiasi nesąžiningai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.
Teismas, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių prašymas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, pareiškimą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Teismas nustatė, jog teismo procesiniai dokumentai 2014 m. spalio 16 d. antstolio V. Č. padėjėjo J. J. buvo įteikti atsakovo motinai G. B. paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodytu 2010 m. rugsėjo 22 d. kredito sutartyje. Nors dokumentų įteikimo pažymoje nurodyta, jog G. B. atsisakė priimti sūnui skirtus procesinius dokumentus, tačiau iš antstolio V. Č. pažymos teismas nustatė, kad atsakovo motina faktiškai priėmė įteikiamus dokumentus, su jais susipažino ir pasiliko. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad nors atsakovas gyvena užsienyje, tačiau reguliariai lankosi Lietuvoje. Atsakovui buvo žinoma pareiga vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nustatytu grafiku mokėti įmokas bankui. Taigi teismas sprendė, jog procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai.
Teismas sprendė, jog 2014 m. rugsėjo 8 d. ieškovas turėjo teisę ir pagrindą kreiptis į teismą, kadangi atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų 2013 m. rugsėjo 16 d. kredito sutartis buvo nutraukta, ir ieškovas turėjo teisę pareikalauti atsakovo grąžinti visą kreditą bei sumokėti pagal sutartį priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Vekselio išdavimas buvo tik papildoma kredito sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė, kuri niekaip neapribojo ieškovo teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka. Vekselio išdavimas numatytas kredito sutarties 3.1. punkte, todėl teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, buvo informuotas apie šį faktą. Teismas konstatavo, kad abi šalys žinojo apie vekselį, todėl jo egzistavimas negali būti pripažintas nauja aplinkybe, paaiškėjusia išnagrinėtoje byloje. Kreditoriui kreipusis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo, skolininkas turės galimybę pateikti argumentus dėl negalimo dvigubo skolos išieškojimo, o teismas nagrinės vekselio išdavimo aplinkybes. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neturi pareigos grąžinti atsakovui išrašytą vekselį, kadangi atsakovas nėra įvykdęs savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui žodinio proceso tvarka arba priimti naują nutartį – atnaujinti procesą bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą; priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepateikė motyvų, pagrindžiančių, kodėl byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nepagrįsta teismo išvada, kad prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas turėjo pateiki prašyme dėl proceso atnaujinimo, nes įstatymas numato, kad šalys prašymus gali teikti iki teismo posėdžio dienos. Įstatymas numato, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pateikė po to, kai teismas savo nuožiūra nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, anksčiau minėto prašymo pareiškėjas pateikti negalėjo, nes pagrįstai manė, kad teismas bylą paskirs nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl bylos sudėtingumo bei prašymo pagrįstumo. Teismo apsisprendimas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka turėjo įtakos skundžiamos nutarties priėmimo teisėtumui, nes iš pareiškėjo buvo atimta teisė būti išklausytam, pagrįsti ir įrodyti savo reikalavimus, pateikti paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog procesiniai dokumentai pareiškėjui nebuvo įteikti asmeniškai, kad jis su jais nesusipažino, nes buvo užsienyje, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Procesiniai dokumentai pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įteikti. Antstolio pažyma, jog pareiškėjo motina G. B. faktiškai priėmė įteikiamus dokumentus, su jais susipažino ir juos pasiliko, yra parengta vienašališkai, ant minėtos pažymos nėra žymių, jog G. B. su šia pažyma buvo supažindinta, pažyma nėra faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, todėl šiuo įrodymu teismas neturėjo vadovautis. Ši pažyma prieštarauja dokumentų įteikimo pažymai, kurioje pažymėta, kad G. B. atsisakė priimti procesinius dokumentus. Pažymėjo, jog su motina negyvena, nebuvo jai suteikęs įgaliojimo priimti procesinius dokumentus, motina jam procesinių dokumentų neperdavė ir perduoti negalėjo, nes jis buvo išvykęs į užsienį. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti motyvuotų prieštaravimų, nors tokią galimybę jam numato įstatymas. Apie minėtą preliminarų sprendimą pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. gruodžio mėn., kai buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Pažymėjo, jog 2014 m. spalį bei 2015 m. sausį susirašinėjo su kreditoriaus įgaliotais atstovais dėl įsiskolinimo grąžinimo galimybės bei terminų, tačiau kreditorius nenurodė, jog kredito sutartis su juo yra nutraukta bei kad yra priimtas preliminarus sprendimas. Teismas pateikto susirašinėjimo nevertino, dėl jų nepasisakė. Teismas nepasisakė ir dėl iš pareiškėjo priteistų 6 procentų metinių palūkanų, nors šį klausimą pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo kėlė. Nurodė, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad priimant preliminarų sprendimą teismui buvo žinoma apie išrašytą vekselį, nes byla buvo išnagrinėta atlikus tik paviršutinišką į bylą pateiktų įrodymų vertinimą. Priimtas preliminarus sprendimas ydingas, nes jame nėra pasisakoma apie pareiškėjo išrašytą vekselį. Paaiškino, jog buvo AB banko „Finasta“ darbuotojas, todėl šalys buvo susitarusios, kad paskolos suma bus grąžinta ne pagal Kredito sutartį, tačiau pagal vekselį ne vėliau kaip 2015 m. spalio 22 d. Pažymėjo, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis – užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Pirmosios instancijos teismui atsisakius tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo, paliekamas galioti neteisingas ir pažeidžiant procesines bei materialines teisės normas priimtas preliminarus sprendimas. Teismui atsisakius atnaujinti procesą, lieka reali grėsmė, kad kreditorius kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo ir mėgins iš pareiškėjo per antstolius pakartotinai išieškoti tą pačią paskolos sumą antrąkart.
Atsiliepimas
Ieškovo AB banko „Finasta“ teisių perėmėjas AB „Šiaulių bankas“ atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį. Nurodo, kad įstatymas palieka teismui teisę spręsti dėl rašytinio ar žodinio proceso, bylos šalys turi teisę pateikti prašymus dėl nagrinėjimo tvarkos, tačiau galutinį sprendimą priima teismas. Teismas nutartyje nurodė, kad vertino pareiškėjo argumentus dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau palaikė juos nepakankamais žodiniam bylos nagrinėjimui, todėl pareiškėjo argumentai, kad jo prašymas nebuvo įvertintas, nepagrįsti. Pareiškėjui procesiniai dokumentai buvo tinkamai įtekti per jo motiną G. B., todėl nėra pagrindo proceso atnaujinimui. Pats pareiškėjas nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis, vengė bendradarbiauti su ieškovu ir tinkamai vykdyti sutartines prievoles. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vertintinas kaip bandymas vilkinti vykdymo procesą. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašyme nenurodo jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, o atsakovui nepateikus jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, jo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas proceso atnaujinimo institutu. Teismas, priimdamas preliminarų sprendimą, tinkamai ir pilnai įvertino bylos aplinkybes dėl sutarties nutraukimo, kreditoriaus teisės reikalauti grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino ir kitas bylos aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai, kad jis su įgaliotais kreditoriaus atstovais derino įsiskolinimo grąžinimo galimybes ir terminus, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas žinojo apie kredito sutarties nutraukimą, todėl atskiri atsakovo pateikti elektroniniai laiškai nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėtų ir turėtų būti atnaujintas procesas. Vekselis kredito sutartyje aiškiai nurodytas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, kuri neriboja ieškovo teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka. Taigi, vekselis neturėjo būti vertinamas priimant sprendimą, pakanka, kad tiek teismas, tiek šalys žinojo apie vekselio išdavimo faktą, todėl vekselio negalima laikyti naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe. Paaiškino, jog pareiškėjas nėra padengęs visų savo įsipareigojimų, todėl neturi teisės reikalauti, kad ieškovas grąžintų jam vekselį. Pareiškėjo nurodoma grėsmė, kad ieškovas mėgins išieškoti dvigubą skolos sumą, nepagrįsta jokiais argumentais, pareiškėjas privalo įrodyti, kad ieškovas nori gauti dvigubą prievolės įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. kovo 9 d. teismas priėmė nutartį, kuria nutarė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo skirti nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. pateikė teismui prašymą dėl civilinės bylos pagal pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą atmetė bei nurodė, jog pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas galėjo nurodyti visas reikšmingas bylai aplinkybes, prašymą dėl žodinio proceso taip pat galėjo suformuluoti kreipdamasis į teismą dėl proceso atnaujinimo, todėl pareiškėjo prašymo netenkino. CPK 370 straipsnio 2 dalis numato, jog prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Minėta teisės norma įtvirtina prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančiam teismui diskrecijos teisę spręsti prašymo nagrinėjimo tvarką, t. y. ar prašymas nagrinėtinas rašytinio ar žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į nagrinėjamo teisinio ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad žodinis pateikto prašymo nagrinėjimas šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas, nes jam išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiškios, o proceso dalyvių pozicija išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose (CPK 185 str.), todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstus.
Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015). Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėjant bylą nebuvo žinoma, kad pareiškėjas pagal susitarimą su ieškovu išrašė ir ieškovui pateikė paprastą neprotestuotiną vekselį 17 377,20 Eur (60 000 Lt) sumai.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Kredito sutarties Nr. KRE-122353 (toliau – Kredito sutartis) 3.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjas, užtikrindamas tinkamą savo įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą bankui, sutarties pasirašymo dieną išrašo paprastąjį neprotestuotiną vekselį kredito sumai, kurio galiojimo terminas baigiasi 2015 m. spalio 22 d. Pagal CPK 424 straipsnio 1 dalį, ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo, ieškovo prašymu gali būti išspręstas šiame skyriuje nustatyta tvarka, jeigu visi reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. CPK 427 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dokumentinis procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus CPK XXII skyriuje nurodytas išimtis. Vadovaujantis minėtomis teisės normomis, darytina išvada, kad preliminarų sprendimą teismas priima įvertinęs visus ieškovo pateiktus įrodymus bei vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad įrodymai byloje buvo įvertinti paviršutiniškai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismui priimant sprendimą tiek teismui, tiek šalims aplinkybė, kad pareiškėjas išdavė ieškovui vekselį, buvo (galėjo būti) žinoma, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ši aplinkybė turėtų esminės reikšmės bylai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vekselio išdavimas buvo tik papildoma kredito sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė, kuri niekaip neapribojo ieškovo teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka, konkrečiai, pareikalauti grąžinti visą kreditą bei sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas, kreditoriui vienašališkai nutraukus kredito sutartį (Kredito sutarties 8.1. p.).
Pareiškėjas nurodo, jog 2014 m. spalį bei 2015 m. sausį susirašinėjo su kreditoriaus įgaliotais atstovais dėl įsiskolinimo grąžinimo galimybės bei terminų, tačiau kreditorius nenurodė, jog kredito sutartis su juo yra nutraukta bei kad yra priimtas preliminarus sprendimas. Pareiškėjo į bylą pateikti elektroniniai laiškai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas žinojo apie kredito sutarties nutraukimą, šie įrodymai negali būti vertinami kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, nes šalių sudarytos kredito sutarties 4.1 punkte numatytas kredito grąžinimo terminas – iki 2015 m. rugsėjo 22 d., o sutarties 8.1.1. punkte įtvirtinta banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį, kredito gavėjui nustatytais terminais negrąžinus kredito, nemokant palūkanų ar delspinigių. Pareiškėjas šią sutartį pasirašė, taigi, jos sąlygos jam yra žinomos, ginčo tarp šalių, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.
Kredito sutarties 5.6. punkte šalys susitarė, kad kredito gavėjui nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų ir bankui įstatymų nustatyta tvarka kreipusis į teismą dėl skolos pagal sutartį išieškojimo, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos grąžinimo bankui dienos kredito gavėjas privalės mokėti bankui šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo visos kredito gavėjo įsiskolinimo sumos. Taigi dėl šešių procentų dydžio metinių palūkanų šalys susitarė sudarytoje sutartyje, ir tokią šalių teisę numato įstatymas (CK 6.210 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad teismas, priteisdamas iš pareiškėjo šešių procentų dydžio metines palūkanas, būtų padaręs aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 366 str. 1 d. 9 p.).
Pareiškėjas taip pat teigia, kad procesas byloje turėjo būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, kadangi jam nebuvo tinkamai įteikti bylos procesiniai dokumentai. Pareiškėjas nurodo, kad antstolio pažyma apie faktinį dokumentų įteikimą pareiškėjo motinai yra vienašališka ir nepagrindžia, kad dokumentai buvo tinkamai įteikti, minėtų dokumentų motina jam neperdavė ir negalėjo perduoti, nes jis gyvena užsienyje. CPK 178 straipsnis numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių minėtą antstolio pažymą, teismui nepateikė, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, jog antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą, antstoliui suteikti įgaliojimai perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi, byloje nesant įrodymų, paneigiančių antstolio pažymoje nurodytų aplinkybių, teismas neturi pagrindo abejoti jų tikrumu, t. y. kad procesiniai dokumentai faktiškai buvo įteikti pareiškėjo motinai. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas reguliariai lankėsi Lietuvoje, o konkrečios gyvenamosios vietos užsienyje kreditoriui nebuvo nurodęs (CK 2.17 str. 3 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad aiškios teisės normos taikymo klaidos, įteikdamas pareiškėjui procesinius dokumentus, pirmosios instancijos teismas nepadarė. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad argumentų bei įrodymų, keliančių pagrįstų abejonių 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminaraus sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, apeliantas nepateikė, todėl proceso atnaujinimas vien formaliais pagrindais neatitiktų šio teisės instituto išimtinio pobūdžio.
Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su vekselio grąžinimu, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo priimtas preliminarus sprendimas bei skundžiama nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje, neužkerta pareiškėjui, manančiam, kad kreditorius turėjo grąžinti jam jo išrašytą vekselį, kelio savo galimai pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka, be kita ko, atskiroje byloje.
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Taigi vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrindė savo procesinį sprendimą, atsakė į visus esminius bylos argumentus, o vien tai, kad teismo priimtas procesinis sprendimas (skundžiama nutartis) pareiškėjui nepalankus, nėra pagrindas pripažinti motyvų nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.